X
Meniu
DĖL RENGINIŲ KOVO 11-OSIOS ŠVENTĖS PROGA

DĖL RENGINIŲ KOVO 11-OSIOS ŠVENTĖS PROGA

Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų Marijampolės skyriaus tarybai kelia susirūpinimą, jog Marijampolės savivaldybėje jau keletą metų stinga deramos pagarbos Kovo 11-osios šventei. Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga Marijampolės savivaldybės organizuojami renginiai paprastai būna kur kas kuklesni negu analogiškos priemonės, skirtos kitoms valstybinėms šventėms paminėti.

JB002Šiais metais Marijampolėje per Kovo 11-osios šventę nebuvo nei iškilmingos karių rikiuotės, nei eisenos su pučiamųjų orkestru, nei savivaldybės apdovanojimų Šv. Jurgio Marijampolės globėjo medaliais, nei Nepriklausomybės atkūrimui skirtų salvių. Kai kiti Lietuvos miestai (Telšiai, Klaipėda, Kaunas ir kt.), kaip liudijo televizijų reportažai, Kovo 11-ąją pasitiko žymiai šventiškiau, Marijampolėje ši šventė šiemet paliko blankų įspūdį. Galbūt Marijampolę valdantys socialdemokratai, sekdami savo bendraminčiais, kurie Atgimimo metais neigiamai vertino savarankiškos Lietuvos valstybės idėją, mano, kad Lietuvai nepriklausomybės nereikėjo? Ar ši šventė, jų nuomone, yra prastesnė už kitas valstybines šventes todėl, kad kai kuriems vyresnės kartos socialdemokratams Kovo 11-oji sugriovė dešimtmečiais jų turėtus sovietinius idealus?

TS-LKD Marijampolės skyriaus taryba ragina Marijampolės savivaldybės vadovus deramai gerbti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną ir Kovo 11-osios šventiniams minėjimams skirti ne mažesnį dėmesį negu renginiams kitų valstybinių švenčių progomis.

TS – LKD Marijampolės skyriaus pirmininkas Kęstutis Traškevičius

KOVO 11-OJI MARIJAMPOLĖJE: BE RUSIJOS SIMBOLIŲ J.BASANAVIČIAUS AIKŠTĖJE

KOVO 11-OJI MARIJAMPOLĖJE: BE RUSIJOS SIMBOLIŲ J.BASANAVIČIAUS AIKŠTĖJE

Šiais metais Marijampolė Kovo 11-osios šventę pasitiko teigiamais pokyčiais. Po penkerių metų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną miesto centrinėje aikštėje pagaliau nebuvo plevėsuojančios Rusijos vėliavos, anksčiau stebinusios ir piktinusios daugelį pilietiškų marijampoliečių bei miesto svečių. Kas gi nulėmė tokį pasikeitimą?
Po to, kai 2010 metų viduryje Marijampolėje buvo atidarytas Rusijos garbės konsulatas, vadovaujamas „Arvi“ įmonių grupės prezidento V.Kučinsko, gana greitai prie šios grupės valdomo viešbučio J.Basanavičiaus aikštėje ant stiebo netoli paminklo Tautai ir Kalbai buvo iškelta Rusijos vėliava. Tuo pasirūpino naujasis Rusijos garbės konsulas. Ir nors iki 2014 metų mūsų didžioji kaimynė tarptautinėje arenoje nebuvo labai agresyvi, jau tuomet nemažai miestelėnų bambėdavo reikšdami nepasitenkinimą dėl tokios situacijos. „Lietuva juk nepriklausoma. Kodėl čia ta vėliava kabo? Kodėl jos niekas nenuima?“ – sakydavo jie. Tad reikia pripažinti, kad vėliavos eksponavimo vieta buvo netinkama nuo pat pradžių, tik kai kas į tai nekreipė dėmesio.
Marijampoliečių pasipiktinimas Rusijos vėliavos buvimu sustiprėjo po to, kai 2014 metų kovo mėnesį Rusija įvykdė Krymo aneksiją. Tų metų kovo 9-ąją TS-LKD Marijampolės skyriaus nariai Marijampolėje prie Rusijos konsulato organizavo vaikščiojamąjį piketą Ukrainai paremti. Jame dalyvavo apie 50 žmonių, su Ukrainos simbolika papuoštais plakatais sukę ratus šalia plevėsuojančios Rusijos vėliavos. Po šių įvykių miestelėnai jau atvirai reiškė nepasitenkinimą savivaldybės tarybos nariams, ypač valstybinėms šventėms skirtų renginių metu, vertindami iškeltą Rusijos vėliavą kaip propagandos ženklą.

20140309_134941

Rusijos vėliava centrinėje Marijampolės aikštėje sukeldavo keblumų renginių organizatoriams bei televizijų operatoriams. Valstybinių švenčių proga organizuojamiems renginiams nebuvo galima naudoti specialiai tam įrengtos pakylos, esančios šalia „Arvi“ valdomo viešbučio, nes filmuojant panoraminiu planu nuo savivaldybės administracijos pastato pusės į kadrą kartu su ant pakylos esančiais žmonėmis patekdavo ir netoliese plevėsuojanti Rusijos vėliava. Tačiau vietos valdžia nesistengė pakeisti situacijos. Vietoje to, kad pasirūpintų vėliavos perkėlimu į kitą vietą, ji valstybinių švenčių metu renginio epicentrą su vedėjais perkeldavo prie paminklo Tautai ir Kalbai arba prie savivaldybės pastato pusėn vedančių laiptų. Visa tai tęsėsi 5 metus.
Neapsikentusi savivaldybės vadovų abejingumo visuomenės keliamai problemai, TS-LKD Marijampolės skyriaus taryba 2015 metai nutarė inicijuoti akciją dėl Rusijos vėliavos pašalinimo iš J.Basanavičiaus aikštės. Parengta peticija, kurią 2015 metų pabaigoje pasirašė 224 žmonės, šių metų vasario 10 d. buvo pateikta merui, paskelbta vietinėje spaudoje. Pirminė savivaldybės administracijos reakcija nenustebino: niekas nepažeista, vėliava turi teisę kaboti ten, kur ji yra. Tačiau po dienos savivaldybės vadovus bei „Arvi“ prezidentą ėmė atakuoti LRT televizijos žurnalistė Rūta Lankininkaitė, pastebėjusi peticiją portale „Sūduvos gidas“. Ir kai p. Rūta vasario 18 d. atvyko į Marijampolę, Rusijos vėliava jau buvo nukabinta ir perkelta į mažiau pastebimą vietą prie viešbučio Mercure fasado Dailidės g. pusėje, o buvusioje jos vietoje, kaip ir dera, plevėsavo Europos Sąjungos vėliava. Kaip paaiškėjo vėliau, mero visuomeninį patarėją V.Kučinską nuimti Rusijos vėliavą privertė liūdnai išgarsėti visoje Lietuvoje nepanorę Marijampolės savivaldybės vadovai. Gerai, kad nors baimės vedami jie rado savyje jėgų priimti racionalų sprendimą.
Kad būtume sąžiningi, turime pripažinti, jog jei nebūtų ketvirtosios valdžios – žiniasklaidos – atstovų įsikišimo, šiais metais marijampoliečiams pasitikti Kovo 11-ąją be Rusijos vėliavos tautos patriarcho aikštėje vargu ar būtų pavykę. Žinoma, ne mažesnės svarbos buvo TS-LKD bendruomenės iniciatyva, atkreipusi visuomenės dėmesį ir privertusi vietos valdžią spręsti įsisenėjusią problemą.
Belieka tikėtis, kad Rusijos Federacijos vėliava jau niekada nesugrįš į savo buvusią vietą Marijampolės J.Basanavičiaus aikštėje ir nekels neigiamų emocijų Kovo 11-osios bei kitų švenčių progomis.

