X
Meniu
BIRŽELIO 14-OJI: AR ATSAKINGI UŽ DEPORTACIJAS TURĖTŲ ATSIPRAŠYTI?

BIRŽELIO 14-OJI: AR ATSAKINGI UŽ DEPORTACIJAS TURĖTŲ ATSIPRAŠYTI?

Šiemet sukanka lygiai 74 metai nuo to laiko, kai 1941 m. birželio 14-ąją sovietų okupacinė valdžia pradėjo vykdyti masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibirą bei kitas atšiaurias Rusijos vietas. Per tris 1941-ųjų birželio dienas iš viso buvo deportuota apie 17500 žmonių, o iš viso nuo 1940 iki 1953 metų buvo ištremta ar įkalinta lageriuose apie 300 tūkstančių lietuvių. Daug jų mirė nuo bado ir nepakeliamų gyvenimo bei darbo sąlygų, kiti net nepasiekė numatytų paskirties vietų – iškeliavo amžinybėn keletą savaičių trukusios kelionės tremtin gyvuliniuose vagonuose metu. Tikslus žuvusiųjų skaičius nėra žinomas. Įvairiuose šaltiniuose minima, kad jis viršija 50 tūkstančių žmonių. Seimo nario Arvydo Anušausko teigimu, pokario metais Sovietų Sąjungoje kas šeštas tremiamas žmogus buvo lietuvis, o 1948 metais lietuviai sudarė pusę visų į Sibirą vežamų žmonių (www.slaptai.lt/index.php/gyvenimo-skandalai/7075-arvydas-anusauskas-1948-m-lietuviai-sudare-puse-visu-i-sibira-tremtu-zmoniu.html).

Tremtį yra patyrę ir mano tėvai, seneliai, kurie 1949-1951 m. buvo ištremti į Irkutsko ir Tomsko sritis. Tad iš jų pasakojimų, ne tik iš straipsnių ar knygų, žinau, kokiomis sunkiomis sąlygomis tremtiniams teko kovoti už savo bei savo šeimų išlikimą. Mamai, kaip ir daugeliui kitų, teko kirsti mišką, tėčiui – dirbti aukso kasyklų šachtose. Ne vienam tremtiniui anuomet dažnai kildavo klausimas, kodėl būtent jis buvo išplėštas iš savo gimtųjų namų. Tad, iš tiesų, kas yra atsakingas už sudaužytus daugelio tūkstančių Lietuvos žmonių likimus ir beprasmes mirtis?

Atsakomybė už šią didelę mūsų tautos dalį ištikusią tragediją dažniausiai priskiriama sovietiniams okupantams. Iš tiesų, deportacijų vykdymas kovojant su „liaudies priešais“ buvo oficiali tuometinė Kremliaus politika, palietusi daugelį totalitarinėje valstybėje gyvenusių tautų. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad buvo ir padėjėjai. Okupantams tuomet uoliai talkino Lietuvos komunistų partijos (LKP) aktyvistai bei stribai, sudarinėję išvežamų šeimų sąrašus, kuriuos tvirtino LKP I sekretorius A.Sniečkus. Jie ne tik tiesiogiai dalyvavo vykdant trėmimus, žudant už Lietuvos laisvę kovojusius partizanus, bet ir atvirai plėšė bei savinosi išvežtų šeimų turtą, likusį ištuštėjusiose sodybose. Taigi, ir Lietuvos komunistams tenka nemaža dalis atsakomybės, kurią jie vengia pripažinti. Ir nors šiandien tokios partijos (LKP) jau nebėra, tačiau vertėtų prisiminti, kad ji tik tariamai „išnyko“. 1990 m. gruodžio 8 d. LKP pakeitė savo pavadinimą, pasivadindama Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP), kuri 2001 metais susijungė su socialdemokratais ir „pasislėpė“ po populiaresne pastarųjų partijos iškaba.

Galima būtų pamiršti šią LKP pavadinimų genezę iki dabartinės Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) vardo, jei nebūtų akivaizdžių jos pastangų ginti buvusių stribų interesus. Štai per visą sovietinį laikotarpį LKP organų iniciatyva buvo visaip trukdoma grįžti į Lietuvą buvusiems tremtiniams, neleidžiant jiems prisiregistruoti ir gauti darbą. Matyt, buvo baiminamasi, kad grįžtantys žmonės gali keršyti savo skriaudėjams. 1992-1996 m. LDDP valdomas Seimas priėmė įstatymą, sudariusį sąlygas gauti padidintas pensijas buvusiems stribams, tarsi jie būtų nukentėję nuo sovietų režimo. Ir nors šiandieninei LSDP vadovybei dažniausiai sėkmingai pavyksta maskuoti savo tikrąjį požiūrį į 1941-1953 m. deportacijas bei partizaninį laisvės kovų judėjimą, vietiniame lygmenyje jų partijos kolegoms tai padaryti pasiseka rečiau.

Štai dar maždaug prieš dešimtmetį Marijampolėje veikiančio Tauro apygardos rezistencijos ir tremties muziejaus budelių kambaryje greta J.Stalino, L.Berijos, A.Sniečkaus ir kitų genocido vykdytojų atvaizdų buvo galima rasti ir aktyvaus vietinio stribo, Kazlų Rūdos valsčiaus operatyvinio įgaliotinio, buvusio Kapsuko rajono Černiachovskio kolūkio pirmininko V.Adomavičiaus portretą. Tačiau dabar ten jo nebėra. Pradėjus domėtis portreto dingimo aplinkybėmis, paaiškėjo, kad jis iš budelių kambario prieš keletą metų buvo pašalintas po to, kai muziejuje apsilankė socialdemokratų partijai priklausantis vienas iš Marijampolės savivaldybės vadovų, kuris nemaloniai nustebo pamatęs tarp genocido vykdytojų savo buvusio partijos bičiulio nuotrauką. O šiais metais socialdemokratų dominuojama Marijampolės vietos valdžia, tikriausiai siekdama sumenkinti pokario laisvės kovų reikšmę, faktiškai pradėjo naikinti Tauro apygardos partizanų, žuvusių 1944-1955 m., memorialą, esantį Marijampolės miesto kapinėse Tyliojoje gatvėje. Ji memorialo teritorijoje pradėjo leisti laidoti Tauro apygardos partizanais nebuvusius asmenis bei kurti šeimynines kapavietes. Taigi akivaizdu, kad kai kurių socialdemokratų vidinės nuostatos ir požiūriai kardinaliai nepasikeitė net per 25 Nepriklausomybės metus.

Tad nenuostabu, kad nei LKP, nei LDDP, nei socialdemokratų partijos lyderiai niekada taip ir nesugebėjo nei pripažinti savo partijos atsakomybės, nei atsiprašyti Lietuvos partizanų ir tremtinių bei jų šeimų už savo buvusių bendrapartiečių vykdytus trėmimus ir partizanų naikinimo operacijas, nors buvęs jų vadovas Algirdas Brazauskas 1995 metais atsiprašė žydų tautos už lietuvių dalyvavimą žydų naikinime Antrojo pasaulinio karo metais. Bet ar tremtiniams, laisvės kovotojams ir jų šeimoms šiandien būtų reikalingas toks išprašytas atsiprašymas?

Į šį klausimą atsakymą galima rasti tremtinės N.Rimkienės eilėraštyje „TSKP-LKP-LDDP nariams“, rašytame apie 1997 metus ir publikuotame  Klaipėdoje leidžiamų „Atgimimo aikštės žinių“ 2012 m. devintame numeryje. Šiose su skaudančia širdimi parašytose eilėse atsispindi tremties, kalėjimų, lagerių kančias patyrusių lietuvių ir jų šeimų tragedija bei požiūris į savo budelius ir jų bendraminčius:

 

        TSKP-LKP-LDDP nariams

                                                                             N.Rimkienė

 

Mums nereikia jūsų atgailos –

Teatleidžia Motina – Tėvynė.

Klaupkitės prieš žemę Lietuvos,

Kurią daugsyk išdavėt pamynę…

 

Klaupkitės prieš kryžių pakeliuos,

Kurį griovėte širdim aptemę.

Ir ieškodami sau geresnės dalios,

Dovanojot priešui mūsų Ž E M Ę.

 

Klaupkitės prieš kaulus tremtinių,

Prieš Rainių miškelio siaubą nykų,

Prieš klajones Lietuvos vaikų,

Kur pasauly išblaškyti liko.

 

Klaupkitės ant miesto akmenų,

Kur dar dega brolių kraujo žymės,

Klaupkitės prieš neviltį dienų,

Kurios buvo daug kam paskutinės.

 

Neįpratę niekam lenkt galvos,

Tiktai tyčiotis, įsakinėt ir teisti.

Klaupkitės prieš žemę LIETUVOS,

JI VIENA TEGALI JUMS ATLEISTI.

 

 

KORUPCIJOS PREVENCIJOS AR KORUPCIJOS DANGSTYMO PROGRAMA?

KORUPCIJOS PREVENCIJOS AR KORUPCIJOS DANGSTYMO PROGRAMA?

