X
Meniu
Rytas Staselis: „Lenino anūkai“

Rytas Staselis: „Lenino anūkai“

Šią savaitę iš nuostabos turėjau papurtyti galvą, suabejojęs, ar išties adekvačiai suvokiu tai, ką girdžiu iš masinės komunikacijos priemonių.

Iš pradžių Seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Bronius Bradauskas kažin kur (tiesą pasakius, nespėjau sugaudyti šaltinio) kažką leptelėjo apie nustekentą Lietuvą. Po to ministras pirmininkas tautai papasakojo, kad „žmonės pradėjo gyventi baimėje dėl Lietuvoje susidariusio nesveiko psichologinio klimato“. Įžymioji socialdemokratė Birutė Vėsaitė ta tema dar pridūrė, kad „kriminalų, nelaimių ir skandalų rubrikų aktualizavimas veda prie įsivaizdavimo, jog esame nusikalsti linkusių, prasigėrusių ir pavojingų žmonių tauta“. Suprask, ne girti, be teisių, korupcijos liūne paskendę politikai skatina tokį visuomenės požiūrį ir nepasitikėjimą savo, kaip visuomenės nario ateitimi, o žiniasklaida.

Na, kad dėl didumos nelaimių Lietuvoje kalta žiniasklaida – ne naujiena, kaip ir p. Vėsaitės nuostatos šia tema.

Visgi aš apie ką kita. Pasipurtyti verčiantis dalykas yra tas, kad ketvirtaisiais Seimo kadencijos metais, likus pusmečiui iki rinkimų, aš matau personažus, kurie užėmė vienus aukščiausių postų valstybėje, o… artėjant spaliui mėgina man į pasąmonę įteigti, kad iš tikrųjų jie, būdami valdžioje, buvo tarsi didesnėj opozicijoj nei konservatoriai su liberalais.

Jūs ką nors suprantate? Aš – nelabai.

Galiu įtarti, kad atsakomybę už „žmonių“ baimę p. Butkevičius taip siekia kuriuo nors kampu deleguoti teisėsaugos institucijoms ir faktiškai Prezidentei. Kai specialiųjų tarnybų agentai pagaliau rimtai ėmėsi už valdžioje sėdinčių korumpuotų sukčių ir prekiaujančių savo įtaka: kas už šūsnelius eurų, o kas tiesiog už „revizijas“ nomenklatūros pirtelėse.

Todėl veik neabejoju, kad artėjant rinkimams, bus nusišnekėta dar labiau, aiškinant, kodėl Lietuvai ketveri metai virto visiška tuštuma.

Ponas Butkevičius – antrasis premjeras po Andriaus Kubiliaus, kuris visą savo kadenciją, ko gero, išsėdės savo poste. Prisimenate dešimtis darbo grupių iš „kompititingų“ profesionalų, kurie tuoj tuoj… Šnipštas. Menkas, jokių politikos idėjų neturintis (2012 m. pabaigoje viename interviu kalbėjęs apie amerikietiškų bankų godumą, matyt, ir teturi pamatinę ideologinę klišę), ambicingas, piktas politikos žmogelis per trejus su puse metų atsiriaugėdamas populistines nesąmones įžūliai išgėrė iš Kubiliaus ir Šimonytės kaulų išvirtą ekonomikos pagreičio sultinį, pašėrė juo savo bendrakoalicinius vagis ir dabar apsimesdamas, kad jokioje valdžioje nebuvo, kalba apie baimę.

Kada po vieno mano straipsnio premjeras į „Verslo žinių“ redakciją siuntė advokatus su neartikuliuotais reikalavimais paneigti informaciją, kurios tikrumu vėliau net arkliai įsitikino, o nacionalinio transliuotojo eteryje mane apkaltino skleidus melagingą informaciją (čia, jeigu ką, apie reputaciją, kuri yra svarbiausias žurnalisto kapitalas), man kažkodėl visai nesinorėjo rašyti apie įsivaizduojamas baimes. Man norėjosi rašyti, kad svarbiausioje Vyriausybės rūmų kėdėje turime sėdintį ambicingai įžeidų kvailį.