delfi.lt

K. TRAŠKEVIČIUS, RUSIJOS VĖLIAVA PAŠALINTA IŠ J. BASANAVIČIAUS AIKŠTĖS
ATSAKYMAS K.PODOLSKIUI: SOCIALDEMOKRATAI NEGEBA TOLERUOTI KITAMINČIŲ

ATSAKYMAS K.PODOLSKIUI: SOCIALDEMOKRATAI NEGEBA TOLERUOTI KITAMINČIŲ

Po birželio 29 d. vykusio Marijampolės savivaldybės tarybos posėdžio, pratrūko socialdemokratų frakcijos seniūnas K.Podolskis, niekaip negalintis susitaikyti su tuo, kad taryboje yra narių, kurių nuomonė skiriasi nuo socialdemokratų įsitikinimų. Šį kartą kliuvo „konservatoriams“ ir man asmeniškai, kad išdrįsau paprieštarauti, kad būtų suteiktas garbės piliečio vardas vienai ištikimiausių Marijampolės socialdemokratų rėmėjų O.Sakalauskienei.

Gaila, kad šis jaunasis socialdemokratas pademonstravo savo neišprusimą, atskleisdamas, kad nežino Lietuvoje veikiančių partijų pavadinimų. Juk partijos, kurios pavadinime būtų žodis „konservatorių“, nebėra jau 7 metus. O dar labiau liūdina tai, kad šis jaunas žmogus yra linkęs meluoti ne prasčiau negu tai daro kai kurie vyresnieji jo bendrapartiečiai.

Visų pirma, reikėtų pastebėti, kad kiekvienas tarybos narys tarybos posėdyje turi teisę išsakyti savo nuomonę ir negali būti už tai persekiojamas. Minėtam sprendimo projektui nepritariau todėl (galima pasiklausyti tarybos posėdžio įrašo), kad p. O.Sakalauskienei už Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) įsteigimą Marijampolėje prieš 5 metus jau buvo suteiktas garbingas savivaldybės apdovanojimas – Šv. Jurgio Marijampolės globėjo ordinas. Manau, kad tai pakankamas įvertinimas. O antras, mažiau reikšmingas argumentas, kurį ponaitis Karolis melagingai nurodė kaip vienintelį, yra ne kelis mėnesius, kaip vėlgi meluoja minėtas jaunuolis, bet visus 10 metų kolegijai nemokėti mokesčiai už TAU naudojimąsi kolegijos patalpomis bei vengimas tai daryti. Ar tai yra garbinga? Ar žinote nors vieną kitą visuomeninę organizaciją, veikiančią Marijampolėje, kuri nuolat naudotųsi kitos organizacijos patalpomis veltui? Aš tokios nežinau.

Tad meluoja Karolis, ir jo ausys neraudonuoja. Kolegijos absolventui tai daryti nederėtų. Labiau tiktų jam ir jo partijos kolegoms įsiklausyti į kitokią nuomonę ir gebėti ją toleruoti. Dabar gi belieka konstatuoti, kad Marijampolės socialdemokratai tęsia savo pirmtakų komunistų partijoje tradiciją melo pagalba skleisti neapykantą kitaminčiams. Nenustebčiau jei jiems kiltų minčių susidoroti su kitaip manančiais. Tokiu atveju, pasitvirtintų lietuvių liaudies patarlės žodžiai, kad „obuolys nuo obels netoli rieda“.

 

Kęstutis Traškevičius

Marijampolės savivaldybės tarybos TS – LKD frakcijos narys

KORUPCIJOS PREVENCIJOS AR KORUPCIJOS DANGSTYMO PROGRAMA?

KORUPCIJOS PREVENCIJOS AR KORUPCIJOS DANGSTYMO PROGRAMA?

Kadenciją bebaigianti ir socialdemokratų dominuojama Marijampolės savivaldybės taryba paskutiniame savo posėdyje, kuris vyko kovo 30 d., patvirtino korupcijos prevencijos 2015-2016 m. programą. Joje rašoma, kad numatytomis programos priemonėmis visuomenė skatinama reikšti nepakantumą korupcijai, aktyviai remti korupcijos prevencijos priemonių įgyvendinimą savivaldybės administracijoje, kurioje veikia antikorupcinius teisės aktus atitinkanti korupcijos prevencijos sistema.

Tačiau suabejoti minėtais lozungais priverčia jau pirmasis programos uždavinys, pagal kurį bus nustatytos Marijampolės savivaldybės veiklos sritys, kuriose egzistuoja didelė korupcijos pasireiškimo tikimybė. Lygiai toks pat uždavinys buvo ir savivaldybės korupcijos prevencijos 2013-2014 m. programoje, o tai reiškia, kad per praėjusius 2 metus taip ir nesugebėta deramai išsiaiškinti tų sričių, kuriose korupcija yra labiausiai tikėtina, nors jas nesunkiai įvardintų ne vienas marijampolietis. Taigi šio svarbaus darbo bus „imamasi“ ir ateinančius dvejus metus, bent jau popieriuje. Tad ar kova su korupcija Marijampolėje nėra imituojama? Ar korupcijos prevencijos programa nėra skirta dangstyti korupcijos apraiškoms?

Specialiųjų tyrimų tarnyba 2014 metais Marijampolės savivaldybėje atliko korupcijos rizikos analizę, kurios metu analizavo socialinio būsto administravimo ir nuomos bei viešųjų pirkimų organizavimo ir vykdymo kontrolės sritis. Jos metu nustatyta ir korupcijos rizikos veiksnių, kurie gali lemti nepakankamą skaidrumą ir objektyvumą minėtose veiklos srityse. Konstatuota, kad yra nepagrįstai daug atvejų, kai prekės, paslaugos ar darbai perkami apklausos būdu ir pan. Tarnyba pateikė ir visą eilę rekomendacijų, kaip sumažinti nustatytus korupcijos rizikos veiksnius. Informacija apie tai 2014-12-15 buvo paskelbta tarnybos interneto puslapyje (http://www.stt.lt/lt/naujienos/ , „Atlikta korupcijos rizikos analizė Marijampolės savivaldybėje“).

