X
Meniu
Frakcijos savivaldybės taryboje ataskaita

Frakcijos savivaldybės taryboje ataskaita

Kviečiame susipažinti su mūsų frakcijos savivaldybės taryboje ataskaita.

A. Vyšniauskas. Ko išsigando Seimo narys A. Mitrulevičius?

A. Vyšniauskas. Ko išsigando Seimo narys A. Mitrulevičius?

Gegužės 19 d. Seimo posėdyje opozicijos lyderis Andrius Kubilius pristatė naujas Vietos savivaldos įstatymo pataisas. Šių pataisų vienu iš autorių esu ir aš. Šiomis pataisomis, remdamiesi Seimo veiklos ir Švedijos patirtimi, siūlome sustiprinti savivaldybių tarybų opozicijas.

Kodėl siūlome tai daryti? Nes jau net ir mokslininkai pradėjo garsiai kalbėti, kad po tiesioginių merų rinkimų, savivaldybių vietinėms demokratijoms iškilo grėsmė. Sustiprinus merus – sumenko instrumentų, kuriais opozicija gali atlikti politinę valdžios kontrolę.

Mero atstatydinimas tapo beveik neįmanoma misija. Todėl tas, kas laimi vieną ketverių metų kadenciją, turi visas galimybes sukurti „valdžios vertikalę“, kurią kitoms politinėms jėgoms, neturinčioms jokių rimtesnių įtakos svertų, įveikti beveik nebeįmanoma. Todėl Ričardo Malinausko tipo kunigaikštukų Lietuvoje vis daugėja. Nenustebčiau, jei jau visai netrukus Lietuvos savivaldybių asociaciją galėtumėme pervadinti į Lietuvos kunigaikštukų asociaciją. Šiuo keliu dabartinė Lietuvos savivalda sparčiai rieda.

Ši tendencija plinta nepaisydama partinių ar geografinių sienų. Geriausiai tai konstatavo VU TSPMI mokslininkė dr. Ainė Ramonaitė. Jos vadovaujama mokslininkų grupė atliko „užvaldytų“ savivaldybių tyrimą, kuris parodė, kaip atrodo demokratija tokiose savivaldybėse. A. Ramonaitė pavartojo labai įtikinamą „ananasinio obuolio“ metaforą: išorė atrodo gražiai, o vidurys visiškai supuvęs.

Mes siekiame išvengti to puvėko, kuris tarpsta „užvaldytų“ savivaldybių viduje. O juk puvimo vienas pirmųjų ženklų – tai pelėsis. Kalbant metaforomis, tokį pelėsį sustabdyti gali tik tinkama šviežio, gaivaus oro apytaka šiose savivaldybėse. Ši šviežio oro apytaka – tai gebėjimas opozicijai sudaryti alternatyvą valdančiajai daugumai ir gebėjimas įgyvendinti valdžių pasikeitimą per demokratinius rinkimus.

Norint, kad opozicijos stiprėtų ir gebėtų suteikti alternatyvą gyventojams jau 2019 m. savivaldos rinkimuose, mes pasiūlėme geriau apibrėžti savivaldybių tarybų opozicijas joms suteikiant pareigą vykdyti demokratinę valdžios kontrolę, o tam kaip instrumentą oficialiai įteisinti savivaldybės tarybos opozicijos lyderio pareigybę. Dabar savivaldybėse yra merai, bet realaus ir aiškaus opozicijos lyderio daug kur stinga. Šį netolygumą siūlome ištaisyti. Tokiam opozicijos lyderiui pagal Seimo analogiją būtų suteikiamos vicemero lygmens teisės, tarp kurių be kita ko ir vicemero lygmens alga.

Ši nauja institucija, lyginant su jos teikiama nauda, nebūtų brangi, nes jai teikiami resursai galėtų atsirasti daugelyje savivaldybių tiesiog susimažinant vienu vicemeru (arba administracijos direktoriaus pavaduotoju).

Mūsų siūloma idėja nėra nauja. Ją perimame iš Švedijos, kur savivaldybėse vieną arba dalį vicemerų deleguoja būtent opozicija. Deleguodama savo atstovą į vicemero pareigas opozicija įgyja išskirtines teises ir taip palaikoma natūraliai sveika vietinės demokratijos būklė, neleidžiama vienai kuriai nors partijai įsiviešpatauti.

Valdantieji bijo, nes buvimas valdžioje yra svarbiausia jų vertybė Seimas šiam mūsų projektui po pateikimo pritarė (48 UŽ, 6 PRIEŠ, 18 SUSILAIKĖ). Pritarė daugiausiai konservatorių ir (paradoksas) darbiečių balsais. Labiausiai išsigando socialdemokratai – pagrindinė valdžios partija.

Valdžios pagiežingą ir baimės pilną reakciją geriausiai išreiškė Seimo narys Albinas Mitrulevičius. Cituoju jo pasisakymą:

„Kaip matyti iš pateiktos medžiagos, šio įstatymo projekto iniciatorius yra ir A. Vyšniauskas, kuris yra jūsų padėjėjas. Šiuo metu jis yra Marijampolės tarybos narys ir dirba opozicijoje. Kiek aš žinau, tarybos nariams Marijampolės savivaldybėje yra mokama 230 eurų toms, vadinkime, kanceliarinėms išlaidoms. Aš manau, kad tam yra Vyriausybės atstovai, kad savivaldybėse kontroliuotų, kaip yra laikomasi įstatymų ir priimami savivaldybės tarybos įvairūs sprendimai. Tai dėl ko dar opozicijos lyderiui reikia mokėti atlyginimą, kad mes išleistume 800 tūkst. eurų šitam reikalui? Kažkaip su sveika logika nesusiję šitie klausimai.“

Pirmiausia mane šiame Seimo nario, kuris yra Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto narys, pasisakyme nustebino tai, jog savivaldybių tarybų narių gaunamas lėšas kanceliarinėms išlaidoms jis laiko darbo užmokesčiu. Galbūt Seimo nariams jų kanceliarijai skirtos lėšos ir yra įprastas priedas prie algos. Tačiau savivaldybės tarybos nariai dirba visuomeniniais pagrindais, negaudami algos, o tos lėšos yra skiriamos tokioms išlaidoms kaip kuras, ryšio priemonės, informacijos viešinimas ir pan. Bent jau aš su savo komanda sąžiningai tokioms priemonėms šias lėšas ir naudoju.

Antra, Vyriausybės atstovas neatlieka valdžios politinės kontrolės, todėl jo įtaka pervertinama. Dažnai tose savivaldybėse, kur vietinės ir centrinės valdžios spalva sutampa, Vyriausybės atstovai neatlieka jokios kontrolės. Tai natūralu, nes, pavyzdžiui, Marijampolės atveju Vyriausybės atstovo skiriama nuobauda savivaldybei reikštų, kad Lietuvos socialdemokratų partijos lyderis, premjeras Algirdas Butkevičiaus baudžia visą savo vietinį socialdemokratų skyrių. Jo pirmininką merą ir visą kitą valdžios grupę. Manau, visi aiškiai suprantame, kad toks mechanizmas neveikia ir niekados neveiks. Norint kontroliuoti reikalinga konkurencija ir politinis nepriklausomumas.

Trečia, pagal mūsų siūlomą modelį opozicijos lyderiu savaime taptų didžiausios opozicinės frakcijos pirmininkas. Marijampolėje rinktas Seimo narys Albinas Mitrulevičius tikriausiai taip atitolo nuo vietinės politikos, kad nebežino, jog nesu vienintelės opozicinės TS-LKD frakcijos seniūnas, todėl net formaliai į opozicijos lyderio pareigas nepretenduoju. Tam mes turime išrinkę kitą gerą žmogų, kuris gebėtų tinkamai atlikti ir pagal pataisas siūlomas pareigas. Esu eilinis TS-LKD frakcijos narys, todėl Seimo nario reakcija mane tikrai stebina. Norisi tik paklausti: ko bijote?

Galiausiai, šią Seimo nario baimę stiprinti vietines opozicijas, mano nuomone, skatina baimė prarasti valdžią. Labai daug politikų šių dienų Lietuvoje siekia ne rezultatų, bet tiesiog būti, sėdėti pareigose, turėti galimybę būti reikšmingu. Pataisos, stiprinančios opozicijas, leistų didinti politinę konkurenciją savivaldybėse ir priverstų visus stengtis dar labiau, siekti daugiau pozityvių rezultatų. Tai tikrai būtų didelis žingsnis į priekį.

