X
Meniu

PAUL KRUGMAN. GRAIKIJA VIRŠ PRARAJOS

Jau kurį laiką akivaizdu, jog euro sukūrimas buvo didelė klaida. Europoje niekada nebuvo pradinių sąlygų, būtinų sėkmingam bendros valiutos funkcionavimui, visų pirma – reikiamo tipo fiskalinės ir bankų sąjungos. Egzistuodama Amerikoje tokia sąjunga, pavyzdžiui, užtikrina, jog sprogus nekilnojamojo turto burbului Floridoje centrinė valdžia automatiškai imsis priemonių, leidžiančių užtikrinti, jog nenukentės vyresniųjų piliečių sveikatos apsauga ar jų bankų indėliai.

Vis dėlto palikti pinigų sąjungą – gerokai sunkesnis ir labiau gąsdinantis sprendimas, nei prie jos nesijungti iš pat pradžių, ir kol kas net didžiausius sunkumus patiriančios Senojo žemyno ekonomikos kaskart apsigręždavo, priartėjusios prie šio sprendimo. Kas kartą vyriausybės galiausiai nusileisdavo kreditorių reikalavimams griežtai taupyti, tuo tarpu Europos centrinis bankas sugebėdavo suvaldyti paniką rinkoje.

Tačiau situacija Graikijoje pasiekė tašką, kuriame apsigręžti, rodos, nebegalima. Bankai laikinai uždaryti, įvestos kapitalo kontrolės priemonės: galimybių perkelti lėšas už valstybės ribų suvaržymai. Atrodo labai tikėtina, jog netrukus vyriausybė turės pradėti atlyginimus bei pensijas mokėti kvitais, taip sukurdama paralelinę valiutą. Be to, kitą savaitę šalyje vyks referendumas, kuriame bus sprendžiama, ar priimti „troikos“ – kreditorių interesus atstovaujančių institucijų – reikalavimus vykdyti dar griežtesnę politiką.

Šiame referendume Graikija turėtų balsuoti „ne“, o jos valdžia turėtų būti pasiruošusi prireikus palikti euro zoną. Kad suprastumėt, kodėl tai teigiu, turite suvokti, jog daugelis dalykų (nors ne visi), kuriuos girdėjote apie Graikijos išlaidavimą ir neatsakingumą, yra netiesa. Taip, praėjusio dešimtmečio pabaigoje Graikijos valdžia išlaidavo daugiau, nei išties galėjo sau leisti. Tačiau nuo tada ji pakartotinai „karpė“ išlaidas ir didino mokesčius. Darbo vietų skaičius viešajame sektoriuje smuko daugiau nei 25 proc. ir pensijos (lig tol išties buvusios gerokai per dosnios) buvo smarkiai apkarpytos. Jei sudėtume visas taikytas taupymo priemones, jų būtų daugiau nei pakankamai ne tik pradiniam deficitui padengti, bet ir jo pavertimui dideliu perviršiu.

Tad kodėl taip neįvyko? Neįvyko, nes Graikijos ekonomiką ištiko krachas, kurį labiausiai lėmė tos pačios išlaidų mažinimo priemonės, drauge sumažinusios ir pajamas. Šis krachas glaudžiai susijęs su euro valiuta – Graikiją sukausčiusia „ekonominiais tramdomaisiais marškiniais“. Sėkmingais taupymo atvejais, kuriais šalys suvaldo deficitą nesukeldamos ekonominės depresijos, tipiškai vykdomas ir ženklus valiutos devalvavimas, skatinantis konkurencingumą eksporto srityje. Taip, pavyzdžiui, buvo pasielgta 90-aisiais Kanadoje ir ne taip seniai – Islandijoje. Tačiau Graikija, neturėdama savos valiutos, neturėjo ir devalvacijos galimybės.

Ar lig šiol išdėstyti argumentai reiškia, jog Graikija turėtų pasitraukti iš euro zonos? Nebūtinai. Pagrindinė su Graikijos pasitraukimu susijusi problema visuomet buvo finansinio chaoso, paniško indėlių atsiėmimo sukeltų bankų sistemos veikimo trikdžių ir tiek pastarųjų, tiek neaiškaus skolų teisinio statuso lemtų verslo sunkumų rizika. Būtent dėl jos Graikijos vyriausybės viena po kitos pasidavė reikalavimams taupyti ir netgi „Syriza“, valdančioji komunistų partija, buvo linkusi sutikti su lig šiol Graikijai jau primestomis taupymo priemonėmis. Viskas, ko reikalavo ši politinė jėga, buvo taupymo priemonių negriežtinti dar labiau.

Vis dėlto „troika“ nesutiko ir su tuo. Šioje situacijoje lengva pasimesti detalėse, tačiau jos esmę apibūdina teiginys, jog Graikijai buvo pateiktas take-it-or-leave-it pasiūlymas – toks, kurį ši tegalėjo be išlygų ir diskusijų priimti arba atmesti. Iš esmės tokia pati politika kreditorių interesus atstovaujančių institucijų buvo taikoma visus penkerius pastaruosius metus.

Šis pasiūlymas yra ir, tikėtina, buvo sąmoningai suprojektuotas būti nepriimtinas Graikijos ministrui pirmininkui Aleksiui Tsiprui, nes priėmimas paneigtų jo egzistavimo politinėje arenoje prasmę. Todėl galima manyti, jog pasiūlymu siekta A. Tsiprą „išversti“ iš ministro pirmininko posto. Jei Graikijos visuomenė konfrontacijos su „troika“ bijo pakankamai, kad artėjančiame referendume pasisakytų „už“ paklusimą jos reikalavimams, veikiausiai šis tikslas bus pasiekas.

Tačiau pasisakyti „už“ jie neturėtų dėl trijų priežasčių. Pirma, šiandien žinome, kad vis griežtesnis taupymas veda į aklavietę: po penkerių taupymo metų Graikijos būklė blogesnė nei bet kada anksčiau. Antra, didelė ir galbūt didžiausia dalis chaoso, kurį sukeltų Graikijos pasitraukimas ir kurio baimintasi, išties jau yra sukelta. Kai bankai jau uždaryti, o kapitalo kontrolė įvesta, nebe tiek daug žalos, kurią dar būtų galima padaryti.

Galiausiai, sutikimas su „troikos“ reikalavimais reprezentuotų galutinį bet kokių Graikijos pretenzijų į nepriklausomybę atsisakymą. Neapsigaukite patikėdami teiginiais, jog „troikos“ pareigūnai tėra technokratai, neišauklėtiems neišmanėliams graikams aiškinantys, ką tikrai privalu padaryti norint, jog krizė pagaliau liautųsi. Šie tariami technokratai išties yra fantastai, lig šiol ignoravę viską, ką žinome apie makroekonomiką, ir klydę kiekviename žingsnyje. Šioje situacijoje lemiamą įtaką turi ne analizės rezultatai, o galia: kreditorių galia nutraukti Graikijos ekonomiką maitinančią „virkštelę“. Galia, kuri išliks gaji, kol apie šios šalies pasitraukimą iš euro zonos mąstysime kaip apie protu nesuvokiamą sprendimą.

Atėjo metas liautis nesuvokti: kitu atveju Graikija bus pasmerkta nesibaigiančiam taupymui ir ekonominei depresijai be užuominų apie šviesą tunelio gale.

„The New York Times“

Trumpai apie autorių: Paulas Krugmanas yra amerikiečių ekonomistas, Nobelio premijos laureatas, Prinstono universiteto ekonomikos ir tarptautinių santykių profesorius.