Iš didelio rašto išėjo iš krašto

Klausimas referendumui buvo teikiamas toks: „pritariu naujos atominės elektrinės statybai Lietuvos Respublikoje“. 37,32 proc. balsavusiųjų kryželį padėjo prie atsakymo TAIP. Sprendimas laikomas priimtu, kai patariamajame referendume dalyvauja daugiau kaip pusė rinkimų teisę turinčių piliečių ir daugiau kaip pusė iš jų pritaria pasiūlytam sprendimui. Todėl referendumo rezultatai tarsi pakibo ore: teisiniu požiūriu nepriimta jokio sprendimo.

Referendumo iniciatoriai, akivaizdžiai siekę sužlugdyti naujos atominės elektrinės projektą ir manydami, kad labai sumaniai kelia klausimą, susipainiojo ir sužlugdė savo idėją. Telieka „apgailestauti“ dėl jų kvailumo ir priminti, kad šiam kvailumui patenkinti iššvaistyta apie 2 mln. litų – mūsų visų pinigų.

Konsultacinis referendumas neįpareigoja keisti įstatymų

Lietuvoje gali būti rengiami privalomieji ir konsultaciniai (patariamieji) referendumai. Referendumo įstatyme apibrėžti ir klausimai, kuriais galima rengti privalomuosius referendumus: tik dėl teisės aktų. Tokiais referendumais, pavyzdžiui, patvirtinta Konstitucija, Sutartis dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje. Visais kitais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais įstatyme siūloma rengti patariamuosius referendumus – tokius, kurių sprendimų nebūtina įgyvendinti įstatymais.
Po pastarojo referendumo pasigirsta siūlymų naikinti naujos atominės elektrinės statybą apibrėžiančius įstatymus.

Pavyzdžiui, Nepriklausomybės akto signataras Zigmas Vaišvila siūlo pripažinti netekusiais galios Atominės elektrinės įstatymą ir Įstatymą dėl koncesijos suteikimo bei Lietuvos Respublikos esminių turtinių įsipareigojimų prisiėmimo Visagino branduolinės (atominės) elektrinės projekte. Su visa pagarba signatarui, Seimas to daryti neprivalo: referendumo sprendimas nėra priimtas.

Viską lems naujasis Seimas ir būsimoji Vyriausybė

Vis dėlto referendumo rezultatai naujos branduolinės jėgainės priešininkams duoda galimybę toliau manipuliuoti visuomenės nuomone ir žlugdyti projektą: neva „tauta nepritarė statyboms“.
Dėl gausybės apie ją skleidžiamų mitų atominė energetika tapo itin paveiki viešosios opinijos – imkime kad ir Vokietijos pavyzdį: po Fukušimos katastrofos ji paskelbė iki 2022 m. sustabdysianti visus branduolinius reaktorius.

Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šis sprendimas priimtas ne referendumu, o vyriausybės, kuriai vadovaujanti partija vienoje iš šalies žemių triuškinamai pralaimėjo rinkimus „branduolio“ priešininkams. Tačiau įstatymai ir vyriausybės nutarimai gali būti keičiami. Vokietija dar prieš dešimtmetį buvo paskelbusi, kad atsisako atominės energetikos – na ir kas? Sprendimą uždaryti visus reaktorius buvo priėmusi ir Švedija, tačiau dabar ji skelbia statysianti po vieną naują vietoje kiekvieno uždaromo seno.

Juodas darbas atliktas – projektui pakenkta

Tačiau referendumas Lietuvoje vis dėlto padarė juodą darbą: jau vien idėja jį surengti parodė susvyravusią visuomenės nuomonę apie branduolinę energetiką. Ką daro abejonės dėl tokio brangaus ir ilgalaikio projekto, kaip Visagino atominė elektrinė? Jos didina projekto riziką – riziką, kad investavus milijardus, vieną dieną jo gali būti atsisakyta. Kaip elgiasi bankai, matydami didėjančią riziką? Jie arba neskolina, arba skolina už didesnes palūkanas. Ir viena, ir kita gali projektą nužudyti.

Todėl Visagino elektrinės ateitis priklausys nuo ką tik prisiekusio Seimo ir jau formuojamos Vyriausybės, nuo jų ryžto nepaisyti manipuliatyvaus ir teisiškai bereikšmio referendumo, ryžto nuspręsti, ar Lietuva toliau eis Nepriklausomybės keliu.

Nepriklausomybė pavojuje?