Noriu pabrėžti, kad šių pataisų, kurios stiprina vietines opozicijas, reikia visoms partijoms: jų reikia socialdemokratams Lazdijuose, Alytuje ir Šakiuose; jų reikia konservatoriams Druskininkuose, Kaune, Marijampolėje ir Klaipėdoje; jų reikia liberalams Palangoje ir Jonavoje; jų reikia darbiečiams Kėdainiuose ir Švenčionyse; jų reikia žaliesiems valstiečiams Kupiškyje ir Biržuose. Todėl tikiuosi, kad tolimesniuose Vietos savivaldos įstatymo projekto svarstymo etapuose sulauksime dar daugiau palaikymo ir jau netrukus vietinių opozicijų stiprinimo iniciatyva virs realybe.

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/ringas/politics/a-vysniauskas-ko-issigando-seimo-narys-a-mitrulevicius.d?id=71364144

A.Vyšniauskas. Pokyčių politika prieš apsnūdėlių politiką

A.Vyšniauskas. Pokyčių politika prieš apsnūdėlių politiką

Prieš metus, panašią dieną kaip ši pradėjau mąstyti apie savivaldos rinkimus. Iš pradžių maniau, kad juose nedalyvausiu ir geriau pabūsiu šalia, padėsiu kitiems. Visgi po ilgų apmąstymų ir raginamas bičiulių nusprendžiau pabandyti kandidatuoti dar kartą.

Apsispręsti buvo sunku, nes turiu savybę, kad jei kažko imuosi, tai pasineriu į tą darbą visa širdimi ir protu. Tiesiog jei kažkuo užsidegu, noriu pasiekti rezultatų ir darbą padaryti gerai. Žinojau, kad kandidatuojant ir dirbant Marijampolės taryboje tai nebus lengva, ši veikla pareikalaus daug laiko ir savotiškos aukos iš manęs ir mano artimųjų. Bet tą kartą noras pabandyti dar kartą, parodyti, kad galiu įtikinti žmones rinktis mane ir kad galiu ne tik stovėti šalia kitų politikų, bet tapti vienu jų, visgi nugalėjo.

Tą akimirką, kai apsisprendžiau dalyvauti, sudariau savotišką paktą su ta savo dalimi, kuri norėjo dalyvauti politikoje, o ne stovėti nuošalyje. Užsibrėžiau tikslą – įrodyti, kad net ir savivaldoje galime dirbti kitaip, geriau. Kad savivaldybės taryba yra ne tuščias biurokratinis aparatas, kur tiesiog formaliai patvirtinami iš anksto sutarti sprendimai. Norėjau ir tebenoriu įrodyti, kad savivaldoje gimstantys sprendimai gali iš esmės gerinti vietos žmonių gyvenimą ir politikai dėl tokių sprendimų gali kovoti.

Taigi, politinis sezonas grįžta iš atostogų, grįžta ir Marijampolės savivaldybės taryba. Šiandien buvo pirmasis naujo sezono posėdis. Pripažinsiu, kad jis mane nemaloniai nustebino. Tokios tuščios ir smulkių detalių pilnos darbotvarkės jau senai nemačiau. Nors mieste gausu problemų – nuo spūsčių gatvėse iki prastokai renkamo savivaldybės biudžeto – bet valdžia vis dar gyvena atostogų režimu.

Vasara baigėsi – laikas dirbti! Todėl nusprendžiau surašyti dešimt darbų, kuriuos turėtų atlikti tikrai aktyvi ir žmonių gyvenimu besirūpinanti savivaldybės valdžia:

1) Nedarbas Marijampolėje išlieka didele problema. Todėl siekdami, kad nedirbančiųjų skaičius grįžtų į žemą prieškrizinį lygį turime siekti, kad per artimiausius pora metų Marijampolėje atsirastų 2000 naujų, kokybiškų ir gerai apmokamų darbo vietų. Tai turi būti vienas svarbiausių Marijampolės savivaldybės strateginių tikslų artimiausiu metu;

2) Investicijų pritraukimas yra greičiausia priemonė išspręsti nedarbo problemą ir padidinti vietos gyventojų darbo užmokestį, kuris šiuo metu atsilieka nuo šalies vidurkio. Investicijas į Marijampolę pritraukti gali pati savivalda, bet tam ji pati turi imtis aktyvios „investicijų medžioklės“. Šiam tikslui būtina pertvarkyti savivaldybės administraciją ir įkurti specialų investicijų pritraukimo padalinį, kuris bendradarbiautų su agentūrą „Investuok Lietuvoje“, gebėtų pritraukti, jaunus, modernius specialistus darbui Marijampolėje. Taip pat svarbu didinti Marijampolės investicinį patrauklumą, o tam gali pasitarnauti tokios priemonės, kaip savivaldybės mokesčių mažinimas darbo vietas kuriančiam verslui;

3) Būtina spartinti ir geriau kontroliuoti „Rail Baltica“ sankryžų įrengimo darbus. Šiuo metu įgyvendinant sankryžų įrengimo projektą yra per daug chaoso, o visuomenė apie atliekamus darbus nėra tinkamai informuojama. Marijampolės savivaldybės vadovai privalo kuo skubiau paskelbti tikrąją informaciją apie „Rail Baltica“ darbų eigą ir užtikrinti, kad įsipareigojimai miesto bendruomenei būtų vykdomi. Pavyzdžiui, aiškiai įvardinti, kada bus įrengiama antžeminė perėja iš Sasnavos g. į Stoties g., nes toks pažadas bendruomenei buvo duotas;

4) Jau šį rudenį būtina sudaryti kompleksinį gatvių, kurios buvo sugadintos atliekant „Rail Baltica“ sankryžų įrengimo darbus, tvarkymo planą. 2016 m. šių gatvių rekonstrukcija turi būti vienu svarbiausių savivaldybės veiklos prioritetų;

5) Būtina sudaryti ilgalaikį daugiabučių namų kiemų tvarkymo, vaikų žaidimo aikštelių ir kitos viešosios laisvalaikio infrastruktūros modernizavimo planą. Jam turi būti numatytos savivaldybės lėšos ir aiškiai įvardinta, kada bus įgyvendintas kiekvienas projektas. Turime siekti, kad visi kiemai ir viešoji laisvalaikio infrastruktūra būtų modernizuota per 4 artimiausius metus;

6) Pradedame ruoštis projektui „Marijampolė – Lietuvos kultūros sostinė 2018“, todėl reikia užtikrinti tinkamą šio projekto priežiūrą. Jis turi būti vykdomas skaidriai ir atitikti valstybės šimtmečio minėjimui keliamus aukštus vertybinius standartus;

7) Reikia pertvarkyti savivaldybės administraciją atsisakant departamentų struktūros ir suteikiant didesnius įgaliojimus realius sprendimus priimantiems administracijos specialistams. Atsisakant departamentų struktūros turi būti didinamos savivaldybės administracijos specialistų algos, kurios šiuo metu yra nepadoriai mažos;

8) Laikas sukurti naują savivaldybės antikorupcinę programą, kuri remtųsi savivaldybės veiklos pilnu išviešinimu ir atskaitomybe gyventojams, naujais viešųjų pirkimų skaidrumo standartais;

9) Būtina įgyvendinti savivaldybės įmonių reformą siekiant nustatyti skaidrius jų veiklos tikslus, pradedant realiai matuoti rezultatus, įvedant vadovų rotaciją, nepriklausomų stebėtojų tarybas ir depolitizuojant įmonių administracijas;

10) Šilumos kainų mažinimas atveriant šilumos tinklus konkurencijai ir didinant spaudimą „Litesko“ dėl per aukštų kainų, kurios susidaro dėl įmonės uždarumo ir neskaidrių veiklos metodų. Ilgainiui, į pagalbą pasitelkiant Vyriausybę, turi būti siekiama sutarties su monopolininku nutraukimo.

Tai tik keletas darbų, kurių poreikį matau Marijampolėje. Kartu tai savotiškas naujo sezono planas, ties kuriuo ketinu šį rudenį aktyviai padirbėti. Jeigu norite prie šių darbų prisidėti, kviečiu jungtis.

Andrius Vyšniauskas

Marijampolės savivaldybės tarybos narys

Opozicijos užrašai: kas ir kokiais metodais valdo Marijampolę?

Opozicijos užrašai: kas ir kokiais metodais valdo Marijampolę?

Pirmadienį vyko pirmasis šios vasaros Marijampolės savivaldybės tarybos posėdis. Jame svarstyta daugiau nei trys dešimtys įvairių didesnių ir mažesnių klausimų. Visgi posėdis buvo labai svarbus, nes jame iš principo sprendėsi savivaldybės finansinių pajėgumų ir šilumos ūkio klausimai.

