X
Meniu
Su Valstybės diena
A.Vyšniauskas. Nepaisant socialdemokratų pasipriešinimo, Marijampolė gavo Lietuvos kultūros sostinės vardą 2018 metams

A.Vyšniauskas. Nepaisant socialdemokratų pasipriešinimo, Marijampolė gavo Lietuvos kultūros sostinės vardą 2018 metams

Marijampolės savivaldybės tarybos narys Andrius Vyšniauskas džiaugiasi, kad Kultūros ministerija birželio 23 d. suteikė Marijampolei Lietuvos kultūros sostinės vardą 2018 metams.

„Tai didelis ir svarbus pasiekimas mūsų miestui. Didžiuojuosi, kad nepaisant visų Marijampolės valdančiųjų laviravimų, keistų sprendimų ir detektyvą priminusio paraiškos rengimo proceso mes priėjome prie šio taško. Marijampolė nusipelnė tapti Lietuvos kultūros sostine būtent 2018 m., nes esame istorinis kultūros ir švietimo centras. Kartu noriu pasidžiaugti, nes šį projektą, mes dešinieji, laikome savo pirma mažyte pergale šios kadencijos taryboje. Mūsų iniciatyva prasidėjo dalyvavimo konkurse svarstymas. Net neabejoju, kad jeigu klausimo nebūtumėme iškėlę – paraiškos niekas net nebūtų pradėję rengti. Tiesiog būtų pramiegota. Taip pat džiaugiuosi, kad projekto pagrindu yra būtent mūsų su kolegomis sudėliota, istorija ir didžiosiomis Marijampolės asmenybėmis paremtas programos stuburas“ – teigia kultūros sostinės projektą inicijavęs Marijampolės savivaldybės tarybos narys Andrius Vyšniauskas.

Pasak tarybos nario, dabar laukia du su puse metų siekiant suorganizuoti pačius geriausius renginius ir projektą nušviesti visai Lietuvai. Tai pareikalaus ir aiškaus lėšų sutelkimo projekto programoms, ir stebėsenos, kad lėšos būtų panaudotos tinkamai.

A.Vyšniauskas. Kantrybe ir darbštumu gali pramušti net ir storiausią sieną

A.Vyšniauskas. Kantrybe ir darbštumu gali pramušti net ir storiausią sieną

Arūnas Kapsevičius gegužės 23 dienos „Suvalkietyje” išspausdintame tekste „Duonos ar žaidimų?” palietė daug įdomų temų. Nuo kultūros sostinės projekto iki gatvių tvarkymo. Tačiau svarbiausia tema, kurią gerbiamas žurnalistas užkabino, tai klausimas: ką turi veikti savivaldybės tarybos narys?

Mūsuose įprasta manyti, kad savivaldybės tarybos narys yra nuolankiai mero klausantis ir tik balsavimo mygtukus spaudantis funkcionierius. Aš su tokiu požiūriu visiškai nesutinku. Laikausi nuomonės, kad tarybos narys, politikas, pirmiausiai yra aktyvus savo bendruomenės, kuri jį išrinko, interesų atstovas. Todėl jis turi daryti viską ir pasitelkti visas teisėtas priemonės tos bendruomenės poreikių įgyvendinimui ir gynybai. Mane išrinko marijampoliečiai, kurie patikėjo, kad Marijampolė gali tapti Lietuvos kultūros sostine, kad darbo vietų mūsų savivaldybėje gali būti daugiau, gatvės ir daugiabučių kiemai gali būti sutvarkyti geriau, o savivaldybės biurokratija gali veikti efektyviau ir skaidriau. Viso to nuosekliai siekiu savo ir TS-LKD iniciatyvomis taryboje.

Lietuvos kultūros sostinė: kodėl dabar?

Kodėl būtent dabar Marijampolei pasiūliau siekti Lietuvos kultūros sostinės vardo? Ogi todėl, kad šis laikas yra vienintelis per visus tuos ketverius metus, kai kultūros sostinės vardo galime siekti. Kultūros ministerija Lietuvos kultūros sostinės vardus jau dabar išdalins 2017, 2018 ir 2019 metams. Todėl mes, kaip istorinis lietuvių valstybingumo, švietimo ir kultūros centras galime siekti kultūros sostinės vardo 2018 metams. Juk Marijampolė yra išskirtinis miestas. Didžiuokimės tuo!