Tačiau Marijampolės savivaldybės korupcijos prevencijos 2015-2016 m. programos rengėjai nepasivargino į ją įtraukti priemonių minėtiems korupcijos rizikos veiksniams mažinti, į programą nėra integruoti ir Specialiųjų tyrimų tarnybos pateikti pasiūlymai. O ar to reikia, jei programa rengiama „dėl pliuso“? Gal į ją atitinkamos priemonės nerašomos todėl, kad niekas jų neketina vykdyti?

Štai šių metų vasario 23 d. vykusiame Marijampolės savivaldybės tarybos posėdyje, kai buvo svarstoma savivaldybės korupcijos prevencijos komisijos 2014 m. ataskaita, pastebėjau, kad komisija nėra net apsvarsčiusi Specialiųjų tyrimų tarnybos korupcijos rizikos analizės Marijampolės savivaldybėje išvadų, jau nekalbant apie jų pagrindu suformuluotų pasiūlymų savivaldybės institucijoms teikimą. Tuomet komisijos pirmininku esantis jaunasis socialdemokratas P.Isoda žadėjo tai atlikti per likusius 2 mėnesius iki tarybos kadencijos pabaigos. Deja, pažadas nebuvo ištesėtas ir komisija į posėdį nebuvo sušaukta. Gal dėl tokios „veiklos“, labiau skirtos ne korupcijai Marijampolėje mažinti, bet jos reiškiniams slėpti, šis jaunuolis yra įvardijamas kaip kandidatas užimti vicemero postą naujos kadencijos savivaldybės taryboje? Manau, kad tokia galimybė nėra atmestina.

Tad apibendrinant galima teigti, kad yra panašu į tai, jog korupcijos prevencijos veikla Marijampolėje yra imituojama, o korupcijos prevencijos programos sudarinėjamos „dėl paukščiuko“, labiau siekiant ne mažinti, bet dangstyti korupcijos apraiškas Sūduvos sostinėje. Ko gero, kai kam tai yra labai patogu.

Kestutis_Traskevicius__MG_6199Kęstutis Traškevičius

Marijampolės savivaldybės tarybos

TS – LKD frakcijos narys

MARIJAMPOLĖS SAVIVALDYBĖ PASIEKĖ NAUJĄ SKOLŲ BANKAMS „REKORDĄ“

MARIJAMPOLĖS SAVIVALDYBĖ PASIEKĖ NAUJĄ SKOLŲ BANKAMS „REKORDĄ“

Kęstutis Traškevičius

Marijampolės savivaldybės tarybos TS-LKD frakcijos narys

           Kai profesionalūs atletai pasiekia asmeninius rekordus (toliau negu kada nors numeta diską ar nustumia rutulį, daugiau negu kada nors įmuša įvarčių ar pelno taškų), tiek juos palaikantys sporto mėgėjai, tiek patys sportininkai labai džiaugiasi. Bet kai įmonė, įstaiga, organizacija ar eilinis pilietis padidina savo įsiskolinimus bankams iki jiems rekordinio lygio, tai jau kelia ne pasididžiavimą, o susirūpinimą dėl to, kaip ir kada skolas pavyks grąžinti. O jei pasiskolintos sumos yra didelės, tai gali kilti ir nerimo kupini klausimai: ar paskola ir palūkanos neprives prie bankroto, ar antstolis iš varžytinių neparduos buto ir kito turto?

Marijampolės savivaldybė 2014 metus užbaigė pasiekdama panašų liūdną „rekordą“. Jos įsiskolinimai bankams per metus padidėjo daugiau kaip trečdaliu milijono ir pirmą kartą per savivaldybės veiklos istoriją viršijo 30 milijonų litų ribą. Nelabai turėtų džiuginti ir faktas, kad per paskutinius 15 metų savivaldybės skolos kredito įstaigoms grėsmingai augo ir padidėjo daugiau kaip 10 kartų nuo mažiau kaip trijų iki daugiau kaip 30 milijonų litų (žr. lentelę). Nors savivaldybės administracijos Finansų it biudžeto departamento direktorė 2014 m. kovo 14 d. Miesto laikraštyje atspausdintame interviu žadėjo savivaldybės paskolų portfelį per 2014 metus sumažinti 1,5 milijonų litų, šiems lūkesčiams nebuvo lemta išsipildyti. Bet, atrodo, kad Marijampolės valdininkams dėl tokių dalykų galvos neskauda, nes 2015 metų savivaldybės biudžeto projekte vietoje spartaus skolų mažinimo priemonių jie numatė, kad savivaldybė šiais metais vėl ims paskolų už 1 milijoną eurų (3,45 mln. litų).

Savivaldybės skolos bankams šiandien būtų mažesnės, jei savo laiku būtų išvengta klaidų vykdant J.Basanavičiaus aikštės viešųjų erdvių sutvarkymo projektą. Dar 2012 metais Centrinė projektų valdymo agentūra nefinansuojamomis iš Europos Sąjungos lėšų pripažino 1,21 mln. litų siekiančias J.Basanavičiaus aikštės rekonstrukcijos išlaidas. Be to, nustatyta, kad rengiant aikštės rekonstrukcijos konkursus buvo pažeistos Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos perkant rangos darbus, techninę priežiūrą ir projekto vykdymo priežiūrą. Ši iš ES fondų negauta suma buvo padengta paskolos lėšomis (www.lzinios.lt , „Dėl milijono galvos neskauda“, Kazys Kazakevičius, 2012 m. kovo 30 d.).

Finansų ir ekonomikos komiteto posėdžio, vykusio 2015-02-04, metu komiteto nariai buvo informuoti, kad už netinkamai organizuotą J.Basanavičiaus aikštės rekonstrukcijos darbų konkursą Valstybės kontrolė nubaudė Marijampolės savivaldybę apie 700 tūkst. litų bauda, kuri iš savivaldybės biudžeto lėšų buvo sumokėta 2014 m. rudenį. Taigi vien dėl to, kad nenorėta ar negebėta pagal įstatymus įgyvendinti J.Basanavičiaus aikštės viešųjų erdvių sutvarkymo projektą, savivaldybės skolos bankams faktiškai buvo padidintos beveik 2 mln. litų.

Savivaldybės skolos bankams didėjo ir todėl, kad kasmet buvo didinamos išlaidos savivaldybės administracijai išlaikyti. Ir nors gyventojų savivaldybėje per daugiau kaip 15 metų sumažėjo 22 procentais nuo 74500  iki 58023, Marijampolės savivaldybės valdininkų gretos kasmet buvo ne mažinamos, o plečiamos didinant darbuotojų skaičių patikimais valdančiųjų partijų narių, giminių ir draugų kadrais. Vien nuo 2011 iki 2015 metų valdininkų skaičius išaugo nuo 251 iki 276, o užimtų etatų skaičius savivaldybės administracijoje – nuo 231,5 iki 258,75. Šiandien tarp Marijampolės valdininkų sunku būtų rasti žmogų, kuris nepriklausytų kuriai nors valdančiajai partijai.

