X
Menu

Energetinė nepriklausomybė ir žmogaus piniginės reikalai

Seimo narys dr. Arvydas VidžiūnasPro primityvius skandalus, lengvabūdišką opozicijos retoriką, pro žmonių nepasitenkinimo ne visada gerais valdžių veiksmais luobą į svarstymų ir supratimo apyvartą nelengvai prasisunkia žmonių labui naudingi darbai, šiandien atliekami Seimo ir Vyriausybės.

Labai svarbi tų darbų kryptis – pagaliau sukloti pamatus tikrai Lietuvos energetinei nepriklausomybei: tapti minimaliai priklausomiems nuo vieno monopolistinio ir labai brangaus dujų vamzdžio, nuo nestabilių kaimynų politinių kaprizų, generuoti savus išteklius turint galutinį tikslą – garantuoti gyventojams kiek įmanoma pigesnę elektrą, dujas ir ypač šilumą.

Kodėl permokame?

Mūsų nepriklausomybei jau 20 metų, bet Rusijos elektrinės technologiškai lemia mūsų elektros energetikos parametrus. Dujas perkame trečdaliu brangiau negu kiti vartotojai Vakarų Europoje (tūkstantis kubinių metrų dujų prie Lietuvos sienos kainuoja apie 320 JAV dolerių, o prie Vokietijos – apie 220 JAV dolerių). Šis kainų skirtumas šilumą išbrangina kone 20 procentų. Už elektrą iš dujomis kūrenamų elektrinių gyventojai moka 5-10 proc. brangiau. Visi Lietuvos gyventojai šiandien tiesiog permoka už šilumą, elektrą ir dujas.

Kasmet už energijos išteklius sumokame iki 4 milijardų litų. Net magistraliniai dujų vamzdžiai socialdemokratų pusvelčiui atiduoti rusams ir vokiečiams (iš viso už 70 proc. „Lietuvos dujų“ akcijų Lietuva yra gavusi 216 mln. Lt, tuo tarpu Čekija 97 proc. savo „Transgaz“ akcijų 2002 m. pardavė už 3,7 mlrd. JAV dolerių, tais pačiais metais 45 proc. Slovakijos gamtinių dujų įmonės akcijų parduota už 2,7 mlrd. JAV dolerių).

Ignalinos atominės elektrinės uždarymo darbai ir naujos elektrinės statyba vėluoja apie trejetą metų, o anksčiau panaudotų (ar nepanaudotų) pinigų reikalai svarstomi Valstybės kontrolės ir prokurorų. G.Kirkilui labiau rūpėjo LEO kūrimo procesai, o ne konkretūs darbai. Pats valstybės ir privataus kapitalo bendradarbiavimas šiame projekte galėjo būti įdomus, bet kairiųjų neprincipingumas ir svarbiausių energetikos sprendimų perdavimas privačiam kapitalui be jokių garantijų, kad nauja atominė bus statoma, kad bus žiūrima ne vien pelno, bet ir naudos Lietuvos žmonėms, buvo tiesiog nusikalstamas ir Lietuvos žmonių palaikymo neturėjo. LEO panaikinome. Ir su esama energetinės priklausomybės būkle taikstytis neketiname.

Kas padaryta ir kas bus daroma

Tvarkingai išardytas LEO, elektros infrastruktūra ir strateginiai projektai grąžinti į valstybės rankas.

Gana sparčiai pasirašyti naudingi Lietuvai susitarimai su latviais ir švedais dėl jungties su Švedija. Ši jungtis bus nutiesta apie 2015-2016 metus. Jungtis su Lenkija vėluodama taip pat įgauna konkrečių skaičių ir konkrečios vietos pavidalą. Šios jungtys garantuos Lietuvai galimybę pardavinėti savo elektrą ir pirktis jos Skandinavijos šalių ir ES rinkose.

