X
Meniu

A. Kubilius. Dvi Lietuvos: kodėl socialdemokratams nerūpi paprastas provincijos žmogus?

Kaip žinome, kolegos socialdemokratai prieš kiekvienus rinkimus neužmiršta pakartoti, kad jiems rūpi kiekvienas žmogus. Kad būtų stipriau, dar pabrėžia, kad jiems ypač rūpi kiekvienas paprastas žmogus. Suprask, konservatoriams nerūpi.

Dvi politikos: darbas ar pašalpos?

Socialdemokratai galvoja, kad valstybė turi rūpintis žmogumi, jį apgaubdama valstybine socialine globa. Po rinkimų tas socialdemokratų rūpestis sustoja ties didinama minimalia alga ir atkuriamomis pašalpomis. Ir nieko daugiau. Ir didesnė minimali alga, ir bedarbio pašalpos yra reikalingos, bet jeigu valdžia nieko daugiau nedaro, kad padėtų tam paprastam žmogui, tai tiek minimali alga, tiek pašalpos yra tik patogus būdas valdžiai bėgti nuo esminių reikalų, nuo savo esminės atsakomybės ir taip slėpti savo nepajėgumą ką nors daugiau nuveikti. Žmogui tiek minimali alga, tiek pašalpa padeda visai menkai, o kartais net priešingai – toks tariamas rūpestis žmogui tiesiog kenkia. Bent jau tuo, kad jam sukuria iliuziją, kad ne pats žmogus turi savimi pasirūpinti. Galų gale ir nesenai Statistikos departamento paskelbti duomenys, kad santykinio skurdo lygis valdant socialdemokratams ne sumažėjo, bet priešingai – išaugo net 2 procentais, turėtų versti net ir socialdemokratus suvokti, kad jų realizuojamas rūpestis žmogumi yra visiškai neefektyvus.

Konservatoriai sako ir elgiasi kitaip nei socialdemokratai: jie teigia, kad labiausiai žmogui padeda jam sudaryta galimybė dirbti, dirbti sunkiai ir atitinkamai užsidirbti. Pagal konservatorius, meškere, o ne žuvimi valdžia turi pasirūpinti. Galimybė pačiam savo rankomis sukurti savo šeimai europietišką gerovę – tai yra raktas į asmeninę, į savo šeimos sėkmę, galų gale – ir į visos šalies sėkmę. Kad tai pasiektum, reikia ir to, kad tave šeima tinkamai išauklėtų ir kad mokykla tinkamai išmokytų bei taip parengtų darbui, sunkiam ir atkakliam darbui.

Darbas, darbo vietos, galimybė žmogui dirbti ir užsidirbti, o ne minimali alga ir didesnės nedarbo pašalpos konservatoriams yra svarbiausias rūpesčio kiekvienu žmogumi įrankis. Ne veltui dar didysis konservatorius Ronaldas Reiganas vieną iš savo nemirtingų trumpų frazių skyrė šiai temai, labai paprastai pasakydamas, kad „Geriausia socialinės rūpybos programa yra darbas“ (angl. „The best social programme is a job“).

Ekonominių krizių ar valdžios klaidų sukeltas nedarbas yra skaudžiausia socialinė rykštė, žlugdanti asmens orumą, šeimų tvirtumą, atimanti vaikams perspektyvą, galų gale – skatinanti emigraciją į londonus ir dublinus ar bent jau migraciją iš nedarbo plakamos, atsiliekančios provincijos į savaime augančius didmiesčius.

