Aukštoji partinė matematika

Ponas Kirkilas nesename savo straipsnelyje ir valdantiesiems įkando – liberalus zuikiais išvadino, ir požiūrį pademonstravo – kitaip nei daugelis kolegų būtinybės laikytis drausmingos finansų politikos, kurią Mastrichto kriterijai aprašo, nepaneigė. Dargi davė nemokamų patarimų, kaip juos įgyvendinti esamomis sudėtingomis sąlygomis.

Į ironiškas pastabas apie liberalus tegul jie patys ir atsakinėja, o aš negaliu susilaikyti neatsakiusi į pasiūlymus, patyrusio pono Kirkilo pateiktus „lengviausių kelių“ ieškantiems „Finansų ministerijos valdininkams“.

Turbūt tik ponas Kirkilas ir težino, kaip „gaunama pinigų“ iš didesnio deficito. Deficitas, kalbant paprastai, yra niekas kitas, kaip suma, kuria išlaidos viršija pajamas, taigi, tai yra pinigų stygius. Ilfo ir Petrovo knygoje teko skaityti frazę „stygiaus perteklius“, bet matyti tokio reiškinio gyvenime – neteko. Todėl iš didesnio stygiaus papildomų pinigų biudžete, kitaip nei teigia ponas Kirkilas, negalėtų „atsirasti“ – juos reikėtų papildomai pasiskolinti.

Be to, prieš teikiant tokius pasiūlymus, būtų neblogai pasitarti su kokiu matematikos mokytoju. Visų pirma, 0,1 procento BVP yra ne „keli šimtai“, o vienas šimtas milijonų litų. Bet svarbiausia yra net gi ne tai – juk biudžeto projektą tenka peržiūrėti dėl pablogėjusios makroekonominės aplinkos. Ji lemia, kad mūsų ūkis, atrodo, augs lėčiau nei buvo prognozuota rugsėjį. Antraip dėl ko gi čia reiktų taip karštai diskutuoti?!

Taigi, lėčiau augs mūsų BVP – tiek grandine susieta apimtis (realus BVP), tiek einamosiomis kainomis (nominalus BVP). Tikiuosi, buvęs premjeras dar prisimena, kad Mastrichto skolos ir deficito kriterijai skaičiuojami nuo nominalaus BVP. Taigi, nėra sunku pasiėmus skaičiuotuvą bei rugsėjo ir lapkričio Finansų ministerijos projekcijas suskaičiuoti, kad tai, kas buvo 2.8 procento rugsėjį prognozuoto kitų metų BVP (115 mlrd. litų), yra beveik 3 procentai dabartinės BVP prognozės (108,9 mlrd. litų).

Atrodo, kad tas, kas bando primesti Finansų ministerijai supaprastintą požiūrį į klausimų sprendimą, pats neišvengia supaprastinto požiūrio ir dar su šleivoka aritmetika. Labai „politikiškas“ įsitikinimas – parašyk skaičių, o su juo –atsiras ir pinigų. Paprasta ir lengva.

Deja, gyvenime nėra nei paprasta, nei lengva. Dažniausiai – labai sunku. Nes biudžetas ir toliau tebeturi tik tas pačias dvi puses – pajamas ir išlaidas. Ir jeigu jau nesiginčijame su ponu Kirkilu, kad bent Mastrichto kriterijus – ne didesnis kaip 3 procentų deficitas – kitais metais mums yra svarbu, turime grįžti prie tų pačių nusibodusių diskusijų – kaip padidinti pajamas ir (arba) sumažinti išlaidas. Ir čia nepagailėta patarimų, kuriuos autorius, tikiuosi, pats laiko rimtais, priešingu atveju, tai būtų tiesiog demagogija.

Dėl besikeičiančių prognozių visų biudžetų pajamos nuo pradinio plano mažėja maždaug milijardu litų. Visų valstybės valdymo institucijų – Parlamento, ministerijų, tarnybų ir inspekcijų – išlaikymas (valdymo išlaidos) atsieina apie 1,3 milijardo. Tai gal, sakau, uždarom viską ir dar 300 mln. liekam „pliuse“? Be finansavimo sritims, už kurią konkreti ministerija yra atsakinga (švietimui, policijai, socialinei ar sveikatos apsaugai, skolos aptarnavimui ir t.t.) ir pavaldžių žinybų bet kuri ministerija Lietuvos mokesčių mokėtojams vidutiniškai „kainuoja“ 20-30 mln. litų, o kai kam vėžį varanti ir todėl uždarytina Energetikos ministerija – mažiau nei 10 mln. Todėl net sujungus ministerijas į Apsaugos bei Reikalų (pagal bendrą žodį pavadinime) ir “Viso kito” (toms, kurių pavadinimų joks bendras žodis nesieja) vargiai būtų „sutaupyta“ daug daugiau nei ministrų ir viceministrų alga, nes ir sujungtose ministerijose tas pačia funkcijas ir toliau teks atlikti.