Paraišką Kultūros ministerijos konkursui parengti ir pateikti turime iki birželio 1 d. Sprendimo projektą pateikiau iškart po to, kai balandžio 17 d. ministerija paskelbė konkursą. Todėl turime tokias pat galimybes dalyvauti konkurse ir siekti kultūros sostinės vardo kaip ir visos kitos Lietuvos savivaldybės. Tereikia visiems gerokai pakrutėti.

Gerbiamas A. Kapsevičius yra neteisus, kad kultūros sostinės projekto rengimas yra tik administracijos reikalas. Tai yra mūsų visų reikalas. Todėl dešimtys marijampoliečių pateikė daugybę gerų idėjų, o mes, konservatoriai, į idėjų siūlymą įsijungėme ypač aktyviai. Išdėstėme savo viziją: Marijampolė – herojų miestas. Pagal šią viziją programa būtų paremta išskirtine Marijampolės istorija ir reikšme šalies valstybingumui, kultūrai. Juk kultūros sostinės vardo siekiant 2018 metams, per valstybės atkūrimo šimtmetį, būtų galima tinkamai įamžinti visų tų didžių istorinių asmenybių, kurios kūrė Marijampolę ir Lietuvą, atminimą. Istorija yra kultūros pagrindas, jos turinys, kuris miesto kultūrinį gyvenimą išplečia žymiai plačiau nei vien menas, ar siauras kultūros kaip tik būdo pasilinksminti supratimas. Tačiau tai ilga ir fundamentali tema. Ne tai yra šios diskusijos esmė.

Tarybos narys: mygtukų spaudytojas ar iniciatyvus bendruomenės atstovas?

Kalba eina apie tarybos nario darbą ir jo atsakomybę. Prisipažinsiu – nemėgstu plaukimo pasroviui. Todėl ir išrinktas į tarybą pažadėjau sau: būsiu aktyvus ir iniciatyvus tarybos narys, kad už mane balsavusieji nenusiviltų. Dėl to tapau savotiška rakštimi seniesiems Marijampolės politikos vilkams. Netgi susilaukiu komentarų, kad neesu konstruktyvus. Tačiau pasakykite man, kas gali būti konstruktyviau nei naujos idėjos pasiūlymas ir netgi jos sprendimo projekto parengimas, pristatymas tarybai?

Tikiu, kad Marijampolėje atėjo laikas naujai politikų kartai, o kartu ir naujai darbo taryboje kultūrai. Kultūrai, kuri būtų pažymėta pozityviomis iniciatyvomis ir idėjomis. Tam kviečiu visus jaunuosius tarybos narius.

A. Kapsevičiui pridursiu, kad per paskutinį tarybos posėdį ne tik pasiūliau dalyvauti „Lietuvos kultūros sostinės” projekte, bet ir siūliau mažinti nekilnojamojo turto mokestį tam verslui, kuris kuria naujas darbo vietas. Tai dar viena iniciatyva. Ja galime paskatinti investicijų pritraukimą ir naujų darbo vietų kūrimąsi Marijampolėje. Deja, valdantieji socialdemokratai šių iniciatyvų taip išsigando, kad jas ne tik atmetė, bet ir iš to įtūžio nepatvirtino mano kandidatūros į Etikos komisijos pirmininkus. Nieko tokio. Dar vaikystėje tėvai mane išmokė, kad kantrybe ir darbštumu gali pramušti net ir storiausią sieną.

Todėl tai tik pradžia. Marijampolėje yra daug dalykų, kuriuos verta keisti. Tikiu, kad tai padarysime, nes užsidegimo yra, o ir opozicinė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija atsinaujina ir stiprėja.

Andrius Vyšniauskas

Marijampolės savivaldybės tarybos narys

A.Vyšniauskas. Naujos kartos politikai turi imtis iniciatyvos. Investicijos yra mūsų sritis

A.Vyšniauskas. Naujos kartos politikai turi imtis iniciatyvos. Investicijos yra mūsų sritis

Esu naujos Lietuvos savivaldybių tarybų narių kartos atstovas. Savivaldos senbūviai mus vadina “rakštimi”, nes nuolatos kalbame, siūlome savo iniciatyvas ir į savivaldą žvelgiame kaip į vietos gyventojų atstovavimo įrankį. Senųjų politikų esame nemėgstami, nes nuolatos juos verčiame kažką veikti. Mes išsiskiriame ir kita savybe – nebijome kalbėti tai, ką galvojame, ir nebijome kovoti už savo įsitikinimus, nes tam įpareigojimą mums suteikė rinkėjai.

