Tekėkite, „Skambančios rugsėjų upės“!

Rugsėjo 1-osios išvakarės yra gera proga pasakyti ačiū Mokytojai Danutei Vidrinskienei už antrąjį Marijampolės pedagogų atsiminimų tomą – panoraminį Marijampolės ir artimesnių kraštų istorijos bei švietimo reikalų veidrodį.

Mokytojos parašytų ir parengtų knygų būtų nesiaura lentyna, bet šie kolegų, bičiulių ir bendradarbių, retais atvejais – jų giminaičių atsiminimai jos parengti su ypač nemeluojama atida ir atkaklumu: per abu tomus apie save, savo mokinius, darbo šviesą ir nelengvus metus kalba beveik 300 pedagogų, apie kiekvieną enciklopediškai pateikiama svarbiausių gyvenimo faktų, tekstai padoriai suredaguoti, parinktos šiltos nuotraukos – sudarytoja tiesiog nuveikusi didžiulį darbą.

Atsiminimai – kaip žmonės. Vienuose – tik gyvenimo ir darbo stambmenos, tekstai konspektiški, lyg koks tiksliųjų mokslų vadovėlis. Kiti – tikros šeimų ir vietovių istorijos, sagos, pilnos žmonių sielų atšvaitų, buities spalvų, darbo detalių. Sakykim, J.Baltrušaitienės-Pautienytės atsiminimus skaičiau kaip kokią nuotykių biografiją: kilmingos tetos, prancūziška kilmė, dėdės savanoriai, knygnešiai, daraktoriai, Sūduvos ir Marijampolės karo bei pokario istorija… Panoraminis žvilgsnis, pagaulus pasakojimas, gyva kalba, gausios detalės – ir A.Galuzienės-Čaikauskaitės, A.Uzėlos, J.A.Tumo, S.Mačionio, S.Laurinaitienės-Rutkauskaitės, ne vieno kito mokytojo rašinių bruožai.

„Skambančios rugsėjų upės“ – spalvinga Marijampolės enciklopedija, kilusi iš mokytojų širdžių, patirties, išgyvenimų, darbų ir asmeniškai išgyventos istorijos. Mokytojų darbas – ypatinga jauno žmogaus intelekto ir jo sielos kūryba, o kartu ir būtinas gyvenimas kultūroje bei visuomenės darbuose, kad ir netiesiogiai – ir politikoje. Todėl atsiminimuose suasmeninti, bet objektyvūs vaizdai: nepriklausomos Lietuvos vaikystės šviesa, okupacijų siaubas ir detalės („rusų kareivių skurdas, rusiškos dainos… ir smarvė nuo milinių“), suėmimai, prievarta, tremtis, mokytojams privalomos propagandinės beprasmybės, daug tremties ir pokario kovų atspindžių. Atkreipiau akis: kiek mokytojų, kilusių iš laisvės kovotojų ir jų rėmėjų šeimų, kiek tremtinių! Galiausiai – mokyklos keitimasis su Sąjūdžiu, ėjimas iš totalitarinės visuomenės, „iš vidinės tremties epochos“ į laisvą, bet keliančią jau kitokio pobūdžio rūpesčių.

Pakeliui ir studijų atmosfera aukštosiose pedagoginėse studijose, 1956 m. Vėlinės Rasų kapinėse Vilniuje, dėstytojų nušalinimai, A.Vienuolio kalba dėl nulietuvinamo Vilniaus krašto. Miela skaityti ir apie dėstytojus, kurių paskaitų teko klausyti ir man pačiam. Dėl to rašantys rodosi dar artimesni, lyg sutikti Vilniaus Universiteto kiemuose ar Pedagoginio instituto studentų renginiuose. Skaitydamas dar kartą patiri, kokia svarbi mūsų krašto mentalitetui buvusi Marijampolės mokytojų seminarija, vėliau pedagoginė mokykla.

