Gerbiami Rimanto tėveliai, artimieji, garbūs svečiai ir visi susirinkusieji!

„Kruvinos žemės“- taip pavadintos žemės, esančios pačiame Europos centre – nuo Vidurio Lenkijos iki Vakarų Rusijos, apimančios Ukrainą, Baltarusiją ir Baltijos šalis.  Šis regionas patyrė istorijoje neregėto masto masinį smurtą. Tai XX a. siaubas, kuris Lietuvoje  baigėsi 1991m. sausio įvykiais.

Dvidešimt vieneri metai prabėgo nuo šių įvykių – ir tai jau mūsų jaunos valstybės nueitas kelias, mūsų visų nugyventi metai, užaugusi jaunoji karta, kuri tik iš pasakojimų susipažįsta su siaubingu istorijos tarpsniu.  Nors sakoma, kad laikas daug ką keičia, tačiau  man šiandien labai gyvas  paaugliškas nenusakomos baimės jausmas, didelės tėvų ir kaimynų akys, kuriose matyti tiek nerimas, tiek ryžtas, tiek tikėjimas, kad viskas turi greitai ir gerai  baigtis.

Dabar mes mokom istorijos vaikus, kurie gimė ir užaugo jau laisvės metais. Kaipgi jie šiuos įvykius  mato ir vertina? O regi ir supranta jie teisingai. Sausio įvykius šiandien gimnazistai savo pasakojimuose ir rašiniuose įvardija kaip mažųjų taikos ir išminties pergalę, nes Lietuva – tas mažas žemės lopinėlis su ryžtingais žmonėmis, kurių pagrindinis ginklas buvo tyla, malda ir  daina, – sugebėjo laimėti prieš daug didesnę galybę. Mūsų Sūduvos gimnazijoje ryšys su Sausio 13- osios įvykiais yra dar glaudesnis, nes, kaip sako patys gimnazistai, mes vaikštome tais pačiais koridoriais kaip ir žmogus, už tėvynės laisvę sumokėjęs pačią aukščiausią kainą- gyvybės kainą, kuri yra tiek prasminga, jog atvėrė galimybes pačiai didžiausiai tautos dvasinei vertybei- laisvei. Mes visi lenkiame galvas prieš Rimantą ir visus žuvusiuosius, prieš jų stiprybę, meilę tėvynei, pilietiškumą ir už suteiktą galimybę gyventi ir kurti laisvoje šalyje.

Lietuvos partizanai savo dainose,  dienoraščiuose Lietuvą vadino mama ir kovojo už ją, nes mūsų mama tuomet buvo nelaisvėje. Šiandien mūsų visų  mama yra su mumis, bet kartais, nebemokėdami to turėjimo įvertinti, nebemokame  ir jos branginti. Nepasitikėjimas, nuolatinė kritika, valstybės ir valdžios tapatinimas sukelia daug negatyvių jausmų, kurie kitus paskatina bėgti. Bet ar galima palikti savo mamą, o ypač tada, kai matome, jog ji turi problemų, kurias galime ir privalome spręsti visi.

Šiandien, prisiliečiant prie Sausio 13- osios tvirtybės, norisi pabaigti poeto žodžiais:

„Būkit jauni ir drąsūs,

Šaukit savo tiesą.

Tegul upė užverda krauju,

Teskyla akmuo!”

Būkim tvirti, išmintingi, tikintys ir pasitikintys, būkim tokie, kokius mus norėtų matyti tie, prieš kuriuos šiandien nulenkiame galvas.

Vaida Pituškienė