2015 m. Sausio 13-osios kalba. Saulius Pituška

Gerbiami Rimanto tėveliai, artimieji, garbūs svečiai ir susirinkusieji.

Ir vėl neužmirštuolės žiedu išsiskleidžia Sausio 13-oji. Diena, kuri kasmet vis darosi kitokia. Pergyvenome tragediją, užjautėme žuvusiųjų artimuosius, drauge gedėjome, kol ilgainiui atėjo suvokimas, kad ši diena- kartu ir mūsų tautos pergalės diena, visos Lietuvos padėkos diena. Padėkos žmonėms, pakeitusiems istoriją savo drąsia meile laisvai Lietuvai.

Šiandienos tarptautinių aktualijų kontekste Sausio 13-oji  įgauna naują atspalvį ir naują prasmę: laisvė nėra savaiminė duotybė, kuri iškovojama visiems laikams; ji trapi, ji saugoma ir puoselėjama kasdien.  Šiandieninė ukrainiečių kova už savo laisvę gyventi kitaip skaudžiu aidu atsiliepia Sausio 13-ąją išgyvenusių lietuvių širdyse, nes laisvė ir kova už ją nesupriešina, o sujungia, kuria bendrystę, prieš kurią bejėgiai visi priešai. Siejami istorinės praeities, mes broliškai jiems linkime laimėti kovą su išorės priešais, vidaus baimėmis ir prieštaravimais.

Šiandien tūkstančiai mokinių savo mokyklų languose įžiebė žvakutes. Jie sako: „atmintis gyva nes liudija“. Atmintis ir liudijimas juos pasiekia mūsų lūpomis. Ar mokame perteikti Sausio 13-osios dvasią, kuri tuomet  buvo pastatyta ant pareigos ir atsakomybės pamatų ? Ar vis dar gebame gyventi ir skleisti tą vienybę,  kai nesavanaudiškai dalinamasi vienu arbatos puodeliu ir laužo šiluma? Tikiu, kad stengiamės. Juk tuomet tikėjome, kad mūsų valstybė bus kitokia, bus žmoniška Lietuva, bus Lietuva, kurioje valdžia yra mūsų ir mums tarnauja. Turime tikėti ir šiandien, nes jaunos akys žvelgia į mus. Jie liks čia ir dirbs drauge su mumis, jei sugebėsime kurti saugią valstybę, kūrybišką ir gyvybingą Lietuvą laisvų tautų bendrijoje.

Lai šis Neužmirštuolės žiedas pagarbiai mums primena žuvusiuosius  tomis kruvinomis Sausio dienomis. Lai padeda gyventi ir elgtis taip, jog visuomet galėtume tikėti ir pasitikėti tiek savimi, tiek ir šalia esančiu.

Sustokime ir įsiklausykime, kaip  prasmingai skamba partizanų kapeliono Justino Lelešiaus Grafo žodžiai:

„Jūs užmiršite mus, bet mes, žūstantieji, jūsų prašome, mylėkite Tėvynę taip kaip mes mylėjome, neapvilkite mūsų už ką mes kraują liejome, mes į jus, gyvieji, žiūrėsime per amžius iš kapų.”