Štai vieną tokių iniciatyvų, dėl kurios mano savivaldybės senbūviai nuolatos kartoja žodį “rakštis”, noriu pasiūlyti visiems savivaldos politikams. Iki birželio 1 d. visos Lietuvos savivaldybių tarybos turi nustatyti savo taikomus nekilnojamojo turto mokesčio tarifus ir tai yra galimybė daugeliui savivaldybių mažu žingsneliu padaryti kai ką didelio bei svarbaus – paskatinti darbo vietų kūrimąsi.

Darbo vieta – tai jūsų socialinė garantija

Kodėl reikia darbo vietų? Todėl, kad Lietuvos regionai yra gilioje socialinėje ir ekonominėje krizėje. Juos persmelkia nedarbas, visuotinis žmonių priklausymas nuo valdžios malonės (išmokų bei visokiausių kompensacijų), o vilties gyventi geriau ugnelė rusena vis silpniau.

Darbo vieta – tai geriausia socialinė apsauga bet kuriai šeimai. Darbo vietai tiek ekonomine, tiek socialine ir netgi psichologine prasme negali prilygti jokia valstybinė socialinės globos schema, jokia pašalpa ar kompensacija. Galiausiai, darbo vieta yra būdas užtikrinti orų gyvenimą kiekvienam. Todėl valdžios rūpestis darbo vietų kūrimusi yra vienas svarbiausių šių dienų Lietuvos politikos uždavinių.

Nedarbas yra didelė ir svarbi Lietuvos problema. Štai balandžio mėnesio duomenimis nedarbas šalyje vis dar siekė 8.5 proc. Tik 22 savivaldybėse nedarbas buvo mažesnis nei šalies vidurkis, o  net 38 savivaldybėse nedarbas viršijo vidurkį. Taigi, beveik dviejuose trečdaliuose Lietuvos situacija išlieka labai bloga.

Nedarbo problemai spręsti reikalinga sutelkti Vyriausybės ir savivaldybių bendras pajėgas. Pabrėžiu – ir savivaldybių. Daugelis merų yra giliai įsitikinę, kad nedarbas yra ne jų problema, nes rinkimai juk jau praėjo. Tačiau tai netiesa, nes savivaldybės turi ypatingai dideles galimybes keisti darbo rinkos situaciją, o pirminė priemonė tam – naujos investicijos, ypač iš užsienio.

Nedarbą gali spręsti pačios savivaldybės per investicijų pritraukimą

Vietos ir užsienio kompanijų investicijos yra vienas geriausių būdų spręsti nedarbo problemą. Tai akivaizdu. Tačiau klausimas, kaip surasti ir privilioti investuotojus, yra didis merų galvos skausmas. Atsakymo paieška prasideda nuo tinkamų pagrindų investuotojui privilioti susikūrimo. Šie pagrindai yra darbo jėgos kvalifikacija, infrastruktūros būklė ir mokesčiai. Kitaip tariant, investuotojas ateidamas į kurią nors savivaldybę turi būti garantuotas, kad ten bus pakankamai žmonių, kurie galėtų dirbti jo įmonėje, kad jis įsikurdamas turės geras infrastruktūros sąlygas (nereikės pačiam rūpintis vandentiekio ar elektros laidų nutiesimu į būsimą fabriką) ir kad mokesčiai toje savivaldybėje bus jam palankūs, skatinantys ten kurtis.

Tinkamos kvalifikacijos darbo jėgos užtikrinimo klausimu savivaldybės kol kas, deja, yra antrinis žaidėjas. Tai yra Vyriausybės prerogatyva, bet šią situaciją reikia keisti ir tikiuosi, kad Seimas šio klausimo imsis.

Visgi savivaldybės vaidina lemiamią vaidmenį sukurdamos tinkamą infrastruktūrą ir nustatydamos savo mokesčius (nekilnojamojo turto, žemės ir įvairias rinkliavas), kurios gali būti labai rimtu paskatinimu investuotojui svarstant, kuriame Lietuvos kampelyje įskurti.

Mažinkime nekilnojamojo turto mokestį kuriantiems darbo vietas

Taip vadinami turto mokesčiai (nekilnojamojo turto ir žemės) yra tie mokesčiai, kurių dydžius savivaldybės gali laisviausiai koreguoti. Nekilnojamojo turto mokestis, kuris savivaldybių biudžetuose sudaro apie 3 proc. pajamų, yra itin svarbus keičiant verslo ir investavimo galimybes, t.y. kuriant naujas darbo vietas.

