X
Menu

Kęstutis Masiulis: reformų realybė ir viltys

kestutis_masiulisR. Pakso, A Brazausko ir G. Kirkilo vyriausybės nesugebėjo pasiūlyti nei modernaus aukštojo mokslo, nei efektyvios sveikatos apsaugos, nieko nepadarė naikinant, bet tik stiprino nereikalingas apskričių administracijas, nesirūpino šalies energetika, palikdami ją kelių monopolistų ir Rusijos įtakai. Per paskutinius penkerius metus jie „sugebėjo“ valstybės tarnautojų etatus išpūsti nuo 18000 iki 30000. Per 8 valdymo metus nebuvo pradėtos ir valstybės valdymo pertvarkos. Valstybė ir savivaldybės iš esmės gyveno be tikrai vykdomos strategijos, o Vyriausybės kanceliarija veikė sovietinėmis biurokratinių sprendimų valdymo tradicijomis. Tad ar nuostabu, kad krizė Lietuvai smogė taip stipriai?

Reformos Lietuvoje prasidėjo tik praeitais metais ir dar krizės sąlygomis. Tuo tarpu Estijoje jos pradėtos prieš kelis ar keliolika metų ir tik dabar estai mato pirmuosius rezultatus. Reformų kaip ir vaismedžių sodas vaisius ima nokinti tik po kelių metų. Tačiau tai neturi atbaidyti nuo sunkaus darbo jį sodinant, prižiūrint ir ginant nuo niekdarių ir tingių kritikų.

Norint esminių permainų yra svarbu pradėti nuo vadovų. Pasenęs viršūnių mąstymas, priplėkusi valdymo stilistika ir pažangą matytume kaip savo ausis. Ankstesnės vyriausybės tai pademonstravo visu 100 proc. Todėl Andriaus Kubiliaus Vyriausybės valdymo pertvarka prasidėjo nuo Vyriausybės kanceliarijos reformos. Iš buvusios „super ministerijos“ ši įstaiga tapo strateginiu centru, kokius turi visos pažangios valstybės. Šis centras gavo du esminius valdymo įrankius. Pirma, Ministro Pirmininko tarnyba tampa visų valstybės sektorių strateginės raidos valdymo centru. Antra, ji tampa reformų iniciavimo ir jų eigos kontrolės štabu. Tokie pokyčiai dabar dar tik prasideda, nėra akivaizdūs, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje jie žada Lietuvai didelės naudos, nes taip prasideda kitokio Lietuvos valdymo tradicija.

Saulėlydžio projektai šioje pokyčių tėkmėje tėra epizodas. Kai kas iki šiol nesupranta kodėl Vyriausybė ryžtingai atsisakė visų „prie Vyriausybės“ esančių įstaigų ir dėl to labai išgyvena. Kodėl negalėjo prie Vyriausybės išlikti Statistikos departamentas, Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas arba kuri nors kita institucija. Tačiau kai Vyriausybės kanceliarija su Ministru Pirmininku buvo atsakingi už įstaigas „prie vyriausybės“, tai tas pats, jeigu didelės firmos vadovas būtų atsakingas už firmos strategiją, bet kartu ir kiemo automobilių parkavimą bei teritorijos valymą. Dabar Ministro Pirmininko tarnyboje įsteigus Reformų biurą, atleidus 100 nebetinkamų darbuotojų ir atsisakius įstaigų „prie Vyriausybės“ kontrolės, yra galimybė susitelkti prie strateginių klausimų.

Daug kas nesupranta ar nenori suprasti net šių paprasčiausių reformų. Deja, kritikų yra ir Seime, net tarp koalicijos partnerių ir pačioje Tėvynės Sąjungos frakcijoje. Pertvarkomų institucijų vadovai gina savo postus, o neretai egoistinį ar grynai institucinį interesą ima vaizduoti kaip valstybinį. Lobistiškai kalbina Seimo narus ir neretai atranda sąjungininkų, kurie rėksmingomis kalbomis ima stabdyti reformų vežimą. Štai Ž. Šilgalis rūpinasi, kad Sporto departamentas nebūtų reformuotas, o jei jau yra reformuojamas, tai atsidurtų vargu ar labiausiai tinkamoje Vidaus reikalų ministerijos valdymo srityje.