Kas sieja savivaldybės finansus ir blogą projektų valdymą? Didelės problemos

Pradėkime nuo finansų. Posėdyje turėjome svarstyti daugiafunkcinio sporto komplekso statybos klausimą ir nuspręsti, ar šis centras (krepšinio arena) bus statoma finansuojant pačiai savivaldybei (greičiausiai iš skolintų lėšų), ar koncesijos būdu. Visgi meras klausimo šį kartą svarstymui neteikė, nes arenos finansavimas yra pakibęs ore ir statybos parengiamieji darbai, mano nuomone, vyksta labai chaotiškai. Tai griežtai išsakėme komitetuose. Nėra paskaičiuota, kiek kainuos arenos išlaikymas po pastatymo (įtraukiant ir tokias išlaidas, kaip profesionalios LKL lygio krepšinio komandos išlaikymas), nėra iki galo aišku, kaip arenos statybą finansuoti dabartiniu pirminiu etapu, nes ES lėšų tam tikėtis neverta. Manau, kad meras supratęs, jog lengvai klausimo prastumti nepavyks, jį nukėlė ateičiai.

Kitas svarbus finansinis klausimas, kurį svarstėme, – tai papildomos paskolos ėmimas laisvosios ekonominės zonos (LEZ) infrastruktūros ir  „Rail Baltica“ sankryžų poreikiams. Jeigu žvelgiame tik iš šios dienos realijų, tai paskolos poreikis atrodo neišvengiamas. Tačiau jeigu žvelgiame, kaip prie šio jau eilinio savivaldybės pasiskolinimo priėjome, tai, kaip sakiau taryboje, turime pripažinti, kad reikalai mūsų savivaldybėje labai prasti. Šios paskolos vienintelė dalis – LEZ’o išlaidos – savivaldybei tiesiogiai finansiškai atsipirks.

O į „Rail Balticos” dalį reiktų žvelgti su dideliu priekaištu savivaldybės vadovams, kurie negeba normaliai valdyti sankryžų statybos projekto. Dabartinė situacija ir spūstys mieste susidarė dėl virtinės klaidų, kurios buvo padarytos prieš daugelį metų ir kurios daromos dar ir dabar. Pradedant aplinkkeliui reikalingų žemių išparceliavimu, neprotingu bandymu ilgą laiką stabdyti visą geležinkelio statybos projektą ir to nulemtą visišką savivaldybės nepasirengimą sankryžų statybai. Būtent tas faktas, kad savivaldybės vadovai ilgai delsė pradėti sankryžų paruošiamuosius darbus lemia tai, kad darbai vėluoja, o miestas dūsta nuo spūsčių. Taip pat gyventojus pykdo nuolatiniai pažadai apie normalias perėjas, bet jų kaip nėra taip nėra. Todėl dabar skolinamasi daliai „Rail Baltica“ sankryžų statybos darbų (žemių išpirkimui) ir, mano nuomone, neabejotinai reikės skolintis dar papildomai ateityje, kad savivaldybė sutvarkytų ir tų sankryžų statybos neigiamas pasekmes: reikės rekonstruoti dėl netolygiai paskirstytų transporto srautų vis labiau gendančias priemiesčių gatves, apvažiavimus. O lėšos tam iš oro nenukris.

Šiuo klausimu balsavau už, nes paskolos LEZ dalyje matau elgiantis teisingai, o ir „Rail Balticos“ dalies nevalia stabdyti, kad ir kaip peiktumėme valdančiuosius už jų nesugebėjimą valdyti šį projektą. Darbus reikia užbaigti, nes gyventojai kenčia tiesiogiai ir dabar.

Kaip ir visados svarstant „Rail Baltica“ klausimus, taip ir šį kartą meras papylė eilinę propagandos dozę apie konservatorius, kad neva mes neleidome statyti žadėto geležinkelio aplinkkelio. Manau šią propagandą ir jūs girdite nuolatos. Tai yra netiesa, kurią galime puikiai visiems įrodyti pačių socialdemokratų žodžiais. Štai ką išdėsčiau tarybos posėdžio metu:

Dar Algirdui Butkevičiui būnant susisiekimo ministru buvo suplanuota, kur eis „Rail Baltica” aplinkkelis ir su tuomečiu apskrities viršininku Albinu Mitrulevičiumi bei meru Vidmantu Braziu buvo sutarta, kad tame ruože esanti valstybinė žemė nebus niekam grąžinta ar parduota. Tačiau jau mėnesis po šio susitarimo – žemė buvo išparceliuota.

Belieka pacituoti šių dienų klasiką, Premjerą Algirdą Butkevičių (šį kartą jis labai tikslus ir teisus): „Man vadovaujant ministerijai su Marijampolės politikais tuomet sutarėme, kad visa valstybinė žemė bus rezervuota aplinkkelio tiesybai, o valstybinės žemės nereikės iš nieko išpirkti. Suvalkiečiai nesilaikė šio susitarimo ir jau po mėnesio ėmė grąžinti žemę privatiems asmenims. Kai apie tai sužinojau, nieko neįspėjęs nuvykau į Marijampolę. Surengėme posėdį, ir kaip tik tada gerai nusiteikusiems apskrities ir savivaldybės tarnautojams pranešiau, kad aplinkkelio Marijampolė neturės, nes vietos valdžia nesilaikė susitarimo„ [DELFI, 2011-05-11]

Iš šios A. Butkevičiaus citatos yra visiškai aišku, kodėl Marijampolė neturi „Rail Baltica” aplinkkelio ir kas už tai atsakingi.

Kas valdo Marijampolės šilumos ūkį: MES ar JIE?

Taip pat svarstėme ir LITESKO pateiktą investicijų į šilumos ūkį planą. Praeitame tarybos posėdyje buvau deleguotas į Investicijų į šilumos ūkį komisiją. Susipažinęs su investicijų planu ir matydamas platesnį vaizdą, su kuo susiduria Lietuva ir LITESKO įsileidusios savivaldybės, šiame posėdyje raginau tarybos narius nepritarti LITESKO planui.

Pirmiausiai man kelia abejonių LITESKO plane numatytos įsigyti įrangos kaina. Šią savaitę ir viešai pasirodė informacija (rasite čia: http://goo.gl/d4VKSg), kurią mums jau anksčiau komisijoje patvirtino patys LITESKO atstovai,: šilumos tinklų modernizavimui perkama įranga yra įsigyjama iš ICOR (buvusi „Rubicon group“) dukterinės įmonės AXIS Industries. Mano nuomone, yra pagrįstų įtarimų, kad šios įrangos kaina neatitinka rinkos kainos. O juk LITESKO yra įsipareigoję įrangą pirkti rinkos kaina.

Dar daugiau, jau visiškai aišku, kad LITESKO pažeidinėjo įstatymą ir praeitais metais nepirko nustatyto kuro kiekio biokuro biržoje. Nepirko ir LITESKO filialas „Marijampolės šiluma”. Dėl to LITESKO gresia solidi bauda iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos. Tai labai stipriai kerta per pasitikėjimą LITESKO veikla Marijampolėje.

Šalia viso to kilo abejonių, ar LITESKO pateiktame plane nurodomose prielaidose, kurios naudojamos planuojamų darbų ekonominiam vertinimui, yra nurodomas teisingas šilumos gamybos iš biokuro efektyvumas. Mūsų nuomone jis yra nurodomas per mažas, todėl kyla klausimas, kur dingsta didelė dalis to efektyvumo, t.y. pagaminamos šilumos. Šis klausimas dar bus toliau gvildenamas, bet abejonės yra pagrįstos ir rimtos.

Todėl matydamas visą šią situaciją siūliau pateiktam planui ne tik nepritarti, bet ir Investicijų į šilumos ūkį komisijai pavesti atlikti tyrimą, ar LITESKO Marijampolės filialas investiciniuose planuose metai iš metų numatomą įrangą įsigyja rinkos kaina, kaip yra įsipareigoję.

Matosi, kad socialdemokratai šilumos ūkio klausimais yra labai sutrikę bei pasimetę, nes tikrai supranta, kokius žaidimus žaidžia LITESKO. Tačiau net ir matydami, kas vyksta, jie ir vėl nesugebėjo išdrįsti pasipriešinti savo užsiaugintam monopolininkui. Argumentai buvo kaip visada: mes nieko negalim, viską čia valdo jie, Vilnius. Pats LITESKO filialas „Marijampolės šiluma“, kaip jie teigia, jokių kainų irgi reguliuoti negali, nes jam viską nuleidžia LITESKO viršininkai iš Vilniaus, o mūsų savivaldybė nieko pakeisti irgi negali, nes viską, pasak mero, kontroliuoja VKEKK. Taip ir sukamės kaip tos pelės užburtame rate, o šilumos kaina kaip nemažėja taip nemažėja.