Kadenciją bebaigianti ir socialdemokratų dominuojama Marijampolės savivaldybės taryba paskutiniame savo posėdyje, kuris vyko kovo 30 d., patvirtino korupcijos prevencijos 2015-2016 m. programą. Joje rašoma, kad numatytomis programos priemonėmis visuomenė skatinama reikšti nepakantumą korupcijai, aktyviai remti korupcijos prevencijos priemonių įgyvendinimą savivaldybės administracijoje, kurioje veikia antikorupcinius teisės aktus atitinkanti korupcijos prevencijos sistema.

Tačiau suabejoti minėtais lozungais priverčia jau pirmasis programos uždavinys, pagal kurį bus nustatytos Marijampolės savivaldybės veiklos sritys, kuriose egzistuoja didelė korupcijos pasireiškimo tikimybė. Lygiai toks pat uždavinys buvo ir savivaldybės korupcijos prevencijos 2013-2014 m. programoje, o tai reiškia, kad per praėjusius 2 metus taip ir nesugebėta deramai išsiaiškinti tų sričių, kuriose korupcija yra labiausiai tikėtina, nors jas nesunkiai įvardintų ne vienas marijampolietis. Taigi šio svarbaus darbo bus „imamasi“ ir ateinančius dvejus metus, bent jau popieriuje. Tad ar kova su korupcija Marijampolėje nėra imituojama? Ar korupcijos prevencijos programa nėra skirta dangstyti korupcijos apraiškoms?

Specialiųjų tyrimų tarnyba 2014 metais Marijampolės savivaldybėje atliko korupcijos rizikos analizę, kurios metu analizavo socialinio būsto administravimo ir nuomos bei viešųjų pirkimų organizavimo ir vykdymo kontrolės sritis. Jos metu nustatyta ir korupcijos rizikos veiksnių, kurie gali lemti nepakankamą skaidrumą ir objektyvumą minėtose veiklos srityse. Konstatuota, kad yra nepagrįstai daug atvejų, kai prekės, paslaugos ar darbai perkami apklausos būdu ir pan. Tarnyba pateikė ir visą eilę rekomendacijų, kaip sumažinti nustatytus korupcijos rizikos veiksnius. Informacija apie tai 2014-12-15 buvo paskelbta tarnybos interneto puslapyje (http://www.stt.lt/lt/naujienos/ , „Atlikta korupcijos rizikos analizė Marijampolės savivaldybėje“).

Tačiau Marijampolės savivaldybės korupcijos prevencijos 2015-2016 m. programos rengėjai nepasivargino į ją įtraukti priemonių minėtiems korupcijos rizikos veiksniams mažinti, į programą nėra integruoti ir Specialiųjų tyrimų tarnybos pateikti pasiūlymai. O ar to reikia, jei programa rengiama „dėl pliuso“? Gal į ją atitinkamos priemonės nerašomos todėl, kad niekas jų neketina vykdyti?

Štai šių metų vasario 23 d. vykusiame Marijampolės savivaldybės tarybos posėdyje, kai buvo svarstoma savivaldybės korupcijos prevencijos komisijos 2014 m. ataskaita, pastebėjau, kad komisija nėra net apsvarsčiusi Specialiųjų tyrimų tarnybos korupcijos rizikos analizės Marijampolės savivaldybėje išvadų, jau nekalbant apie jų pagrindu suformuluotų pasiūlymų savivaldybės institucijoms teikimą. Tuomet komisijos pirmininku esantis jaunasis socialdemokratas P.Isoda žadėjo tai atlikti per likusius 2 mėnesius iki tarybos kadencijos pabaigos. Deja, pažadas nebuvo ištesėtas ir komisija į posėdį nebuvo sušaukta. Gal dėl tokios „veiklos“, labiau skirtos ne korupcijai Marijampolėje mažinti, bet jos reiškiniams slėpti, šis jaunuolis yra įvardijamas kaip kandidatas užimti vicemero postą naujos kadencijos savivaldybės taryboje? Manau, kad tokia galimybė nėra atmestina.

Tad apibendrinant galima teigti, kad yra panašu į tai, jog korupcijos prevencijos veikla Marijampolėje yra imituojama, o korupcijos prevencijos programos sudarinėjamos „dėl paukščiuko“, labiau siekiant ne mažinti, bet dangstyti korupcijos apraiškas Sūduvos sostinėje. Ko gero, kai kam tai yra labai patogu.

Kestutis_Traskevicius__MG_6199Kęstutis Traškevičius

Marijampolės savivaldybės tarybos

TS – LKD frakcijos narys

Kaip sugrąžinti žmones į Marijampolę? LSDP ir TS-LKD požiūrių skirtumas

Trumpas video, kuris labai aiškiai atskleidžia socialdemokratų ir konservatorių požiūrių skirtumus į investicijas, investuotojus, verslą bei emigracijos problemos sprendimą.

vrk.lt

Milijonai Marijampolei. Kaip juos naudosime?

Milijonai Marijampolei. Kaip juos naudosime?

Įspūdingi skaičiai

jankauskas-kostas-img_1066Marijampolės savivaldybės viešojo sektoriaus bei ūkio subjektams Europos Sąjungos (ES) parama 2007-2013 m. – daugiau kaip 300 milijonų litų – skirta 115 projektų. Taip ES siekė mažinti atskirtį tarp regionų, nedarbą, didinti gyventojų pajamas. Pagrindinės investicijos skirtos gerinti gyvenamąją aplinką ir a tnaujinti viešąsias erdves. Tiek daug savivaldybės biudžeto lėšų šiems poreikiams nebūtume galėję skirti. Savivaldybių tarybos turi rūpintis tinkamai sutvarkyti infrastruktūrą, kad aplinka būtu graži, patraukli ir skatintų verslo plėtrą. Bet toks ES paramos naudojimas darbo rinkai ir ekonomikai turi menką vertę. Investuojant į infrastruktūrą, viešojo sektoriaus pastatus, atsiranda eksploatacinės išlaidos. 2007-2013 metais neturėjome patirties, kaip planuoti ES paramos naudojimą, svarbiausia buvo bet kokia kaina įsisavinti lėšas. Neskaičiavome, kaip jas „įdarbinti“, kad jos padėtų kurti darbo vietas, didėtų atlyginimai. Perdėtas dėmesys infrastruktūrai daugeliu atveju nepaskatino regionų ir atskirų savivaldybių ekonominės plėtros. Tai iliustruoja Marijampolės pavyzdys. Gyventojų surašymo duomenimis, 1989 metais mieste gyveno beveik 51 tūkst. gyventojų, 2001 m. – beveik 49 tūkstančiai, o šių metų pradžioje nebuvo nė 39 tūkstančių.

Rinkimai svarbiau?

Dabar, kai vyksta svarbūs procesai programuojant ES paramą, Lietuvoje pagrindinis dėmesys skiriamas rinkimų kampanijoms. Dar pusmetis – ir ką nors esminio pakeisti bus neįmanoma. Marijampolės savivaldybė per regioninius projektus, kurie aprobuojami Marijampolės regioninės plėtros taryboje, praėjusį laikotarpį gavo beveik 100 milijonų litų ES paramą. 2014 – 2020 metais tikimasi panašios sumos. Kur naudosime paramos lėšas, bendruomenėje plačiau dar nesvarstyta, naujoji Regiono plėtros taryba rinksis ne anksčiau kaip gegužės mėnesį. Ar nekartosime tų pačių klaidų, nors patirties, atrodytų, turime daug?

Pagrindas nerimui

Kaip minėjau, 2007-2013 metų ES parama nepaskatino daugelio savivaldybių plėtros, atotrūkis tarp regionų didėjo. Ekonomiškai silpniems nepakanka kvalifikuotos darbo jėgos – daug žmonių išvyko, skirtingai nei didmiesčiuose, kur
dominuoja aukštos kompetencijos darbuotojai, gebama pritraukti daugiau ES lėšų, plėtojama aukštos pridėtinės vertės ekonomika. O štai Marijampolė praėjusiame paramos laikotarpyje, naujausiais statistiniais duomenimis, pagal sukuriamą Bendrąjį vidaus produktą atrodė blogai. Lyginant su kitais regionais, Marijampolės regione mažiausia gyventojų su aukščiausiu išsilavinimu dalis, maža perkamoji galia, nes čia atlyginimai gerokai mažesni nei kituose didesniuose miestuose (devinta vieta tarp dešimties regionų), o vidutinės pajamos vienam namų ūkio nariui – mažiausios Lietuvoje. Štai todėl mūsų moderniame miesto centre mažoka gyvybės. Stambių įmonių Marijampolėje, kaip ir gyventojų, sumažėję. Verslą plėtoti sudėtinga, nes trūksta palankios aplinkos ir darbščių, kvalifikuotų darbuotojų.

Kaip nebūti „uodegoje“?

