„Konkursas kaip konkursas“. Nesutinku, Mere!

Visada kalbėjau ir rašiau: Marijampolėje iš politikų ir žmonių santykių turi būti išguita baimė – baimė sakyti, ką galvoji, baimė dalyvauti, baimė prieštarauti valdžiai; direktoriai, tarnautojai, kandidatai į pareigas  neturi jausti jokio spaudimo stoti į partijas, jokio neigiamo dalykinio vertinimo dėl priklausymo kitoms politinėms jėgoms, jokios administracinės prievartos dalyvauti agitacijose ir rinkimuose ir t.t. Šiandien, po daugybės pokalbių su marijampoliečiais, esu dar labiau įsitikinęs, kad žmonėms to reikia, kad tai tiesiausias kelias į atsinaujinimą ir sąžiningesnę valdžią.

Praėjusią savaitę į viešumą išplaukė Marijampolės valdžios žingsnis, kuris normaliame demokratiniame pasaulyje būtų tiesiog tą valdžią išsprogdinęs. Marijampolės mero patarėjas, vienas iš vietos socialdemokratų lyderių A.Mitrulevičius, įpareigotas „grupės draugų“, neabejoju, vietos socialdemokratų grietinėlės, atvažiavęs į vienos kandidatės į Marijampolės greitosios medicinos pagalbos stoties vadovus namus, paliepė jai konkurse nedalyvauti. Spaudoje cituojami socialdemokrato žodžiai: „Apsitarėme, o mane kaip „šeštą“ pasiuntė pasakyti, kad nedalyvautumėt konkurse. Tu kaip nori elkis, tačiau nelaimėsi“. O kitą rytą, prieš pat konkursą, dar telefonu pasitikslinęs, ar kandidatė nepamiršusi jų vakarinio pokalbio…

Ciniškesnį valdžios elgesį sunku įsivaizduoti. Nejaugi (nors pokalbiuose žmonėmis dažnai tenka apie tai girdėti) išties tokie dalykai yra Marijampolės socialdemokratų kasdienybė? Nusikalstama kasdienybė! Štai meras A.Brazys: „Konkursas kaip konkursas“ – taip jis yra komentavęs šį skandalą…

Tai, kas merui ir jo „šeštam“ partijos bičiuliui yra „konkursas kaip konkursas“, tiesiog kerta į pačią Respublikos, kaip mūsų Tėvynės valdymo idealo, širdį, į pačią pilietinės bendruomenės egzistavimo širdį, iš pamatų griauna piliečių pasitikėjimą savo valstybe ir teisingumu, yra neabejotinas nusikaltimas, ir nusikaltimas ne vien pareigūnų ar politikų moralei.

Marijampolės žmonės kol kas tyli. Politikai tyli. Taip jau gyventi čia įprasta – juk čia tik „konkursas kaip konkursas“. Tokia ta Marijampolė: žmonės,  per susitikimus išdėstę savo rūpesčius, būtinai priduria – tik nesakykite miesto valdžiai ar net kokiai departamento vadovei; lyg pajuokaujant iš įtakingų politikų lūpų išsprūsta pamąstymai apie „juoduosius sąrašus“ – tų, kurie ne su socialdemokratais; tuoj su žiburiu ieškosime vadovo – ne socialdemokrato ar priversto  į juos įstoti; steigiami nauji etatai – lyg socialdemokratinė darbo birža… Žmonės privačiai keikiasi, viešai tyli…

Aš tylėti negaliu, nes iš principo kitaip įsivaizduoju politiką ir savo valstybę.

Viešai kreipiuosi į Jus, mere A. Brazy, su politiniu ir žmogišku siūlymu atstatydinti savo patarėją A.Mitrulevičių. Neabejoju, kad jis neteisėtai elgėsi su Jūsų ir socialdemokratų skyriaus vadovybės žinia, todėl neturiu didelių vilčių, kad Jūs sugebėsite šį žingsnį žengti, bet Marijampolės politinei ir pilietinei sveikatai, patiems socialdemokratams tai būtų pirmoji kregždė, žadanti demokratiškesnį ir teisingesnį gyvenimą.

Viešai kreipiuosi į Marijampolės miesto savivaldybės tarybos narius su prašymu pareikalauti mero A.Brazio pasiaiškinimo, principingai ištirti visas Marijampolės greitosios medicinos pagalbos vadovo konkurso aplinkybes, nusikalstamo spaudimo konkurso dalyviams faktus, pirmadienio posėdyje netvirtinti konkurso rezultatų, o skelbti naują skaidrų konkursą.

Aš savo ruožtu esu kreipęsis į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją su prašymu ištirti A.Mitrulevičiaus ir kitų Marijampolės pareigūnų neteisėto veikimo faktus ir spaudos publikacijas. Labai džiaugiuosi, kad R.Brazaitienė pilietiškai pasiryžusi „eiti prieš srovę“ ir, neabejoju, laikraščiams sakytus dalykus išdėstys ir oficialioms Lietuvos valstybės tyrimo institucijoms.

O visiems, laikantiems save Marijampolės ir Lietuvos piliečiais, siūlau perskaityti praėjusio ketvirtadienio „Suvalkietyje“ išspausdintą  Č.Jakštytės sonetą „Neišmokai“, ir skaitant atsakyti sau sąžiningai, ar ne per daug esame nuolankūs netiesai, tolerantiški pažeistai valdžios moralei, ar ne per gerai esame išmokę „klusniųjų kalbos“, ar ne per dažnai būname „sulinkę perpus“.

O gal dar Tu, skaitytojau, nesi tos klusniųjų kalbos išmokęs, o principingąją užmiršęs?

„Neišmokai?.. Kitaip negali? Pagarba tau manoji gili…“ (Č.Jakštytė)

Dr. A.Vidžiūnas

Lietuvos Respublikos Seimo narys