Bet šio klausimo nepaleisime. Lietuva išsikovojo energetinę nepriklausomybę, išsikovoti ją turi ir Marijampolės šilumos vartotojai. Todėl matydami tai, kas vyksta tikrai nensustosime. Esu pasirengęs šilumos ūkio situaciją išnarplioti po kaulelį ir tikiu, kad galutiniame rezultate tai leis sumažinti šildymo kainą marijampoliečiams. Kviečiu į šią talką visus besidominčius šilumos ūkiu.

Kai keršto troškimas užgožia sąžinės balsą

Tarybos posėdyje svarstyta ir kitų aktualių klausimų. Pradedant visiškai atmestinai parengta savivaldybės strateginio plano ataskaita, paramos paskirstymu sveikatingumo projektams (tarp kurių lyg netyčiai pakliuvo ir jaunųjų socialdemokratų vasaros stovykla), Kontrolės komiteto galių sustiprinimu ir baigiant paskyrimais į įvairias tarybai pavaldžias institucijas.

Kęstučiui Traškevičiui, kuris vadovauja Kontrolės komitetui, pavyko pasiekti, kad į jo veiklos programą būtų įtraukta socialinio būsto fondo plėtros programos ir savivaldybės sveikatos įstaigų priežiūra. Tai svarbios sritys, kuriomis pavyko praplėsti Kontrolės komiteto veiklą.

Daug aistrų sukėlė tarybos deleguojamų narių atranka į Laisvės kovų įamžinimo komisiją. TS-LKD frakcija, kuriai laisvės kovų įamžinimo klausimai yra vienas iš prioritetų, pasiūlė du atstovus – Kęstutį Traškevičių ir mane. Kęstutis dirbo šioje komisijoje praeitoje kadencijoje. Šį kartą jo kandidatūrai niekas neprieštaravo. Tačiau dėl maniškės kilo tikra sumaištis. Meras griežtai pasipriešino siūlymui išplėsti komisijos narių skaičių ir įtraukti visus norinčius. Atrankai į vieną paskutinę komisijos nario vietą buvo vykdomas atskiras alternatyvusis balsavimas, kur rinktasi iš trijų pasiūlytų kandidatų: darbietės Snaiguolės Raguckienės, manęs, TS-LKD atstovo, ir tvarkiečio Rolando Jonikaičio. Kaip ir buvo galima tikėtis, valdančiųjų buldozeris pasirinko darbietę. Nieko kito ir nesitikėjome, bet šis balsavimas buvo valdančiųjų sąžinės išbandymas. Jie jo neišlaikė. Galiu tai vertinti kaip kerštą už tai, kad aktyviai kėliau Tauro apygardos partizanų memorialo išsaugojimo klausimą.

Galiausiai, valdančiųjų socialdemokratų netikėtumui sulaukę paramos iš kitų partijų ledus pralaužėme svarstant Marijampolės miesto vietos veiklos grupės valdybos formavimo klausimą. Socialdemokratai norėjo į šią naują ir svarbią instituciją pasiskirti savus: Povilą Isodą ir Valdą Tumelį. Tačiau TS-LKD pasiūlius į VVG valdybą mano kandidatūrą, jiems nebeliko nieko kito kaip pripažinti, jog viena partija tokiame svarbiame projekte negali dominuoti. Buvau patvirtintas.

Andrius Vyšniauskas, Marijampolės savivaldybės tarybos narys

A.Vyšniauskas. Naujos kartos politikai turi imtis iniciatyvos. Investicijos yra mūsų sritis

A.Vyšniauskas. Naujos kartos politikai turi imtis iniciatyvos. Investicijos yra mūsų sritis

Esu naujos Lietuvos savivaldybių tarybų narių kartos atstovas. Savivaldos senbūviai mus vadina “rakštimi”, nes nuolatos kalbame, siūlome savo iniciatyvas ir į savivaldą žvelgiame kaip į vietos gyventojų atstovavimo įrankį. Senųjų politikų esame nemėgstami, nes nuolatos juos verčiame kažką veikti. Mes išsiskiriame ir kita savybe – nebijome kalbėti tai, ką galvojame, ir nebijome kovoti už savo įsitikinimus, nes tam įpareigojimą mums suteikė rinkėjai.

Štai vieną tokių iniciatyvų, dėl kurios mano savivaldybės senbūviai nuolatos kartoja žodį “rakštis”, noriu pasiūlyti visiems savivaldos politikams. Iki birželio 1 d. visos Lietuvos savivaldybių tarybos turi nustatyti savo taikomus nekilnojamojo turto mokesčio tarifus ir tai yra galimybė daugeliui savivaldybių mažu žingsneliu padaryti kai ką didelio bei svarbaus – paskatinti darbo vietų kūrimąsi.

Darbo vieta – tai jūsų socialinė garantija

Kodėl reikia darbo vietų? Todėl, kad Lietuvos regionai yra gilioje socialinėje ir ekonominėje krizėje. Juos persmelkia nedarbas, visuotinis žmonių priklausymas nuo valdžios malonės (išmokų bei visokiausių kompensacijų), o vilties gyventi geriau ugnelė rusena vis silpniau.

Darbo vieta – tai geriausia socialinė apsauga bet kuriai šeimai. Darbo vietai tiek ekonomine, tiek socialine ir netgi psichologine prasme negali prilygti jokia valstybinė socialinės globos schema, jokia pašalpa ar kompensacija. Galiausiai, darbo vieta yra būdas užtikrinti orų gyvenimą kiekvienam. Todėl valdžios rūpestis darbo vietų kūrimusi yra vienas svarbiausių šių dienų Lietuvos politikos uždavinių.

Nedarbas yra didelė ir svarbi Lietuvos problema. Štai balandžio mėnesio duomenimis nedarbas šalyje vis dar siekė 8.5 proc. Tik 22 savivaldybėse nedarbas buvo mažesnis nei šalies vidurkis, o  net 38 savivaldybėse nedarbas viršijo vidurkį. Taigi, beveik dviejuose trečdaliuose Lietuvos situacija išlieka labai bloga.

Nedarbo problemai spręsti reikalinga sutelkti Vyriausybės ir savivaldybių bendras pajėgas. Pabrėžiu – ir savivaldybių. Daugelis merų yra giliai įsitikinę, kad nedarbas yra ne jų problema, nes rinkimai juk jau praėjo. Tačiau tai netiesa, nes savivaldybės turi ypatingai dideles galimybes keisti darbo rinkos situaciją, o pirminė priemonė tam – naujos investicijos, ypač iš užsienio.

Nedarbą gali spręsti pačios savivaldybės per investicijų pritraukimą

Vietos ir užsienio kompanijų investicijos yra vienas geriausių būdų spręsti nedarbo problemą. Tai akivaizdu. Tačiau klausimas, kaip surasti ir privilioti investuotojus, yra didis merų galvos skausmas. Atsakymo paieška prasideda nuo tinkamų pagrindų investuotojui privilioti susikūrimo. Šie pagrindai yra darbo jėgos kvalifikacija, infrastruktūros būklė ir mokesčiai. Kitaip tariant, investuotojas ateidamas į kurią nors savivaldybę turi būti garantuotas, kad ten bus pakankamai žmonių, kurie galėtų dirbti jo įmonėje, kad jis įsikurdamas turės geras infrastruktūros sąlygas (nereikės pačiam rūpintis vandentiekio ar elektros laidų nutiesimu į būsimą fabriką) ir kad mokesčiai toje savivaldybėje bus jam palankūs, skatinantys ten kurtis.

Tinkamos kvalifikacijos darbo jėgos užtikrinimo klausimu savivaldybės kol kas, deja, yra antrinis žaidėjas. Tai yra Vyriausybės prerogatyva, bet šią situaciją reikia keisti ir tikiuosi, kad Seimas šio klausimo imsis.

Visgi savivaldybės vaidina lemiamią vaidmenį sukurdamos tinkamą infrastruktūrą ir nustatydamos savo mokesčius (nekilnojamojo turto, žemės ir įvairias rinkliavas), kurios gali būti labai rimtu paskatinimu investuotojui svarstant, kuriame Lietuvos kampelyje įskurti.