Bet visa tai sodrus fonas. O centre – vaikai. Pastangos įžvelgti jų sielų virpesius. Atskleisti kitus pasaulius. Mokyti išdrįsti, pasitikėti savimi. Atverti pažinimo džiaugsmus. Daugiau dvasinės kategorijos, buitis – aiškiai antrame plane. „Blogų mokinių nebuvo“, „Aš su tavimi!“- skliste sklinda iš visos knygos.

Ir kas ginčysis: apie vaikus taip gali kalbėti tik motinos ir mokytojai…

Mokytojų  atsiminimuose – dar didelė daugybė jų buvusių mokytojų. Apie juos rašoma su didžiule meile ir pagarba. Tie mokytojai spalvingi, principingi, su savo dėstymo metodais, diktantais ir pravardėmis. Mokytojas – kaip kokia likimą lėmusi geroji mitologinė būtybė! Mokytoja, linkinti savo mokiniams būti oriems ir garbingiems. Mokytoja, mojuojanti savo mokiniams iš sunkvežimio, vežančio ją į tremtį…

Skaičiau atsiminimus ir kiek šypsodamasis, jaučiausi lyg stebimas savo pirmosios Mokytojos G.Baltrušaitytės iš Valenčiūnų aštuonmetės ir kitų gerų mokytojų (o blogų juk ir nebuvę!). Pasakojama šiek tiek pakylėtu stiliumi, kiek romantizuojama – meilė juk negali būti kitokia! Turbūt tik mokytojai gali sakyti šiltai sentimentalius žodžius, ir tais žodžiais tikėti be abejonių… Kažin ar kas galėtų rašyti kolegiškai šilčiau negu A.Šepkienė apie trijų mokytojų – jos pačios, B.Burneckienės ir G.Jarumbavičiūtės – draugystę („Šviesaus Jums vakarinio lango, mano mielos draugės!).

Atsiminimuose visada pilna visokių įdomių kultūrinių smulkmenų. Man, sakykim, buvo įdomu skaityti, kad A.J.Černeckis vaidinęs su R.Adomaičiu, kad Marijampolėje koncertavęs M.Rostropovičius, o A.Uzėla turėjęs su juo smagią vakarienę. J.Baltrušaitis gražiai mini ir mano dramos mokytoją aktorę A.Jazukevičiūtę-Lastauskienę. Skaitysiančių akys būtinai užklius už kitų šiltų faktų faktelių.

Būtinai turiu vieną žodį pasakyti apie mokytojų nuotraukas. Sudarytoja gražiai apdairi! Vyras vienas kitas dar įdėtas ir vyresnis, bet moterys! Iš knygos puslapių į mus žvelgia vien jaunos simpatiškos merginos, ne viena turbūt iš pedagoginės mokyklos, instituto ar universiteto laikų. Kai kurios mokytojos jau vos ne su 50 metų darbo stažu, o nuotraukos – lyg fotografuotos pirmųjų mokinių! Visų atskleistos mergautinės pavardės. Dėl to knyga tik dar jaukesnė, šiltesnė, romantiškesnė.

Būtų  mano valia, vietoj motyvacinio testo, kuris privalomas planuojantiems studijuoti pedagogines specialybes, aš patarčiau skaityti „Skambančias rugsėjų upes“. Šioje knygoje viskas: kaip tapti Mokytoju, kokiu būti, kaip dirbti, gyventi, tobulėti, kaip mylėti savo mokinius ir kaip išlikti jų gerbiamam.

Mielieji mokytojai, iš knygos ir jaunesni, šį mano rašinį apie Marijampolės pedagogų atsiminimų antrąjį tomą prašyčiau priimti ir kaip sveikinimą su Rugsėjo 1-ąja. Linkiu protingų ir ištikimų mokinių, linkiu sveikatos ir kūrybos džiaugsmo, linkiu, D.Vidrinskienės žodžiais tariant, gyvenimą priimti kaip ilgiausią birželio dieną. Iš tos ilgiausios birželio dienos turės kilti visa, ką rytoj turėsime gera, – žmonėse ir valstybėje.