Visiems regionams 2007–2013 metų finansavimo laikotarpiu buvo numatytos tos pačios priemonės, neįvertinant specifikos ir poreikių. O juk Marijampolėje tokio masto turizmo kaip Dzūkijoje ar Utenoje niekada nebus, dzūkai savo ruožtu niekada nepasieks marijampoliečių žemdirbių lygio. Į tai reikėtų atsižvelgti skirstant ES lėšas ateityje. Būtina savivaldybių biudžetus finansuoti taip, kad jie tiesiogiai priklausytų nuo sėkmingos ūkio (verslo) subjektų veiklos ir darbo vietų skaičiaus. O į biudžetą surinktas gyventojų pajamų mokesčio perviršis neturėtų būtų atiduodamas valstybės biudžetui. Tai galėtų pakeisti ydingą kompensacinę socialinę politiką ir suteiktų stimulą
regionui augti.

Kostas Jankauskas
Marijampolės savivaldybės
tarybos narys
TS-LKD frakcijos narys

Interviu | Kandidatas į Marijampolės savivaldybės merus Valdas PILECKAS

Interviu | Kandidatas į Marijampolės savivaldybės merus Valdas PILECKAS

– Baigiasi Marijampolės savivaldybės tarybos kadencija, ką nuveikėte marijampoliečių labui ir ko nepavyko įgyvendinti?

– Šią kadenciją teko nuolat bendrauti su rinkėjais, išklausyti jų pastabas ir prašymus. Susitikimų metu žmonės kėlė jiems svarbius klausimus: dėl didelių šildymo kainų, nesutvarkytų kaimo kelių ir daugiabučių namų kiemų, netinkamo projekto „Rail Baltica“ įgyvendinimo, prastai apšviestų gatvių, pavojų keliančių nulūžusių didelių medžių, sumažintų mokytojų atlyginimų koeficientų ir kt. Žmonių keliamas problemas aptardavome frakcijoje, jas iškeldavome komitetų ir tarybos posėdžių metu. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad didžioji dalis ES lėšų, skirtų Marijampolės centrui sutvarkyti, mūsų savivaldybę per įvairias ministerijas pasiekė 2008 – 2012 metais, kai Lietuvoje dirbo Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų vadovaujama Vyriausybė. Tenka apgailestauti, kad šie pinigai vietinės valdžios nebuvo naudojami skaidriai ir efektyviai, todėl už juos padaryta mažiau darbų, negu buvo galima atlikti. Visos kadencijos metu siekėme, kad būtų mažinama savivaldybės skola, tačiau valdantieji į mūsų pastabas nenorėjo reaguoti.

– Kaip galvojate, ar gali Marijampolėj rinkimus laimėti konservatoriai ir kas trukdo jiems tapti valdančiąja dauguma?

– Aš ir TS–LKD komanda esame įsitikinę, kad jau atėjo metas permainoms Marijampolėje, ir tai mes galime padaryti. Paskutiniuose dvejuose rinkimuose pagal gautų mandatų skaičių buvome antri. Esame subūrę stiprią žinomų ir kompetetingų žmonių komandą, kuri galėtų atlikti prasmingus darbus. Tad jei rinkėjai patikės mūsų komanda (TS–LKD sąrašas Nr. 3), tai galime laimėti rinkimus. Kiekvienas žmogus rinkdamas politikus, renkasi savo ateitį. Marijampoliečiai nusipelnė turėti geresnius ir sąžiningesnius vadovus.

– Kas Jus, kaip tarybos narį ir frakcijos vadovą, netenkina Marijampolės politiniame gyvenime? Ką darytumėte kitaip nei valdžioje užsibuvusieji?

– Mane, kaip tarybos narį ir kaip Marijampolės gyventoją, neramina vis ryškėjantis sovietmetį primenančios vienpartinės sistemos įsigalėjimas savivaldybėje. Kai žmonės verčiami stoti į socialdemokratų partiją, kai jie vertinami ne pagal profesionalumą, bet pagal jų priklausymą arba nepriklausymą valdančiajai partijai. Norėdamas tapti įstaigos vadovu, prieš tai turi tapti vienos partijos nariu, jeigu nori daugiau uždirbti – tapk kitos valdančiosios partijos nariu. Jeigu nori išsilaikyti vadovo kėdėje ir neturėti problemų darbe reikia stoti į valdančiąją partiją, jeigu nori gauti užsakymus darbams, turi būti lojalus valdantiesiems. To neturi būti. Savivaldybės vadovai turi rūpintis visais jos gyventojais nepriklausomai nuo jų įsitikinimų. Jeigu tiesioginiuose mero rinkimuose gausiu rinkėjų pasitikėjimą, dirbsiu, kad tai pakeisčiau, nes esu tvirtai įsitikinęs, kad žmonės turi būti vertinami ne pagal partiškumą, bet pagal kompetenciją. Sieksiu visų žmonių gerovės. Mano veiklos prioritetai būtų gerai apmokamų darbo vietų kūrimas pritraukiant investicijas, skaidrus ir efektyvus savivaldybės finansų ir kito turto tvarkymas, nuoširdus rūpinimasis gyventojų kasdieniais poreikiais.

KIEK MARIJAMPOLĖJE „IŠPLAUTA“ EUROPOS PARAMOS MILIJONŲ?

KIEK MARIJAMPOLĖJE „IŠPLAUTA“ EUROPOS PARAMOS MILIJONŲ?

kestutis traskeviciusPer 2007 – 2013 m. laikotarpį Marijampolėje įsisavintos ženklios Europos Sąjungos paramos sumos. Savivaldybės administracijos atstovų skaičiavimais jos sudarė apie 150 milijonų litų. Vien Marijampolės centro sutvarkymui panaudota apie 80 milijonų. Skaičiai iš tiesų įspūdingi. Išgražėjo Marijampolės centrinės dalies viešosios erdvės, tad, atrodo, reikėtų tik džiaugtis. Bet ar už tokias paprastam miestelėnui sunkiai suvokiamas pinigų sumas nėra padaryta per mažai? Ar nebuvo galima sutvarkyti atokiau nuo miesto centro esančių duobėtų gatvių ir šaligatvių? Ar ES paramos lėšos negalėjo būti naudojamos skaidriau ir efektyviau? Ar Marijampolėje nebuvo „plaunami“ europiniai pinigai?

2014 m. gegužės 9 d. Miesto laikraščio straipsnyje „Pinigų laidojimas“ buvo rašoma apie ES fondų valdymo ydingumą, leidžiantį įvairioms projektus administruojančioms firmoms sėkmingai įsisavinti milijonines sumas. Straipsnio autoriaus kritikos, abejočiau ar visai pagrįstai, susilaukė Euroregiono Nemunas Marijampolės biuras, per 15 veiklos metų įvykdęs projektų už 55 milijonus litų, t.y. viso labo maždaug po 3,5 milijono litų kasmet, iš kurių nemaža dalis dar turėjo tekti ir partneriams iš kaimyninių pasienio šalių. Tai toli gražu neprilygsta Marijampolės savivaldybės administracijos vykdytų projektų apimtims. Tad norėtųsi giliau pažvelgti ten, kur galima pamatyti didesnę problemą.

Ar Marijampolės savivaldybės administracijos vykdyti viešieji daugiamilijoninės vertės pirkimai yra skaidrūs, kyla pagrįstų abejonių. Tai patvirtina tas faktas, kad penkis iš septynių Marijampolės regioninio centro kompleksinės plėtros 2008-2013 metų investicinės programos projektų, kuriems buvo naudojamos minėtos per 80 milijonų litų siekusios europinės lėšos, laimėjo viena ir ta pati statybų bendrovė, į kurios sąskaitą už atliktus darbus buvo pervesta per 60 milijonų litų. Bet nebūkime pavyduoliai. Gal jaudinamės visai be reikalo? Gal viskas vyko labai sąžiningai?

Iš savivaldybės administracijos direktoriaus pateiktos informacijos aiškėja, kad skaidrumo vykdant minėtų projektų viešuosius pirkimus stigo. Štai paskelbus konkursą J.Basanavičiaus aikštės viešųjų erdvių sutvarkymui, buvo gauta 13 pasiūlymų. Tačiau nugalėtoja buvo paskelbta ne mažiausią beveik 6 milijonų litų kainą pasiūliusi bendrovė, o pagal kainos dydį tik ketvirtą pasiūlymą, siekusį beveik 9 mln. litų, pateikusi statybų firma. Taigi, atrodo, J.Basanavičiaus aikštę sutvarkyti buvo galima 3 mln. litų pigiau.

Savivaldybei organizuojant miesto centrinės dalies, apribotos Bažnyčios, J.Bendoriaus, Laisvės, V.Kudirkos ir Gedimino gatvėmis, viešųjų erdvių sutvarkymo konkursą, buvo gauti 5 pasiūlymai. Mažiausia pasiūlyta kaina tuomet siekė kiek daugiau nei 14 milijonų litų. Tačiau toks konkurso rezultatas, matyt, kai kam netiko, todėl visi gauti pasiūlymai buvo atmesti ir organizuotas antras pakartotinis viešasis pirkimas, kurį už beveik 22 mln. litų sumą laimėjo jau kitas pretendentas. Tad šis miesto centrinės dalies viešųjų erdvių sutvarkymo projektas, ko gero, galėjo būti įgyvendintas bent 7 milijonais litų pigiau.