Nerašiau, nes tąsyk dar neatrodė, kad viskas bus taip blogai.

Per savo žurnalisto karjerą esu kalbinęs didumą Lietuvos politikos lyderių, dar bent keturis užsienio šalių vadovus ir kokius šešis ar septynis užsienio šalių vyriausybių vadovus, tuo metu ėjusius pareigas arba jau baigusius savo politinę tarnybą, penketą Europos Komisijos narių, Tarptautinio valiutos fondo aukščiausiąją pareigūnę ir dešimtis stambių verslo kompanijų vadovų.

Nesu sutikęs nykesnio ir idėjų požiūriu, tuštesnio politiko/lyderio už atkurtos Lietuvos 16-ąjį premjerą. Užteko vieno pokalbio „off the record“ (kitaip tariant, kurio turinys nebuvo skelbiamas) ir iki šiol nebenoriu jokio interviu, nes nežinočiau apie ką klausti. Taip, kad pašnekovo atsakymai turėtų bent plunksnos svorį.

Per pastarąsias savaites mano kolegos, komentuodami tai Druskininkų mero, tai Povilo Gylio kandidatūros į vidaus reikalų ministro pareigas problemas, prisimindami aplinkos ministrą Kęstutį Trečioką ir dar daug daug kitų dalykų, prie išvadų veik neišvengiamai priduria žodžius „galas“, „dugnas“, „šakės“ arba dar griežtesnius.

Pasaulis taps aiškesnis suvokus, kad ši Lietuvos valdžia, valdančioji koalicija yra „Lenino anūkai“, kartu su rinkos ekonomikos permainomis sviedę į šiukšlyną visus, anksčiau mokėtus atmintinai „moralinius komunizmo statytojo kodeksus“ (tik neturėkite iliuzijų, kad tą komunistinį mėšlą jiems pakeitė Dekalogas).

Praradę dėl to visus moralinius skrupulus (net jei jie komunistiniai) dabar jie mėgaujasi buvimu valdžioje, pinigais ir, aiškindami polinkį į korupciją, seka Rusiją valdantį Vladimirą Putiną. Iš tikrųjų Kremliaus šeimininko „įjungtas durnius“, aiškinant savo aplinkos apsivogimo visuomenės sąskaita problemą, yra tarsi ištobulintas iki etalono. Jis mūsų „Lenino anūkams“ labai patinka.

O tie, kam tas p. Putino „įjungto durniaus“ metodas nepatinka (pvz., žiniasklaidai), tas jau kaltinamas visuomenėje sėjantis neišmatuojamą baimę. Jūs net neįsivaizduojate, kaip tiems „Lenino anūkams“ patinka Rusijoje dabar susiformavusi socialinė sistema.

Taigi „dugnų“, „galų“ ir „šakių“ dar bus daug. Nežudykite dėl to savo nervų ląstelių.

15min

V. Šalaševičius. Dingę, arba apie miegančią Vyriausybę ir išnykusią Lietuvos regioninę politiką

V. Šalaševičius. Dingę, arba apie miegančią Vyriausybę ir išnykusią Lietuvos regioninę politiką

Kaip Lietuvoje sekasi regionams? Pradėsiu nuo internetinės žiniasklaidos antraščių: „Pūliuojanti Lietuvos provincija: toks gyvenimas atima žadą“, „Tarp turtingųjų ir vargšų Lietuvoje veriasi bedugnė“ ir pan.

Žinios iš regionų, kaip paskutiniu metu girdime, neteikia jokio optimizmo Lietuvos provincijai, o greičiau atvirkščiai – kaimas gąsdina savo siaubo filmų scenarijais. Regionuose populiarių TV laidų „24 valandos“ ir „TV pagalba“ vaizdai tiesiog šokiruoja. Protingi tėvai, saugantys savo vaikų psichiką nuo tokių laidų personažų elgesio, žodyno ir apskritai nuo žalojančios pasaulėžiūros, stengiasi, kad tokie vaizdai į jų atžalų akiratį nepatektų.