Žinoma, kad tokiam gausiam valdininkų aparatui išlaikyti iš savivaldybės biudžeto kasmet skiriami solidūs asignavimai (2014 m. – beveik 7,5 mln. litų, 2013 m. – 7 mln. litų). O juk jei administracijos darbuotojų skaičius būtų trečdaliu, ketvirtadaliu ar penktadaliu mažesnis, kasmet būtų sutaupoma nuo 1 iki 2 mln. litų, o per 15 metų – nuo 15 iki 30 milijonų. Tad akivaizdu, kad jei per pastaruosius 15 metų Marijampolėje nebūtų buvę tokio ženklaus valdininkų skaičiaus didinimo, savivaldybės skolos bankams galėjo būti bent 50 procentų mažesnės.

Bet paskolas ne tik reikia grąžinti. Už jas tenka mokėti ir nemažas palūkanas. Finansų ir biudžeto departamento pateikta informacija patvirtina, kad Marijampolės savivaldybė už paimtas paskolas per 15 metų bankams jau sumokėjo daugiau kaip 9 milijonų litų palūkanų (žr. lentelę). Mūsų nedidelei savivaldybei tai yra didžiulės lėšos. Jos buvo padengtos iš savivaldybės mokesčių mokėtojų pinigų. O juk už 9 milijonus būtų buvę galima sutvarkyti daug kvadratinių metrų duobėtų miesto gatvių, šaligatvių ir kaimo kelių, atlikti kitų naudingų darbų savivaldybės žmonėms.

Ar toks neatsakingas elgesys su finansais, kai buvo prarasti milijonai litų negautų ES pinigų, sumokėtų baudų ir palūkanų, išlaidavimo plečiant savivaldybės administraciją forma, nėra nusikalstamas prieš vietos bendruomenę? Ar savivaldybę į skolų liūną tempę ir tebetempiantys asmenys neturėtų už tai deramai atsakyti?

Kad galėtumėte susidaryti nuomonę dėl atsakymų į šiuos klausimus, vertėtų prisiminti už Marijampolę kur kas didesnio Jungtinių Amerikos Valstijų Detroito miesto istoriją. Šį miestą, tituluojamą Amerikos automobilių sostine, JAV federalinis teismas 2013 m. pabaigoje pripažino bankrutavusiu dėl didelių skolų, o tų pačių metų spalio 10 dieną buvęs Detroito meras Kwame Kilpatrickas, ėjęs šias pareigas 2002–2008 m., buvo nuteistas 28-eriems metams kalėti. Politikas pripažintas kaltu pagal 24 kaltinimus, tarp jų, reketavimą, sukčiavimą, mokesčių vengimą ir prievartavimą duoti kyšius (www.lrt.lt „JAV teismas pripažino Detroitą miestu-bankrotu“, ELTA, 2013 m. gruodžio 4 d.). Prokurorai argumentavo, kad K.Kilpatrickas vilkino savivaldybės konkursų nugalėtojų paskelbimą, kol bendrovės sutikdavo sumokėti didžiules sumas jo draugui, kuris gavo bent 83 mln. dolerių ir tuos pinigus pasidalijo su K.Kilpatricku (www.lzinios.lt , „Detroito meras už korupciją nuteistas kalėti 28 metus“, BNS, 2013 m. spalio 11 d.).

Internetiniuose portaluose yra pakankamai informacijos apie tai, kad Detroite per keletą dešimtmečių gyventojų sumažėjo dvigubai, o miestas netgi nebeįstengia užtikrinti gatvių apšvietimo: sutemus net 40 proc. žibintų lieka išjungti (www.lrytas.lt , „Buvusi automobilių sostinė Detroitas paskelbė bankrotą“, BNS ir lrytas.lt inf., 2013 m. liepos 19 d.). Šie faktai primena šiandieninės Marijampolės realybę, kur tamsiu paros metu daugumoje gatvių dega tik kas antras lauko šviestuvas, o gyventojų skaičius mieste kasmet ženkliai mažėja.

Tad jei per artimiausius 15 metų Marijampolės savivaldybė išlaikys panašią skolų bankams auginimo tendenciją ir jas, kaip per praėjusius 15 metų, vėl padidins nebūtinai dešimt kartų, bet bent 3 kartus (nuo 30 iki 90 milijonų skaičiuojant litais), tai yra tikimybė, kad ir Lietuvos automobilių sostine tituluojamą Marijampolę ištiks Amerikos automobilių sostinės Detroito likimas, o kuris nors savivaldybės meras, kaip ir jo amerikietis kolega, atsidurs už grotų už neatsakingą finansų valdymą.

Vis dėlto tikėkimės, kad vietos valdžia atsitokės ir su kreditoriniais įsiskolinimais bankams artimiausiais metais elgsis išmintingiau. Tikėkimės, kad ateityje bus ne gerinami skolų bankams „rekordai“, bet mažinimas savivaldybės paskolų portfelis, palengvindamas palūkanų naštą kukliam savivaldybės biudžetui. Tada visi galėsime ramiau gyventi, nesijaudindami dėl galimos blogiausios baigties Marijampolei ir joje gyvenantiems žmonėms.

 

Lentelė. Marijampolės savivaldybės skolos bankams ir sumokėtų palūkanų dydžiai

Metai

Įsiskolinimas bankams metų pabaigoje,

tūkst. Lt

Sumokėta palūkanų bankams už paskolas per metus,

tūkst. Lt

2000 2934,0 X
2001 3706,0 X
2002 5000,0 318,4
2003 7419,1 282,1
2004 9869,3 335,5
2005 12250,0 361,4
2006 17449,4 439,4
2007 22219,2 718,4
2008 24260,3 1137,6
2009 22696,0 1496,1
2010 24704,2 1008,5
2011 27943,5 912,5
2012 28797,5 915,7
2013 29977,9 759,7
2014 30354,9 683,2
Iš viso sumokėta palūkanų bankams: 9368,5

 

KIEK MARIJAMPOLĖJE „IŠPLAUTA“ EUROPOS PARAMOS MILIJONŲ?

KIEK MARIJAMPOLĖJE „IŠPLAUTA“ EUROPOS PARAMOS MILIJONŲ?

kestutis traskeviciusPer 2007 – 2013 m. laikotarpį Marijampolėje įsisavintos ženklios Europos Sąjungos paramos sumos. Savivaldybės administracijos atstovų skaičiavimais jos sudarė apie 150 milijonų litų. Vien Marijampolės centro sutvarkymui panaudota apie 80 milijonų. Skaičiai iš tiesų įspūdingi. Išgražėjo Marijampolės centrinės dalies viešosios erdvės, tad, atrodo, reikėtų tik džiaugtis. Bet ar už tokias paprastam miestelėnui sunkiai suvokiamas pinigų sumas nėra padaryta per mažai? Ar nebuvo galima sutvarkyti atokiau nuo miesto centro esančių duobėtų gatvių ir šaligatvių? Ar ES paramos lėšos negalėjo būti naudojamos skaidriau ir efektyviau? Ar Marijampolėje nebuvo „plaunami“ europiniai pinigai?

