Metus apžvelgiant. Valdžios reitingų lūžio taškas

Dvi didžiosios valdančiosios partijos (Lietuvos socialdemokratų partija ir Darbo partija) nuo 2012 m. Seimo rinkimų prarado 25 proc. turėto populiarumo. Prie to labiausiai prisidėjo dvi didžiosios strateginės  valdančiosios koalicijos klaidos: Loretos Graužinienės išrinkimas Seimo Pirmininke ir politikų algų pasididinimas. Kai šie du sprendimai buvo priimti, nuo 2013 m. spalio mėnesio, dviejų didžiųjų valdančiųjų partijų reitingai pradėjo smukti sparčiau ne iki tol.

Kodėl lyginu tik socialdemokratus ir darbiečius? Daugelis tyrimų rodo, kad šių partijų elektoratai persidengia. Darbo partijos rinkėjas yra mažiau išsilavinęs, dažniau gyvena provincijoje ir priklauso mažiausias pajamas gaunančių rinkėjų kategorijai ir jo antroji natūrali preferencija (po Darbo partijos) yra socialdemokratų partija. Todėl Darbo partijai jau 2013 m. sausio mėnesį pradėjus sparčiai praradinėti reitingus, jų rinkėjai akivaizdžiai pradėjo dreifuoti pas socialdemokratus. Įdomu, kad būtent praeitų metų sausio mėnesį buvo padidinta minimali mėnesinė alga, t. y. pradėtas vykdyti Darbo partijos rinkiminis pažadas. Tačiau naudos tai Darbo partijai neatnešė – reitingai pradėjo smukti sparčiau. Panašu, kad MMA padidinimas kaip tik paskatino darbiečių rinkėjus greičiau judėti į socialdemokratų pusę, matant kad tikrasis galios centras yra būtent ten.

Antroji Darbo partijos reitingų smukimo banga prasidėjo vasaros viduryje, kai Viktor Uspaskich, Vytautas Gapšys ir Vitalija Vonžutaitė buvo nuteisti už politinę korupciją. Šis įvykis taip pat pradėjo mažinti ir socialdemokratų reitingus, nes jie atsidūrė viename laive su partija, kuri buvo ne tik kaltinama politine korupcija, o tapo jau ir nuteistąja. Tuo metu smukę socdemų reitingai stabilizavosi ties 26-25 proc. riba.

Trečioji valdžios reitingų smukimo banga atėjo spalio mėnesį. Ši banga smogė ne tik Darbo partijai, bet ir socialdemokratams. Tuo metu netikėtai Seimo Pirmininke ir Darbo partijos lydere buvo išrinkta Loreta Graužinienė, o A. Butkevičius nesuvaldė politikų algų pasididinimo situacijos, leido savo partijos ir koalicijos nariams ciniškai ir savanaudiškai pasididinti algas. Būtent opozicinė TS-LKD buvo prieš šį sprendimą ir sugebėjo tinkamai iškomunikuoti savo poziciją, ją tvirtai ginti parlamente. Buvo aiškiai nubrėžta linija, kurios valdžia neturi peržengti, tačiau ji peržengė ir užsitraukė didelį visuomenės nepasitenkinimą.

Jei valdžia pasitikėjimą praranda, kur dreifuoja nusivylusių rinkėjų balsai? Dabartinė valdančiosios koalicijos konjunktūra yra Lietuvoje unikali. Pirmą kartą visos kairiosios-populistinės partijos yra valdančiojoje koalicijoje. Iki šiol, net ir valdant socialdemokratams, bent viena kairioji-populistinė partija būdavo opozicijoje ir mažėjant socialdemokratų reitingams regėdavome augančius kitų kairiųjų populistų reitingus. Kitaip tariant šių partijų rinkėjas visados turėdavo galimybę rinktis iš valdžios partijos ir iš panašios populistinės opozicinės partijos. Šiuo metu opozicijoje yra išskirtinai dešinieji. Todėl kairysis rinkėjas nusivildamas jo išrinkta valdančiąja  dauguma (pirmiausiai didžiausiomis socialdemokratų ir Darbo partijomis) turi tik du pasirinkimus: arba savo preferenciją skirti kuriai nors kitai iš valdančiųjų partijų, arba apskritai likti nebalsuojančiu/neapsisprendusiu rinkėju. Pirmuoju atveju Darbo partijos balsų persiskirstymas įvyko socialdemokratų ir „Tvarkos ir teisingumo” kryptimi. Daug kam gali atrodyti, kad būtent pastaroji partija suvalgo Darbo partijos balsus, tačiau jos reitingas lyginant su Seimo rinkimais yra pakilęs tik 3-4 proc. Todėl tai neatsveria viso kitų valdančiųjų partijų balsų praradimo. Didžioji dauguma nusivylusiųjų nesirenka jokios partijos ir tampa neapsisprendusiais rinkėjais.