Nedarbas: skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas

2008-ųjų rudenį smogusi didžiausia globali ekonominė krizė skaudžiausiai ir smogė Lietuvos žmonėms per dramatiškai išaugusį nedarbą. Tokiai krizei negailestingai šluojant darbo vietas, aukštas nedarbo lygis buvo neišvengiama pasekmė. Ypač todėl, kad prieš tai ekonomika buvo „perkaitusi“ ir pilna „burbulų“. Lietuvoje vien statybų burbulai, „sproginėdami“ po 2008-ųjų, su savimi nusinešė dešimtis tūkstančių darbo vietų. Tuo metu desperatiškai rūpinomės ne tik kaip negailestingai taupant sustabdyti valstybės finansų griūtį, bet ir kaip įgyvendinant radikalius ekonomikos skatinimo instrumentus padėti verslui bei sustabdyti darbo vietų griūtį. Ne viską pavyko padaryti, skausmo buvo daug, daug nevilties ir emigracijos, bet taip, kaip staigiai griuvome į krizės prarają, lygiai taip pat, suvaldžius esmines makroekonomines problemas, vėliau staigiai pradėjome lipti iš duobės: iš pradžių pradėjo atsigauti eksportas, jau 2010 metais pradėjo augti BVP, verslas vėl pradėjo didinti savo gamybos apimtis ir pamažu, nedrąsiai kurti naujas darbo vietas. Pradėjo mažėti ir nedarbas.

2012 metais atėję į valdžią socialdemokratai neužmiršta pakalbėti apie jų ypatingą rūpestį naujomis darbo vietomis ir neužmiršta pasidžiaugti mažėjančiu nedarbu. Iš tiesų visą šį laiką nedarbas pamažu, bet nuosekliai mažėja, tačiau dėl to kokius nors ypatingus šios valdžios nuopelnus būtų sunku įžvelgti. Tai pirmiausia yra pačios ekonomikos, paties verslo, atsigavusio po krizės, nuoseklios plėtros rezultatas. Valdžia nei labai padeda verslui tai pasiekti, nei labai trukdo. Ir už tai galima būtų valdžiai padėkoti. Kaip matome iš 1 paveikslo, nedarbas Lietuvoje, pradėjęs mažėti dar 2010 metais, dar prie mūsų Vyriausybės, lygiais tokiais pat tempais mažėja ir dabar.

Atrodytų, esant tokioms makroekonominėms tendencijoms, kai nedarbas, skaičiuojant nedarbo vidurkį visos Lietuvos mastu, nuosekliai mažėja, būtų galima labai stipriai socialdemokratų ir nepeikti – vagos per daug negadina, leidžia ekonomikai riedėti mūsų per krizę sutvarkytais bėgiais, net ir taip garsiai sukritikuotos „naktinės“ mokesčių reformos rezultatų neatšaukia. Iš tiesų su tokiu požiūriu būtų sunku ginčytis.

Tačiau… Kaip visada – „velnias glūdi detalėse“. O nedarbo detalėse ir pasimato „dvi Lietuvos“. Visos Lietuvos mastu mažėjantis nedarbas mažėja pirmiausia todėl, kad jis sparčiai mažėja didmiesčiuose, tuo tarpu provincija vis dar yra apimta aukšto nedarbo ir jo mažėjimas yra stagnaciškai lėtas. Didmiesčiuose nedarbas sparčiai mažina pats atsigavęs verslas, ateinančios naujos investicijos, tuo tarpu provincijoje nedarbą palengva mažina pirmiausia vis dar dideli emigracijos ar migracijos skaičiai, o ne naujos darbo vietos. Provincija ir joje gyvenantis žmogus, nepaisant valdžios karštų šūkių apie rūpestį juo ir meilę jam, yra paliktas likimo valiai, todėl ir tenka konstatuoti, kad šiuo požiūriu valdžia laikosi principo, jog provincijoje – be darbo „skęstančiųjų“ gelbėjimas yra jų pačių reikalas. Jokios efektyvios darbo vietų kūrimo programos, jokios naujos regionų strategijos provincija nemato, nepaisant to, kad valdžia apie tai labai garsiai trimituoja.