2014 m. gegužės 9 d. Miesto laikraščio straipsnyje „Pinigų laidojimas“ buvo rašoma apie ES fondų valdymo ydingumą, leidžiantį įvairioms projektus administruojančioms firmoms sėkmingai įsisavinti milijonines sumas. Straipsnio autoriaus kritikos, abejočiau ar visai pagrįstai, susilaukė Euroregiono Nemunas Marijampolės biuras, per 15 veiklos metų įvykdęs projektų už 55 milijonus litų, t.y. viso labo maždaug po 3,5 milijono litų kasmet, iš kurių nemaža dalis dar turėjo tekti ir partneriams iš kaimyninių pasienio šalių. Tai toli gražu neprilygsta Marijampolės savivaldybės administracijos vykdytų projektų apimtims. Tad norėtųsi giliau pažvelgti ten, kur galima pamatyti didesnę problemą.

Ar Marijampolės savivaldybės administracijos vykdyti viešieji daugiamilijoninės vertės pirkimai yra skaidrūs, kyla pagrįstų abejonių. Tai patvirtina tas faktas, kad penkis iš septynių Marijampolės regioninio centro kompleksinės plėtros 2008-2013 metų investicinės programos projektų, kuriems buvo naudojamos minėtos per 80 milijonų litų siekusios europinės lėšos, laimėjo viena ir ta pati statybų bendrovė, į kurios sąskaitą už atliktus darbus buvo pervesta per 60 milijonų litų. Bet nebūkime pavyduoliai. Gal jaudinamės visai be reikalo? Gal viskas vyko labai sąžiningai?

Iš savivaldybės administracijos direktoriaus pateiktos informacijos aiškėja, kad skaidrumo vykdant minėtų projektų viešuosius pirkimus stigo. Štai paskelbus konkursą J.Basanavičiaus aikštės viešųjų erdvių sutvarkymui, buvo gauta 13 pasiūlymų. Tačiau nugalėtoja buvo paskelbta ne mažiausią beveik 6 milijonų litų kainą pasiūliusi bendrovė, o pagal kainos dydį tik ketvirtą pasiūlymą, siekusį beveik 9 mln. litų, pateikusi statybų firma. Taigi, atrodo, J.Basanavičiaus aikštę sutvarkyti buvo galima 3 mln. litų pigiau.

Savivaldybei organizuojant miesto centrinės dalies, apribotos Bažnyčios, J.Bendoriaus, Laisvės, V.Kudirkos ir Gedimino gatvėmis, viešųjų erdvių sutvarkymo konkursą, buvo gauti 5 pasiūlymai. Mažiausia pasiūlyta kaina tuomet siekė kiek daugiau nei 14 milijonų litų. Tačiau toks konkurso rezultatas, matyt, kai kam netiko, todėl visi gauti pasiūlymai buvo atmesti ir organizuotas antras pakartotinis viešasis pirkimas, kurį už beveik 22 mln. litų sumą laimėjo jau kitas pretendentas. Tad šis miesto centrinės dalies viešųjų erdvių sutvarkymo projektas, ko gero, galėjo būti įgyvendintas bent 7 milijonais litų pigiau.

Specialiųjų tyrimų tarnyba 2014 metais atliko korupcijos rizikos analizę Marijampolės savivaldybėje, kurios metu analizavo socialinio būsto administravimo ir nuomos bei viešųjų pirkimų organizavimo ir vykdymo kontrolės sritis. Jos metu nustatyta ir korupcijos rizikos veiksnių, kurie gali lemti nepakankamą skaidrumą ir objektyvumą minėtose veiklos srityse. Konstatuota, kad yra nepagrįstai daug atvejų, kai prekės, paslaugos ar darbai perkami apklausos būdu ir pan. Informacija apie tai 2014-12-15 buvo paskelbta tarnybos interneto puslapyje (http://www.stt.lt/lt/naujienos/ , „Atlikta korupcijos rizikos analizė Marijampolės savivaldybėje“).

Viešieji pirkimai yra pasirinkti ir Valstybės kontrolės prioritetine sritimi. To priežastis – garsioji „otkatų“ sistema, dėl kurios valdininkai, gaudami nedideles algas, neretai pasistato namus, proteguodami nereikalingus visuomenei projektus, „reikalingus“ žmones ar leisdami dirbtinai išpūsti užsakymų sąskaitas. Ne paslaptis, kad „otkatas“, t.y. valdininko ar kelių valdininkų dalis nuo užsakymo sumos, siekia iki 10 proc., kartais ir daugiau. Viešųjų pirkimų tarnybos prieš keletą metų atliktas tyrimas rodo, kad neskaidriausios viešųjų pirkimų sritys, tiekėjų nuomone, yra statyba ir medicina (www.delfi.lt , „Valstybės kontrolė – prieš „otkatų“ sistemą“, Teodora Rašimaitė, 2012 m. kovo 31 d.).

Gudragalviai Marijampolės valdininkai tikriausiai ras daugybę priežasčių ir biurokratinių pasiteisinimų, kodėl vykdydami Marijampolės viešųjų erdvių sutvarkymo projektus kai kuriais atvejais nenorėjo parinkti mažiausias kainas siūliusius rangovus, ir dėl to darbų kainos ženkliai padidėjo. Kas dabar benustatys, kokios sumos iš Europos paramos milijonų „nubyrėjo“ į jų kišenes? Vis dėlto, kadangi Marijampolės savivaldybė negarsėja ypatingu skaidrumu, be to, sklando kalbos, kad per 2007 – 2013 m. laikotarpį kai kurie Marijampolės savivaldybės klerkai pasistatė namus ar atliko brangiai kainavusius turimų būstų remontus, yra tikėtina, kad „otkatų“ sistema sėkmingai egzistuoja ir Marijampolėje. Dešimt procentų nuo įsisavintų 150 milijonų sudaro 15 milijonų. Tad kas gi galėtų paneigti galimybę, kad mūsų savivaldybėje per praėjusį europinės paramos programavimo periodą nebuvo „išplauta“ iki 15 milijonų litų? Bet, kaip sakoma, nepagautas – ne vagis. Nors ir sunku būtų nesutikti, kad už 150 milijonų litų Marijampolėje buvo galima padaryti žymiai daugiau.

Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų Marijampolės skyriaus pirmininko Valdo Pilecko nuomone, įsisavinant ES paramą Sūduvos sostinėje 2014 – 2020 m. skaidrumo privalo būti daugiau, o lėšos turi būti naudojamos daug efektyviau.

Norėtųsi tikėti, kad taip ir bus, nors yra žinoma, kad pažaboti kai kurių valdininkų godumą – sunkiai įveikiamas uždavinys ne tik Marijampolėje. Bet, kaip skelbia populiarus posakis, viltis miršta paskutinė. O jai užgesti turėtų neleisti besiplečianti viešųjų pirkimų organizavimo elektroninėje erdvėje praktika.