Savivaldybės pačios nustato nekilnojamojo turto mokestį 0,3-3 proc. nekilnojamojo turto vertės ribose. Juridinių asmenų (tame tarpe ir įmonių) nekilnojamam turtui savivaldybės dažniausiai taiko 1 proc. mokestį, o taip pat ir 3 proc. tarifą nenaudojamiems, apleistiems, neprižiūrimiems statiniams. Taip pat pačios savivaldybės nustato ir įvairias mokesčio lengvatas.

Daugelis savivaldybių šiuo metu turėtų susidurti su gana svarbia teorine dilema: ar siekti surinkti tik maksimalų galimą lėšų kiekį iš nekilnojamojo turto mokesčio kuo mažiau pabloginant verslo galimybes, ar į mokestį, kuris sudaro tik 3 proc. savivaldybės biudžeto, žvelgti kaip į investutotojų viliojimo ir vietos verslo plėtimosi skatinimo įrankį?

Aš renkuosi antrąjį požiūrį, nes nekilnojamojo turto mokestis yra labai nesudėtingai administruojamas ir juo galima sukurti nemenkas paskatas verslo plėtrai. Siūlau susieti nekilnojamojo turto mokesčio dydį su įmonės sukuriamomis naujomis darbo vietomis.

Kuo daugiau naujų darbo vietų sukuri, tuo mažesnį mokestį moki. Tokį mokesčio mažinimo mechanizmą galima nustatyti, nes praktika tam jau yra. Štai mano Marijampolėje yra Mokesčių lengvatų komisija, kuri pagal nustatytą tvarką gali mažinti nekilnojamojo turto mokestį įmonėms, kurios per metus sukūrė ne mažiau kaip 5 darbo vietas savivaldybėje registruotiems gyventojams. Jeigu įmonė atitinka šį kriterijų, komisija gali taikyti mokesčio lengvatą – mažinti nustatytą 1 proc. mokesčio tarifą 1 nuošimčiu už kiekvieną sukurtą darbo vietą. Sumažinimas negali viršyti 50 nuošimčių nuo tarifo.

Tačiau čia ir glūdi problema. Sprendimą priima kažkokia komisija. Sudaryta iš administracijos darbuotojų ir politikų, o galutinį sprendimą dėl lengvatos skyrimo tvirtina taryba. Todėl sprendimas gali būti politizuotas. Nei viena įmonė negali būti garantuota, kad kurdama darbo vietas ji lengvatą gaus. Juo labiau jei dar tai įmonei reikia kažkur kreiptis, kažko prašyti – tai tiesiog yra nepatogu.

Todėl imkimės naujovės – savivaldybių tarybose priimdami sprendimus dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifo nustatymo įveskime aškius laiptelius, kuriais kopdamas kiekvienas darbdavys galėtų matyti ir automatiškai mažėjantį jam taikomą nekilnojamojo turto mokestį.

Galime rinktis ir variantą, kurį pateikiau iš Marijampolės mokesčių lengvatų nustatymo tvarkos. Tiesiog perkelkime minėtą nuostatą į aiškius tarybos sprendimus ir automatizuokime mokesčio mažėjimą. Galime pasirinkti ir kitus būdus, pavyzdžiui, nustatyti tokius laiptus: 101 arba daugiau naujų darbo vietų – 0,4 proc. nekilnojamojo turto vertės mokesčio tarifas; 81-100 darbo vietų – 0,5 proc. tarifas; 61-80 – 0,6 proc.; 41-60 – 0,7 proc.; 21-40 – 0,8 proc.; 5-20 – 0,9 proc.; 4 ir mažiau naujų darbo vietų – 1 proc. nekilnojamojo turto vertės tarifas. Tai paprasta ir aiški mokesčio lengvatų nustatymo tvarka.

Tokios tvarkos nustatymas būtų nedidelis žingsnelis pirmyn. Netgi sakyčiau simbolinis, bet skatinantis kitų didelių procesų pradžią. Pirmiausiai, savivaldybės, priėmusios tokį sprendimą, iš karto kiltų investicinės aplinkos palankumo reitinguose. Tokia tvarka būtų įvertinama kaip gera pradžia investuotojui atkreipiant dėmesį į savivaldybę. Jeigu investuotojas užsikabintų ir ši priemonė padėtų jį privilioti į savo savivaldybę – tai jau didelis žingsnis pirmyn. Ne tik darbo vietos, bet ir papildomos įplaukos į savivaldybių biudžetą per gyventojų pajamų mokestį, kuris sudaro daugiau nei trečdalį daugelio savivaldybių biudžetų.