Ne paslaptis, kad problemos provincijoje neatsirado vakar ar šiandien. Sakyčiau, tai tarybinio paveldo reliktai, geriausiai atspindėti dar tarybiniais metais sukurtoje Romualdo Granausko apysakoje „Gyvenimas po klevu”, kurioje autorius parodo žūstantį, prasigeriantį kaimą.

Jau 25-eri metai Nepriklausomybės, o provincijos, juolab kaimo žmonių, gyvenimo istorijos dar nykesnės, jų problemos nesprendžiamos.

Socdemai per rinkimus skelbė – „svarbiausia – žmogus“. Matyt, į tų svarbiausiųjų sąrašą regionų žmonės neįtraukti. Ir ne tik jie. Ar prie nykstančio ir prasigeriančio kaimo nereikėtų pridėti dar ir daugiau Lietuvos miestų, išskyrus Vilnių, Kauną ir Klaipėdą?

Kyla natūralus klausimas, ar regionų problemų sprendimas neturėtų tapti pagrindiniu prioritetu Lietuvos valdžiai? Deja, panašu, kad dabartinei valdžiai kaimo problemos nerūpi. Nors… Pats Premjeras, daugelis Vyriausybės narių ar Seimo komitetų pirmininkų, dauguma valdančiosios daugumos atstovų yra išrinkti regioninėse apygardose.

Didžioji dalis šiandienos valdininkų, valdžios atstovų Lietuvoje taip pat yra kilę iš regionų. Atrodo, turėtų į savo šaknis atsigręžti, susirūpinti.

Deja, regioninė politika merdi. Prisiminus valdančiųjų rinkiminį šūkį „svarbiausia – žmogus“, taip ir norisi klausti, ar žinote, kaip gyvena žmogus regione? Ką valstybės politikai padarė, kad visiems žinomi skirtumai tarp didžiųjų miestų ir provincijos bent kiek sumažėtų?

Labiausiai iš valdžios atstovų norėtųsi išgirsti, kokia apskritai šiandien yra Lietuvos regioninės politikos strategija? Tačiau tikslių atsakymų vargu ar sulauksime. Nenuostabu, kad didelė dalis provincijoje rinktų politikų net nežino, kad šiandien Lietuva regioninės politikos ir valstybės strategijos tiesiog nebeturi.

Regioninės politikos kelias prasidėjo dar 2005 m. gegužės 23 d. A. Brazausko Vyriausybės priimta Lietuvos regioninės politikos strategija. Ji be didesnių rezultatų egzistavo iki 2011 m., kai A. Kubiliaus Vyriausybė sausio 17 d. patvirtino regionų socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimo programą, numačiusią išskirti tikslines (daugiausia problemų turinčias) teritorijas. Buvo nustatyti tikslinių teritorijų vystymo tikslai ir uždaviniai, kurių įgyvendinimas turėtų išspręsti regionus kamuojančias problemas. Ši programa buvo numatyta iki 2013 metų. Valdžią perėmus socdemams, regionų politika vėl sustingo.

Atrodo, kad regionuose išrinktiems politikams – premjerui A.Butkevičiui ir beveik visiems Vyriausybės nariams – Lietuvos regionų politika yra tiesiog neaktuali. Kaip matome, per trejus šios Vyriausybės valdymo metus šiuo klausimu ji nieko taip ir nesugebėjo nuveikti.

Akivaizdu, kad dar labiau išryškėję socialiniai ir ekonominiai skirtumai tarp regionų dabartinei valdžiai nėra prioritetinė sritis. Gal čia kaltas politologų, opozicijos, net kai kurių valdančiųjų partnerių pabrėžiamas šios Vyriausybės neveiklumas, plaukimas pasroviui?

Net Lietuvos Respublikos Prezidentė neseniai interviu televizijai užsiminė, kad jau nemato didelės prasmės aktyviai bendrauti su Vyriausybe, kritikuoti jos dėl neveiklumo ir vis ją raginti tiesiog dirbti savo darbą. Liūdnai komiška, kai pilietis, internete bandydamas surasti informacijos apie ministerijų ar kitų institucijų nuveiktus darbus atskirties tarp regionų ir didžiųjų miestų mažinimo srityje, aukščiausiose pozicijose randa įrašą iš 2013 m. konferencijos, kurioje Vidaus reikalų ministerijos Regioninės politikos departamento vadovas Arūnas Plikšnys tiesiog… miega.