Mažinkime nekilnojamojo turto mokestį kuriantiems darbo vietas

Taip vadinami turto mokesčiai (nekilnojamojo turto ir žemės) yra tie mokesčiai, kurių dydžius savivaldybės gali laisviausiai koreguoti. Nekilnojamojo turto mokestis, kuris savivaldybių biudžetuose sudaro apie 3 proc. pajamų, yra itin svarbus keičiant verslo ir investavimo galimybes, t.y. kuriant naujas darbo vietas.

Savivaldybės pačios nustato nekilnojamojo turto mokestį 0,3-3 proc. nekilnojamojo turto vertės ribose. Juridinių asmenų (tame tarpe ir įmonių) nekilnojamam turtui savivaldybės dažniausiai taiko 1 proc. mokestį, o taip pat ir 3 proc. tarifą nenaudojamiems, apleistiems, neprižiūrimiems statiniams. Taip pat pačios savivaldybės nustato ir įvairias mokesčio lengvatas.

Daugelis savivaldybių šiuo metu turėtų susidurti su gana svarbia teorine dilema: ar siekti surinkti tik maksimalų galimą lėšų kiekį iš nekilnojamojo turto mokesčio kuo mažiau pabloginant verslo galimybes, ar į mokestį, kuris sudaro tik 3 proc. savivaldybės biudžeto, žvelgti kaip į investutotojų viliojimo ir vietos verslo plėtimosi skatinimo įrankį?

Aš renkuosi antrąjį požiūrį, nes nekilnojamojo turto mokestis yra labai nesudėtingai administruojamas ir juo galima sukurti nemenkas paskatas verslo plėtrai. Siūlau susieti nekilnojamojo turto mokesčio dydį su įmonės sukuriamomis naujomis darbo vietomis.

Kuo daugiau naujų darbo vietų sukuri, tuo mažesnį mokestį moki. Tokį mokesčio mažinimo mechanizmą galima nustatyti, nes praktika tam jau yra. Štai mano Marijampolėje yra Mokesčių lengvatų komisija, kuri pagal nustatytą tvarką gali mažinti nekilnojamojo turto mokestį įmonėms, kurios per metus sukūrė ne mažiau kaip 5 darbo vietas savivaldybėje registruotiems gyventojams. Jeigu įmonė atitinka šį kriterijų, komisija gali taikyti mokesčio lengvatą – mažinti nustatytą 1 proc. mokesčio tarifą 1 nuošimčiu už kiekvieną sukurtą darbo vietą. Sumažinimas negali viršyti 50 nuošimčių nuo tarifo.

Tačiau čia ir glūdi problema. Sprendimą priima kažkokia komisija. Sudaryta iš administracijos darbuotojų ir politikų, o galutinį sprendimą dėl lengvatos skyrimo tvirtina taryba. Todėl sprendimas gali būti politizuotas. Nei viena įmonė negali būti garantuota, kad kurdama darbo vietas ji lengvatą gaus. Juo labiau jei dar tai įmonei reikia kažkur kreiptis, kažko prašyti – tai tiesiog yra nepatogu.

Todėl imkimės naujovės – savivaldybių tarybose priimdami sprendimus dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifo nustatymo įveskime aškius laiptelius, kuriais kopdamas kiekvienas darbdavys galėtų matyti ir automatiškai mažėjantį jam taikomą nekilnojamojo turto mokestį.

Galime rinktis ir variantą, kurį pateikiau iš Marijampolės mokesčių lengvatų nustatymo tvarkos. Tiesiog perkelkime minėtą nuostatą į aiškius tarybos sprendimus ir automatizuokime mokesčio mažėjimą. Galime pasirinkti ir kitus būdus, pavyzdžiui, nustatyti tokius laiptus: 101 arba daugiau naujų darbo vietų – 0,4 proc. nekilnojamojo turto vertės mokesčio tarifas; 81-100 darbo vietų – 0,5 proc. tarifas; 61-80 – 0,6 proc.; 41-60 – 0,7 proc.; 21-40 – 0,8 proc.; 5-20 – 0,9 proc.; 4 ir mažiau naujų darbo vietų – 1 proc. nekilnojamojo turto vertės tarifas. Tai paprasta ir aiški mokesčio lengvatų nustatymo tvarka.

Tokios tvarkos nustatymas būtų nedidelis žingsnelis pirmyn. Netgi sakyčiau simbolinis, bet skatinantis kitų didelių procesų pradžią. Pirmiausiai, savivaldybės, priėmusios tokį sprendimą, iš karto kiltų investicinės aplinkos palankumo reitinguose. Tokia tvarka būtų įvertinama kaip gera pradžia investuotojui atkreipiant dėmesį į savivaldybę. Jeigu investuotojas užsikabintų ir ši priemonė padėtų jį privilioti į savo savivaldybę – tai jau didelis žingsnis pirmyn. Ne tik darbo vietos, bet ir papildomos įplaukos į savivaldybių biudžetą per gyventojų pajamų mokestį, kuris sudaro daugiau nei trečdalį daugelio savivaldybių biudžetų.

Visiškai supaprastintai žvelgiant nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos sukeltas trumpalaikis pajamų praradimas savivaldybės biudžete paskatintų darbdavį sukurti bent keletą naujų darbo vietų, ar atvestų naują investuotoją. Tai ilgajame laikotarpyje savivaldybės biudžetą per gyventojų pajamų mokestį papildytų tokia suma, kuri būtų kone dešimt kartų didesnė nei buvę praradimai.

Kviečiu savivaldybes atkreipti dėmesį į galimybes mažinti nekilnojamojo turto mokestį kuriantiems darbo vietas. Taip pat raginu tokius naujus tarybų narius, kaip aš pats, kuriuos senbūviai dažnai vadina “rakštimi”, inicijuoti sprendimus. Tik mūsų, jaunų politikų, iniciatyvos gali išjudinti sustabarėjimą ir trumparegiškumą savivaldoje. Gyventojai to iš mūsų tikisi, todėl mes, naujos kartos politikai, negalime jų nuvilti.

Andrius Vyšniauskas, Marijampolės savivaldybės tarybos narys

Opozicijos užrašai: dviejų jėgų susidūrimas

Opozicijos užrašai: dviejų jėgų susidūrimas

Skaičius 2 simbolizuoja dualumą, dviejų jėgų susidūrimą. Šią simbolinę reikšmę jis išlaikė ir antrajame naujosios Marijampolės tarybos posėdyje. Valdžia suformavo valdžią, o opozicija formaliai pasiskelbė opozicija.

Pradėkime nuo opozicijos. Pagal TS-LKD sąrašą išrinkti tarybos nariai Valdas Pileckas, Petras Pavilonis, Kęstutis Traškevičius ir Andrius Vyšniauskas suformavo TS-LKD frakciją ir pasiskelbėme opozicija. Frakcijos seniūnu tapo V. Pileckas, o pavaduotoju P. Pavilonis. Dėl buvimo opozicija mūsų nuomonė visada buvo aiški. Darbas opozicijoje yra labai svarbus ir reikšmingas, juo labiau, kad mūsų ir jų skirtumai yra didžiuliai. Pradedant požiūriu į investicijas, jauną verslą ir baigiant reikšmingais minties skirtumais dėl mūsų miesto kultūrinės tapatybės raidos. Apie tai parašysiu kada nors kiek vėliau.

Prie valdžios. Šio tarybos posėdžio „intriga“ buvo administracijos direktoriaus pavaduotojų paskyrimas. Tikriausiai nieko nebestebina, kad jais tapo tie patys: Arvydas Bajoras ir Valdas Tumelis. Kaip bebūtų, tai yra žmonės, ant kurių laikosi socialdemokratų valdžios vertikalė. Ir šviesiosios, ir tamsiosios šios vertikalės pusės.

Praeitame posėdyje jų paskirti nepavyko, nes dar buvo negauta STT išvada. Tada meras „juokavo“, kad džiaugiasi, jog abiejų pretendentų dar nepasodino. O tai reiškia, pasak mero, kad jie dirbo gerai. Būtent apie šį epizodą ir abiejų skiriamųjų „nepasotinamumą“ iš mūsų, TS-LKD, pusės klausė Valdas Pileckas. Įdomu, kad į klausimą pats A. Bajoras negalėjo atsakyti, nes visą eterį užėmė meras, vaizdžiai pasakydamas, kad „jūs, konservatoriai, išvis juokų nesuprantat ir tik kalbat apie korupciją, o nieko realiai nedarot“. Bet ir pridūrė, kad abiejų siūlomų direktoriaus pavaduotojų pareigos tokios svarbios ir jautrios, kad jei nesodina, tai dirba anie tikrai gerai. Mums išvada paprasta – vadovautis mero prisakymu ir rimčiau kapstytis galimų korupcijos apraiškų srityje. Tikrai tai darysime.