Kodėl TS-LKD reitingai didėja lėčiau, nei smunka valdžios reitingai? Pirmiausia – tai yra metodologinė „Vilmorus“ apklausų problema. „Vilmorus“ šioms apklausoms taiko Omnibuso metodą, t. y. politinių nuostatų klausimai yra įdedami į standartinę apklausą kartu su verslo bei kitų sričių klausimais. Todėl vyresni nei 74 m. asmenys nepatenka į apklausos imtį. Vyresnio amžiaus asmenys į apklausą neįtraukiami dėl verslo interesų – ši amžiaus grupė laikoma turinčia per mažą perkamąją galią, todėl į juos niekados nėra orientuojamos komercinių produktų reklamos priemonės ir todėl su šia grupe neatliekami sociologiniai tyrimai. Nuo tokio metodologinio neatitikimo nukenčia politinių preferencijų tyrimas. TS-LKD vyresni nei 74 m. amžiaus asmenys yra itin svarbūs, nes tai politiškai aktyvi rinkėjų grupė, kurios ypatingai reikšmingą dalį sudaro buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai. Todėl visados „Vilmorus“ apklausos rezultatai TS-LKD rodo 5 proc. žemesnį reitingą nei jis yra iš tikrųjų (tą galima įrodyti pačios TS-LKD užsakomomis apklausomis).

Kita priežastis – dešiniųjų partijų flirtas su protesto ir kairiuoju elektoratu yra gana sudėtingas procesas. TS-LKD, kuri visados yra matoma kaip sisteminė, racionali ir antipopulistinė politinė jėga, surasti ryšį su į populizmą, antisistemiškumą bei netgi generišką priešiškumą TS-LKD puoselėjamoms vertybėms jaučiančiais rinkėjais – yra sudėtinga. Tačiau šis procesas neišvengiamai vyksta. TS-LKD reitingai didėja, o jų augimą gali paskatinti didesnis TS-LKD dėmesys platesnei politinei programai, kurioje atsiras daugiau vietos ekonominės, socialinės, regionų politikos priemonėms, skirtoms žmonų ekonominio mobilumo  didinimui (skurdo mažinimui). Tai padaryti TS-LKD gali ir turi, kaip ir turi visam tam rasti tikslesnę politinę kalbą. Šis procesas pamažu vyksta, bet jį reikia paspartinti.

Galiausiai, kas laukia valdančiųjų reitingų? Remiantis tendencijomis – per artimiausius pora mėnesių Darbo partijos reitingai turėtų smukti žemiau 5 proc. ribos. Jeigu taip įvyks – tai gali sukelti vidinius Darbo partijos bruzdėjimus ar netgi paskatinti partijos byrėjimą. Šį procesą paskatinti gali ir kitos šiai partijai labai nepalankios aplinkybės. Prezidento rinkimuose ji kelia Artūrą Paulauską, kuris yra akivaizdus šių rinkimų autsaideris. Tai pilka ir politiškai neįdomi asmenybė. Abejotina ar jis sugebės organizuoti įdomesnę rinkiminę kampaniją. Tikėtina, kad jis surinks vos 2-3 proc. rinkėjų balsų. Toks pat likimas gali ištikti ir Darbo partijos sąrašą Europos Parlamento rinkimuose – partija strategiškai neteisingai sąrašo lyderiu pasirinko kitą pilką asmenybę, buvusį Seimo pirmininką Vydą Gedvilą. Tai asmuo, kuris būdamas Seimo pirmininku praktiškai nepatekdavo į „Vilmorus“ apklausas, nes žmonės jo tiesiog nežinodavo. Taigi sąrašo nevedant Viktor Uspaskich, yra tikėtina, kad ši partija EP rinkimuose patirs fiasko. Jeigu Prezidento rinkimai baigsis pirmajame ture, Dalios Grybauskaitės pergale, tada EP rinkimai  (pagal datas turintys sutapti su II Prezidento rinkimų turu) gali baigtis visišku Darbo partijos pralaimėjimu, nes norint gauti bent vieną europarlamentaro mandatą reikia rinkti kiek daugiau nei 7 proc. rinkėjų balsų. Esant mažam rinkėjų aktyvumui pranašumą įgauna tradicinės, stabilios partijos, o Darbo partija laviruoja ties išlikimo riba. Prie visų šių nepalankių aplinkybių reikia paminėti ir galimą Darbo partijos politinės korupcijos bylos atomazgą. Viktoro Uspaskich galutinis nuteisimas turėtų virsti Darbo partijos vidiniu subyrėjimu.

Taigi, Darbo partija yra visiškai nepavydėtinoje situacijoje. Jai gresia tolimesnis reitingų smukimas, kuris turėtų paskatinti vidinius bruzdesius po EP ir Prezidento rinkimų. Tikėtina, kad šiai partijai smunkant į užmarštį jos paslaugų gali būti atsisakyta ir valdančiojoje koalicijoje. Tokia tikimybė yra didelė, nes po Prezidento rinkimų naujai išrinktas šalies vadovas turės priimti Vyriausybės atsistatydinimą ir galės pareikalauti dalies ministrų pakeitimo, pavyzdžiui, pareikalauti Darbo partijos ministrų paslaugų atsisakymo.

Socialdemokratų reitingai taip pat mažės jiems darant vis daugiau klaidų. Čia paminėtinas ne tik algų pasididinimo faktas, bet ir nesugebėjimas normaliai suvaldyti situacijos dėl referendumų iniciatyvų bei ryškėjantis Vyriausybės neįgalumas imtis svarbių sprendimų. Stagnacija pasijaučia pamažu ir riba tarp jos ir depresijos yra labai plona. Jeigu dabartinis valdžios neveiklumas virs piltine depresija – matysime staigų socialdemokratų reitingų smukimą.

Andrius Vyšniauskas, Šešėlinės vyriausybės kancleris