Sakyčiau, šis video geriausiai atspindi šiandieninės regioninės politikos būklę.

A. Kubilius. Premjero A. Butkevičiaus vis didesnė problema tampa koalicijos partnerė Lietuvos lenkų rinkimų akcija
Apie naująją kartą, alternatyvias atramas ir Lietuvas
Naujoji politikų karta yra pasirengusi atsakomybei
G. Landsbergis. Kodėl Lietuvos politikoje reikalinga nauja karta?
Siūloma daugiau teisių suteikti bendruomenėms
Svaigi A. Lukašenkos sėkmės istorija

Svaigi A. Lukašenkos sėkmės istorija

Kaip pastebi autoritarinius režimus analizuojantys akademinio pasaulio atstovai, į autoritarizmą linkusių lyderių įtvirtintų režimų, jų vykdomos politikos negalima atsieti nuo lyderio asmeninių įsitikinimų ir tikslų, o neretai ir nuo jų mentalinės būsenos.

Aleksandras Lukašenka šiuo požiūriu taip pat nėra išimtis. Prieštaringai vertinama jo vykdoma politika yra stipriai personalizuota. Šios charizmatiškos asmenybės biografija, socializacija, asmeninės vertybės ir iš jų kylantys tikslai leidžia geriau suvokti ir neretai paaiškinti, kodėl Baltarusija dabar yra tokia, kokia yra, kodėl šalis nebuvo nuvesta tradiciniu Rytų Europos valstybėms raidos keliu ir kodėl valdžios formuojama tapatybė taip skiriasi nuo kitų posocialistinių Europos šalių tapatybės. A. Lukašenkos asmens analizė naudinga ne tik aiškinant Baltarusijos, kaip valstybės raidą, bet ir nagrinėjant valdžios uzurpavimo procesą. Niekam nekyla abejonių, kad asmeninės A. Lukašenkos savybės buvo tramplinas jo žaibiškam šuoliui iš kolūkio pirmininko į šalies prezidentus.

Apie Aleksandro Lukašenkos jaunystę nėra itin daug žinoma. Neabejotinai, tai paties prezidento nuopelnas. Skaitant tiek oficialiąją, tiek alternatyvią politiko biografijas, tampa akivaizdu, iš kur kilo pirmojo ir vienintelio Baltarusijos prezidento meilė kaimui, žemės ūkio, kaip prioriteto, iškėlimas, Sovietų Sąjungos ilgesys bei didžiavimasis jam priskirtu tėvo titulu – batka. Tėvo – batkos – simbolis su laiku tapo neatsiejama jo politikos dalis, o tai, kad jauniausias A. Lukašenkos sūnus Kolia tapo neatskiriamu daugumos jo vizitų kompanionu, tik patvirtinta, kad tėvo įvaizdį jis siekia stiprinti kiekviename žingsnyje.

 

 Baltarusijos politikas fenomenali asmenybė – jo politinės karjeros žaibiškas šuolis iš kolūkio pirmininko į prezidentus buvo daugeliui netikėtas. Asmeninės savybės ir gebėjimas pasinaudoti aplinkybėmis, tokiomis kaip ekonominis nuosmukis bei politinė fragmentacija, ir padėjo A. Lukašenkai tapti tuo, kuo jis yra dabar.

