Tarnaujanti lyderystė…

Vilkaviškio vyskupijos Caritas 2010 m. spalio 6 d. Vilkaviškio vyskupijos Pastoraciniame centre susirinkusiems Carito skyrių atstovams organizavo seminarą, kurio tema „Jėzus – karalius (vadovas) ar tarnas?“. Seminarą vedė Kauno arkivyskupijos Kurijos sielovados programų koordinatorė, šios arkivyskupijos Jaunimo centro vadovė Vaida Spangelevičiūtė – Kneižienė. Reikia paminėti, kad Vaida savo magistrinį darbą rašė būtent apie tarnaujančią lyderystę.

Kaip bebūtų keista tą skaityti ir suvokti, tačiau pats pirmasis „vadybininkas“ Kūrėjo sukurtoje Žemėje buvo Jėzus. Ir norint tuo įsitikinti daug nereikia… Pakanka tik atidžiau pastudijuoti Šv. Raštą. Pasak seminaro vedančiosios Vaidos: „Šv. Raštas, tai viena iš tų knygų, kurią galima naudoti ir kaip vadybos vadovėlį“.

Jėzus nebuvo išėjęs jokių vadybos mokslų, net nebuvo verslininkas! Tačiau Jo įsteigta „įmonė“, Jo įkurta organizacija, visuotinė Katalikų Bažnyčia, tapo ir šiandien tebėra svarbi, ko gero, sėkmingiausia net iš visų laikų organizacijų! Tai stebėtinai ilgai, daugiau nei 2000 metų gyvuojanti organizacija, išaugusi iki įspūdingo dydžio ir išplitusi po visą pasaulį, vienijanti milijonus lojalių darbuotojų bei savanorių ir pavydėtinai efektyviai gebanti realizuoti savo pačią įvairiausią „produkciją“. Žinoma, Jėzus nebuvo vadybininkas šiuolaikine prasme, nes šiuolaikinė vadyba pasaulį išvydo tik prieš gerą šimtą metų, tačiau esminiai vadybos principai buvo žinomi nuo senų laikų ir ne paslaptis jie buvo ir Jėzui, kurie aprašyti netgi Biblijoje.

Pasauliečiai vadovai vadovaudami remiamasi savo sugebėjimais, tačiau krikščionis vadovas turi jausti, kad Dievas jį kviečia, jo širdis turi degti meile šiam darbui. Seminaro metu Vaida minėjo, kad gali būti, jog vadovas pats nesijaučia esąs vertas atlikti jam patikėtą užduotį, tačiau Dievas šiuos dalykus mato kitaip. Jis kviečia tarnaujančiai lyderystei.

Tom‘as Marshall‘as (1993) išskiria keletą svarbių principų norintiems būti geru lyderiu, tai: kitų gėris – aukščiausias lyderio interesas, didžiausias pasitenkinimas matyti, kai kitus augina vadovo branda ir gylis, lyderis atsakingas už žmones, kuriems tarnauja, rūpinimasis geriausia žmonių grupe, būti pasiruošusiu išklausyti Dievą ir kitus asmenis, mokytis iš savo klaidų ir sunkumų, noriai dalintis savo galia ir stiprybėmis.

Analizuojant šv. Benedikto regulą atrandame, kad vadovas turi turėti dvasinę, santykių ir vadovavimo kompetencijas. Juk jaunas vadovas yra linkęs tapti autokratišku vadovu, kuris baiminasi dėl savo autoriteto, o taip pat jam labai rūpi, kad užduotis būtų įvykdyta. Ir tik vėliau vadovas supranta, jog autoritetas auga ne tada, kai esi „neklystantis“ vadovas, bet tada, kai sugebi pripažinti savo klaidas ir už jas atsiprašyti. Tik toks vadovas yra brandus, jis moka klausytis.

R. K. Greenleaf‘as savo darbe „Tarnaujanti lyderystė“ (1970) apibrėžia dviejų tipų lyderius: pirmieji – turintys prigimtinių lyderio bruožų, tie, kurie mėgsta kontroliuoti, daryti sprendimus ir duoti įsakymus. Jie turi poreikį vadovauti, būti atsakingi už kitus. Antrieji – stiprūs, įgimti tarnai, atsidavę asmenys, kurie imasi vadovauti tik tada, jei gali pasitarnauti kitiems.