Tiesa pasakius, meras taip įsiaudrino, kad netgi neleido pačiam pretendentui A. Bajorui atsakyti į mano užduotą klausimą, kas bus A. Bajoro darbo prioritetas: ar miesto centro gatvės, ar priemiesčiai, kur šiuo metu problemų daugiausia. Mero nuomone, gerbiamas A. Bajoras darys taip, kaip bus pasakyta, ir ne jam spręsti dėl prioritetų. Jis pirmiausiai dirbs su viešaisiais pirkimais.

Antrasis ir paskutinis šiame posėdyje svarstytas svarbus valdžios formavimo paskyrimas – administracijos direktoriaus pavaduotojas Valdas Tumelis. Pripažinsiu, kad jis atrodė žymiai geriau ir solidžiau nei visi kiti iki šiol. Jis vienintelis iš visų pareigūnų, dėl kurių balsavome slaptai, buvo pasirengęs savo programą, turėjo prioritetus. Šis direktoriaus pavaduotojas dirbs su infrastruktūros projektais ir bus atsakingas už didžiosios Marijampolės dalies viešųjų erdvių sutvarkymą. Tai yra gerai, nes miestą tvarkyti reikia. Visgi mane domino investicijos. Ar imsis ši valdžia daryti kažką daugiau, kad sulauktume daugiau investicinių projektų? To Marijampolei itin stinga, atsiliekame nuo šalies vidurkio 10 kartų. Štai čia ir išryškėja esminis mūsų ir socialdemokratų požiūrių skirtumas. Pastarieji mano, kad LEZ yra panacėja, kuri padės verslui Marijampolėje plėtotis. Nors ir patys pripažįsta, kad ten įsikurti galės tik kokios 15 įmonių (tiek yra sklypų). Mes manome, kad LEZ yra gerai, bet tai ne panacėja. Reikia ir kitas pramonines teritorijas pritaikyti investicijoms, aktyviau kviesti pačius investuotojus ten kurtis.

Už abu pretendentus nubalsuota 20 už, 3 prieš, 2 susilaikė (2 tarybos nariai posėdyje nedalyvavo).

Visgi įdomiausia posėdžio dalis buvo skirstymasis į komitetus. Mano prioritetas tarybos darbe – ūkiniai klausimai. Plėtros, ūkio ir verslo vystymo komitetas. Jis apima tas svarbiausias sritis, kuriose dirbti įsipareigojau rinkėjams per rinkimus: investicijos, verslo sąlygų gerinimas, gatvių tvarkymas, administracijos darbo efektyvumo didinimas ir t.t. Tačiau patekimas į komitetą priminė savotišką melodramą. Meras pakvietė visus tarybos narius užsirašyti į komitetus. Gavome lentelę, kurioje socialdemokratai vienu ypu jau buvo surašyti. Gal ir nieko tokio, bet minčių kyla įvairių. Plėtros komitete man priėjus jau buvo 7 norintys, nors limitas 5. Užsirašiau 8-uoju. Atėjo meras, pažiūrėjo į sąrašą, į mane ir sako: „Eik į socialinius“. Aš jam: „Ne, neisiu. Noriu į Plėtros. Mane rinkėjai rinko, kad dirbčiau jame ir tai ypač svarbus komitetas, kuriame opozicija privalo būti“. Meras žiūrėjo žiūrėjo į sąrašą, aš stovėjau šalia. Sakau: „Žiūrėkit, šitie du tarybos nariai kartojasi, išbraukit“. Kai kas pasiūlė perkelti vieną pretendentą iš Plėtros į Aplinkos ir kaimo reikalų komitetą. Likau sąraše jau 6-uoju. Meras ir sako: „Tegul tada Plėtros komitete būna 6, o Socialinių reikalų – 4“. Gerai, sakau, tegul, bet mes Plėtros, ūkio ir verslo vystymo komitete turime būti ir nenusileisime. Iškovojome. Prieš balsavimą meras nusprendė iš Plėtros komiteto perkelti vieną socdemą į Socialinių reikalų komitetą ir problema buvo išspręsta. Ši istorija iliustruoja, kad dirbant taryboje, mums reikės kietumo ir principingumo, nes jei gebi stovėti už savo pozicijas, galima kai ką pasiekti ir dirbant opozicijoje.

Kiti TS-LKD kolegos dirbs šiuose komitetuose: Valdas – Švietimo, kultūros, sporto ir jaunimo reikalų; Petras – Aplinkos apsaugos ir kaimo reikalų; Kęstutis – Finansų ir ekonomikos komitete. Tad, manau, pasiskirstėme ir išsikovojome tas pozicijas, kuriose galėsime pasireikšti geriausiai.

Džiugiausias ir reikšmingiausias mūsų, opozicijos, iškovojimas – Kęstutis Traškevičius vadovaus Kontrolės komitetui. Nors jame kol kas bus tik trys nariai, nes deleguoti savo atstovus gali tik frakcijos ir tarybos narių grupės, turinčios ne mažiau 3 narių (tokiais esame mes, TS-LKD, socdemai ir darbiečiai), bet Kęstučio nusiteikimas rimtam kontrolės darbui mane džiugina. Net neabejoju, kad Kęstučio Traškevičiaus ir visos mūsų komandos pastangomis Kontrolės komitetas taps labai reikšmingu valdžios priežiūros įrankiu.

Sprendimų būta ir daugiau. Tačiau daugelis jų – procedūriniai formalumai, kuriais neverta užimti brangaus skaitytojo laiko. Kai kur palaikėm, kai kur susilaikėm.

Paminėsiu tik dar vieną savo naują patirtį. Šiandien pasinaudojau savo, kaip tarybos nario teise, ir pateikiau tris raštiškus paklausimus administracijos direktoriui. Viename jų prašau pateikti savo viziją, kaip bus pritraukiamos investicijos į Marijampolę. Kokie investicijų pritraukimo krypties darbai bus atlikti, kokie infrastruktūros projektai (be LEZ) bus įgyvendinti. Ar bus dirbama su „Investuok Lietuvoje“? Ar bus siunčiamos investicijų medžioklės misijos į užsienį ar potencialias Lietuvos įmones? Visa tai mane domina ir, prieš siūlydamas savo idėjas, norėčiau matyti aiškesnį valdžios požiūrį.

Taip pat administracijos direktoriaus paklausiau, kokia yra „Rail Baltica“ projekto būklė, ar gautas visas finansavimas? Šiame projekte matau bent vieną rimtą spragą. Marijampolės miesto dalis tarp Aukštaičių ir Laikštės gatvių dėl „Rail Baltica“ atsidurs savotiškoje geto situacijoje. Ji bus atkirsta nuo miesto centro ir žmogui be automobilio į šią gyvenamąją teritoriją patekti bus sunku. Todėl manau, kad verta apsvarstyti perėjos šiam rajonui įrengimo idėją.

Galiausiai, kadangi valdžia nauja, manau, kad reikia pasiaiškinti jos požiūrį į administracijos darbą. Ypač man įdomu, kaip ketinama gerinti administracijos darbą, gyventojų aptarnavimo efektyvumą ir greitį, kaip bus keliama darbuotojų kompetencija?

Į visus šiuos klausimus laukiu pirmųjų atsakymų. Bet domiuosi ne šiaip, kad paklausčiau ar pabumbėčiau. Dėl kai kurių klausimų į mane jau kreipėsi gyventojai, o kituose matau galimybes įdomesnių alternatyvų ar netgi reformų siūlymui.

Tai štai ir antroji pirmosios mano kadencijos Marijampolės taryboje savaitė. Įspūdis? Nevienareikšmis, bet galiu pasidžiaugti, kad jei pirmajame posėdyje į mane visi akivaizdžiai žvelgė kaip į „jaunikaitį, kuris čia kažko nori“, tai jau šiame posėdyje pajutau ir šiokias tokias lygiateisiškumo pripažinimo apraiškas. Džiugu.

Andrius Vyšniauskas, Marijampolės savivaldybės tarybos narys

Ketverių metų iššūkis: Ar pavyks išsaugoti demokratiją Marijampolėje?

Ketverių metų iššūkis: Ar pavyks išsaugoti demokratiją Marijampolėje?

Balandžio 10 d. Marijampolėje vyko diskusija „Kaip išsaugoti vietinę demokratiją? 2015 m. pamokos ateičiai“. Diskusijos idėja kilto po savivaldos rinkimų, matant naują tendenciją Marijampolėje – vienpartiškumą.