Tačiau… Kaip visada – „velnias glūdi detalėse“. O nedarbo detalėse ir pasimato „dvi Lietuvos“. Visos Lietuvos mastu mažėjantis nedarbas mažėja pirmiausia todėl, kad jis sparčiai mažėja didmiesčiuose, tuo tarpu provincija vis dar yra apimta aukšto nedarbo ir jo mažėjimas yra stagnaciškai lėtas. Didmiesčiuose nedarbą sparčiai mažina pats atsigavęs verslas, ateinančios naujos investicijos, tuo tarpu provincijoje nedarbą palengva mažina pirmiausia vis dar didėli emigracijos ar migracijos skaičiai, o ne naujos darbo vietos. Provincija ir joje gyvenantis žmogus, nepaisant valdžios karštų šūkių apie rūpestį juo ir meilę jam, yra paliktas likimo valiai, todėl ir tenka konstatuoti, kad šiuo požiūriu valdžia laikosi principo, jog provincijoje – be darbo „skęstančiųjų“ gelbėjimas yra jų pačių reikalas. Jokios efektyvios darbo vietų kūrimo programos, jokios naujos regionų strategijos provincija nemato, nepaisant to, kad valdžia apie tai labai garsiai trimituoja.

Kaip pereiti nuo trimitų prie kastuvų

Tuoj po 2012 metų Seimo rinkimų, pamatę, kaip skiriasi žmonių balsavimas didmiesčiuose ir provincijoje, ėmėmės ieškoti gilesnių atsakymų, kas lemia tokius skirtumus. Be abejo, labai greitai atėjome prie paprastos išvados apie „dvi Lietuvas“: kad didieji miestai patys savaime po krizės sparčiai atsigauna, verslas, kuris yra juose įsikūręs, plečiasi ir auga, kuria naujas darbo vietas, tuo tarpu gilesnėje provincijoje matome stagnuojančią ekonomiką, nematome jokios verslo plėtros, ten neateina investicijos, nesikuria darbo vietos, todėl žmonės prislėgti tokios beviltiškos ir jokiai valdžiai nerūpimos situacijos, yra žymiai piktesni, nei gyvenantys didmiesčiuose, todėl ir balsuoja protestuodami, balsuoja už populistines partijas. Tokios partijos yra nepajėgios jokių problemų išspręsti ir todėl dar giliau tą pačią provinciją stumia į atsilikimą, o žmones – į dar gilesnį nusivylimą.

Tai supratę pradėjome tartis dėl to, kad reikia keisti regionų vystymo politiką, kad reikia naujų ekonominių ir finansinių instrumentų, kurie realiai leistų savivaldybėms rūpintis ne tik gražesnėmis centrinėmis gatvėmis ar naujais baseinais, bet ir naujomis darbo vietomis. Daug kalbėjomės ir diskutavome įvairiose savivaldybėse, su ekspertais. Net įstatymo projekto koncepciją, kurią įgyvendinus būtų sukurta daug naujų vietinio ekonominio vystymo instrumentų, parengėme ir pateikėme Seimui.

Valdžia į mūsų siūlymą tartis dėl naujos provincijos vystymo politikos pasižiūrėjo taip pat kaip visada: pradėjo pati garsiai kalbėti apie naują regioninę politiką, apie naują rūpestį darbo vietų kūrimu provincijoje, premjeras ėmė važinėti po savivaldybes ir žadėti, kad tuoj, tuoj „ateis Godo“ ir provincija tiesiog sužydės. Bet realybė ir vėl yra kitokia: provincija yra palikta tai pačiai politikai, kuri iki šiol lėmė tą vis didėjantį skirtumą tarp dviejų Lietuvų, ir provincijoje gyvenančiam niekaip nesišviečia sulaukti svarbiausios galimybės: galimybės savo rankomis imtis darbo, sunkaus darbo, ir savo rankomis kurti savo šeimos gerovę.

Visos kalbos apie didelius europinius pinigus, kurie tuoj tuoj pasieks provinciją ir tariamai išspręs nedarbo problemas, tokiomis sąlygomis reiškia tik tai, kad savivaldybių merai ir toliau tuos pinigus leis tam, kad gražintų miestų ir miestelių centrines gatves ir šaligatvius, bet dar po kelių metų nebebus kam tais šaligatviais vaikščioti. Nes tęsiant tokią pat politiką, kokia iki šiol buvo įgyvendinama, kad ir su naujais ir didesniais pinigais, vis dėlto naujos kokybės ir naujų tikslų, orientuotų į darbo vietų kūrimą, nebus pasiekta.