Kęstutis Traškevičius
Marijampolės savivaldybės tarybos TS – LKD frakcijos narys

AR MARIJAMPOLĖJE KAS NORS EITŲ SU GĖLĖMIS PASITIKTI PUTINO TANKŲ?

AR MARIJAMPOLĖJE KAS NORS EITŲ SU GĖLĖMIS PASITIKTI PUTINO TANKŲ?

kestutis traskeviciusGruodžio 12-oji – Rusijos Federacijos Konstitucijos diena. Šia proga vertėtų pasvarstyti, kaip kai kurie marijampoliečiai vertina Lietuvos didžiąją kaimynę, kaip reaguoja į jos vykdomą agresiją Ukrainoje, kaip galimai elgtųsi panašaus pavojaus akivaizdoje, jei, neduok Dieve, į mūsų miestą įdardėtų Putino tankai, „veždami“ mums rusiškos konstitucijos dvasią.

Atrodytų, kad kelti paskutinį klausimą nėra didesnės prasmės. Viena vertus, Lietuva yra NATO narė, kurią saugo Šiaurės Aljanso sutarties penktasis straipsnis. Iš kitos pusės, Marijampolė yra tautiniu požiūriu praktiškai vienalytis miestas, kuriame lietuviai sudaro apie 98 procentus gyventojų. Tad besidžiaugiančių tokia mažai tikėtina 1940 metų okupacijos pradžią ar šiemetinį Krymo scenarijų primenančia įvykių eiga neturėtų būti. Bet ar tikrai agresijos akivaizdoje liktumėme vieningi? Kai kurių vietos politikų elgesys skatina tuo abejoti.

Kad centro dešinės partijų nariai nepageidautų Marijampolėje matyti Putino „Saulę“, įrodo jų demonstruojamo solidarumo su ukrainiečių tauta akcentai. Štai šių metų vasario 19 d. Lietuvoje buvo organizuota Ukrainos Maidano dalyvių palaikymo akcija. Mūsų mieste ji vyko prie Marijampolės pašto dalyvaujant Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariams bei Liberalų Sąjūdžio atstovams. Akcijos metu kalbėjęs TS-LKD Marijampolės skyriaus pirmininkas Valdas Pileckas įvykius Ukrainoje palygino su Lietuvos Sausio 13-osios įvykiais 1991 metais, kai nuo sovietų kariškių kulkų žuvo 14 taikių demonstrantų, pabrėžė, kad, išreikšdami solidarumą su laisvės siekiančia ukrainiečių tauta, kartu giname ir savo laisvę.

Kovo 9-ąją, kai Rusija jau buvo pradėjusi vykdyti Krymo aneksiją, TS-LKD Marijampolės skyriaus nariai Marijampolėje prie Rusijos konsulato (esančio Europa Royal viešbutyje) organizavo vaikščiojamąjį piketą Ukrainai paremti. Jame dalyvavo apie 50 marijampoliečių, su Ukrainos simbolika papuoštais plakatais sukę ratus apie Basanavičiaus aikštės pakraštyje plevėsuojančią Rusijos vėliavą. Kalbama, kad ši akcija labai supykdė Rusijos garbės konsulą, kuris kartu yra ir Marijampolės savivaldybės mero visuomeninis patarėjas.

Deja, bet 2014 metais kairiųjų partijų atstovų indėlio į solidarumo su Ukraina akcijas Marijampolėje nebuvo. Nenustebino darbiečių pasyvumas. Juk jų dvasinis lyderis dar kovo mėnesį pareiškė, kad gerbia Rusijos sufalsifikuoto Krymo referendumo rezultatus, tad piketavimas, aišku, reikštų prieštaravimą didžiausio partijos politinio autoriteto nuomonei. Taigi, kas galėtų paneigti, kad kai kurie Darbo partijos nariai jų vyresnybei paliepus džiugiai nesutiktų Marijampolėje pasirodžiusius ginkluotus savo buvusio partijos lyderio tautiečius?

Pasyvūs buvo ir socialdemokratai. Aktyvumo taipogi nerodė socialdemokratinis jaunimas, neretai mėgstantis pasiafišuoti socialiniais projektais. Vietoje to, kad palaikytų ukrainiečius Rusijos agresijos akivaizdoje, jaunieji socialdemokratai kovo 8 dieną nevengdami tarybinius laikus menančio pompastiškumo sveikino gatvėse sutiktas moteris tarptautinės moters dienos proga, žadindami tokiu būdu – dideliam Kremliaus ideologų džiaugsmui – vyresnės  kartos žmonių nostalgiją sovietinei praeičiai.

Gal taip daryti jiems patarė vyresnieji Marijampolės socialdemokratai? Gal pasakė, kad geriau būti apdairesniems, pasveikinti moteris, o viešų protestų prieš Rusiją vengti? Kas žino, gal netrukus su gėlėmis teks eiti rusų tankus Marijampolėje pasitikt, panašiai kaip 1940-aisiais, kai taip darė dalies dabartinių socialdemokratų, kurie yra buvę komunistų partijos nariai, vyresnės kartos bendraminčiai?

Tikriausiai toks elgesys būtų naudingas, pragmatiškas, „perspektyvus“. Gal kokių nors gerų postų socdemams atsirastų okupacinės valdžios struktūrose? Juk ir Atgimimo laikotarpiu Lietuvos komunistai ne kartą sakė, kad jei jie, po karo įvykus antrajai šalies okupacijai, nebūtų „ėję“ į sovietinės valdžios postus, tuos postus būtų užėmę iš Rusijos atsiųsti žmonės, kaip įvyko Latvijoje ir Estijoje. Iš tiesų, taip kalbėdami jie bandė klaidinti žmones, kad postų siekė ne dėl asmeninės naudos.

Visi šie pastebėjimai tik sustiprina prielaidą, kad, jei taip nutiktų, jog į Marijampolę įvažiuotų Putino tankai, būtų kam iš kairiųjų partijų atstovų juos džiaugsmingai pasitikti. Galbūt net su gėlėmis, nes būtų „naudinga“.

Tad mieli marijampoliečiai! Būkime budrūs! Neleiskime, kad mus klaidintų prorusiškai nusiteikę vietos politikai, kurie svetimos valstybės agresijos akivaizdoje dėl savo asmeninės naudos gali mus visus išduoti. Prisiminkime tai, net jeigu jaučiamės saugūs ir dėl mūsų narystės NATO organizacijoje grėsmingo kaimyno invazijos į Lietuvą tikimybė yra artima nuliui.