Dar yra pavaldžių žinybų, sakysite. Teisingai, daugiausia galima būtų „sutaupyti“ uždarius mokesčių inspekciją ir muitinę – šioms institucijoms išleidžiama apie ketvirtadalį visų valdymo išlaidų. Jau nekalbant apie tai, kad šių įstaigų finansavimas seniai sugrįžęs į 2006-2007 metus, kaip ir daugumos valstybinių institucijų (bet ne jų kuruojamų sričių), beje. Taigi, ir vėl tenka konstatuoti, kad kaip „sprendimas“ pateikiamas nuvalkiotas popsas, kuris maloniai skamba neįsigilinančiųjų ausiai, ir, deja, mažai turi bendra su realybe.

Taupyti reikia visur ir čia valdymas – jokia išimtis, juk nuo jo ir buvo pradėta. Tačiau lengva ranka mostelėti į valdymą, bandant atsakyti į milijardo litų vertės klausimą, yra veidmainiška. Juk niekas neįtars, kad buvęs premjeras nežino, kam iš tiesų išleidžiami 36 milijardai viešųjų litų ir kad „valdžios sektoriaus išlaidos“ nėra išlaidos, skirtos „valdžiai išlaikyti“, o tiesiog per biudžetą paskirstomos lėšos įvairioms žmonėms svarbioms sritims.

Na ir pabaigai – taip taip, tie nekenčiami mokesčiai. Teigiama, kad PVM didinimas yra blogis, o teisingi atsakymai glūdi kitur. Pasiūlymai labai logiški socialdemokratui- turto mokestis, o ir progresiniai jau čia. Jeigu staiga Vyriausybė ateitų su tokiais pasiūlymais į Seimą, ar balsuotumėt, ponas Kirkilai? Užkluptas tokio klausimo, sakysite: negalima įsipareigoti, reikia pažiūrėti, ką siūlo, kokie tarifai, kokie vertės ar pajamų laipteliai ir kitos aplinkybės, nes gal Vyriausybė atneš kokį „mokesčių didinimą“.

Kiekvienas save gerbiantis „mokesčių ekspertas“ žino – mokesčius reikia didinti taip, kad jie… niekam nedidėtų. Todėl ir neturime nei turto mokesčių, anei progresinių mokesčių turbūt neturėsime, nes net socialdemokratų partija nenorės pasakyti, jog pvz. 3500 litų į mėnesį uždirbantis žmogus Lietuvos masteliais yra turtingas ir todėl turėtų mokėti daugiau mokesčių, nei moka dabar. Kaip ir odiozinė „močiutė iš Žvėryno“, dėl kurios turto mokesčio taip ir neturime.

Net nemalonu pagalvoti, kiek kreivos dūšios tuose siūlymuose. Juk aibę progų turėjo dabartiniai turto mokesčių ir progresinių mokesčių „apologetai“ (rašau kabutėse, nes sunku tikėti nuoširdumu) tai padaryti anksčiau, o kas neleido? Maištingieji liberalai, kurių būta ir socialdemokratų vadovaujamose vyriausybėse? Ar gal „Finansų ministerijos valdininkų“ kontrrevoliucija, nors jie ir vakar, ir šiandien sako, kad turto mokesčio Lietuvai reikia? Atsakymas slypi turbūt kitur – kalbėjimas apie turto ir progresinius mokesčius yra daug patrauklesnis negu patys mokesčiai, ypač jeigu jais norima išspręsti bent pusės milijardo uždavinį.

Taigi, ponas Kirkilas persūdo, teigdamas, jos finansų ministrė nemato jokių alternatyvų didėjančiam deficitui suvaldyti, išskyrus PVM didinimą. Yra jų neabejotinai, tik (jeigu atmesi popsą) visi pasirinkimai gali būti apibūdinti šauniojo kareivio Šveiko teiginiu, jog ropė nėra saldesnė už ridiką.

Finansų ministrė Ingrida Šimonytė

DELFI. LT