Deja, socialdemokratų tradicija garsiai trimituoti apie naujus pasiekimus, ir mažai darbuotis „kastuvu“, kad tie pasiekimai tikrai atsirastų, nesuteikia daug vilties. O pasiekimo reikia vieno – naujos ekonominės vystymo politikos, skirtos provincijai, ir tam esantieji valdžioje turi dirbti ir sunkiai dirbti su tokios politikos kūrimo „kastuvu“, o ne vien tik tuščiai trimituoti tas pačias melodijas – kad jiems rūpi kiekvienas žmogus, ir ypač kiekvienas paprastas žmogus. Jeigu tikrai rūpėtų, tiek netrimituotų.

Kokios naujos darbo vietų politikos reikia provincijai?

Naujos „Darbo vietų provincijoje“ politikos reikia tam, kad tiek merus, tiek verslą, tiek žmones, gyvenančius provincijoje, ypač jaunus, kvalifikuotus, būtų galima įtikinti, kad darbo vietas apsimoka kurti provincijoje ir apsimoka likti gyventi toje pačioje provincijoje ir sau tinkamu darbu patiems savo šeimų gerovę ten kurti.

Pabandykime pasiaiškinti, kas lemia šiandieninį „provincijos tuštėjimo metą“, kodėl į provinciją vangiai ateina investicijos, kodėl nesikuria darbo vietos ir kodėl jauni žmonės nebegrįžta į provinciją.

Į viską yra vienas atsakymas: visur trūksta suinteresuotumo. Merai nėra suinteresuoti aktyviai dirbti ir patys asmeniškai rūpintis investicijų pritraukimu, nes savivaldybių biudžeto pajamos nepriklauso nuo naujų darbo vietų susikūrimo; verslas nėra suinteresuotas investuoti į tolimą provinciją, nes dėl to jam gali didėti logistikos sąnaudos, ir svarbiausia, tolimoje provincijoje jis neras svarbiausio – kvalifikuotos darbo jėgos; o jauniems specialistams nesinori likti provincijoje, nes joje nuobodu, nėra patrauklių darbo vietų, sunku įsikurti ir jaukiai gyventi jaunai šeimai, o dar ir darbas gali būti gana toli.

Naujoji mūsų siūloma „Darbo vietų provincijoje“ politika, nepanaikindama to, kas yra pasiteisinę dabar vykdomoje regioninėje politikoje, turi sukurti tai, ko dabar trūksta –suinteresuotumą. Suinteresuotumą savivaldybių, verslo ir jaunų specialistų, suinteresuotumą kurti provincijoje darbo vietas, kurtis patiems ir dirbti tam, kad sukurtum savo šeimos gerovę.

Kaip tą suinteresuotumą sukurti detaliai yra aprašyta mano jau minėtoje mūsų parengtoje Vietos ekonominio vystymo ir regioninės plėtros įstatymo koncepcijoje, kurią esame pateikę Seimui (galite rasti ČIA). Tačiau kalbant apibendrintai ir nesileidžiant į juridines detales, išskirčiau keletą esminių dalykų, ko naujai politikai reikia ir ką mes siūlome, kad tas suinteresuotumas atsirastų ir naujos darbo vietos ne tik savaime kurtųsi Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, bet ir savivaldos pastangomis atsirastų atsiliekančioje provincijoje.

Ko reikia savivaldai, kad ji rūpintųsi darbo vietomis provincijoje?

Pirmas klausimas – ko reikia savivaldai, kad ji taptų pirmiausia suinteresuota naujų darbo vietų kūrimu vietoje, o antra, ko reikia, kad ji sugebėtų tai padaryti.

Atsakymas paprastas – savivaldai reikia finansinės motyvacijos ir kvalifikuotų specialistų, kurie galėtų dirbti, pritraukdami naujas investicijas.