Specialiųjų tyrimų tarnyba 2014 metais atliko korupcijos rizikos analizę Marijampolės savivaldybėje, kurios metu analizavo socialinio būsto administravimo ir nuomos bei viešųjų pirkimų organizavimo ir vykdymo kontrolės sritis. Jos metu nustatyta ir korupcijos rizikos veiksnių, kurie gali lemti nepakankamą skaidrumą ir objektyvumą minėtose veiklos srityse. Konstatuota, kad yra nepagrįstai daug atvejų, kai prekės, paslaugos ar darbai perkami apklausos būdu ir pan. Informacija apie tai 2014-12-15 buvo paskelbta tarnybos interneto puslapyje (http://www.stt.lt/lt/naujienos/ , „Atlikta korupcijos rizikos analizė Marijampolės savivaldybėje“).

Viešieji pirkimai yra pasirinkti ir Valstybės kontrolės prioritetine sritimi. To priežastis – garsioji „otkatų“ sistema, dėl kurios valdininkai, gaudami nedideles algas, neretai pasistato namus, proteguodami nereikalingus visuomenei projektus, „reikalingus“ žmones ar leisdami dirbtinai išpūsti užsakymų sąskaitas. Ne paslaptis, kad „otkatas“, t.y. valdininko ar kelių valdininkų dalis nuo užsakymo sumos, siekia iki 10 proc., kartais ir daugiau. Viešųjų pirkimų tarnybos prieš keletą metų atliktas tyrimas rodo, kad neskaidriausios viešųjų pirkimų sritys, tiekėjų nuomone, yra statyba ir medicina (www.delfi.lt , „Valstybės kontrolė – prieš „otkatų“ sistemą“, Teodora Rašimaitė, 2012 m. kovo 31 d.).

Gudragalviai Marijampolės valdininkai tikriausiai ras daugybę priežasčių ir biurokratinių pasiteisinimų, kodėl vykdydami Marijampolės viešųjų erdvių sutvarkymo projektus kai kuriais atvejais nenorėjo parinkti mažiausias kainas siūliusius rangovus, ir dėl to darbų kainos ženkliai padidėjo. Kas dabar benustatys, kokios sumos iš Europos paramos milijonų „nubyrėjo“ į jų kišenes? Vis dėlto, kadangi Marijampolės savivaldybė negarsėja ypatingu skaidrumu, be to, sklando kalbos, kad per 2007 – 2013 m. laikotarpį kai kurie Marijampolės savivaldybės klerkai pasistatė namus ar atliko brangiai kainavusius turimų būstų remontus, yra tikėtina, kad „otkatų“ sistema sėkmingai egzistuoja ir Marijampolėje. Dešimt procentų nuo įsisavintų 150 milijonų sudaro 15 milijonų. Tad kas gi galėtų paneigti galimybę, kad mūsų savivaldybėje per praėjusį europinės paramos programavimo periodą nebuvo „išplauta“ iki 15 milijonų litų? Bet, kaip sakoma, nepagautas – ne vagis. Nors ir sunku būtų nesutikti, kad už 150 milijonų litų Marijampolėje buvo galima padaryti žymiai daugiau.

Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų Marijampolės skyriaus pirmininko Valdo Pilecko nuomone, įsisavinant ES paramą Sūduvos sostinėje 2014 – 2020 m. skaidrumo privalo būti daugiau, o lėšos turi būti naudojamos daug efektyviau.

Norėtųsi tikėti, kad taip ir bus, nors yra žinoma, kad pažaboti kai kurių valdininkų godumą – sunkiai įveikiamas uždavinys ne tik Marijampolėje. Bet, kaip skelbia populiarus posakis, viltis miršta paskutinė. O jai užgesti turėtų neleisti besiplečianti viešųjų pirkimų organizavimo elektroninėje erdvėje praktika.

Kęstutis Traškevičius
Marijampolės savivaldybės tarybos TS – LKD frakcijos narys

AR MARIJAMPOLĖJE KAS NORS EITŲ SU GĖLĖMIS PASITIKTI PUTINO TANKŲ?

AR MARIJAMPOLĖJE KAS NORS EITŲ SU GĖLĖMIS PASITIKTI PUTINO TANKŲ?

kestutis traskeviciusGruodžio 12-oji – Rusijos Federacijos Konstitucijos diena. Šia proga vertėtų pasvarstyti, kaip kai kurie marijampoliečiai vertina Lietuvos didžiąją kaimynę, kaip reaguoja į jos vykdomą agresiją Ukrainoje, kaip galimai elgtųsi panašaus pavojaus akivaizdoje, jei, neduok Dieve, į mūsų miestą įdardėtų Putino tankai, „veždami“ mums rusiškos konstitucijos dvasią.

Atrodytų, kad kelti paskutinį klausimą nėra didesnės prasmės. Viena vertus, Lietuva yra NATO narė, kurią saugo Šiaurės Aljanso sutarties penktasis straipsnis. Iš kitos pusės, Marijampolė yra tautiniu požiūriu praktiškai vienalytis miestas, kuriame lietuviai sudaro apie 98 procentus gyventojų. Tad besidžiaugiančių tokia mažai tikėtina 1940 metų okupacijos pradžią ar šiemetinį Krymo scenarijų primenančia įvykių eiga neturėtų būti. Bet ar tikrai agresijos akivaizdoje liktumėme vieningi? Kai kurių vietos politikų elgesys skatina tuo abejoti.

Kad centro dešinės partijų nariai nepageidautų Marijampolėje matyti Putino „Saulę“, įrodo jų demonstruojamo solidarumo su ukrainiečių tauta akcentai. Štai šių metų vasario 19 d. Lietuvoje buvo organizuota Ukrainos Maidano dalyvių palaikymo akcija. Mūsų mieste ji vyko prie Marijampolės pašto dalyvaujant Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariams bei Liberalų Sąjūdžio atstovams. Akcijos metu kalbėjęs TS-LKD Marijampolės skyriaus pirmininkas Valdas Pileckas įvykius Ukrainoje palygino su Lietuvos Sausio 13-osios įvykiais 1991 metais, kai nuo sovietų kariškių kulkų žuvo 14 taikių demonstrantų, pabrėžė, kad, išreikšdami solidarumą su laisvės siekiančia ukrainiečių tauta, kartu giname ir savo laisvę.

Kovo 9-ąją, kai Rusija jau buvo pradėjusi vykdyti Krymo aneksiją, TS-LKD Marijampolės skyriaus nariai Marijampolėje prie Rusijos konsulato (esančio Europa Royal viešbutyje) organizavo vaikščiojamąjį piketą Ukrainai paremti. Jame dalyvavo apie 50 marijampoliečių, su Ukrainos simbolika papuoštais plakatais sukę ratus apie Basanavičiaus aikštės pakraštyje plevėsuojančią Rusijos vėliavą. Kalbama, kad ši akcija labai supykdė Rusijos garbės konsulą, kuris kartu yra ir Marijampolės savivaldybės mero visuomeninis patarėjas.

Deja, bet 2014 metais kairiųjų partijų atstovų indėlio į solidarumo su Ukraina akcijas Marijampolėje nebuvo. Nenustebino darbiečių pasyvumas. Juk jų dvasinis lyderis dar kovo mėnesį pareiškė, kad gerbia Rusijos sufalsifikuoto Krymo referendumo rezultatus, tad piketavimas, aišku, reikštų prieštaravimą didžiausio partijos politinio autoriteto nuomonei. Taigi, kas galėtų paneigti, kad kai kurie Darbo partijos nariai jų vyresnybei paliepus džiugiai nesutiktų Marijampolėje pasirodžiusius ginkluotus savo buvusio partijos lyderio tautiečius?

Pasyvūs buvo ir socialdemokratai. Aktyvumo taipogi nerodė socialdemokratinis jaunimas, neretai mėgstantis pasiafišuoti socialiniais projektais. Vietoje to, kad palaikytų ukrainiečius Rusijos agresijos akivaizdoje, jaunieji socialdemokratai kovo 8 dieną nevengdami tarybinius laikus menančio pompastiškumo sveikino gatvėse sutiktas moteris tarptautinės moters dienos proga, žadindami tokiu būdu – dideliam Kremliaus ideologų džiaugsmui – vyresnės  kartos žmonių nostalgiją sovietinei praeičiai.

Gal taip daryti jiems patarė vyresnieji Marijampolės socialdemokratai? Gal pasakė, kad geriau būti apdairesniems, pasveikinti moteris, o viešų protestų prieš Rusiją vengti? Kas žino, gal netrukus su gėlėmis teks eiti rusų tankus Marijampolėje pasitikt, panašiai kaip 1940-aisiais, kai taip darė dalies dabartinių socialdemokratų, kurie yra buvę komunistų partijos nariai, vyresnės kartos bendraminčiai?