Kęstutis Traškevičius

Marijampolės savivaldybės tarybos TS – LKD frakcijos narys

 

BLAIVYSTĖS SĄJŪDŽIO IDĖJAS SKLEISKIME ASMENINIU PAVYZDŽIU

BLAIVYSTĖS SĄJŪDŽIO IDĖJAS SKLEISKIME ASMENINIU PAVYZDŽIU

2014 m. spalio 19 dieną savivaldybės salėje vykusiame Marijampolės Vyskupo M.Valančiaus Blaivystės Sąjūdžio veiklos 25-mečio paminėjimo renginyje buvo nemažai svečių. Vieni skaitė pranešimus apie alkoholio žalą, kiti sveikino minėjimo dalyvius, linkėjo būti labiau matomiems. Nėra abejonės, kad šio Sąjūdžio nariai dirba labai svarbų darbą ir su jaunąja karta, ir su suaugusiais žmonėmis. Bet vis dėlto reikia pripažinti, kad apie 70 suaugusių narių ir 80 jaunųjų valančiukų vienijantis Marijampolės blaivystės sąjūdis nėra gausi organizacija, tesudaranti apie 0,3 proc. nuo visų savivaldybės gyventojų. Tad peršasi išvada, kad blaivystė ir jos propagavimas Marijampolėje nėra labai populiarus dalykas. Kokios gi to priežastys?

Sveikindamas Marijampolės Vyskupo M.Valančiaus Blaivystės Sąjūdžio narius jų organizacijos 25-mečio proga, Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos Marijampolės skyriaus pirmininkas ir kandidatas į Marijampolės savivaldybės merus 2015 m. rinkimuose Valdas Pileckas teigė, kad tik blaivi tauta gali būti aktyvi ir kurianti, pasidžiaugė Blaivystės Sąjūdžio savanorių reikšmingu ir reikalingu Marijampolei ir Lietuvai darbu bei atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenis Lietuva patenka į daugiausiai grynojo alkoholio, tenkančio vienam gyventojui, išgeriančių šalių trejetuką, atsilikdama tik nuo kaimyninės Baltarusijos ir Moldovos bei lenkdama Rusiją.

Aišku, kad šį rezultatą labai įtakoja alkoholio reklama, nukreipta į alkoholio vartojimo skatinimą jaunimo tarpe. Apie tai jau buvo rašyta straipsnyje „Alkorezervo viliotinis“, išspausdintame Miesto laikraščio 2014 m. spalio 10 d. numeryje. Bet kokiu atveju tokia statistika verčia sunerimti. Bet ar kalta tik reklama?

Lietuva 50 metų praleido okupuota Sovietų sąjungos, kurioje girtavimas buvo skatinamas tam, kad priklausomybę alkoholiui turinčias mases būtų lengviau valdyti. Lietuvoje per šį laikotarpį užaugo ir subrendo dvi kartos, kurių aplinkoje girtavimas buvo tapęs natūraliu reiškiniu. Pasikeitė ir išgertuvių „tradicijos. Jei tarpukario Lietuvos kaime trims ūkininkams susirinkus pasikalbėti apie žemdirbiškas problemas visam vakarui užtekdavo ant stalo pastatyto vieno vadinamojo „piemenuko“ (0,3 l talpos butelio) degtinės, tai sovietmečiu pobūviams ar eilinėms išgertuvėms jos reikėdavo jau bent 5 kartus daugiau – ne mažiau kaip po puslitrį „ant galvos“. Tad nenuostabu, kad sėkmingu įmonės vadovu Tarybų Lietuvoje buvo laikomas tas, kuris sugebėdavo daug išgerti. Taigi, ko gero, trečioje pasaulyje labiausiai girtaujančių šalių vietoje esame ne tik dėl prekybininkų reklama į alkoholio liūną stumiamo jaunimo, bet ir dėl polinkį gausiai išgerti sovietmečiu išsiugdžiusių kai kurių vyresnio amžiaus žmonių, kurie jaunimui rodo blogą pavyzdį.

O gal Marijampolėje alkoholio suvartojimas yra mažesnis lyginant su Lietuvos vidurkiu? Atrodo, kad ne. Higienos instituto Sveikatos informacijos centro išleisto leidinio „Visuomenės sveikatos būklė savivaldybėse 2013 m.“ duomenimis Marijampolės savivaldybėje mirtingumas nuo alkoholio sąlygotų priežasčių viršija Lietuvos vidurkį ir yra daugiau kaip 5 kartus didesnis negu Kazlų Rūdos savivaldybėje. Tad džiaugtis neturime kuo.

Taigi esant tokiai situacijai, yra visiškai suprantama, kad Vyskupo M.Valančiaus blaivystės sąjūdžiui veikti ir gausinti savo narių gretas Marijampolėje yra sudėtinga. Nelabai padeda tam ir vietos valdžia, kuri per pastaruosius 14 socialdemokratų valdymo metų labiau prisidėjo ne prie blaivystės idėjų sklaidos, bet prie jų diskreditavimo. Pakaktų prisiminti per šį laikotarpį ne vieno pastebėtus kai kada alkoholiu padvelkiančius savivaldybės administracijos pastato kai kuriuos kabinetus ir koridorius, kai kurių neeilinių vietos valdžios žmonių pobūvius Adomiškių komplekse ar spaudoje prieš keletą metų aprašytą kelių savivaldybės administracijos vadovaujančių darbuotojų (socialdemokratų) išvyką pasilinksminti į vieną Juodkrantės viešbučių vietoje konferencijos Klaipėdoje.

Dar visai neseniai marijampoliečiai juokaudavo, kad visus reikalus savivaldybės administracijoje reikia stengtis susitvarkyti iki pietų, nes po pietų dažnai arba kai kurių vadovaujančių pareigūnų neįmanoma rasti, arba su jais būna nelengva susikalbėti, nes jie sunkiai valdo liežuvį. Juokaudavo ir ironizuodavo, jog anksčiau kai kuriems buvusiems mero patarėjams darbo kabinete labiau buvo reikalingas ne kompiuteris, bet šaldytuvas, skirtas įvairiems gėrimams atvėsinti.

Tad, kai tokį „pavyzdį“ vietos bendruomenei rodo iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomi kai kurie savivaldybės valdininkai, nereikėtų turėti didesnių vilčių, kad pradės mažėti alkoholio vartojimas paprastų marijampoliečių tarpe. Norėtųsi tikėti, kad po 2015 m. kovo 1 d. vyksiančių savivaldybės tarybos rinkimų Marijampolėje turėsime tokią vietos valdžią, kuriai priklausantys pareigūnai pradedant meru ir baigiant eiliniu administracijos darbuotoju savo asmeniniu pavyzdžiu skleis blaivystės idėjas ar bent nebus siejami su nesaikingu alkoholio vartojimu. Tada ir Blaivystės Sąjūdžio darbas Marijampolėje bus veiksmingesnis.