Finansinė motyvacija yra esminis dalykas – šiandien provincijos savivaldybės teritorijoje susikūrus naujoms darbo vietoms, savivaldos biudžeto pajamos, kuriomis galima finansuoti įvairias išlaidas, praktiškai nesikeičia. Taip yra todėl, kad provincijos savivaldybių biudžetų pajamos susideda iš dviejų dalių – provincijos savivaldybių biudžetams atitenka 100 proc. jos teritorijoje surenkamo Gyventojų pajamų mokesčio, o kiek trūksta išlaidoms finansuoti Finansų ministerija prideda iš valstybės biudžeto.

Jeigu savivaldybės teritorijoje atsiranda naujų darbo vietų, daugiau žmonių pradeda dirbti ir uždirbti. Todėl yra surenkama daugiau Gyventojų pajamų mokesčio į savivaldybės biudžetą, Finansų ministerija automatiškai mažina dotaciją iš valstybės biudžeto tiek, kad bendra suma, kuria disponuoja savivaldybė, lieka nepakitusi. Todėl merai yra labiau suinteresuoti realizuoti daugiau „gatvių gražinimo“ projektų iš ES lėšų nei rūpintis naujomis darbo vietomis ir investicijų pritraukimu. Šią mūsų mokesčių sistemos sisteminę ydą reikia keisti taip, kad nauja gyventojų mokesčių sistema nebežlugdytų savivaldos motyvacijos rūpintis naujomis darbo vietomis. Tai nėra labai paprastai ir populistiškai padaroma, reikia galbūt periminėti skandinavišką panašių mokesčių sistemą, kur gyventojų pajamų mokestis, kurį moka dirbantieji, susideda iš dviejų dalių – nacionalinės ir vietinės dalies. Tai reikalauja gilios specialistų diskusijos, tačiau akivaizdu, kad dabartinę „lietuvišką“ sistemą reikia radikaliai keisti.

Tik atsiradus tokiai finansinei savivaldybių motyvacijai galime tikėtis, kad merai ne tik važinės į Vilnių tam, kad ministerijose „pramuštų“ didesnius europinius pinigus pas save realizuojamiems „gatvių gražinimo“ ar naujų baseinų projektams, bet kad merai pradės važinėti ne tik į Vilnių, bet ir į užsienio sostines tam, kad ten susitikę su potencialiais investuotojais, juos argumentuotai įtikinėtų, kad jie padarys didžiulę klaidą neinvestuodami ir nekurdami savo verslo Tauragėje ar Marijampolėje. Tokiems verslams įsikūrus Tauragėje ar Marijampolėje ir sukūrus ten naujų darbo vietų, didėtų ir tų savivaldybių biudžeto pajamos. Dabar to tikrai nėra, todėl merams investicijos nelabai ir rūpi, o kai kurie merai (pvz. Marijampolės) sugeba netgi viešai pareikšti, kad jų savivaldybės žmonės nevergaus užsieniečiams. O Tauragės savivaldybės vadovybė su neslepiamu pasipriešinimu žiūri į sėkmingą Tauragės privačių verslininkų, valdančių verslo parką, iniciatyvą pritraukti daugiau užsienio investicijų į tą pačią Tauragę.

Savivaldybėms reikia ir kvalifikuotų specialistų, kurie profesionaliai galėtų dirbti su potencialiais investuotojais. Tam bent jau regionų centruose reikia kurti jungtinius centrinių agentūrų „Investuok Lietuvoje“ ir „Versli Lietuva“ padalinius, kad jie bent jau pradiniame etape talkintų ir padėtų savivaldybėms dirbti su verslu ir investuotojais, kad nebepasikartotų Šiaulių savivaldybės atvejis, kai su vasiukinio investuotojo pasiūlymu savivaldybė nemokėjo profesionaliai dirbti.

Ko reikia verslui, kad jis kurtų darbo vietas provincijoje?

Antras klausimas – ko reikia verslui, kad jis būtų labiau suinteresuotas investuoti į provinciją.

Atsakymas vėlgi iš dviejų dalių. Pirma, jam turi finansiškai apsimokėti geriau investuoti į provinciją, nei į kokį nors didmiestį. Antra, net ir sukūrus finansinio skatinimo mechanizmą, verslas neinvestuos į kokią nors provincijos savivaldybę, jeigu nebus įsitikinęs, kad ten ras pakankamą kiekį jam reikalingos kvalifikuotos darbo jėgos.