Tikriausiai toks elgesys būtų naudingas, pragmatiškas, „perspektyvus“. Gal kokių nors gerų postų socdemams atsirastų okupacinės valdžios struktūrose? Juk ir Atgimimo laikotarpiu Lietuvos komunistai ne kartą sakė, kad jei jie, po karo įvykus antrajai šalies okupacijai, nebūtų „ėję“ į sovietinės valdžios postus, tuos postus būtų užėmę iš Rusijos atsiųsti žmonės, kaip įvyko Latvijoje ir Estijoje. Iš tiesų, taip kalbėdami jie bandė klaidinti žmones, kad postų siekė ne dėl asmeninės naudos.

Visi šie pastebėjimai tik sustiprina prielaidą, kad, jei taip nutiktų, jog į Marijampolę įvažiuotų Putino tankai, būtų kam iš kairiųjų partijų atstovų juos džiaugsmingai pasitikti. Galbūt net su gėlėmis, nes būtų „naudinga“.

Tad mieli marijampoliečiai! Būkime budrūs! Neleiskime, kad mus klaidintų prorusiškai nusiteikę vietos politikai, kurie svetimos valstybės agresijos akivaizdoje dėl savo asmeninės naudos gali mus visus išduoti. Prisiminkime tai, net jeigu jaučiamės saugūs ir dėl mūsų narystės NATO organizacijoje grėsmingo kaimyno invazijos į Lietuvą tikimybė yra artima nuliui.

Kęstutis Traškevičius

Marijampolės savivaldybės tarybos TS – LKD frakcijos narys

 

A. Kubilius. Dvi Lietuvos: kodėl socialdemokratams nerūpi paprastas provincijos žmogus?

A. Kubilius. Dvi Lietuvos: kodėl socialdemokratams nerūpi paprastas provincijos žmogus?

Kaip žinome, kolegos socialdemokratai prieš kiekvienus rinkimus neužmiršta pakartoti, kad jiems rūpi kiekvienas žmogus. Kad būtų stipriau, dar pabrėžia, kad jiems ypač rūpi kiekvienas paprastas žmogus. Suprask, konservatoriams nerūpi.

Dvi politikos: darbas ar pašalpos?

Socialdemokratai galvoja, kad valstybė turi rūpintis žmogumi, jį apgaubdama valstybine socialine globa. Po rinkimų tas socialdemokratų rūpestis sustoja ties didinama minimalia alga ir atkuriamomis pašalpomis. Ir nieko daugiau. Ir didesnė minimali alga, ir bedarbio pašalpos yra reikalingos, bet jeigu valdžia nieko daugiau nedaro, kad padėtų tam paprastam žmogui, tai tiek minimali alga, tiek pašalpos yra tik patogus būdas valdžiai bėgti nuo esminių reikalų, nuo savo esminės atsakomybės ir taip slėpti savo nepajėgumą ką nors daugiau nuveikti. Žmogui tiek minimali alga, tiek pašalpa padeda visai menkai, o kartais net priešingai – toks tariamas rūpestis žmogui tiesiog kenkia. Bent jau tuo, kad jam sukuria iliuziją, kad ne pats žmogus turi savimi pasirūpinti. Galų gale ir nesenai Statistikos departamento paskelbti duomenys, kad santykinio skurdo lygis valdant socialdemokratams ne sumažėjo, bet priešingai – išaugo net 2 procentais, turėtų versti net ir socialdemokratus suvokti, kad jų realizuojamas rūpestis žmogumi yra visiškai neefektyvus.

Konservatoriai sako ir elgiasi kitaip nei socialdemokratai: jie teigia, kad labiausiai žmogui padeda jam sudaryta galimybė dirbti, dirbti sunkiai ir atitinkamai užsidirbti. Pagal konservatorius, meškere, o ne žuvimi valdžia turi pasirūpinti. Galimybė pačiam savo rankomis sukurti savo šeimai europietišką gerovę – tai yra raktas į asmeninę, į savo šeimos sėkmę, galų gale – ir į visos šalies sėkmę. Kad tai pasiektum, reikia ir to, kad tave šeima tinkamai išauklėtų ir kad mokykla tinkamai išmokytų bei taip parengtų darbui, sunkiam ir atkakliam darbui.

Darbas, darbo vietos, galimybė žmogui dirbti ir užsidirbti, o ne minimali alga ir didesnės nedarbo pašalpos konservatoriams yra svarbiausias rūpesčio kiekvienu žmogumi įrankis. Ne veltui dar didysis konservatorius Ronaldas Reiganas vieną iš savo nemirtingų trumpų frazių skyrė šiai temai, labai paprastai pasakydamas, kad „Geriausia socialinės rūpybos programa yra darbas“ (angl. „The best social programme is a job“).

Ekonominių krizių ar valdžios klaidų sukeltas nedarbas yra skaudžiausia socialinė rykštė, žlugdanti asmens orumą, šeimų tvirtumą, atimanti vaikams perspektyvą, galų gale – skatinanti emigraciją į londonus ir dublinus ar bent jau migraciją iš nedarbo plakamos, atsiliekančios provincijos į savaime augančius didmiesčius.

Nedarbas: skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas

2008-ųjų rudenį smogusi didžiausia globali ekonominė krizė skaudžiausiai ir smogė Lietuvos žmonėms per dramatiškai išaugusį nedarbą. Tokiai krizei negailestingai šluojant darbo vietas, aukštas nedarbo lygis buvo neišvengiama pasekmė. Ypač todėl, kad prieš tai ekonomika buvo „perkaitusi“ ir pilna „burbulų“. Lietuvoje vien statybų burbulai, „sproginėdami“ po 2008-ųjų, su savimi nusinešė dešimtis tūkstančių darbo vietų. Tuo metu desperatiškai rūpinomės ne tik kaip negailestingai taupant sustabdyti valstybės finansų griūtį, bet ir kaip įgyvendinant radikalius ekonomikos skatinimo instrumentus padėti verslui bei sustabdyti darbo vietų griūtį. Ne viską pavyko padaryti, skausmo buvo daug, daug nevilties ir emigracijos, bet taip, kaip staigiai griuvome į krizės prarają, lygiai taip pat, suvaldžius esmines makroekonomines problemas, vėliau staigiai pradėjome lipti iš duobės: iš pradžių pradėjo atsigauti eksportas, jau 2010 metais pradėjo augti BVP, verslas vėl pradėjo didinti savo gamybos apimtis ir pamažu, nedrąsiai kurti naujas darbo vietas. Pradėjo mažėti ir nedarbas.

2012 metais atėję į valdžią socialdemokratai neužmiršta pakalbėti apie jų ypatingą rūpestį naujomis darbo vietomis ir neužmiršta pasidžiaugti mažėjančiu nedarbu. Iš tiesų visą šį laiką nedarbas pamažu, bet nuosekliai mažėja, tačiau dėl to kokius nors ypatingus šios valdžios nuopelnus būtų sunku įžvelgti. Tai pirmiausia yra pačios ekonomikos, paties verslo, atsigavusio po krizės, nuoseklios plėtros rezultatas. Valdžia nei labai padeda verslui tai pasiekti, nei labai trukdo. Ir už tai galima būtų valdžiai padėkoti. Kaip matome iš 1 paveikslo, nedarbas Lietuvoje, pradėjęs mažėti dar 2010 metais, dar prie mūsų Vyriausybės, lygiais tokiais pat tempais mažėja ir dabar.

Atrodytų, esant tokioms makroekonominėms tendencijoms, kai nedarbas, skaičiuojant nedarbo vidurkį visos Lietuvos mastu, nuosekliai mažėja, būtų galima labai stipriai socialdemokratų ir nepeikti – vagos per daug negadina, leidžia ekonomikai riedėti mūsų per krizę sutvarkytais bėgiais, net ir taip garsiai sukritikuotos „naktinės“ mokesčių reformos rezultatų neatšaukia. Iš tiesų su tokiu požiūriu būtų sunku ginčytis.

Tačiau… Kaip visada – „velnias glūdi detalėse“. O nedarbo detalėse ir pasimato „dvi Lietuvos“. Visos Lietuvos mastu mažėjantis nedarbas mažėja pirmiausia todėl, kad jis sparčiai mažėja didmiesčiuose, tuo tarpu provincija vis dar yra apimta aukšto nedarbo ir jo mažėjimas yra stagnaciškai lėtas. Didmiesčiuose nedarbas sparčiai mažina pats atsigavęs verslas, ateinančios naujos investicijos, tuo tarpu provincijoje nedarbą palengva mažina pirmiausia vis dar dideli emigracijos ar migracijos skaičiai, o ne naujos darbo vietos. Provincija ir joje gyvenantis žmogus, nepaisant valdžios karštų šūkių apie rūpestį juo ir meilę jam, yra paliktas likimo valiai, todėl ir tenka konstatuoti, kad šiuo požiūriu valdžia laikosi principo, jog provincijoje – be darbo „skęstančiųjų“ gelbėjimas yra jų pačių reikalas. Jokios efektyvios darbo vietų kūrimo programos, jokios naujos regionų strategijos provincija nemato, nepaisant to, kad valdžia apie tai labai garsiai trimituoja.