Visiškai supaprastintai žvelgiant nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos sukeltas trumpalaikis pajamų praradimas savivaldybės biudžete paskatintų darbdavį sukurti bent keletą naujų darbo vietų, ar atvestų naują investuotoją. Tai ilgajame laikotarpyje savivaldybės biudžetą per gyventojų pajamų mokestį papildytų tokia suma, kuri būtų kone dešimt kartų didesnė nei buvę praradimai.

Kviečiu savivaldybes atkreipti dėmesį į galimybes mažinti nekilnojamojo turto mokestį kuriantiems darbo vietas. Taip pat raginu tokius naujus tarybų narius, kaip aš pats, kuriuos senbūviai dažnai vadina “rakštimi”, inicijuoti sprendimus. Tik mūsų, jaunų politikų, iniciatyvos gali išjudinti sustabarėjimą ir trumparegiškumą savivaldoje. Gyventojai to iš mūsų tikisi, todėl mes, naujos kartos politikai, negalime jų nuvilti.

Andrius Vyšniauskas, Marijampolės savivaldybės tarybos narys

Vytautas Landsbergis: A.Patackas buvo dvasios dalykų sargybinis
E. Lucasas: Rusija puola visais frontais
BIRŽELIO 14-OJI: KĄ AUKOS GALĖTŲ PASAKYTI SAVO BUDELIAMS

BIRŽELIO 14-OJI: KĄ AUKOS GALĖTŲ PASAKYTI SAVO BUDELIAMS

Kęstutis Traškevičius

Marijampolės savivaldybės tarybos TS – LKD frakcijos narys

Šiemet sukanka lygiai 73 metai, kai 1941 m. birželio 14-ąją sovietų okupacinė valdžia pradėjo vykdyti masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibirą bei kitas atšiaurias Rusijos vietas. Per tris ano birželio dienas iš viso buvo deportuota apie 17500 žmonių, o iš viso nuo 1940 iki 1953 metų buvo ištremta ar įkalinta lageriuose apie 300 tūkstančių lietuvių. Daug jų mirė nuo bado ir nepakeliamų gyvenimo bei darbo sąlygų, kiti net nepasiekė numatytų paskirties vietų – iškeliavo amžinybėn keletą savaičių trukusios kelionės tremtin gyvuliniuose vagonuose metu. Tikslus žuvusiųjų skaičius nėra žinomas. Įvairiuose šaltiniuose minima, kad jis viršija 50 tūkstančių žmonių.

Atsakomybę už šią mūsų tautą ištikusią tragediją dažnai bandoma suversti vien tik sovietiniams okupantams. Iš tiesų, deportacijų vykdymas kovojant su „liaudies priešais“ buvo oficiali tuometinė Maskvos politika, palietusi daugelį totalitarinėje valstybėje gyvenusių tautų. Tačiau neturėtume pamiršti, kad okupantams tuomet uoliai talkino Lietuvos komunistų partijos (LKP) aktyvistai bei stribai, sudarinėję išvežamų šeimų sąrašus, kuriuos tvirtino LKP I sekretorius A.Sniečkus, bei tiesiogiai dalyvavę vykdant trėmimus, žudant už Lietuvos laisvę kovojusius partizanus, plėšiant ir savinantis išvežtų šeimų turtą. Taigi, atsakomybė krenta ir ant Lietuvos komunistų, kurią jie, 1990 metais savo partiją pervadinę į Lietuvos demokratinę darbo partiją (LDDP), o 2001 metais susijungę su socialdemokratais ir pasisavinę pastarųjų pavadinimą, visaip vengia pripažinti. Ir ne tik vengia, bet ir pasitaikius progai stengiasi ginti buvusių stribų interesus. Štai per visą sovietinį laikotarpį iki pat 1990 m., kuomet Lietuva atkūrė nepriklausomybę, LKP organų iniciatyva buvo visaip trukdoma grįžti į Lietuvą buvusiems tremtiniams, neleidžiant jiems prisiregistruoti ir gauti darbą, matyt, bijant, kad grįžtantys žmonės gali keršyti savo skriaudėjams. 1992-1996 metais LDDP valdomas Seimas priėmė įstatymą, sudariusį sąlygas gauti valstybines pensijas buvusiems stribams, ko gero, už jų „uolų“ darbą pokario metais vykdant deportacijas ir žudant laisvės kovotojus. Nei LKP, nei LDDP, nei socialdemokratų partijos vadovai per 24 Lietuvos nepriklausomybės metus taip ir nesugebėjo atsiprašyti Lietuvos partizanų ir tremtinių bei jų šeimų už savo buvusių bendrapartiečių vykdytus trėmimus ir partizanų naikinimo operacijas, tuo tarpu kai jų buvęs vadovas Algirdas Brazauskas 1995 metais atsiprašė žydų tautos už lietuvių dalyvavimą žydų naikinime Antrojo pasaulinio karo metais.

