A.Vidžiūnas: Tikėti Lietuva. Ir savimi

Nuo Kovo 11-osios lietuviai jau 20 metų gali sakyti: mes vėl turime savo valstybę!

Mes ją buvome turėję – tikrą, stiprią, garbingą – ir anksčiau, bet 1940 m. Aukščiausiasis lėmė kitaip – ypač koncentruotą neteisybių ir išbandymų tautai penkiasdešimtmetį, kreivų veidrodžių ir dvigubos moralės penkiasdešimtmetį. Tą penkiasdešimtmetį mes ir atsilikome nuo normalių pasaulio valstybių.

Kovo 11-ąją Lietuvos valstybę atkūrėme pirmiausia dėl to, kad per socialistinės okupacijos penkiasdešimtmetį nebuvo spėta užgesinti tų dviejų svarbiųjų ir pergalingų prieškario nepriklausomybės dešimtmečių šviesos; ta šviesa dažnai sklido jau netiesiogiai, bet labai paveikiai ir stebuklingai. Sklido, ačiū Dievui, ir iš toliau – iš išsibarsčiusių po platų demokratinių šalių pasaulį tautiečių laiškų, iš išeivių kūrybos, iš močiutės smetoninių albumų, iš sutrintų Šapokos istorijos kopijų, atklystančių į studentų bendrabučio kambarį vos vienai nakčiai. Nepriklausomybės šviesa įspindo pro priverstinius iškreiptos ekonomikos modelius, pro kukurūzus, sėjamus tik kvadratiniu lizdiniu būdu, pro rusifikacijos nutarimus, pro ideologinį melą ir bemaž iki nulio sužlugdytas žmogaus laisves ir teises.

Nepriklausomybė – kalnas su dviem šlaitais

Lietuvos žmonės laimėjo. Laimėjo tie, kurie buvo valstybės atkūrimo lyderiai, laimėjo tūkstančiai lietuvių, kurie šią valstybę kūrė širdimi, krauju, asmenine auka. Laimėjo ir prieš dvidešimt metų netikėję, prieštaravę, trukdę. Šiandien vargu ar verta dalytis. Svarbiau kita: kaip yra sakęs buvęs Lietuvos atgimimo ir pirmasis atkurtosios Lietuvos Respublikos vadovas prof. V. Landsbergis, „Kovo 11-oji – tai kalno viršūnė su dviem šlaitais. Vienu šlaitu mes įkopėme, kad iškeltume nepriklausomybės vėliavą, skaistų ženklą savo žmonėms ir pasauliui – matykite ir supraskite: vėl yra Lietuvos valstybė. Kitu šlaitu, apsidairę nuo Kovo 11-osios viršūnės, tebeeiname į neištirtus XXI amžiaus horizontus. Einame savo pačių pasirinktu keliu, kuris vadinasi „laisva šalis laisvų tautų bendrijoje“.

Šiandien V. Landsbergio metaforiškai įvardytas vienas Lietuvos valstybės atkūrimo kalno šlaitas įveiktas. Ir dėl to turime didžiuotis ir džiaugtis, pastūmę į šoną visokius buitinius nesmagumus. Ypač kai yra tautų, apie tai tik svajojančių, kad ir nelaisvas laisvasis Tibetas arba iki šiol galutinai neparklupdyta Čečėnija.

Mums likęs kitas šlaitas – daug statesnis – negrįžtamai įtvirtinti Lietuvą laisvų, pasiturinčių ir saugių valstybių gretoje, o jos žmonėms sukurti tokias gyvenimo sąlygas, kad jie jaustųsi gyvenantys teisingoje, globojančioje ir pažangioje valstybėje. Todėl Kovo 11-oji iš tiesų verta ne vien romantiškai saldžių žodžių. Naujosios valstybės 20-metis mus įpareigoja ne tik džiaugtis gražiu jubiliejumi, bet ir suvokti visų mūsų nuolatinę bendrą atsakomybę už praeities sėkmes ir nesėkmes, už dabartį ir ateinančius amžius.

Šiandien visi iš naujo turime tapti Kovo 11-osios žmonėmis, nes netikėjimas, delsimas, abejonės dėl strateginių Lietuvos raidos krypčių, pasyvus žvilgsnis ir manymas, kad viskas susitvarkys savaime, be mano, be mano kaimyno pastangų, būtų neparama savo valstybei, būtų jos žmonių gerovės atidėjimas vėlesniems laikams, būtų Lietuvos palikimas naujiems pavojingiems išmėginimams.