Tačiau… Kaip visada – „velnias glūdi detalėse“. O nedarbo detalėse ir pasimato „dvi Lietuvos“. Visos Lietuvos mastu mažėjantis nedarbas mažėja pirmiausia todėl, kad jis sparčiai mažėja didmiesčiuose, tuo tarpu provincija vis dar yra apimta aukšto nedarbo ir jo mažėjimas yra stagnaciškai lėtas. Didmiesčiuose nedarbą sparčiai mažina pats atsigavęs verslas, ateinančios naujos investicijos, tuo tarpu provincijoje nedarbą palengva mažina pirmiausia vis dar didėli emigracijos ar migracijos skaičiai, o ne naujos darbo vietos. Provincija ir joje gyvenantis žmogus, nepaisant valdžios karštų šūkių apie rūpestį juo ir meilę jam, yra paliktas likimo valiai, todėl ir tenka konstatuoti, kad šiuo požiūriu valdžia laikosi principo, jog provincijoje – be darbo „skęstančiųjų“ gelbėjimas yra jų pačių reikalas. Jokios efektyvios darbo vietų kūrimo programos, jokios naujos regionų strategijos provincija nemato, nepaisant to, kad valdžia apie tai labai garsiai trimituoja.

Kaip pereiti nuo trimitų prie kastuvų

Tuoj po 2012 metų Seimo rinkimų, pamatę, kaip skiriasi žmonių balsavimas didmiesčiuose ir provincijoje, ėmėmės ieškoti gilesnių atsakymų, kas lemia tokius skirtumus. Be abejo, labai greitai atėjome prie paprastos išvados apie „dvi Lietuvas“: kad didieji miestai patys savaime po krizės sparčiai atsigauna, verslas, kuris yra juose įsikūręs, plečiasi ir auga, kuria naujas darbo vietas, tuo tarpu gilesnėje provincijoje matome stagnuojančią ekonomiką, nematome jokios verslo plėtros, ten neateina investicijos, nesikuria darbo vietos, todėl žmonės prislėgti tokios beviltiškos ir jokiai valdžiai nerūpimos situacijos, yra žymiai piktesni, nei gyvenantys didmiesčiuose, todėl ir balsuoja protestuodami, balsuoja už populistines partijas. Tokios partijos yra nepajėgios jokių problemų išspręsti ir todėl dar giliau tą pačią provinciją stumia į atsilikimą, o žmones – į dar gilesnį nusivylimą.

Tai supratę pradėjome tartis dėl to, kad reikia keisti regionų vystymo politiką, kad reikia naujų ekonominių ir finansinių instrumentų, kurie realiai leistų savivaldybėms rūpintis ne tik gražesnėmis centrinėmis gatvėmis ar naujais baseinais, bet ir naujomis darbo vietomis. Daug kalbėjomės ir diskutavome įvairiose savivaldybėse, su ekspertais. Net įstatymo projekto koncepciją, kurią įgyvendinus būtų sukurta daug naujų vietinio ekonominio vystymo instrumentų, parengėme ir pateikėme Seimui.

Valdžia į mūsų siūlymą tartis dėl naujos provincijos vystymo politikos pasižiūrėjo taip pat kaip visada: pradėjo pati garsiai kalbėti apie naują regioninę politiką, apie naują rūpestį darbo vietų kūrimu provincijoje, premjeras ėmė važinėti po savivaldybes ir žadėti, kad tuoj, tuoj „ateis Godo“ ir provincija tiesiog sužydės. Bet realybė ir vėl yra kitokia: provincija yra palikta tai pačiai politikai, kuri iki šiol lėmė tą vis didėjantį skirtumą tarp dviejų Lietuvų, ir provincijoje gyvenančiam niekaip nesišviečia sulaukti svarbiausios galimybės: galimybės savo rankomis imtis darbo, sunkaus darbo, ir savo rankomis kurti savo šeimos gerovę.

Visos kalbos apie didelius europinius pinigus, kurie tuoj tuoj pasieks provinciją ir tariamai išspręs nedarbo problemas, tokiomis sąlygomis reiškia tik tai, kad savivaldybių merai ir toliau tuos pinigus leis tam, kad gražintų miestų ir miestelių centrines gatves ir šaligatvius, bet dar po kelių metų nebebus kam tais šaligatviais vaikščioti. Nes tęsiant tokią pat politiką, kokia iki šiol buvo įgyvendinama, kad ir su naujais ir didesniais pinigais, vis dėlto naujos kokybės ir naujų tikslų, orientuotų į darbo vietų kūrimą, nebus pasiekta.

Deja, socialdemokratų tradicija garsiai trimituoti apie naujus pasiekimus, ir mažai darbuotis „kastuvu“, kad tie pasiekimai tikrai atsirastų, nesuteikia daug vilties. O pasiekimo reikia vieno – naujos ekonominės vystymo politikos, skirtos provincijai, ir tam esantieji valdžioje turi dirbti ir sunkiai dirbti su tokios politikos kūrimo „kastuvu“, o ne vien tik tuščiai trimituoti tas pačias melodijas – kad jiems rūpi kiekvienas žmogus, ir ypač kiekvienas paprastas žmogus. Jeigu tikrai rūpėtų, tiek netrimituotų.

Kokios naujos darbo vietų politikos reikia provincijai?

Naujos „Darbo vietų provincijoje“ politikos reikia tam, kad tiek merus, tiek verslą, tiek žmones, gyvenančius provincijoje, ypač jaunus, kvalifikuotus, būtų galima įtikinti, kad darbo vietas apsimoka kurti provincijoje ir apsimoka likti gyventi toje pačioje provincijoje ir sau tinkamu darbu patiems savo šeimų gerovę ten kurti.

Pabandykime pasiaiškinti, kas lemia šiandieninį „provincijos tuštėjimo metą“, kodėl į provinciją vangiai ateina investicijos, kodėl nesikuria darbo vietos ir kodėl jauni žmonės nebegrįžta į provinciją.

Į viską yra vienas atsakymas: visur trūksta suinteresuotumo. Merai nėra suinteresuoti aktyviai dirbti ir patys asmeniškai rūpintis investicijų pritraukimu, nes savivaldybių biudžeto pajamos nepriklauso nuo naujų darbo vietų susikūrimo; verslas nėra suinteresuotas investuoti į tolimą provinciją, nes dėl to jam gali didėti logistikos sąnaudos, ir svarbiausia, tolimoje provincijoje jis neras svarbiausio – kvalifikuotos darbo jėgos; o jauniems specialistams nesinori likti provincijoje, nes joje nuobodu, nėra patrauklių darbo vietų, sunku įsikurti ir jaukiai gyventi jaunai šeimai, o dar ir darbas gali būti gana toli.

Naujoji mūsų siūloma „Darbo vietų provincijoje“ politika, nepanaikindama to, kas yra pasiteisinę dabar vykdomoje regioninėje politikoje, turi sukurti tai, ko dabar trūksta –suinteresuotumą. Suinteresuotumą savivaldybių, verslo ir jaunų specialistų, suinteresuotumą kurti provincijoje darbo vietas, kurtis patiems ir dirbti tam, kad sukurtum savo šeimos gerovę.

Kaip tą suinteresuotumą sukurti detaliai yra aprašyta mano jau minėtoje mūsų parengtoje Vietos ekonominio vystymo ir regioninės plėtros įstatymo koncepcijoje, kurią esame pateikę Seimui (galite rasti ČIA). Tačiau kalbant apibendrintai ir nesileidžiant į juridines detales, išskirčiau keletą esminių dalykų, ko naujai politikai reikia ir ką mes siūlome, kad tas suinteresuotumas atsirastų ir naujos darbo vietos ne tik savaime kurtųsi Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, bet ir savivaldos pastangomis atsirastų atsiliekančioje provincijoje.

Ko reikia savivaldai, kad ji rūpintųsi darbo vietomis provincijoje?

Pirmas klausimas – ko reikia savivaldai, kad ji taptų pirmiausia suinteresuota naujų darbo vietų kūrimu vietoje, o antra, ko reikia, kad ji sugebėtų tai padaryti.

Atsakymas paprastas – savivaldai reikia finansinės motyvacijos ir kvalifikuotų specialistų, kurie galėtų dirbti, pritraukdami naujas investicijas.

Finansinė motyvacija yra esminis dalykas – šiandien provincijos savivaldybės teritorijoje susikūrus naujoms darbo vietoms, savivaldos biudžeto pajamos, kuriomis galima finansuoti įvairias išlaidas, praktiškai nesikeičia. Taip yra todėl, kad provincijos savivaldybių biudžetų pajamos susideda iš dviejų dalių – provincijos savivaldybių biudžetams atitenka 100 proc. jos teritorijoje surenkamo Gyventojų pajamų mokesčio, o kiek trūksta išlaidoms finansuoti Finansų ministerija prideda iš valstybės biudžeto.