Išsamaus darbo dėka R. Greenleaf‘as ir L. Spreas‘as tarnaujančio vadovo esmę apibrėžia dešimčia charakteristikų, tai: klausymas, empatija, rūpestis, supratimas, įtikinimas, koncepcijų kūrimas, įžvalgumas, tarnavimas, atsidavimas kitų augimui ir visuomenės kūrimui.

Šias charakteristikas, kaip esmines tarnystės vadovo savybes, patvirtina ir švietimo teoretikai Bolman‘as, Deal‘as, Covey‘as ir Heifetz‘as. Greanleaf‘as apibrėžia keturias tarnystės vadovavimo gaires:

Padėti kitiems atrasti save. Tarnaujančio vadovo rolė yra padėti pavaldiniams atrasti stipriąsias puses ir jų potencialą bei įžiūrėti skirtumus. Tam būtina empatija.

Užsidirbti ir išlaikyti kitų pasitikėjimą. Tarnystės vadovai įgauna pavaldinių pasitikėjimą būdami sąžiningi ir teisingi jų pasauliui. Jie neturi užslėptų minčių, jie nori atsisakyti galios, atlygio, pripažinimo ir kontrolės.

Tarnauti kitų interesams. Skiriamasis tarnystės vadovavimo ženklas – padėti kitiems labiau nei siekti galios ir kontrolės. Tarnystės vadovai priima sprendimus palankius grupei, o ne asmeniniams interesams.

Efektyvus klausymas. Jie neprimeta savo valios pavaldiniams, jie labiau įsiklauso į kitų problemas ir tada sudomina grupę surasti geriausią veiksmų eigą. Tarnaujantys vadovai savo pasitikėjimą patvirtina kitais.

Tarnystės teorija pabrėžia bendradarbiavimą, pasitikėjimą, empatiją ir etišką galios panaudojimą, nes širdyje asmenybė yra pirmiausiai tarnas, kuris priimdamas sąmoningus sprendimus vadovauja tam, kad geriau aptarnautų kitus, nesiekdamas padidinti jų asmeninę galią. Tikslas yra skatinti asmenybės augimą organizacijoje, sustiprinti komandinį darbą ir asmeninį dalyvavimą.

Seminaro metu lektorė kalbėjo, jog geras vadovas turi sugebėti atpažinti darbuotojo asmenyje esančius gabumus ir jame slypinčius talentus. Darbuotojas ne visada yra kaltas dėl blogai atliktų savo pareigų, nes galbūt vadovas pavedė atlikti jam tą darbą, kurio jis gerai padaryti net negali.

Vaida sakė, kad svarbu nepamiršti, jog santykių kūrimas susideda iš 4 labai svarbių elementų: meilės, pasitikėjimo, pagarbos ir supratimo. Deja, kaip bebūtų gaila, bet ir krikščioniškose organizacijose gali susiformuoti uždaros, turinčios sektantiškų bruožų grupės, kurios nepriima jaunų ar šiaip kitaip mąstančių savanorių. Ne išimtis ir Caritas organizacija, kurioje garbaus amžiaus vadovai sako: „tai, kad aš dar pats galiu, kam reikia kitų žmonių?“. Toks ydingas vadovų elgesys organizaciją paverčia „liūnu“, kurį praskaidrinti gali tik naujai įsijungę motyvuoti nariai, kurie kaip srauni, švaraus šaltinio tėkmė pravalytų susikaupusį „užsistovėjusį vandenį“.

Dirbant katalikiškoje įstaigoje malda ir asmeninis ryšys su Dievu yra patys svarbiausi dalykai. Tik padarę visa, ką galim ir sugebam, maldoje ramiai galime priimti nesėkmę ir sėkmę. Malda ir krikščioniškas vadovavimas, papildantys vienas kitą, atneša Dievo palaiminimą visiems darbams.

Šiomis mintimis palydėti karitiečiai atsisveikino vienas su kitu iki kitų susitikimų. Pasak Vilkaviškio vyskupijos Caritas direktoriaus pavaduotojos Aušros Adomavičiūtės kitas seminaras „Kaip bendrauti su žmonėmis sergančiais depresija ar išgyvena komplikuotas netektis?“ vyks lapkričio 5 d. 15 val. Vilkaviškio vyskupijos Pastoraciniame centre.

Šiuos seminarus ir mokymus remia JAV įsikūrusi Lietuvių katalikų religinės šalpos fondas. Nuoširdus jiems AČIŪ už suteikiamą galimybę pasidalinti, pabendrauti ir nuolat tobulėti bei augti dvasiškai.

Giedrius Sinkevičius

MIATLNA programos vykdytojas Vilkaviškio vyskupijoje