K.Vaičiūnaitė, L.Kasčiūnas, J.Jachovič

Sunki vaikystė neabejotinai turėjo įtakos A. Lukašenkos politikos sampratos formavimuisi. Deklaruojamas rūpinimasis paprastu žmogumi ir gebėjimas aktualizuoti jautriausių visuomenės sluoksnių problemas – puikiai tai iliustruoja. A. Lukašenka gimė 1954 metais, skurdžiame Kopys kaime, Vitebsko provincijoje. Paradoksalu, tačiau užaugęs nepilnoje šeimoje ir niekada tėvo meilės nepatyręs asmuo, sugebėjo tapti visos tautos batka. Baltarusijos politikas jau ne kartą yra minėjęs, jog šis „titulas“ jam nesukelia jokių neigiamų asociacijų, veikiau – atvirkščiai.Roy’us Medvedevas – rusų kilmės publicistas, istorikas bei daugelio žymių sovietmečio žmonių biografijų autorius, savo knygoje „Baltarusiško modelio kontūrai“, pažymi, jog „tėvo“ titulas ne tik neturi jokios neigiamos konotacijos, bet ir buvo suteiktas jam pelnytai, kadangi A. Lukašenka yra tas žmogus, kuris suformavo pirmąją suverenią Baltarusijos valstybę ir jos ideologiją. Anot R. Medvedevo, jis niekada, kaip tikras tėvas, neleido skriausti savo valstybės ir tautos, maža to, ištraukė ją iš liūno ir užtikrino žmonių saugumą ir šalies stabilumą (1) . Iš dalies, su tokiais žymaus publicisto teiginiais galima sutikti, tačiau nuo A. Lukašenkos atėjimo į valdžią, visada atsirasdavo žmonių, kurie kvestionuodavo ar Europoje esančiai valstybei reikia tokio griežto, stipraus ir teisingo tėvo, ypač atsižvelgiant į tai, kad A. Lukašenkos teisingumo suvokimas iš tiesų visada buvo subjektyvus ir daug kam keistas.

Baltarusijos politikas fenomenali asmenybė – jo politinės karjeros žaibiškas šuolis iš kolūkio pirmininko į prezidentus buvo daugeliui netikėtas. Asmeninės savybės ir gebėjimas pasinaudoti aplinkybėmis, tokiomis kaip ekonominis nuosmukis bei politinė fragmentacija, ir padėjo A. Lukašenkai tapti tuo, kuo jis yra dabar. Jo ankstyvasis bendražygis, Aliaksandras Feduta, jaunąjį A. Lukašenką apibūdiną kaip labai ambicingą jaunuolį, bandantį įsitraukti visur, kur tik įmanoma ir norintį kurti tipišką sovietinę karjerą (2). A. Lukašenkos sovietinės karjeros viršūne tapo „Gorodec“ kolūkio vadovo postas, į kurį jis buvo paskirtas 1987 metais. Būtent vadovaujant šiam kolūkiui ir išryškėjo tvirta „tėviška“ A. Lukašenkos meilė, bei keistas teisingumo suvokimas. Ši tėviška meilė pasireiškė tuo, kad A. Lukašenka smurtavo prieš 8 iš 12 savo kolūkio darbuotojų, maža to, jis nesijautė kaltas, o atvirkščiai – teisus, kadangi jo manymu, aukos turėjo tylėt, „juk jis tiek daug dėl jų buvo padaręs“ (3). Šiuo incidentu galėjo baigtis A. Lukašenkos sovietinė karjera, jei ne jo staigus šuolis į politinę areną, kuri užtikrino jam teisinę neliečiamybę.

 Tėviška meilė pasireiškė tuo, kad A. Lukašenka smurtavo prieš 8 iš 12 savo kolūkio darbuotojų, maža to, jis nesijautė kaltas, o atvirkščiai – teisus, kadangi jo manymu, aukos turėjo tylėt, „juk jis tiek daug dėl jų buvo padaręs“.