Jeigu savivaldybės teritorijoje atsiranda naujų darbo vietų, daugiau žmonių pradeda dirbti ir uždirbti. Todėl yra surenkama daugiau Gyventojų pajamų mokesčio į savivaldybės biudžetą, Finansų ministerija automatiškai mažina dotaciją iš valstybės biudžeto tiek, kad bendra suma, kuria disponuoja savivaldybė, lieka nepakitusi. Todėl merai yra labiau suinteresuoti realizuoti daugiau „gatvių gražinimo“ projektų iš ES lėšų nei rūpintis naujomis darbo vietomis ir investicijų pritraukimu. Šią mūsų mokesčių sistemos sisteminę ydą reikia keisti taip, kad nauja gyventojų mokesčių sistema nebežlugdytų savivaldos motyvacijos rūpintis naujomis darbo vietomis. Tai nėra labai paprastai ir populistiškai padaroma, reikia galbūt periminėti skandinavišką panašių mokesčių sistemą, kur gyventojų pajamų mokestis, kurį moka dirbantieji, susideda iš dviejų dalių – nacionalinės ir vietinės dalies. Tai reikalauja gilios specialistų diskusijos, tačiau akivaizdu, kad dabartinę „lietuvišką“ sistemą reikia radikaliai keisti.

Tik atsiradus tokiai finansinei savivaldybių motyvacijai galime tikėtis, kad merai ne tik važinės į Vilnių tam, kad ministerijose „pramuštų“ didesnius europinius pinigus pas save realizuojamiems „gatvių gražinimo“ ar naujų baseinų projektams, bet kad merai pradės važinėti ne tik į Vilnių, bet ir į užsienio sostines tam, kad ten susitikę su potencialiais investuotojais, juos argumentuotai įtikinėtų, kad jie padarys didžiulę klaidą neinvestuodami ir nekurdami savo verslo Tauragėje ar Marijampolėje. Tokiems verslams įsikūrus Tauragėje ar Marijampolėje ir sukūrus ten naujų darbo vietų, didėtų ir tų savivaldybių biudžeto pajamos. Dabar to tikrai nėra, todėl merams investicijos nelabai ir rūpi, o kai kurie merai (pvz. Marijampolės) sugeba netgi viešai pareikšti, kad jų savivaldybės žmonės nevergaus užsieniečiams. O Tauragės savivaldybės vadovybė su neslepiamu pasipriešinimu žiūri į sėkmingą Tauragės privačių verslininkų, valdančių verslo parką, iniciatyvą pritraukti daugiau užsienio investicijų į tą pačią Tauragę.

Savivaldybėms reikia ir kvalifikuotų specialistų, kurie profesionaliai galėtų dirbti su potencialiais investuotojais. Tam bent jau regionų centruose reikia kurti jungtinius centrinių agentūrų „Investuok Lietuvoje“ ir „Versli Lietuva“ padalinius, kad jie bent jau pradiniame etape talkintų ir padėtų savivaldybėms dirbti su verslu ir investuotojais, kad nebepasikartotų Šiaulių savivaldybės atvejis, kai su vasiukinio investuotojo pasiūlymu savivaldybė nemokėjo profesionaliai dirbti.

Ko reikia verslui, kad jis kurtų darbo vietas provincijoje?

Antras klausimas – ko reikia verslui, kad jis būtų labiau suinteresuotas investuoti į provinciją.

Atsakymas vėlgi iš dviejų dalių. Pirma, jam turi finansiškai apsimokėti geriau investuoti į provinciją, nei į kokį nors didmiestį. Antra, net ir sukūrus finansinio skatinimo mechanizmą, verslas neinvestuos į kokią nors provincijos savivaldybę, jeigu nebus įsitikinęs, kad ten ras pakankamą kiekį jam reikalingos kvalifikuotos darbo jėgos.

Kaip sukurti finansinį verslo suinteresuotumą kurti darbo vietas provincijoje? Vienintelis proaktyvus ir lengviausiai realizuojamas instrumentas – tokiam verslo projektui suteikti europinę paramą, o verslui nustatomą tokio projekto kofinansavimo normą mažinti priklausomai nuo to, į kiek giliai ekonomiškai ir socialiai atsiliekančią savivaldybę verslas investuoja. Reikia laikytis „NBA principo“, pagal kurį atsiliekantys klubai turi pirmenybę pasikviesti geriausius naujokus. Taip pat ir su investicijomis: kuo labiau atsiliekanti savivaldybė, tuo mažesnė kofinansavimo norma, tuo lengviau pasikviesti investuotoją. Tam, be abejo, reikės ir to, kad Vyriausybė skelbtų Nacionalinį savivaldybių išsivystymo reitingą, kuris leistų objektyviai tokius paramos instrumentus naudoti.

Šiuo metu Vyriausybė lyg ir pradeda teikti panašaus pobūdžio europinę paramą investuotojams, kurie ryžtasi investuoti provincijoje, tačiau tai daro nesistemiškai, maža apimtimi, todėl sunku tikėtis kokių nors esminių pokyčių.

Kas šiuo metu labiausiai atbaido verslą nuo investicijų į provinciją – tai kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas. Nedarbas provincijoje didelis, o kam dirbti naujoje gamykloje – nėra. Tai skaudžiausias provinciją „žudantis“ paradoksas – jauni specialistai nelieka arba negrįžta dirbti atgal į provinciją, nes ten neranda patrauklių darbo vietų, nes jų verslas nesukuria, o verslas tokių darbo vietų nekuria, nes toje savivaldybėje neranda kvalifikuotų darbuotojų. Šis „užburtas neigiamas ratas“ yra skaudžiausia „provincijos tuštėjimo“ problema ir ji yra svarbiausia, kurią savivaldybės turi nedelsiant imtis spręsti.

Savivaldybės turi įgauti instrumentus ir šią problemą spręsti – nuo Pirmo būsto paramos jauniems specialistams programos iki nacionalinio biudžeto stipendijų fondų, priskirtų atskiroms savivaldybėms, su pareiga gavusiems tokias tikslines stipendijas vėliau grįžti dirbti į tą pačią savivaldybę. Ir, be abejo, reikalinga radikali profesinio ugdymo ir kvalifikacijos kėlimo sistemos pertvarka, sudarant žymiai didesnes galimybes vietos savivaldos ir vietinio verslo atstovams spręsti, kokias ugdymo programas tose institucijose reikia realizuoti, tam kad investuojantis į savivaldybės teritoriją verslas turėtų jam reikalingos kvalifikuotos darbo jėgos.

Aktyvūs merai, kuriems rūpi darbo vietų kūrimas, turėtų pasimokyti iš jau minėto aktyvaus Tauragės verslo, kuris savo privačia iniciatyva ėmėsi realizuoti gražią „Backto.lt“ programą, važinėdamas po didžiausias naujos emigracijos kolonijas Londone, Dubline, Skandinavijoje, susitikdamas su jaunais kvalifikuotais lietuvaičiais ir įtikinėdamas juos grįžti į Lietuvą, grįžti į tą pačią Tauragę ir imtis darbo tų pačių verslininkų pritrauktose užsienio investuotojų kompanijose. Šio projekto sėkmė tik dar kartą akivaizdžiai įrodo, kad darbo vietų kūrimui provincijoje pirmiausia reikia pačios provincijos entuziastingos iniciatyvos. Tokią iniciatyvą privalo rodyti ne tik privatus verslas, bet ir pačios savivaldybės. Jos turi būti tuo gyvybiškai suinteresuotos.

Ko reikia jauniems žmonėms, kad jie rinktųsi gyvenimą provincijoje?

Be abejo, pirmiausia reikia patrauklių darbo vietų, reikia darbo galimybės, kad jaunas žmogus galėtų, negailėdamas savo jaunatviškos energijos ir jėgų, dirbti daug, dirbti sunkiai, tam kad galėtų savo rankomis sukurti savo šeimos gerovę. Kad taip įvyktų, reikia, kad sėkmingai būtų realizuotos pirmosios dvi „Darbo vietos provincijoje“ programos dalys – turi atsirasti provincijos savivaldybių suinteresuotumas naujomis darbo vietomis ir verslo suinteresuotumas naujas darbo vietas kurti provincijoje.

Bet jaunam žmogui, jaunai šeimai, įsikuriančiai provincijoje, reikia ne tik patrauklaus darbo, reikia ir patrauklių gyvenimo sąlygų. Prienai neaplenks Vilniaus kultūriniu patrauklumu, bet gali Vilnių aplenkti patraukliomis sąlygomis jaunai šeimai įsigyti pirmąjį savarankišką būstą. Tam reikia Pirmojo būsto programos, kur paramos įsigyti tokį būstą dydis priklausytų nuo to, ar toks būstas įsigyjamas didmiestyje, ar provincijoje.

Antra, reikia sudaryti žymiai geresnes galimybes jaunoms šeimoms kurtis ir gyventi provincijoje, bet dirbti regiono pramoniniame centre. Tam reikia geresnio susisiekimo ar specialių subsidijų. Ir vėl reikia savivaldos iniciatyvos. Štai Molėtų rajono meras gali pasidžiaugti, kad subankrutavus kelioms Molėtų statybos kompanijoms, jam pavyko išsaugoti beveik šimtą darbo vietų susitarus su gretimame rajone, Pabradėje, veikiančia didele modernių technologijų „Intersurgical“ įmone, kad ji juos priims į darbą. Dabar keletas autobusų juos iš Molėtų veža į Pabradę ir atgal.