Pirmą kartą Marijampolė bus valdoma vienos partijos ir tai kelia daug iššūkių dėl skaidraus bei demokratiško savivaldybės gyvenimo per artėjančius ketverius metus. Matant šį iššūkį būsimos kadencijos savivaldybės tarybos nario Andriaus Vyšniausko iniciatyva pokalbiui apie vietinės demokratijos išsaugojimą buvo pakviesti politologas dr. Vincentas Vobolevičius, „Baltųjų pirštinių“ įkūrėjas Tadas Langaitis ir žurnalistas Romas Sadauskas-Kvietkevičius.

Visi kalbėjusieji ekspertai sutarė, kad vienos partijos įsivyravimas kelia rūpestį, dėl Marijampolės demokratijos būklės. Dr. Vicentas Vobolevičius pabrėžė, kad nors pasaulyje yra daug atvejų, kai eilę metų valdo viena politinė jėga (pavyzdžiui, kai kurias valstijas ar miestus JAV atskiros partijos valdo dešimtmečiais ar net šimtmečiais), tačiau viskas priklauso nuo tų partijų vidinės būsenos, galimybės pokyčiams iš vidaus. Vakaruose, jeigu politikai dirba blogai, jie pirmiausiai pajaučia konkurenciją iš vidaus. Tokiu būdu demokratija yra išsaugoma. Lietuvoje šios tradicijos dar yra per mažai, todėl atsiveria galimybės manipuliacijoms turima valdžia. Esant tokiai situacijai opozicijos iš šono vaidmuo vietinės demokratijos saugojime yra ypač reikšmingas.

Kaip vienas iš manipuliacijos valdžia būdų buvo paminėtas siekis sumažinti demokratijoje dalyvaujančių (laisvą apsisprendimą turinčių) žmonių skaičių. Tadas Langaitis pridėjo, jog šios manipuliacijos vyksta per savivaldybės kontroliuojamų darbo vietų plėtrą. Per savivaldybės institucijų pūtimąsi, valstybinio sektoriaus neproporcingą įtaką vietos ūkiui ir per užsakymų kontrolę privačioms įmonėms. Jeigu tokiais būdais su savivalda susijusių darbo vietų sakičius priartėja prie 50 proc. visų dirbančiųjų – tada įsivyrauja visa apimanti valdžios kontrolė.

Kaip pastebėjo žurnalistas Romas Sadauskas-Kvietkevičius pateikdamas Druskininkų pavyzdį, dar vienas žmonių kontrolės mechanizmas atsirado savivaldybėms perėmus socialinės paramos skirstymą. Atsirado galimybė valdantiesiems grasinti žmonėms, kad valdžios pokyčio atveju parama bus atimama. Panašiai vyksta ir su savivaldybės darbuotojais, kurie bauginami, kad jeigu balsuos ne taip, kaip liepia šeimininkas, jie neteks darbo. Taigi, įsivyrauja baimės ir visuotinės kontrolės atmosfera.

Ši tendencija ypač atsiliepia vietos ekonomikai, nes kai atsiranda tokie žmonių kontrolės mechanizmai, valdžia pradeda ypač bijoti naujų įmonių kūrimosi, investicijų. Tokiais atvejais investicijos reiškia, kad atsiras darbo vietų, kurios nebus priklausomos nuo valdžios. Taip atsiras žmonės, kurie sugrįš į „demokratinį procesą“ ir mąstys laisvai. Taigi, naujos investicijos gali netiesiogiai paskatinti valdžios vertikalės griuvimą.

Tačiau, pasak pašnekovų, Marijampolė nebūtinai eis šiuo keliu. Viskas priklauso nuo opozicijos. Ar ji sugebės būti aktyvi ir parodyti alternatyvą valdžios veiksmams. Pasak dr. Vincento Vobolevičiaus Marijampolės opozicija turėtų stengtis save kuo labiau išryškinti, parodyti aiškų savo veidą, teikti savo idėjas ir siūlymus. Taip pat ji neturi bijoti eiti į kovą. Ji turi būti aštri, bet kartu konstruktyvi. Galiausiai, opozicija turi pademonstruoti gebėjimą valdyti, tiek ir turėdama gerų vadybininkų, žmonių iš verslo, tiek ir siūlydama naujų idėjų bei sprendimų.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius, Druskininkų žurnalistas, palinkėjo marijampoliečiams neužleisti vietos žiniasklaidos. Laisvas žodis yra ypač svarbus demokratijos išsaugojime, todėl, pasak žurnalisto, svarbu, kad vietos žmonės, verslas ir politikai suprastų nepriklausomos žiniasklaidos svarbą, neleistų atsirasti valdžios iniciatyvoms žiniasklaidą uzurpuoti, kaip tai vyksta Druskininkuose.

Nuotraukos Romo Sadausko-Kvietkevičiaus

Diskusija „Kaip išsaugoti vietinę demokratiją“
Tadas Langaitis: Kaip sustabdyti savivaldybių skurdo mašinas?

Tadas Langaitis: Kaip sustabdyti savivaldybių skurdo mašinas?

Savivaldybių tarybų rinkimų ir merų rinkimų pirmasis turas parodė, kad Lietuvos demokratija išgyvena ne pačius geriausius laikus. Kitaip nei norėtų tvirtinti neveiksni Vyriausioji rinkimų komisija ir aplaidžiai savo pareigas einantis jos pirmininkas, savivaldybių, kur metai po metų pažeidinėjama rinkimų tvarka, skaičius nemažėja.

Priešingai, tokių savivaldybių, kur perkami ir parduodami balsai bei kitais būdais trypiama šalies demokratinė santvarka šiurkščiai pažeidinėjant rinkimų tvarką nustatančius įstatymus, skaičius auga.

Atskirų faktų apie balsų pirkimą ir rinkėjų pavežėjimą – sąmoningus kriminalinius nusikaltimus darant žalą šalies demokratinei santvarkai – nors vežimu vežk. Duomenų apie balsų pirkimą, pardavimą ir kitokį sukčiavimą surinkta net penkiolikoje skirtingų savivaldybių.

Tad kol daugelis diskutavo apie būdus priešintis Rytų santvarką nešantiems „žaliesiems žmogeliams”, korumpuotų politikų pastangomis ketvirtadalyje Lietuvos buvo surengtos demokratijos pakasynos.

Korumpuotos politikos veikimo metodai panašūs

Duomenų apie balsų pirkimą, pardavimą ir kitokį sukčiavimą surinkta net penkiolikoje skirtingų savivaldybių.

Kone visos šiurkščiausiais rinkimų pažeidimais garsėjančios savivaldybės viena į kitą panašėja dar ir kitu bruožu.

Daugelis šių savivaldybių, labiau primenančių mažas džiunglių genčių karalystes nei demokratinės valstybės vietos valdžią, ilgus metus valdomos susireikšminusių vietos karaliukų bei juos į vietos politikos padangę iškėlusių partijų.

Susipažinkite su tipiškiausiais rinkimų pažeidimų suvestinėse kaskart figuruojančių savivaldybių pavyzdžiais – Pagėgiais, Druskininkais ir Šalčininkais. Nepaisant fakto, kad šios savivaldybės valdomos skirtingų partijų, metodai, kuriais vietos karaliukai laikosi valdžioje, yra kone identiški. Atskirų savivaldybių vietos valdžios ilgaamžiškumas ir jose vykstantis akiplėšiškas rinkimų tvarkos pažeidinėjimas nėra tik sutapimas.

Noras bet kokiomis priemonėmis išlikti valdžioje ir siekis užsitikrinti palankius rinkimų rezultatus neteisėtais būdais yra sujungti priežasties ir pasekmės ryšiu. Korumpuotiems vietos veikėjams nesąžiningai laimėti savivaldos rinkimai ne tik leidžia pasinaudoti politine įtaka siekiant savo tikslų, bet ir apsaugo nuo perspektyvos, pasikeitus vietos valdžiai, už neskaidrius sprendimus patekti į teisėsaugos nemalonę, o galiausiai ir už grotų.

Laimėti vietos rinkimai korumpuotiems politikams leidžia palaipsniui užvaldyti savivaldybės administraciją ir pasinaudoti administraciniais resursais įtvirtinant savo politinę įtaką.

Į savo postus dantimis bei nagais įsikibę vietos vadukai bei jų karaliavimą palaikančios politinės partijos ilgus metus nesikeičia kryptingų pastangų dėka.

Laimėti vietos rinkimai korumpuotiems politikams leidžia palaipsniui užvaldyti savivaldybės administraciją ir pasinaudoti administraciniais resursais įtvirtinant savo politinę įtaką.