Ar Marijampolėje nėra buvusių stribų gynimą primenančių apraiškų? Štai dar prieš dešimtmetį Marijampolėje veikiančio Tauro apygardos rezistencijos ir tremties muziejaus budelių kambaryje greta J.Stalino, L.Berijos, A.Sniečkaus ir kitų genocido vykdytojų atvaizdų buvo galima rasti ir aktyvaus vietinio stribo, Kazlų Rūdos valsčiaus operatyvinio įgaliotinio, buvusio Kapsuko rajono Černiachovskio kolūkio pirmininko V.Adomavičiaus portretą. Tačiau dabar ten jo nebėra. Pradėjus domėtis portreto dingimo aplinkybėmis, paaiškėjo, kad jis (atsitiktinai ar neatsitiktinai) iš budelių kambario prieš keletą metų buvo pašalintas po to, kai muziejuje apsilankė socialdemokratų partijos skyriaus viršūnėlei priklausantis vienas iš Marijampolės savivaldybės vadovų, kuris nemaloniai nustebo pamatęs tarp genocido vykdytojų savo buvusio partijos kolegos nuotrauką. Ar tardymus Marijampolės saugumo rūsiuose vykdžiusio V.Adomavičius atvaizdas iš muziejaus budelių galerijos buvo pašalintas šio valdžios vyro pageidavimu, sužinoti nepavyko. Tačiau nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad tai yra tiesa. Kitaip manyti būtų galima, jei artimiausiu metu minėto asmens portretas būtų sugrąžintas muziejuje į ten, kur jam dera būti. Priešingu atveju galėtų kilti klausimas, ar socialdemokratų Marijampolės skyriaus vadovybė negina buvusių vietos stribų munduro.

O vis dėlto ką 1941 m. birželio 14-osios ir vėlesnių pokario metų aukos – tremtiniai, politiniai kaliniai, laisvės kovotojai ir jų artimieji – galėtų šiandien tarti savo skriaudėjams ir jų interesų gynėjams? Į šį klausimą atsakymą galima rasti tremtinės N.Rimkienės eilėraštyje „TSKP-LKP-LDDP nariams“, rašytame apie 1997 metus ir išspausdintame Klaipėdoje leidžiamų „Atgimimo aikštės žinių“ 2012 m. devintame numeryje. Šiose su skaudančia širdimi parašytose eilėse tarsi užkoduota visų tremties, kalėjimų, lagerių kančias patyrusių lietuvių bei jų artimųjų kasdien mintyse nešiojama žinia, kurią jie kasmet Birželio 14-osios proga galėtų pasakyti ir savo budeliams, ir visiems su jais susitapatinusiems jų bendraminčiams:

TSKP-LKP-LDDP nariams

                   N.Rimkienė

Mums nereikia jūsų atgailos –

Teatleidžia Motina – Tėvynė.

Klaupkitės prieš žemę Lietuvos,

Kurią daugsyk išdavėt pamynę…

Klaupkitės prieš kryžių pakeliuos,

Kurį griovėte širdim aptemę.

Ir ieškodami sau geresnės dalios,

Dovanojot priešui mūsų Ž E M Ę.

Klaupkitės prieš kaulus tremtinių,

Prieš Rainių miškelio siaubą nykų,

Prieš klajones Lietuvos vaikų,

Kur pasauly išblaškyti liko.

Klaupkitės ant miesto akmenų,

Kur dar dega brolių kraujo žymės,

Klaupkitės prieš neviltį dienų,

Kurios buvo daug kam paskutinės.

Neįpratę niekam lenkt galvos,

Tiktai tyčiotis, įsakinėt ir teisti.

Klaupkitės prieš žemę LIETUVOS,

JI VIENA TEGALI JUMS ATLEISTI.

 

A. Kubiliaus sveikinimas vasario 16-osios proga
Apie naująją kartą, alternatyvias atramas ir Lietuvas