Neatsitiktinis ir ministerijų sekretorių atleidimas. Ne paslaptis, kad dauguma ministerijų sekretorių buvo paskirti socialdemokratų. Jie suprato, kad nors Vyriausybėje jie nebus amžinai, bet jų valdžia gali būti įamžinta paprastu būdu. Panaikino politinio pasitikėjimo viceministrus ir vietoj jų sekretorių pozicijose susodino „patikrintus kadrus“. Ar su tokiu personalu įmanomos kokios nors reformos? Vienas ministras, paskirtas valdančiosios partijos, taigi ir tautos, tampa nomenklatūrinės biurokratijos įkaitu. Kaip galima reikalauti rezultatų iš vadovo, jeigu jis negali turėti net savo komandos? Ministerijose veikė savos taisyklės ir biurokratinio valdymo tradicija. Ko jau ko, bet gaivaus oro gūsio, čia tikrai reikėjo! Nepašalinus senų „apartčikų“, kurie, anot A. Brazausko, „net pramoko anglų kalbos“, vargu ar dešiniųjų ministrai galėjo išvis įgyvendinti kokias nors permainas valstybėje.

2009 m. pirmą kartą po 8 augimo metų sumažėjo valstybės biurokratų skaičius. Panaikinta 4,3 tūkst. laisvų pareigybių ir atleista 1,9 tūkst. Šie skaičiai savaime negarantuoja, kad pagerės paslaugų kokybė, tačiau akivaizdu, kad valdymo aparatas buvo išpūstas. Kaip pavyzdys buvo dabar jau panaikinta Kvalifikacijų tarnyba, kurios įsteigimas yra chrestomatinis nomenklatūrinio valdymo pavyzdys. Prisidengiant ES direktyvomis sukurta didžiulė institucija, kuri porą metų realiai nieko neveikė, tačiau pagarsėjo didžiuliais atlyginimais ir prabangiais automobiliais. Vien 2009 m. išlaidos valdymui lyginant su 2008 m. sumažėjo 13,8 proc., o Vyriausybės vadovas žada šiais metais valdymo išlaidas sumažnti dar 10 proc.

Šalyje vyksta ir struktūrinės apskričių, ligoninių ir mokyklų restruktūrizavimo reformos. Jos buvo atidėliotos dešimtmečiais. Populistinė kairiųjų valdžia nenorėjo imtis jokių permainų, kurios padarytų valdymą efektyvesnį, tačiau būtų nepopuliarios. Negalima buvo tikėtis geros medicinos, kai lėšos yra tiesiog švaistomos. Net nedidelė ligoninė stengėsi teikti kuo įvairesnes paslaugas, tuo pačiu ir įgyti visus įmanomus milijonus kainuojančius aparatus. Po to paaiškėja, kad jie beveik nenaudojami… nes dirbti su jais nėra kam… o pinigų ligonių gydymui ir nebeliko. Kas gali paneigti, kad toks orientavimas į prietaisų pirkimus tėra vien „nekaltas“ valdymo neišmanymas?

Tokie kriterijai kaip taupumas, rezultatyvumas ir našumas buvo pamiršti. K. Prunskienė ir kiti buvę ministrai garsėjo savo reprezentaciniais užmojais, kai milijonai buvo leidžiami kostiumėliams, savireklamai žiniasklaidoje ir abejotino lygio artojų varžyboms. Todėl nenuostabu, kad 2009 m. ministerijų reprezentacijai lėšų sumažėjo 64,3 proc., komandiruotėms 52,5 proc., tarnybiniam transportui 34,3 proc. Tai irgi yra iškalbūs reformų indikatoriai.

Valdančioji koalicija ne viską padarė ką galėjo. Bet tiesa ir tai, kad vien per šiuos metus reformų buvo daugiau ir jos buvo kryptingesnės nei per visą dešimtmetį. Reformoms yra daug vidinių ir išorės kliūčių. Trukdė krizė ir ypač tai, kad jas vykdo marga ir ne visada vieninga koalicija.

Tačiau reformų pamatai padėti, pasiruošta dar didesnėms permainoms. Šiemet pagaliau turi būti baigta rengti rezultatų įvertinimo sistema, kuri leis asignavimus susieti su rezultatais, bus išskaidrintos ministerijų atsakomybės sferos, išnyks apskritys, bus pertvarkyta valstybės tarnyba ir laukia daug kitų patobulinimų. Visuomenė, berods, A. Kubiliaus nelabai mėgsta, kaip vaikas nemėgsta griežto ir reiklaus auklėtojo, kuris reikalauja augti ir keistis. Tačiau visuomenė kartu pripažįsta, kad jis yra reformų viltis, kaip ir mūsų pažangos viltis. Belieka tiktai palinkėti, kad šiai vilčiai kojos nepakištų politinis nestabilumas, kuris yra didelis pavojus šiame reformų kelyje.

Seimo narys dr. Kęstutis Masiulis

www.tsajunga.lt