K.Vaičiūnaitė, L.Kasčiūnas, J.Jachovič

Aleksandro Lukašenkos politinės karjeros atskaitos tašku tapo pralaimėjimas 1989 m. rinkimuose į SSRS Liaudies deputatų suvažiavimą. Nors A. Lukašenka tuomet ir apmaudžiai pralaimėjo surinkęs 45,7 procentus balsų (4) , vis dėlto galima teigti, jog šie rinkimai nemenkai prisidėjo prie jo rinkiminės strategijos, kurią jis naudoja iki šiol, susiformavimo. Rinkiminės kompanijos metu, A. Lukašenka per pirmą mėnesį turėjo daugiau nei 150 susitikimų su rinkėjais, kurių metų akcentavo artimas paprastam kaimo žmogui problemas. Maža to, energingumas, puiki retorika ir kalbėsena padėjo jam surasti pirmuosius šalininkus (5). 1990 pavasarį, pasinaudojęs savo iškalba ir vėlgi maksimaliai išnaudojęs visas galimybes būti matomam visur, kur tik įmanoma, akcentuodamas tuo metu dar aktualesnes paprastiems žmonėms problemas – A. Lukašenka, publicistų vadinamas komunistu-demokratu, šventė įtikinamą pergalę Baltarusijos TSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimuose (6).Nacionalinis parlamentas tapo platforma, kuri jam padėjo tapti žinomu visos respublikos mastu. A. Lukašenka, kai posėdžiai būdavo transliuojami tiesiogiai, maksimaliai išnaudodavo eterio laiką, bandė būti eteryje kuo įmanoma aktyvesnis ir labiau pastebimas (7). Dėl asmeninių savybių, energingas bei emocingas, jaunas ir paprastas politikas, greitai tapo žinomu ir susikūrė gerą reputaciją. Prie geros reputacijos nemaža dalimi prisidėjo ne tik deklaruojamas jautriausio visuomenės sluoksnio interesų gynimas, tačiau ir vieša kova su korupcija. 1993 m. buvo suformuota speciali Aukščiausiosios Tarybos komisija, kurios pagrindinis tikslas buvo komercinių struktūrų tyrimas, siekiant kovoti su korupcija (8) , šios komisijos vadovo postą užėmė A. Lukašenka. Komisijos veikla ir leido jam žmonių akyse tapti sąžiningumo simboliu, taip pat rėžti bene svarbiausią gyvenime kalbą, kuri, praktiškai, jam paklojo pamatus pergalei 1994 m. prezidento rinkimuose. 1993 gruodžio 14 dieną, įvyko ilgai lauktas pirmosios komisijos ataskaitos pristatymas, kurį stebėjo ne tik perpildytas parlamentas, bet ir visa šalis. Eilinį kartą, pasinaudojęs savo iškalbos gabumais, savo ataskaita A. Lukašenka ne tik sukėlė audrą parlamente ir šalyje, bet ir diskreditavo tokius svarbius veikėjus, kaip Stanislovas Šuškevičius, kuris greitai po ataskaitos buvo patrauktas iš politinės arenos (9).

 Kitą dieną po rinkimų, naujasis prezidentas pasikeitė neatpažįstamai. Po kurio laiko pasikeitė ir jį supantis ratas. Sunku pasakyti, ar kada nors šis politikas turėjo tikrų draugų, tiek asmeninių, tiek politinių. Jį supantis šalininkų ratas visada išliko dinamiškas, kai kuriuos iš jo bendražygių ištiko mįslingas ir liūdnas likimas.

