Pranciškau, sugrįžk pas mus…!

Taip prasideda vienas gražus prancūzų poeto Augusto Brizeux sonetas. Kas gi buvo šitas mažas Asyžiaus vienuolis, kurio prisiminimas pripildo mūsų dvasią.

Šv.Pranciškus gimė 1182 m. gražiame Asyžiaus mieste. Tėvui išvykus prekybos reikalais į Prancūziją, jo motina Pica krikšto vardu jam parinko Jono vardą, kuris reiškia Dievo dovaną, bet tėvas Petras Bernandone, turtingas audinių pirklys iš meilės Prancūzijai jį Pavadino Pranciškum, šiuo vardu jis ir žinomas visam pasauliui.

Pranciškaus tėvai jį labai mylėjo, rūpinosi jo auklėjimu ir mokymu. Paauglį siuntė į mokyklą, kurioje išmoko lotynų, prancūzų kalbas, tačiau aukštesnio mokslo Pranciškui nebuvo lemta pasiekti. Iš prigimties būdamas linksmas su savo amžiaus draugais puotaudavo, už savo vaišingumą ir sugebėjimą vadovauti nekaltoms draugų išdaigoms jie išrinko jį savo „karaliumi“. Suprantama, kad daugelis piktinosi Pranciškaus ir draugų elgesiu. Ne kartą kaimynės sakydavo motinai: „O, ponia Pica, jūs esate nelaiminga, turėdama tokį nenuoramą sūnų.“ Bet, ji, geriau pažindama savo sūnaus širdies tyrumą ir nuoširdumą,, joms atsakydavo: „Turėkite kantrybės. Kas žino, kas atsistiks su šiuo nuoširdžiu Dievo vaiku? Gal jis taps šventuoju?“

Ir motina neklydo. Po ilgos ir sunkios ligos Pranciškus „atsivertė“. Ilgomis nemigo naktimis jis apsvarstė ligšiolinį savo gyvenimą, daugiau negu bet kada gyvenime pajuto laiką leidžiąs nenaudingai. Savo atsivertimą jis vadino širdies pasikeitimu. Bet tai dar nereiškia, kad jis tapo šventuoju per vieną naktį,- skaitė Evangelijas ir atidžiai tyrinėjo savo SĄŽINĘ, norėdamas sužinoti, kokioms pareigoms Viešpats jį šaukia. Todėl nuolat meldėsi bažnyčioje, laukuose ir akmeniniuose urvuose, kur buvo ramu. Jis prašė Dievą ištvermės, nes dažnai buvo gundomas grįžti į pirmykštį laisvą ir linksmą gyvenimą.

Pranciškus, vargšų draugas, kuris niekam neatsakė išmaldos, dabar suprato, kad Ponas, kuriam jis turi tarnauti, yra ne kas kitas kaip Viešpats Jėzus Kristus, o jo širdies Dama turi būti neturtas. „Mano neturto Ponia“- taip jis vėliau ją vadino. Dabar Pranciškus dosniai dalijo pinigus varkšams, pirko bažnytinius reikmenis, indus ir drabužius. Pamažu jo gyvenimo tikslas darėsi aiškesnis Jis suprato, kad norėdamas tarnauti Neturto Princesei pats turi būti beturtis.

Trumpas buvo jo gyvenimas, bet spindintis ir apsuptas garbės savo gyvenimo nekaltumo, širdies skaistumo, jo žodžių paprastumo, broliško gailestingumo, tobulo paklusnumo. Jis buvo griežtas savo nutarimais ir nepalaužiamas savo dorybėmis, jis buvo toks pats malonėje ir nemalonėje.

Po Pranciškaus mirties 1228 m. liepos 16 dieną popiežius Grigalius IX iškilmingų pamaldų metu dalyvaujant tikintiesiems paskelbė šventuoju paprasčiausią ir didžiausią vargšą iš Dievo tarnų – Pranciškų Asyžietį.

Iš „Mažojo Vargšo“ pavyzdžio mokykimės atsižadėjimo ir neleiskime savo širdžiai prisirišti prie prabangos ir turtų. Mūsų siela yra sutverta Dangui, nemainykime į auksą ir pinigus. Kaip šventasis Pranciškus Asyžietis mylėkime taiką ir gailestingumą, venkime širdyje ginčų ir karo. Savimeilė skiria, meilė jungia.

Paruošė Arūnas Adomynas