Matome didelę pažangą, kurią pasiekė modernėjanti Lietuva. Norėjome laisvos  ir nepriklausomos, demokratinės ir saugios Lietuvos. Tokią ją sukūrėme, turime ir  branginame. Norėjome  modernios  ir atsparios Lietuvos atvirame pasaulyje ir tokią ją kasdien kuriame.

Pasisakykim sau ir pakelkim galvas: mes nesame Europos mažiukai, o vidutinio dydžio valstybė. Mūsų ekonomika anaiptol ne silpniausia. Mūsų balsas Europos Sąjungoje ir pasaulio saugumo forumuose girdimas ir vertinamas. Mūsų istorija – spalvinga ir garbinga, o kultūra ir kalba atlaikė šimtametes okupacijas. Atlaikys, nė kiek neabejokim, ir globalizacijos spaudimus.

Laisvės taip pat turime išmokti

Galėtume sakyti, šiandien jau yra baigęsis vienas naujosios Lietuvos raidos etapas. Esminė šio etapo programa buvo sugrįžti į Vakarus. Tikslai, kurie buvo iškelti Sąjūdžio laikais atkuriant valstybę, formaliai kalbant, daugiau ar mažiau įgyvendinti. Nepriklausomybė, demokratinė valstybė, gyvenanti be primestų taisyklių ir okupacinės kariuomenės, laisvas žmogus, rinkos taisyklėmis grindžiamas ūkis, integracija į ES ir NATO – šios strateginės Lietuvos kūrimo kryptys buvo pasiūlytos dešiniųjų politinio mąstymo ir veikimo jėgų. Šios kryptys buvo ir yra rezultatyvi Lietuvos ateities vizija.

Tačiau turime sąžiningai pripažinti, kad Lietuva dar nėra tokia, kokios nori jos žmonės, turime pripažinti, kad paprastam piliečiui kol kas einasi tikrai ne taip gerai, kaip jis viltingai mąstė stovėdamas Baltijos kelyje. Viskas lėčiau ir ne taip teisinga, kaip galėtų būti.

Mes dar nesame išmokę atsakingai naudotis laisve taip, kad ji tarnautų bendrajam gėriui ir visų gerovei. Kartais rodosi, kad mums patiems atsakomybė už save, savo šeimą, bendruomenę, visą valstybę yra per sunki našta. Mojame ranka, tikimės per daug iš kitų, ypač – per rinkimus iš politikų, svarstome gatvės teismo kategorijomis.

Lietuva būtų pasiekusi didesnės pažangos, jeigu atgautos laisvės sąlygomis Sąjūdžio idealų nebūtų užgožusios piniginės gerovės, greitos televizinės laimės, gobšumo, korupcijos apraiškos, netikėjimo ir nemeilės kultūra, jeigu būtų buvę mažiau nesąžiningumo ir nepareigingumo, kur kas daugiau atsakomybės ir  solidarumo. Jeigu nebūtų nusilpęs doram gyvenimui ir žmonių santykiams taip reikalingas gėdos jausmas.

Pastarųjų metų Lietuvos žmonių gyvenimą apsunkino ir  didžiulė pasaulinė finansų bei  ekonomikos krizė, kuri mūsų valstybę atbloškė keletą metų. Nuoširdžiai ačiū visiems mūsų žmonėms, kurie turėjo atsisakyti dalies savo gerovės, kurie solidariai rėmė pastangas saugotis nuo grėsusio lito nuvertėjimo, ekonominės ir  socialinės griūties, išsaugoti ūkio konkurencingumo globalioje rinkoje pagrindus.

Kitokios politikos ir kitokios visuomenės ilgesys

Sunkmetis turi sutelkti. Sudaryti naujas galimybes iniciatyviems ir protingiems verslininkams, studentams, kultūros kūrėjams. Iškelti naujos kokybės politiką, grindžiamą padorumu, tiesos sakymu ir pasaulio procesų analize. Smagiausia būtų, kad sugrįžtų į Lietuvą ir Sūduvą mūsų visų pergalingas Sąjūdžio idealizmas, solidarumas, vienybė ir optimizmas.