Ir, be abejo, jauniems žmonėms reikia galimybės įgyti reikalingą kvalifikaciją tam, kad jie galėtų dirbti toje įmonėje, kuri žada investuoti. Apie tai taip pat jau kalbėta.

*****

Štai tokiais būdais sukuriant bendro intereso, bendro savivaldos, verslo ir vietos žmonių intereso aplinką, mes galime išspręsti esminę provincijos problemą – darbo problemą.

Tai nėra neįmanoma. Tai tikrai įmanoma, tik valdžiai reikia nuo „trimitų“ pereiti prie „kastuvų“. Ir pagaliau atsiraitoti rankoves. Socialdemokratams tai nėra būdinga, todėl socialdemokratams teks suprasti, kad praėjo laikai, kai užtekdavo tik žodžiais pasakyti, kad jiems rūpi kiekvienas žmogus. Konservatyvus rūpestis žmogaus galimybe dirbti yra efektyvesnis nei socialdemokratų rūpestis tik minimalia alga.

Tokį rūpestį žmogumi ir jo galimybe dirbti žymiai aktyviau turi demonstruoti savivaldybės, nepriklausomai nuo to, kas bus jų valdžioje. Tik taip išspręsime „dviejų Lietuvų“ problemą – vis didėjančių skirtumų tarp didmiesčių ir provincijos iššūkį. Darbas, darbo vietos yra „alfa“ ir „omega“ sprendžiant šį iššūkį.

Savivaldybės gali padaryti daug, bet vienos pačios visų šių problemų neišspręs. Tam reikia nuoširdaus centrinės valdžios rūpesčio provincijos problemomis. Nuoširdus rūpestis darbo vietomis pasimato tada, kai valdžia nustoja įkyriai deklaratyviai kartoti, kad jai rūpi kiekvienas žmogus ir pati pagaliau imasi realaus darbo. Ar to kada nors sulauksime iš šios valdžios – nesu tuo įsitikinęs. Bet tai tik reiškia, kad konservatorių laukia labai dideli darbai. Mes to nebijome. Lengvas kelias – ne mūsų kelias!

http://tsajunga.lt/a-kubilius-dvi-lietuvos-kodel-socialdemokratams-nerupi-paprastas-provincijos-zmogus/

BLAIVYSTĖS SĄJŪDŽIO IDĖJAS SKLEISKIME ASMENINIU PAVYZDŽIU

BLAIVYSTĖS SĄJŪDŽIO IDĖJAS SKLEISKIME ASMENINIU PAVYZDŽIU

2014 m. spalio 19 dieną savivaldybės salėje vykusiame Marijampolės Vyskupo M.Valančiaus Blaivystės Sąjūdžio veiklos 25-mečio paminėjimo renginyje buvo nemažai svečių. Vieni skaitė pranešimus apie alkoholio žalą, kiti sveikino minėjimo dalyvius, linkėjo būti labiau matomiems. Nėra abejonės, kad šio Sąjūdžio nariai dirba labai svarbų darbą ir su jaunąja karta, ir su suaugusiais žmonėmis. Bet vis dėlto reikia pripažinti, kad apie 70 suaugusių narių ir 80 jaunųjų valančiukų vienijantis Marijampolės blaivystės sąjūdis nėra gausi organizacija, tesudaranti apie 0,3 proc. nuo visų savivaldybės gyventojų. Tad peršasi išvada, kad blaivystė ir jos propagavimas Marijampolėje nėra labai populiarus dalykas. Kokios gi to priežastys?

Sveikindamas Marijampolės Vyskupo M.Valančiaus Blaivystės Sąjūdžio narius jų organizacijos 25-mečio proga, Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos Marijampolės skyriaus pirmininkas ir kandidatas į Marijampolės savivaldybės merus 2015 m. rinkimuose Valdas Pileckas teigė, kad tik blaivi tauta gali būti aktyvi ir kurianti, pasidžiaugė Blaivystės Sąjūdžio savanorių reikšmingu ir reikalingu Marijampolei ir Lietuvai darbu bei atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenis Lietuva patenka į daugiausiai grynojo alkoholio, tenkančio vienam gyventojui, išgeriančių šalių trejetuką, atsilikdama tik nuo kaimyninės Baltarusijos ir Moldovos bei lenkdama Rusiją.

Aišku, kad šį rezultatą labai įtakoja alkoholio reklama, nukreipta į alkoholio vartojimo skatinimą jaunimo tarpe. Apie tai jau buvo rašyta straipsnyje „Alkorezervo viliotinis“, išspausdintame Miesto laikraščio 2014 m. spalio 10 d. numeryje. Bet kokiu atveju tokia statistika verčia sunerimti. Bet ar kalta tik reklama?

Lietuva 50 metų praleido okupuota Sovietų sąjungos, kurioje girtavimas buvo skatinamas tam, kad priklausomybę alkoholiui turinčias mases būtų lengviau valdyti. Lietuvoje per šį laikotarpį užaugo ir subrendo dvi kartos, kurių aplinkoje girtavimas buvo tapęs natūraliu reiškiniu. Pasikeitė ir išgertuvių „tradicijos. Jei tarpukario Lietuvos kaime trims ūkininkams susirinkus pasikalbėti apie žemdirbiškas problemas visam vakarui užtekdavo ant stalo pastatyto vieno vadinamojo „piemenuko“ (0,3 l talpos butelio) degtinės, tai sovietmečiu pobūviams ar eilinėms išgertuvėms jos reikėdavo jau bent 5 kartus daugiau – ne mažiau kaip po puslitrį „ant galvos“. Tad nenuostabu, kad sėkmingu įmonės vadovu Tarybų Lietuvoje buvo laikomas tas, kuris sugebėdavo daug išgerti. Taigi, ko gero, trečioje pasaulyje labiausiai girtaujančių šalių vietoje esame ne tik dėl prekybininkų reklama į alkoholio liūną stumiamo jaunimo, bet ir dėl polinkį gausiai išgerti sovietmečiu išsiugdžiusių kai kurių vyresnio amžiaus žmonių, kurie jaunimui rodo blogą pavyzdį.

O gal Marijampolėje alkoholio suvartojimas yra mažesnis lyginant su Lietuvos vidurkiu? Atrodo, kad ne. Higienos instituto Sveikatos informacijos centro išleisto leidinio „Visuomenės sveikatos būklė savivaldybėse 2013 m.“ duomenimis Marijampolės savivaldybėje mirtingumas nuo alkoholio sąlygotų priežasčių viršija Lietuvos vidurkį ir yra daugiau kaip 5 kartus didesnis negu Kazlų Rūdos savivaldybėje. Tad džiaugtis neturime kuo.

Taigi esant tokiai situacijai, yra visiškai suprantama, kad Vyskupo M.Valančiaus blaivystės sąjūdžiui veikti ir gausinti savo narių gretas Marijampolėje yra sudėtinga. Nelabai padeda tam ir vietos valdžia, kuri per pastaruosius 14 socialdemokratų valdymo metų labiau prisidėjo ne prie blaivystės idėjų sklaidos, bet prie jų diskreditavimo. Pakaktų prisiminti per šį laikotarpį ne vieno pastebėtus kai kada alkoholiu padvelkiančius savivaldybės administracijos pastato kai kuriuos kabinetus ir koridorius, kai kurių neeilinių vietos valdžios žmonių pobūvius Adomiškių komplekse ar spaudoje prieš keletą metų aprašytą kelių savivaldybės administracijos vadovaujančių darbuotojų (socialdemokratų) išvyką pasilinksminti į vieną Juodkrantės viešbučių vietoje konferencijos Klaipėdoje.

Dar visai neseniai marijampoliečiai juokaudavo, kad visus reikalus savivaldybės administracijoje reikia stengtis susitvarkyti iki pietų, nes po pietų dažnai arba kai kurių vadovaujančių pareigūnų neįmanoma rasti, arba su jais būna nelengva susikalbėti, nes jie sunkiai valdo liežuvį. Juokaudavo ir ironizuodavo, jog anksčiau kai kuriems buvusiems mero patarėjams darbo kabinete labiau buvo reikalingas ne kompiuteris, bet šaldytuvas, skirtas įvairiems gėrimams atvėsinti.

Tad, kai tokį „pavyzdį“ vietos bendruomenei rodo iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomi kai kurie savivaldybės valdininkai, nereikėtų turėti didesnių vilčių, kad pradės mažėti alkoholio vartojimas paprastų marijampoliečių tarpe. Norėtųsi tikėti, kad po 2015 m. kovo 1 d. vyksiančių savivaldybės tarybos rinkimų Marijampolėje turėsime tokią vietos valdžią, kuriai priklausantys pareigūnai pradedant meru ir baigiant eiliniu administracijos darbuotoju savo asmeniniu pavyzdžiu skleis blaivystės idėjas ar bent nebus siejami su nesaikingu alkoholio vartojimu. Tada ir Blaivystės Sąjūdžio darbas Marijampolėje bus veiksmingesnis.

Kęstutis Traškevičius

Marijampolės savivaldybės tarybos TS – LKD frakcijos narys

A. Kubilius: „Premjeras bando sugrąžinti telefoninę teisę“