To siekiama dirbtinai išpučiant savivaldybės administracijos aparatą – kuriant vis daugiau nereikalingų darbo vietų vietos gyventojams įdarbinti ir taip užsitikrinant šių žmonių politinį lojalumą.

Įtaka darbingo amžiaus vietos gyventojams užtikrinama ne tik per darbo vietas savivaldybėje, bet ir per partinius ryšius kontroliuojant savivaldybės teritorijoje veikiančias valstybės institucijas. O ypač darant tiesioginę įtaką šių institucijų sprendimams dėl įdarbinimo.

Nėra abejonės, jog tokia vietos gyventojų palankumą arba baimę prarasti darbą užtikrinanti protekcijų sistema iš esmės iškraipo darbo rinką ir pastebimai blogina socioekonominę situaciją savivaldybėse.

Investicijų vietos vadukams nereikia

Grįžkime prie aptariamą situaciją gerai iliustruojančio Pagėgių, Šalčininkų ir Druskininkų pavyzdžio. Kaip ir daugelis į jas panašių savivaldybių, Pagėgiai, Šalčininkai ir Druskininkai užtikrintai išmiršta ir išsivažinėja.

Kasmet sparčiai mažtantis gyventojų skaičius liūdnai dera su nieko gero nežadančia nedarbo statistika. Visose trijose savivaldybėse registruotų bedarbių skaičius yra pastebimai aukštesnis už Lietuvos vidurkį. Neguodžia ir socialinės paramos gavėjų skaičius. Jei sostinėje pašalpas tegauna tik apie 2,5 proc. visų savivaldybės gyventojų, tai vaizdas trijose aptariamose savivaldybėse yra kur kas niūresnis. Nuo pašalpų kas mėnesį priklauso daugiau nei kas dešimtas Pagėgių bei Šalčininkų gyventojas.

Vidutinis darbo užmokestis atskaičius mokesčius Druskininkuose ir Pagėgiuose stipriai atsilieka nuo šalies vidurkio, o Šalčininkų rajone apskritai yra mažiausias Lietuvoje.

Tokiose savivaldybėse gyvenantiems darbingo amžiaus žmonėms džiaugtis irgi nėra ko. Vidutinis darbo užmokestis atskaičius mokesčius Druskininkuose ir Pagėgiuose stipriai atsilieka nuo šalies vidurkio, o Šalčininkų rajone apskritai yra mažiausias Lietuvoje.

Nepaisant deklaruojamo politikų siekio į savivaldybes pritraukti kuo daugiau investicijų, vietos valdžios dviveidiškumas netrunka išryškėti po to, kai investuoti pasiruošę verslininkai susiduria su jiems tikslingai sukurtomis kliūtimis.

Betarpiškai spręsdami įdarbinimo savivaldybėje klausimus ir skirstydami socialines išmokas, vietos politikai siekia daryti tiesioginę įtaką rinkėjams. Kartu dedamos nemažos pastangos, kad tokiose savivaldybėse neįsikurtų sunkiai paveikiami privataus sektoriaus darbdaviai, gyventojams galintys pasiūlyti su partine priklausomybe nesusietas darbo vietas.

Dar blogiau – dėl baimės prarasti vietos gyventojų kontrolę – vietos valdžios iniciatyva ne tik trukdoma steigtis naujoms įmonėms, bet netgi stengiamasi naikinti su vietos politikais „nebendradarbiaujantį” verslą.

Vietos valdžios nepalankumą su ja nesusijusiam verslui gerai iliustruoja tiesioginių užsienio investicijų (TUI) statistika. Vienam savivaldybės gyventojui tekusių TUI Lietuvos vidurkis yra 4321 euras. Tuo tarpu Druskininkuose šis skaičius mažesnis keturiskart, Pagėgiuose mažesnis net 154 kartus, o apie Šalčininkus apskritai nėra ko kalbėti – nuo Vilniaus nenutolę net pusšimčiu kilometrų, Šalčininkai pastaraisiais metais sumušė šalies antirekordą pritraukdami apskritą nulį užsienio investicijų.

Nuo Vilniaus nenutolę net pusšimčiu kilometrų, Šalčininkai pastaraisiais metais sumušė šalies antirekordą pritraukdami apskritą nulį užsienio investicijų.

Vietos valdžiai užkirtus kelią privataus sektoriaus investicijoms jos valdomoje savivaldybėje, sukuriama skurdo mašina.

Įsisukęs savotiškas blogo gyvenimo konvejeris dirba uždaru skurdo ciklu – neturėdami galimybės dirbti privačiame sektoriuje, vietos gyventojai siekia įsidarbinti savivaldybės administracijoje, savivaldybės įstaigose arba įmonėse.

Dėl riboto tokių darbo vietų skaičiaus ar dėl netinkamų politinių pažiūrų valstybinių darbo vietų negavę vietos gyventojai tampa priklausomi nuo tos pačios savivaldybės administracijos vadovų skirstomų socialinių išmokų.

Tokiu būdu nesprendžiamos vietos demokratijos problemos ilgainiui virsta daugiagalve hidra – daugėja valstybės išlaikytinių, didėja regioninė atskirtis, krenta darbo etikos standartai, plinta skurdas, krenta pasitikėjimas valstybe ir demokratija apskritai, irsta trapus visuomenės socialinis audinys.

Didžiausias nedarbas – didžiausia korupcija

Norint sustabdyti įsisukusias skurdo mašinas ir užkirsti kelią naujų susikūrimui, vietos politikos lygmenyje būtina išardyti šią sistemą palaikančius korupcinius mechanizmus.

Esminį vaidmenį išsiveržiant iš ydingo rato vaidina skaidraus ir demokratiško vietos valdžio rinkimų proceso užtikrinimas. Šis uždavinys pirmiausia krinta ant savo veiklą atsakingai turinčios vykdyti Vyriausiosios rinkimų komisijos ir jos pirmininko pečių.

Kartu su didesniu VRK dėmesiu rinkimų pažeidimams būtinos ir naujos priemonės, leisiančios pareikalauti tiesioginės atsakomybės iš rinkimuose nesąžiningai dalyvaujančių partijų bei politikų. Į balsų pirkimo, biuletenių klastojimo ar kitokius nusikaltimus įsipainiojusios partijos turi patraukti ne tik teisėsaugos dėmesį, bet ir susilaukti kitų sankcijų atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų sunkumą.

Reali valstybės dotacijų sustabdymo ar net partijos panaikinimo grėsmė gerokai apribotų rinkimų pažeidimais piktnaudžiaujančias politines jėgas. Svaresnį indėlį į korupcijos apraiškų užkardymą atskirose savivaldybėse turėtų įdėti ir su vietos valdžia nesusijusi nacionalinė teisėsauga.

Nepradėjus skubiai spręsti „perkamos demokratijos” kuriamų problemų, korupcijos užkratas nuo mažųjų savivaldybių toliau plis į likusią Lietuvos dalį.

Svarbų vaidmenį išlaisvinant savivaldybes nuo korumpuotų politinių jėgų turės suvaidinti ir verslas. Tačiau tam, kad vietos vadukų užvaldytose savivaldybėse sėkmingai rastųsi darbo vietas siūlanti alternatyva, reikia geresnių sąlygų investicijoms regionuose.

Šias sąlygas galėtų pagerinti Vyriausybės atstovų apskrityse veiklos sustiprinimas pastariesiems pareigūnams suteikiant įgaliojimus ginti investicijas ir investuotojus. Vertėtų apsvarstyti ir potencialią verslo ombudsmeno institucijos sukūrimo naudą kovojant su savivaldybėse išvešėjusiu protekcionizmu bei užtikrinant lygias veiklos galimybes ir nediskriminacinę investavimo aplinką.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Tadas Langaitis: Dabar geriausias laikas korupcijai?

Kas ketvirtoje savivaldybėje per pastaruosius savivaldybių tarybų ir merų rinkimus buvo užfiksuoti bandymai pirkti rinkėjų balsus. Nepradėjus skubiai spręsti „perkamos demokratijos” kuriamų problemų, korupcijos užkratas nuo mažųjų savivaldybių toliau plis į likusią Lietuvos dalį.

Negalime laukti, kol išsipildys panašus scenarijus ir imtis veiksmingų priemonių bus jau gerokai per vėlu. Kad visa tai neįvyktų, reikia bendro ir skubaus pagrindinių politinių jėgų sutarimo dėl priemonių susidariusiai situacijai spręsti.

Autorius: Tadas Langaitis