Kęstutis Traškevičius

Marijampolės savivaldybės tarybos TS – LKD frakcijos narys

BIRŽELIO 14-OJI: KĄ AUKOS GALĖTŲ PASAKYTI SAVO BUDELIAMS

BIRŽELIO 14-OJI: KĄ AUKOS GALĖTŲ PASAKYTI SAVO BUDELIAMS

Kęstutis Traškevičius

Marijampolės savivaldybės tarybos TS – LKD frakcijos narys

Šiemet sukanka lygiai 73 metai, kai 1941 m. birželio 14-ąją sovietų okupacinė valdžia pradėjo vykdyti masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibirą bei kitas atšiaurias Rusijos vietas. Per tris ano birželio dienas iš viso buvo deportuota apie 17500 žmonių, o iš viso nuo 1940 iki 1953 metų buvo ištremta ar įkalinta lageriuose apie 300 tūkstančių lietuvių. Daug jų mirė nuo bado ir nepakeliamų gyvenimo bei darbo sąlygų, kiti net nepasiekė numatytų paskirties vietų – iškeliavo amžinybėn keletą savaičių trukusios kelionės tremtin gyvuliniuose vagonuose metu. Tikslus žuvusiųjų skaičius nėra žinomas. Įvairiuose šaltiniuose minima, kad jis viršija 50 tūkstančių žmonių.

Atsakomybę už šią mūsų tautą ištikusią tragediją dažnai bandoma suversti vien tik sovietiniams okupantams. Iš tiesų, deportacijų vykdymas kovojant su „liaudies priešais“ buvo oficiali tuometinė Maskvos politika, palietusi daugelį totalitarinėje valstybėje gyvenusių tautų. Tačiau neturėtume pamiršti, kad okupantams tuomet uoliai talkino Lietuvos komunistų partijos (LKP) aktyvistai bei stribai, sudarinėję išvežamų šeimų sąrašus, kuriuos tvirtino LKP I sekretorius A.Sniečkus, bei tiesiogiai dalyvavę vykdant trėmimus, žudant už Lietuvos laisvę kovojusius partizanus, plėšiant ir savinantis išvežtų šeimų turtą. Taigi, atsakomybė krenta ir ant Lietuvos komunistų, kurią jie, 1990 metais savo partiją pervadinę į Lietuvos demokratinę darbo partiją (LDDP), o 2001 metais susijungę su socialdemokratais ir pasisavinę pastarųjų pavadinimą, visaip vengia pripažinti. Ir ne tik vengia, bet ir pasitaikius progai stengiasi ginti buvusių stribų interesus. Štai per visą sovietinį laikotarpį iki pat 1990 m., kuomet Lietuva atkūrė nepriklausomybę, LKP organų iniciatyva buvo visaip trukdoma grįžti į Lietuvą buvusiems tremtiniams, neleidžiant jiems prisiregistruoti ir gauti darbą, matyt, bijant, kad grįžtantys žmonės gali keršyti savo skriaudėjams. 1992-1996 metais LDDP valdomas Seimas priėmė įstatymą, sudariusį sąlygas gauti valstybines pensijas buvusiems stribams, ko gero, už jų „uolų“ darbą pokario metais vykdant deportacijas ir žudant laisvės kovotojus. Nei LKP, nei LDDP, nei socialdemokratų partijos vadovai per 24 Lietuvos nepriklausomybės metus taip ir nesugebėjo atsiprašyti Lietuvos partizanų ir tremtinių bei jų šeimų už savo buvusių bendrapartiečių vykdytus trėmimus ir partizanų naikinimo operacijas, tuo tarpu kai jų buvęs vadovas Algirdas Brazauskas 1995 metais atsiprašė žydų tautos už lietuvių dalyvavimą žydų naikinime Antrojo pasaulinio karo metais.

Ar Marijampolėje nėra buvusių stribų gynimą primenančių apraiškų? Štai dar prieš dešimtmetį Marijampolėje veikiančio Tauro apygardos rezistencijos ir tremties muziejaus budelių kambaryje greta J.Stalino, L.Berijos, A.Sniečkaus ir kitų genocido vykdytojų atvaizdų buvo galima rasti ir aktyvaus vietinio stribo, Kazlų Rūdos valsčiaus operatyvinio įgaliotinio, buvusio Kapsuko rajono Černiachovskio kolūkio pirmininko V.Adomavičiaus portretą. Tačiau dabar ten jo nebėra. Pradėjus domėtis portreto dingimo aplinkybėmis, paaiškėjo, kad jis (atsitiktinai ar neatsitiktinai) iš budelių kambario prieš keletą metų buvo pašalintas po to, kai muziejuje apsilankė socialdemokratų partijos skyriaus viršūnėlei priklausantis vienas iš Marijampolės savivaldybės vadovų, kuris nemaloniai nustebo pamatęs tarp genocido vykdytojų savo buvusio partijos kolegos nuotrauką. Ar tardymus Marijampolės saugumo rūsiuose vykdžiusio V.Adomavičius atvaizdas iš muziejaus budelių galerijos buvo pašalintas šio valdžios vyro pageidavimu, sužinoti nepavyko. Tačiau nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad tai yra tiesa. Kitaip manyti būtų galima, jei artimiausiu metu minėto asmens portretas būtų sugrąžintas muziejuje į ten, kur jam dera būti. Priešingu atveju galėtų kilti klausimas, ar socialdemokratų Marijampolės skyriaus vadovybė negina buvusių vietos stribų munduro.

O vis dėlto ką 1941 m. birželio 14-osios ir vėlesnių pokario metų aukos – tremtiniai, politiniai kaliniai, laisvės kovotojai ir jų artimieji – galėtų šiandien tarti savo skriaudėjams ir jų interesų gynėjams? Į šį klausimą atsakymą galima rasti tremtinės N.Rimkienės eilėraštyje „TSKP-LKP-LDDP nariams“, rašytame apie 1997 metus ir išspausdintame Klaipėdoje leidžiamų „Atgimimo aikštės žinių“ 2012 m. devintame numeryje. Šiose su skaudančia širdimi parašytose eilėse tarsi užkoduota visų tremties, kalėjimų, lagerių kančias patyrusių lietuvių bei jų artimųjų kasdien mintyse nešiojama žinia, kurią jie kasmet Birželio 14-osios proga galėtų pasakyti ir savo budeliams, ir visiems su jais susitapatinusiems jų bendraminčiams:

TSKP-LKP-LDDP nariams

                   N.Rimkienė

Mums nereikia jūsų atgailos –

Teatleidžia Motina – Tėvynė.

Klaupkitės prieš žemę Lietuvos,

Kurią daugsyk išdavėt pamynę…

Klaupkitės prieš kryžių pakeliuos,

Kurį griovėte širdim aptemę.

Ir ieškodami sau geresnės dalios,

Dovanojot priešui mūsų Ž E M Ę.

Klaupkitės prieš kaulus tremtinių,

Prieš Rainių miškelio siaubą nykų,

Prieš klajones Lietuvos vaikų,

Kur pasauly išblaškyti liko.

Klaupkitės ant miesto akmenų,

Kur dar dega brolių kraujo žymės,

Klaupkitės prieš neviltį dienų,

Kurios buvo daug kam paskutinės.

Neįpratę niekam lenkt galvos,

Tiktai tyčiotis, įsakinėt ir teisti.

Klaupkitės prieš žemę LIETUVOS,

JI VIENA TEGALI JUMS ATLEISTI.