Esu politikas, noriu sąžiningai tarnauti Marijampolės, Sūduvos ir visos Lietuvos žmonėms, todėl man vienas iš svarbiausių Kovo 11-osios iškeltų uždavinių – kitokios kokybės politika, kitokios kokybės valstybės valdymo sugebėjimai ir kitokie valdžios santykiai su savo piliečiais. To taip reikia, bet kaip sunkiai ta kryptimi judama! Lietuvai reikia vertybinės, o ne reklaminės, reikia programinės, o ne įvaizdžio kūrėjų sukurtos politikos. Reikia atsakingos politikos, piliečiui kalbančios atvirai ir sąžiningai, veikiančios atvirai ir sąžiningai, o ne besiremiančios mažos tiesos ir didelės netiesos mišiniu. Reikia politikos, galinčios rezultatyviai veikti modernių pasaulio iššūkių erdvėje, o ne vien gudriai manipuliuojančios žmonių jausmais, nelaimėmis, valstybės nesėkmėmis ir apsikaišiusios neįmanomų pažadų girliandomis.

Valstybė – ne vien Vilnius

Ir už visa tai turi būti atsakingi Kovo 11-osios žmonės – ne vien signatarai, ne vien šiandienos politikai, – ir mes visi. Juk valstybė negali būti tapatinama vien su valdžia, kuri šiandien  viena, rytoj bus kita – ko norės žmonės, tuos išsirinks. Valstybė – ne valdžia, tai ir teritorija, ir teisė, ir istorija, ir – svarbiausia – visi žmonės, Aukščiausiojo lėmimu jau daug daugiau nei tūkstantmetį gyvenantys Lietuva vadinamoje Žemės vietoje.

Valstybė nėra vien Vilnius, jos tikrasis gyvenimas – ne tas, kuris rodomas spaudos puslapiuose, visai ne tas, kuris režisuojamas visokiose televizijų „tiriamosiose“ kakadu ar visokiuose skandalų dešimtukuose; net ne tas, kuris iškeliamas aistringų Seimo ar savivaldybės tarybos diskusijų tribūnose. Naujoji Lietuva – kiekvieno iš mūsų gyvenimas, darbai, mintys, jausmai, pergalės, nusivylimai, laimės, ligos, tikėjimai ir netikėjimai. Naujoji Lietuva – ir londonai, ir airijos, bet ir MŪSŲ mokslininkai bei studentai geriausiuose pasaulio universitetuose, ir eurovizijų dainos, sporto, verslo, teatro, literatūros kūriniai, sklindantys po pasaulį ir po mūsų kaimus bei miestus. Mūsų Lietuva – ir pliusai, ir minusai. Kaip sakė linksmaliežuvis Vaižgantas: padliecai tie lietuviai, bet broliai… Jei kaltinam Lietuvą, kad ji bloga šalis, juk kaltinamės patys save.

Ir Lietuva Marijampolėje – tikrai ne vien mero, Seimo narių, Vyriausybės atstovų veikla, anaiptol ne partijų ar valdininkų nuosavybė. Ją kūrė ir kuria savo pašaukimą pagavę žmonės, susieję savo likimą su šiuo kraštu, intelektualai, atsakingai svarstantys ir dar atsakingiau renkantys. Apie juos telkiamasi, jais tikima. Vidrinskai – Danutė ir jau a.a. Zigmantas, Viliūnai, Šepkai, daugelis kitų, o šalia Jurgita, Rūta, Daiva, Andrius, Arūnas, Tadas ir dar daugiau kitų. Jų požiūris į gimtinę – ne prašantis, ne keikiantis, ne rezignuojantis, ne pasiduodantis. Protingai kritiškas, bet kuriantis ir optimistinis.

Aš sveikinu visus su dvidešimtosiomis atkurtos nepriklausomybės metinėmis.

Būkime sykiu ne vien per šventes, ne vien vartydami romantiškai nuspalvintus mūsų naujosios istorijos puslapius, bet ir kopdami nelengvais valstybės kūrimo kalno šlaitais. Su savo tikėjimu. Su nelengva savo buities našta. Su tuo gabalėliu Tėviškės gyvenimo, už kurį esame asmeniškai atsakingi.

LR Seimo narys

Dr. Arvydas Vidžiūnas