Kaip sukurti finansinį verslo suinteresuotumą kurti darbo vietas provincijoje? Vienintelis proaktyvus ir lengviausiai realizuojamas instrumentas – tokiam verslo projektui suteikti europinę paramą, o verslui nustatomą tokio projekto kofinansavimo normą mažinti priklausomai nuo to, į kiek giliai ekonomiškai ir socialiai atsiliekančią savivaldybę verslas investuoja. Reikia laikytis „NBA principo“, pagal kurį atsiliekantys klubai turi pirmenybę pasikviesti geriausius naujokus. Taip pat ir su investicijomis: kuo labiau atsiliekanti savivaldybė, tuo mažesnė kofinansavimo norma, tuo lengviau pasikviesti investuotoją. Tam, be abejo, reikės ir to, kad Vyriausybė skelbtų Nacionalinį savivaldybių išsivystymo reitingą, kuris leistų objektyviai tokius paramos instrumentus naudoti.

Šiuo metu Vyriausybė lyg ir pradeda teikti panašaus pobūdžio europinę paramą investuotojams, kurie ryžtasi investuoti provincijoje, tačiau tai daro nesistemiškai, maža apimtimi, todėl sunku tikėtis kokių nors esminių pokyčių.

Kas šiuo metu labiausiai atbaido verslą nuo investicijų į provinciją – tai kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas. Nedarbas provincijoje didelis, o kam dirbti naujoje gamykloje – nėra. Tai skaudžiausias provinciją „žudantis“ paradoksas – jauni specialistai nelieka arba negrįžta dirbti atgal į provinciją, nes ten neranda patrauklių darbo vietų, nes jų verslas nesukuria, o verslas tokių darbo vietų nekuria, nes toje savivaldybėje neranda kvalifikuotų darbuotojų. Šis „užburtas neigiamas ratas“ yra skaudžiausia „provincijos tuštėjimo“ problema ir ji yra svarbiausia, kurią savivaldybės turi nedelsiant imtis spręsti.

Savivaldybės turi įgauti instrumentus ir šią problemą spręsti – nuo Pirmo būsto paramos jauniems specialistams programos iki nacionalinio biudžeto stipendijų fondų, priskirtų atskiroms savivaldybėms, su pareiga gavusiems tokias tikslines stipendijas vėliau grįžti dirbti į tą pačią savivaldybę. Ir, be abejo, reikalinga radikali profesinio ugdymo ir kvalifikacijos kėlimo sistemos pertvarka, sudarant žymiai didesnes galimybes vietos savivaldos ir vietinio verslo atstovams spręsti, kokias ugdymo programas tose institucijose reikia realizuoti, tam kad investuojantis į savivaldybės teritoriją verslas turėtų jam reikalingos kvalifikuotos darbo jėgos.

Aktyvūs merai, kuriems rūpi darbo vietų kūrimas, turėtų pasimokyti iš jau minėto aktyvaus Tauragės verslo, kuris savo privačia iniciatyva ėmėsi realizuoti gražią „Backto.lt“ programą, važinėdamas po didžiausias naujos emigracijos kolonijas Londone, Dubline, Skandinavijoje, susitikdamas su jaunais kvalifikuotais lietuvaičiais ir įtikinėdamas juos grįžti į Lietuvą, grįžti į tą pačią Tauragę ir imtis darbo tų pačių verslininkų pritrauktose užsienio investuotojų kompanijose. Šio projekto sėkmė tik dar kartą akivaizdžiai įrodo, kad darbo vietų kūrimui provincijoje pirmiausia reikia pačios provincijos entuziastingos iniciatyvos. Tokią iniciatyvą privalo rodyti ne tik privatus verslas, bet ir pačios savivaldybės. Jos turi būti tuo gyvybiškai suinteresuotos.

Ko reikia jauniems žmonėms, kad jie rinktųsi gyvenimą provincijoje?