K.Vaičiūnaitė, L.Kasčiūnas, J.Jachovič

A. Lukašenka, neturėdamas nei administracinio aparato paramos, nei didelių finansinių išteklių, net neturėdamas savo partijos, buvo blankiai vertinamas savo oponentų prezidento rinkimuose, tačiau vėlgi, dėl savo asmeninių savybių ir gebėjimo pasinaudoti aplinkybėmis, jis rinkimus laimėjo ir laimėjo užtikrintai. Eilinį kartą, maksimaliai efektyviai išnaudojęs kandidatams skirtą laiką televizijoje, A. Lukašenka užsitarnavo žmonių palaikymą ir pateko į antrąjį rinkimų turą kartu su V. Kebič. Pastarasis buvo sutriuškintas debatuose, kuriuose A. Lukašenka pademonstravo ne tik puikius iškalbos, bet šį kartą ir improvizacijos gebėjimus (10). Ambicingumas, gebėjimas sakyti žmonėms tai ką jie nori išgirsti, gebėjimas suprasti ir užjausti paprastą kaimo žmogų – tokį, koks kadaise buvo jis, o svarbiausia – gebėjimas visa tai padaryti paprasta kalba ir nepakartojamai įsakmiu-įtikinančiu tonu, leido A. Lukašenkai žaibiškai kilti link aukščiausio šalies posto.
Artimiausias to meto A. Lukašenkos ratas teigė, jog kitą dieną po rinkimų, naujasis prezidentas pasikeitė neatpažįstamai (11). Po kurio laiko pasikeitė ir jį supantis ratas. Sunku pasakyti, ar kada nors šis politikas turėjo tikrų draugų, tiek asmeninių, tiek politinių. Jį supantis šalininkų ratas visada išliko dinamiškas, kai kuriuos iš jo bendražygių ištiko mįslingas ir liūdnas likimas. A. Lukašenka visada bijojo, jog jį supantys ir jam oponuojantys gerai matomi ir gerai kalbantys žmonės gali iškilti, todėl jie visada buvo nusodinami. Juk dėl matomumo ir geros kalbėsenos jis ir tapo tuo, kuo yra.Bet kokioje ryškesnėje ir iškalbingesnėje personoje, kuri pradeda susilaukti visuomenės dėmesio, A. Lukašenka mato ne draugą, ne galimą pagalbininką, bet alternatyvą sau, kuriai jokiu būdu negalima leisti iškilti. Tuo tarpu, medicinos ekspertai artimų draugų nebuvimui ir kitiems A. Lukašenkos asmenybės bruožams paaiškinti turi savo versijas. Baltarusių psichiatras D. Schigelsky diagnozavo A. Lukašenkai vidutinio sunkumo mozaikinę psichopatiją, prieš tai šis psichinis sutrikimas A. Lukašenkai buvo diagnozuotas dar 1976 m. Šia liga sergantys turi sunkumų artimų draugų atžvilgiu, bando manipuliuoti aplinkiniais, yra linkę į sadizmą ir kt. (12)

 Atsižvelgiant į dažnus vizitus į Maskvą bei daugiau nei šiltus tuometinius santykius su Borisu Jelcinu, A. Lukašenka akivaizdžiai tikėjosi vieną dieną jį pakeisti ir iššokti dar aukščiau, tampant daug didesnės valstybės vadovu. Labiau nei tikėtina, kad taip ir galėjo atsitikti, jeigu ne Vladimiro Putino atėjimas į politinę areną, prieš kurį A. Lukašenka nublanko.

K.Vaičiūnaitė, L.Kasčiūnas, J.Jachovič

Tapus prezidentu ir palaipsniui uzurpavus galios struktūras, pradedant kariuomene baigiant žiniasklaida, pasikeitė ir A. Lukašenkos ambicijos. Jau savo rinkiminės kampanijos metu A. Lukašenka pagarsėjo kaip didis Sovietų Sąjungos išsaugojimo šalininkas. Tačiau, nuoširdus noras atkurti raudonąją imperiją sietinas ne tik su tuo, kad A. Lukašenka yra nuo galvos iki kojų sovietinis žmogus, sovietinės mokyklos ir komunistinio mąstymo konstruktas (13). Noras sukurti bent jau sąjungą su Rusija bylojo apie kitką ir yra sietinas su A. Lukašenkos asmeniniu ambicingumu. Atsižvelgiant į dažnus vizitus į Maskvą bei daugiau nei šiltus tuometinius santykius su Borisu Jelcinu, A. Lukašenka akivaizdžiai tikėjosi vieną dieną jį pakeisti ir iššokti dar aukščiau, tampant daug didesnės valstybės vadovu. Labiau nei tikėtina, kad taip ir galėjo atsitikti, jeigu ne Vladimiro Putino atėjimas į politinę areną, prieš kurį A. Lukašenka nublanko. Meilė Sovietų sąjungai smarkiai jaučiama ir šiuolaikinės Baltarusijos tapatybėje, kuri buvo pradėta konstruoti A. Lukašenkos valdymo laikotarpiu. Baltarusijos ideologinė linija brėžiama nuo sovietmečio, atskaitos tašku imant kovą su fašizmu. A. Lukašenkai atėjus į valdžią buvo atkurta ir sovietinė Baltarusijos vėliava, o kaip Baltarusijos nepriklausomybės diena yra pasirinkta Minsko išvadavimo diena (14).A. Lukašenka yra pagrįstai kritikuojamas, o dalies kritikų net ir nekenčiamas dėl sukurto režimo ir politikos, tačiau visi sutinka, kad tai neeilinė asmenybė, turinti neeilinius gabumus kalbėti ir improvizuoti visose situacijose. Nors A. Lukašenka ir nemoka nei vienos užsienio kalbos, nors ir yra kvestionuotinos jo baltarusių kalbos žinios, nors savo kalbose daro ir grubias logines klaidas (pvz., vienų debatų metu, A. Lukašenka teigė, jog skaitė V. Bykovo eilėraščius, nors pastarasis jų niekada nerašė (15) ), jis visada mokėjo liaudžiai skambėti įtikinamai, ir kai reikia, net meluoti į akis.