Vyriausybė ryžtingai su ES pagalba siekia perimti iš Gazpromo magistralinių dujotiekių kontrolę, turėti galimybę per šiuos vamzdžius tiektis dujų ir iš kitų šaltinių, taip pat skubinti svarbių atkarpų, pvz., Jurbarkas-Klaipėda tiesimą. Gazpromas, atsisakęs bet kokios diplomatijos, ėmė grasinti galimais dujų tiekimo sutrikimais. Žinoma, ekonominėse ir geopolitinėse varžybose Rusijos taikomos priemonės ypatingu moralumu niekada nepasižymėjo. Mums tiesiog reikia protingai pasimokyti kad ir iš Gruzijos prezidento M.Saakašvilio pasakojamos patirties. Kol Gruzija dujų pirko vien iš Rusijos, galėjo būti šantažuojama kainomis, tiekimo sutrikimais, o patį dujotiekį nuolat pasprogdindavo nepagaunami teroristai. Gruzija ryžtingai atsisakė rusiškų dujų ir ėmė jas pirkti iš musulmoniškojo pasaulio. Dabar jie arabams moka daug mažiau, rusai irgi vaikšto su viliojančiais pasiūlymais, o vamzdžių sprogdinimai stebuklingai liovėsi. Štai ką reiškia monopolijos išardymas ir konkurencijos galimybė: žmonėms pigiau, valstybei saugiau.

Tą konkurenciją turės garantuoti ir jau konkretūs mūsų valstybės nutarimai pajūry statytis savo suskystintų dujų terminalą. Jį pastačiusi, perėmusi magistralinių vamzdžių kontrolę, Lietuva turėtų savo dujų biržą, o Gazpromas negalėtų imti iš Lietuvos žmonių tų papildomų dolerių. Energetikai teigia, kad jeigu Lietuva už dujas mokėtų tiek pat, kiek Vokietija, Elektrėnuose gaminamos elektros kaina sumažėtų 8 ct/kWh (23,5 proc.) nuo 34 ct/kWh iki 26 ct/kWh, o šilumos kaina, pvz., Vilniuje sumažėtų 4,06 ct/kWh (17,3 proc.) nuo 23 ct/kWh iki 18,94 ct/kWh.

Kartu vyksta didžiuliai senosios IAE uždarymo darbai, o ateinančių metų pradžioje turėsime investuotojus į naująją atominę. Lietuvos verslui bus siūloma darbų už daugiau kaip 4 mlrd litų. Neabejoju, jais sieks pasinaudoti ir Marijampolės įmonės. Koks tai svarbus mūsų nepriklausomybei objektas, rodo ir turimos žinios, kad Rusijos vadovai N.Medvedevas ir V.Putinas asmeniškai atkalbinėja galimus Vakarų investuotojus. Prarasti paskutinę – energetinę – bambagyslę, kuria Lietuva ir šiandien dar pririšta prie Rusijos, mūsų kaimynai sutiks tik sukandę dantis.

Ir dar viena kryptis – generuoti maksimalius savo energetinius pajėgumus, t.y. skirti daug daugiau dėmesio bioenergetikos (elektros ir šilumos gamybos iš biomasės, vėjo ir saulės) plėtrai. To siekia verslas, to nori žmonės, nes taip pagaminta elektra ir šiluma yra daug pigesnė. Šitų išteklių svoris 2020 metais padidės iki 23 proc. Vėjininkai planuoja ar jau yra pradėję investicijų už 600 mln. litų. Mes Seime šį rudenį stipriai diskutuosime dėl labai laukiamo Atsinaujinančių energijos šaltinių įstatymų projekto, ypač dėl kainodaros, kad ir investuoti apsimokėtų, ir ta energija žmonėms ne per brangi būtų.

Visų šitų kapitalinių darbų tikslai paprasti: žmonės neturi permokėti, kaip šiandien, už dujas, elektrą ir šilumą; Lietuva neturi permokėti už dujų ir elektros importą, tuos 4 mlrd, išleidžiamus importuojamam kurui ir elektrai, būtina palikti Lietuvos ekonomikoje. O tai ir pigiau žmogaus piniginei, ir naujos darbo vietos, ir ne vien energetikos sektoriuje.

Kas nors sakys: Vidžiūnas čia pasakoja tolimus, abstrakčius ir neaiškius dalykus, o aš žiemą, kai reikia mokėti už šildymą, negaliu galo su galu sudurti. Ką darysi, taip būna. Vidžiūnas tik nori pasakyti, kad tie, rodos, žmogui tokie tolimi dalykai pavirs konkrečia nauda kiekvieno žmogaus kišenei. Ir dar jis nori, kad tai suprastų kuo daugiau Marijampolės žmonių.

Dr. Arvydas Vidžiūnas

LR Seimo narys