Be abejo, pirmiausia reikia patrauklių darbo vietų, reikia darbo galimybės, kad jaunas žmogus galėtų, negailėdamas savo jaunatviškos energijos ir jėgų, dirbti daug, dirbti sunkiai, tam kad galėtų savo rankomis sukurti savo šeimos gerovę. Kad taip įvyktų, reikia, kad sėkmingai būtų realizuotos pirmosios dvi „Darbo vietos provincijoje“ programos dalys – turi atsirasti provincijos savivaldybių suinteresuotumas naujomis darbo vietomis ir verslo suinteresuotumas naujas darbo vietas kurti provincijoje.

Bet jaunam žmogui, jaunai šeimai, įsikuriančiai provincijoje, reikia ne tik patrauklaus darbo, reikia ir patrauklių gyvenimo sąlygų. Prienai neaplenks Vilniaus kultūriniu patrauklumu, bet gali Vilnių aplenkti patraukliomis sąlygomis jaunai šeimai įsigyti pirmąjį savarankišką būstą. Tam reikia Pirmojo būsto programos, kur paramos įsigyti tokį būstą dydis priklausytų nuo to, ar toks būstas įsigyjamas didmiestyje, ar provincijoje.

Antra, reikia sudaryti žymiai geresnes galimybes jaunoms šeimoms kurtis ir gyventi provincijoje, bet dirbti regiono pramoniniame centre. Tam reikia geresnio susisiekimo ar specialių subsidijų. Ir vėl reikia savivaldos iniciatyvos. Štai Molėtų rajono meras gali pasidžiaugti, kad subankrutavus kelioms Molėtų statybos kompanijoms, jam pavyko išsaugoti beveik šimtą darbo vietų susitarus su gretimame rajone, Pabradėje, veikiančia didele modernių technologijų „Intersurgical“ įmone, kad ji juos priims į darbą. Dabar keletas autobusų juos iš Molėtų veža į Pabradę ir atgal.

Ir, be abejo, jauniems žmonėms reikia galimybės įgyti reikalingą kvalifikaciją tam, kad jie galėtų dirbti toje įmonėje, kuri žada investuoti. Apie tai taip pat jau kalbėta.

*****

Štai tokiais būdais sukuriant bendro intereso, bendro savivaldos, verslo ir vietos žmonių intereso aplinką, mes galime išspręsti esminę provincijos problemą – darbo problemą.

Tai nėra neįmanoma. Tai tikrai įmanoma, tik valdžiai reikia nuo „trimitų“ pereiti prie „kastuvų“. Ir pagaliau atsiraitoti rankoves. Socialdemokratams tai nėra būdinga, todėl socialdemokratams teks suprasti, kad praėjo laikai, kai užtekdavo tik žodžiais pasakyti, kad jiems rūpi kiekvienas žmogus. Konservatyvus rūpestis žmogaus galimybe dirbti yra efektyvesnis nei socialdemokratų rūpestis tik minimalia alga.

Tokį rūpestį žmogumi ir jo galimybe dirbti žymiai aktyviau turi demonstruoti savivaldybės, nepriklausomai nuo to, kas bus jų valdžioje. Tik taip išspręsime „dviejų Lietuvų“ problemą – vis didėjančių skirtumų tarp didmiesčių ir provincijos iššūkį. Darbas, darbo vietos yra „alfa“ ir „omega“ sprendžiant šį iššūkį.

Savivaldybės gali padaryti daug, bet vienos pačios visų šių problemų neišspręs. Tam reikia nuoširdaus centrinės valdžios rūpesčio provincijos problemomis. Nuoširdus rūpestis darbo vietomis pasimato tada, kai valdžia nustoja įkyriai deklaratyviai kartoti, kad jai rūpi kiekvienas žmogus ir pati pagaliau imasi realaus darbo. Ar to kada nors sulauksime iš šios valdžios – nesu tuo įsitikinęs. Bet tai tik reiškia, kad konservatorių laukia labai dideli darbai. Mes to nebijome. Lengvas kelias – ne mūsų kelias!

http://tsajunga.lt/a-kubilius-dvi-lietuvos-kodel-socialdemokratams-nerupi-paprastas-provincijos-zmogus/