Prisiminkime, kaip buvo subrandintas referendumas dėl naujos atominės. Vos Lietuvai ėmus iš tikrųjų konstruoti projektą, o ne tik apie jį kalbėti, šalimais – Baltarusijoje ir Karaliaučiuje – taip pat prašnekta apie atomines elektrines. Be to, prie pat Lietuvos sienų. Kodėl jų projektai po šiolei tokie migloti? O gi todėl, kad nė vienas iš jų neturi ekonominio pagrindo, be to migla prie pat nuosavo slenksčio žmonėms kelia nerimą. Nerimas dėl šių neskaidrių projektų (neskaidrumas branduolinėje energetikoje automatiškai reiškia nesaugumą) po Fukušimos peraugo į protestus prieš branduolinę energetiką regione apskritai – esą trijų atominių elektrinių tokiam mažam žemės lopinėliui tikrai per daug.

Dabar atsakykime į klausimą: kur, labiausiai tikėtina, protestai „suveiks“? O gi demokratinėje visuomenėje, kur valdžia paiso visuomenės nuomonės. Nori nenori teks pripažinti, kad vienintelė iš trijų aptariamų visuomenių demokratiška yra Lietuva. Rezultatas – referendumas prieš vieną vienintelį iš penkių planuojamų statyti reaktorių, kurio projektas plėtojamas skaidriai, pagal tarptautinę teisę.

Miglota branduolinė kaimynystė

Baltarusijos postringavimuose apie naują atominę galima rasti techninės logikos: jėgainė stovėtų vadinamajame BRELL‘o žiede (BRELL – Baltarusija, Rusija, Estija, Latvija ir Lietuva), kuriame, sustabdžius Ignalinos atominę elektrinę, ėmė stigti elektros. Tačiau kitokio pagrindo – nė pro didinamąjį stiklą. Baltarusija neturi žinių, kaip jėgainę pastatyti ir valdyti, neturi branduolinės energetikos teisinės bazės ir saugos priežiūros institucijos, kurios specialistus išsiugdyti, pavyzdžiui, Lietuvai prireikė dviejų dešimtmečių, o svarbiausia – ji neturi pinigų. Minsko kalbos apie kreditinę liniją iš Maskvos kalbomis ir telieka pastarajai, matyt, pačiai netikint projekto sėkme.
Karaliaučiaus planuose apstu politinės valios, tačiau logikos iki šiol nebuvo nė lašo.

Jam nereikia nė vienos kilovatvalandės naujoje atominėje pagamintos elektros, nes lig valios ja apsirūpina iš dujomis kūrenamų jėgainių, o padėti pertekliaus nėra kur, tik į Lietuvą. Tačiau tam, kad Lietuva pirktų, reikia sustiprinti jungtis, reikia sustiprinti jos vidaus tinklus tam, kad taptų prieinamos rezervinės elektrinės ir Baltijos šalių statomos jungtys su Skandinavija ir Vakarų Europa. Tai taptų įmanoma, jei Lietuva negalėtų pati apsirūpinti elektra ir norėtų ją pirkti iš Rusijos. Kadangi Lietuva jau priėmė reikiamus įstatymus ir subrandino savos atominės projektą, teliko inicijuoti referendumą ir atvesti apdumtą lietuvių liaudį prie balsadėžių savomis rankomis sugriauti savo ateitį.

„Juodojo“ scenarijaus juodraštis

Sustabdžiusi Ignalinos atominę elektrinę, Lietuva pati nepasigamina nė trečdalio jai reikalingos elektros energijos. Likusią dalį – būna dienų, kad iki 95 proc. – importuoja, daugiausia iš Rusijos. O tai, ką pasigamina pati, pasigamina iš rusiškų dujų, už kurias dar ir moka bene daugiausiai Europoje, nes neturi kito pasirinkimo. 

Šitaip didžioji dalis vidutinės lietuvių šeimos pajamų – šalies mastu apie 2 mlrd. litų kasmet – iškeliauja į Rusiją mokesčiais už energiją ir jos išteklius. Ten, Rusijoje, už tuos pinigus statomos naujos elektrinės, kuriamos darbo vietos, mokami atlyginimai, mokesčiai iš atlyginimų atitenka Rusijos, o ne Lietuvos biudžetui. 

Smarkiai apkumščiavęs naujos atominės elektrinės projektą, Kremlius jau bando jėgas prieš planuojamą suskystintų dujų terminalą, suteiksiantį Lietuvai galimybę pasirinkti pigesnių dujų tiekėją. Kam? O gi tam, kad išvarę iš Lietuvos didžiausią istorijoje investiciją ir šitaip amžiams atbaidę visus kitus investuotojus, patys mažai ką gaminantys ir parduodantys, tik vartojantys ir todėl nesukrapštantys pinigų savoms investicijoms, mes vis tekintume ir tekintume savo varganus pinigėlius į Rusijos kišenę.

Kodėl? O gi todėl, kad įgyvendinus šią Kremliaus valią, Lietuva – išdidi Europos Sąjungos ir NATO narė – taip ir liks Rusijos provincija, tik šįkart ne pačia vakarietiškiausia matant įspūdingą Estijos, Kazachstano ar Azerbaidžano pažangą.