Balandžio pastabos

Svogūniniai politikų veidai

Balandžio 1 d. televizijos pabėrė visokių svogūnų ir kitokių apdovanojimų politikams ir esantiems šalia jų. Gaila, įspūdis vienpusis: pramogų ir skandalų laidose politikai rodomi tik kaip idiotai, savanaudžiai ir vien tyčiojimosi vertos figūros. O patys politikai, su prisiverstinėmis šypsenomis jose dalyvaujantys, ir patys stiprina iškreiptą įspūdį, kad politika, darbas Seime ar Vyriausybėje, atstovavimas rinkėjams yra vien skandalinga, nerimta, paviršutiniška veikla, vien didelis nevykėlių juokdarių pokštas. Vulgarėja laidos, negalėčiau paneigti, kad kartu nevulgarėja ir politikai…

Nors nesu nelinksmo būdo žmogus, nors esu ir pats ne kartą kviestas šokti ir dainuoti visokiuose konkursuose, nemanau, kad tai politiko priedermė. Kai kokio Algio Greitai – šiaip intelektualaus ir kartais visai simpatingo humoristo – laidoje dalyvauja kokia ministrė (čia mano atsiminimai apie vieną laidą su buvusia ministre V.Blinkevičiūte), o jis pats vartosi po ministrės kojomis su varvančia nosimi ir visokiais riaugėjimais, man darosi nejauku – ir pirmiausia dėl politikės dalyvavimo tokioje laidoje.  Tas pats ir šią balandžio pirmąją: politikas turi šypsotis, kai jam vis kišami po nosimi šlapimo mėginiai… Subtilumo, takto, juokavimo kultūros ne tik kad trūksta. To tiesiog nerasta.

Mados, kai kitose šalyse į parlamentą renkamos visokios pornožvaigždės, turbūt neaplenkia ir mūsų. Demokratija turi daug pliusų, bet ir nėra be trūkumą. Jei ir politikai pasiduoda infantilinančioms televizinio gyvenimo taisyklėms, – politikai, valstybės valdymui, respublikos idėjai daroma didelė žala.

Opozicinės sąžinės spalvos

Opozicija, užkūrusi sunkiasvorę propagandos mašiną, mėgina įrodyti, kad tik jiems vieniems rūpi „paprastas“ žmogus, o išeičių iš nelengvos piniginės Sodros būklės ieškanti koalicija – žmonės be širdies ir supratimo. „Mes kategoriškai pasisakome prieš pensinio amžiaus ilginimą…“ – teigia A. Butkevičius (Vilkaviškio „Santaka“, 2010 02 27). Buvusi ministrė V.Blinkevičiūtė, beje, išdalijusi visus Sodros rezervus, dabar „Suvalkietyje“ (2010 04 03) sakosi didžiai nustebusi, kad valdžia su visuomene svarsto „ar ilginti pensinį amžių iki 65-67 metų Lietuvoje yra būtina“, ir, žinoma, tuos „paprastus“ žmones tvirtai apgina – pensinio amžiaus ilginimas  „būtų labai žiaurus sprendimas, todėl Lietuvos socialdemokratai tikrai nepritars šiam siūlymui“. Tokių jautrumo (?) pilnų citatų prisėta visos Lietuvos spaudoje.

Gaila, kad daug kartų kartojama netiesa ar ne visa tiesa mūsų visuomenėje linkusi tapti tiesa. Kad to nebūtų, tenka nuobodžiai kartoti kitą nuomonę. Anądien, pasitelkęs net J,Erlicko išmintį, replikavau dėl socialdemokratų lyderio A.Butkevičiaus „įsitikinimo“. Šiandien vėl tenka kartoti tą patį neseną „jautriųjų“ socialdemokratų įsipareigojimą:

„Numatoma, kad… 2012-2026 metais būtų nuosekliai didinamas išėjimo į pensiją amžius: moterims po 4 mėnesius per metus, vyrams po 2 mėnesius per metus, kol abiejų lyčių asmenų senatvės pensijos amžius 2026 metais pasieks 65 metus“ (2005 12 12 Vyriausybės nutarimas Nr. 1323 „Dėl Lietuvos konvergencijos 2005 m. programos“). Šį dokumentą priėmė visa socialdemokratų grietinėlė – Ministras pirmininkas A.Brazauskas, ministrai V.Blinkevičiūtė, G.Kirkilas, J.Olekas, Z.Balčytis ir kiti.

Aš neginu siūlymo ilginti pensinį amžių. Aš tik žinau, kad reikės daryti ir nepopuliarių sprendimų, kuriems buvo pasirengę ir socialdemokratai, taip pat esu už tai, kad solidžiai ir sąžiningai būtų diskutuojamos visos galimos išeitys. Šiandien politikoje sąžinė labai dažnai tokia: esi valdžioje – kalbi daugmaž tiesą, išėjai į užtarnautą opoziciją – liežuvio nesaisto jokios etiško elgesio taisyklės.

Kairieji bičiuliai, nors bus labai nuobodu, bet pasižadu atsišaudyti: po kiekvieno jūsų „jautrumo“ pliūpsnio pensinio amžiaus ilginimo tema aš spausdinsiu šitą jūsų įsipareigojimą.

Kainuos, bet gal kada atsipirks.

Lenkiško druko pamokos

Prieš kelerius metus esu parašęs straipsnį „Kairiųjų velykinė dovana – lenkiško druko pamokos“. Vėl Velykos, ir vėl Seime siūlymas riboti valstybinės kalbos vartojimą ir oficialiuose asmens dokumentuose kitataučiams Lietuvos piliečiams leisti savo vardus ir pavardes rašyti nelietuviška rašyba. Problemų yra, nesiginčysiu, bet mes turime rasti tokią teisinę išeitį, kuri gerbtų per šimtmečius ir okupacijas susiklosčiusias mūsų gimtosios kalbos taisykles ir kuri kartu išsaugotų pagarbą kitų kultūrų Lietuvos piliečiams.

Tokia išeitis – Latvijos teisinis sprendimas, kurį siūlyte siūlo ir Lietuvos Konstitucinis Teismas: pase pagrindinis įrašas valstybine lietuvių kalba, o papildomame puslapyje – žmogaus norima originali kitos kultūros rašyba. Toks siūlymas Seime taip pat bus svarstomas.

Nelengva Vyriausybei: ir tarptautinei reikalai spaudžia, ir Prezidentė pataria, bet po pernai metų Konstitucinio Teismo sprendimo, apginančio valstybinę kalbą, siūlyti konstituciškai problemišką išeitį tikrai nesolidu.

Aš negalėsiu paremti šito Vyriausybės siūlymo. Antraip neturėsiu kur dėti akių, kalbėdamasis su savo buvusiais profesoriais Vilniaus universitete bei su visais kultūros žmonėmis Tėviškėje. Viliuosi, mūsų argumentai bus stipresni. Antraip jei kas Sūduvoje rašys: „Velykinė dešiniųjų dovana – lenkiško druko pamokos“, turėsiu paspausti jam dešinę.