Nors ir sklando kalbos, kad jo prezidento fonde sukaupta keliolika milijardų (16) JAV dolerių, A. Lukašenka visada tautai pasirodo kaip paprastas ir ūkiškas žmogus, vengiantis prabangos ir, kaip jis pats teigia, neturintis net savo privataus būsto (17). Jo paties susikurtas energingo, tvirto ir tėviško ūkininko įvaizdis, greta su aštriomis ir tuo pačiu lengvai suprantamomis kalbomis, kurių argumentus dažnai lydi manipuliacija skaičiais ir faktais, verčia žmones ne tik juo tikėti, bet ir jį ginti.

1. Рой Медведев, Александр Лукашенко: Контуры Белоруской Модели. Moscow: ББПГ, 2010, 250-251.
2. Brian Bennett, The Last Dictatorship in Europe: Belarus Under Lukashenko. London: C. Hurst and Co., 2011,260.
3. B. Bennett, 261.
4. Рой Медведев, 257.
5. Ten pat, 257-258.
6. Ten pat, 259.
7. B. Bennett, 262.
8. ВременнаякомиссияВерховногоСоветаРеспубликиБеларусьдляизучениядеятельностикоммерческихструктур, которыедействуютприреспубликанских и местныхорганахвласти и управления
9. Р. Медведев, 263-265.
10. Р. Медведев, 269-271.
11. Ten pat, 271.
12. АлександрКорнилов, „Лукашенко – мозаичныйпсихопат“.Газета.ру, 2001.01.15. [Žiūrėta 2013 10 05]
13. B. Bennett, 271.

Straipsnis parengtas įgyvendinant tyrimą, kurį finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sutartis Nr. LSS–270000–2122). Tyrimas įgyvendinamas autoriams bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutu.

Kristina Vaičiūnaitė, Laurynas Kasčiūnas, Juljan Jachovič

http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/svaigi-a-lukasenkos-sekmes-istorija.d?id=63092110#ixzz2iqqSdu9E

John O’Sullivan. Thatcher ir Reaganas: draugystės fenomenas

Reiganas ir TetcherBritanijos premjeras Davidas Cameronas, duodamas interviu BBC netrukus po Margaret Thatcher mirties, sakė, kad ji „ne tik paprasčiausiai valdė šalį, ji ją išgelbėjo“.

Iš esmės ji išgelbėjo Didžiąją Britaniją ekonomiškai. Premjere Thatcher tapo visai netrukus po 1979-ųjų „protestų žiemos“. Tuo metu visoje šalyje vyko streikai. Liverpulyje nebuvo galima palaidoti mirusiųjų, Londone išaugo šiukšlių kalnai, o pacientai, turintys širdies problemų, dėl piketų negalėjo patekti į ligonines. Pateikiau tik tris pavyzdžius, tačiau iš esmės dauguma mano bendrapiliečių tuomet jautė, kad Didžioji Britanija paskęs nusivylimo liūne ir, norint ją išgelbėti, reikia imtis žiaurių priemonių. (daugiau…)

POLITINĖS AKADEMIJOS ‘13 mokymai

Kviečiame dalyvauti jau antruose šių metų POLITINĖS AKADEMIJOS ‘13 mokymuose Marijampolėje jau ateinantį šeštadienį, kovo 2 d., 11 val. Adresas: Vytauto g. 25 (priešais Petro Kriaučiūno viešąją biblioteką).

Tema: „Geopolitinė ekonomika“ (daugiau…)