A. Vyšniauskas: Valdančioji koalicija išliks stabili

Diskusijos dėl progresinių mokesčių Seime įpūtė nemenką audrą. Viena iš šios idėjos sukeltų bangų nuvilnijo ir per valdančiąją daugumą, kai Liberalų sąjūdis pagrasino pasitrauksiąs iš koalicijos, jei bus koreguojama Lietuvos mokestinė sistema. Šiais liberalų ketinimais aš abejoju, todėl manau esant verta pasvarstyti, ar iš tikrųjų egzistuoja galimybė, jog kažkurie iš koalicijos partnerių perbėgtų į dabartinės opozicijos pusę.

Norėdami atsakyti į užduotąjį klausimą turime išanalizuoti jėgų santykį, kuris vyrauja mūsų parlamente. Seimo narių išsidėstymas frakcijose yra toks:

• Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija – 46 Seimo nariai;
• Liberalų sąjūdžio frakcija – 13;
• Jungtinė (Liberalų ir centro sąjungos ir Tautos prisikėlimo partijos) frakcija – 13 (5 – LiCS, 7 – TPP ir vienas nepartinis);
• Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija – 24 (įskaičiuojant ir Naujosios sąjungos atstovą Valerijų Simulik, kuris kartais balsuoja kitaip nei frakcija);
• Frakcija „Tvarka ir teisingumas“ – 18 (į frakciją įeina 3 Lenkų rinkimų akcijos atstovai);
• Darbo partijos frakcija – 10;
• Krikščionių partijos frakcija – 9;
• Mišri Seimo narių grupė – 8 (3 iš jų – valstiečiai liaudininkai).

Iš Seimo narių pasiskirstymo po frakcijas matome, jog valdančioji dauguma turi 72 Seimo narių paramą, o opozicijoje, be Mišrios Seimo narių grupės, yra tik 61 atstovas. Mišrios Seimo narių grupės balsavimai gali kisti priklausomai nuo situacijos. Tai toli gražu nėra vieningas politinis darinys.

Jeigu viena iš valdančiųjų frakcijų norėtų sugriauti Vyriausybę ji turėtų atitikti dvi pagrindines sąlygas: 1) jos pasitraukimas Vyriausybę Seime turi palikti be balsų daugumos; 2) ji turi gebėti prisijungti ar suformuoti kitą efektyvią daugumą. Taip pat pasitraukimas iš dabartinės daugumos partijai turi būti naudinga žvelgiant į artėjančius Seimo rinkimus.

Kadangi dabartinė TS-LKD, Liberalų sąjūdžio, LiCS ir TPP dauguma yra minimali laiminti koalicija (turinti minimalų koalicijai sudaryti reikiamų balsų skaičių), tai reiškia, kad bet kurios iš koalicijos frakcijų pasitraukimas ją paliktų be aritmetinės balsų daugumos. Taigi pirmąjį kriterijų atitinka visos trys valdančiosios frakcijos (arba keturios valdančiosios partijos). Su antruoju kriterijumi yra sudėtingiau.

Kad iš koalicijos pasitrauktų pagrindinė valdančioji partija – TS-LKD – yra sunkiai įmanoma, nes dabartinė dauguma jai greičiausiai yra maksimaliai naudingiausia iš to, ką galima pasirinkti. Dėl šios priežasties TS-LKD pasitraukimo iš valdančiosios koalicijos galimybės nesvarstysiu.

Liberalų sąjūdis, pasitraukdamas iš daugumos, atimtų 13 balsų ir tai reikštų, jog dabartinė Vyriausybė liktų mažumoje. Žvelgiant aritmetiškai, šie 13 balsų galėtų padėti suformuoti naują koaliciją iš liberalų ir dabartinės opozicijos frakcijų. Taigi pirmą sąlygą liberalai atitinka. Antrosios sąlygos įgyvendinimas yra galimas tik aritmetiškai ir būtent tai lemia, kad net ir po liberalų pasitraukimo išliktų didelė tikimybė, jog dabartinė Vyriausybė išsilaikytų.

Naująją koaliciją sudarytų mažiausiai 5 frakcijos, o tai reikštų, jog tokia koalicija būtų mažiau stabili ir efektyvi nei dabartinė 3 frakcijų (ar 4 partijų) koalicija. Sprendimų priėmimas joje būtų sudėtingesnis dėl sąlyginai didesnio sprendimus priimančių veikėjų skaičiaus. Nestabili koalicija yra nenaudinga visoms joje dalyvaujančioms partijoms, nes sunku prognozuoti, kokių priešrinkiminių triukų imsis partneriai. Toks nežinojimas gali vesti prie klaidų, kurios pakenktų visoms Vyriausybę sudarančioms politinėms jėgoms.

Abejoti reikėtų ir dėl to, ar tokia nauja dauguma būtų priimtina liberalų rinkėjams. Vis dėlto kontingentas, su kuriuo tektų dirbti alternatyvioje koalicijoje, yra per toli nuo idealios liberalaus rinkėjo politinės pozicijos. Valstybėje šiuo metu vyrauja ekonominės tematikos klausimai, todėl koaliciją sudarančių partijų ekonominės pozicijos turi sutapti arba būti greta. Šiame kontekste liberalų ir socialdemokratų pozicijos aiškiai išsiskiria, ypač progresinių mokesčių klausimu. Panaši situacija ir su „Tvarkos ir teisingumo“ partija, kurios ekonominė programa dažnai yra netgi radikalesnė už socialdemokratų. Darbo ir Krikščionių partijų pozicijos ekonomikos klausimais yra dviprasmiškos arba neaiškios, tačiau tai nėra ypatingai svarbu, nes pakanka ir dviejų kitų frakcijų, kurios turi priešingą ekonominį suvokimą nei liberalai. Tad šių keturių partijų ir liberalų koaliciją įsivaizduoti yra labai sunku.

Tuo tarpu TS-LKD ir liberalų pozicijos ekonominėje dimensijoje dažniausiai sutampa. Šis sutapimas yra akivaizdus, net ir nepaisant progresinių mokesčių idėjos, kurią palaiko kai kurie TS-LKD frakcijos nariai. Tad ši valdančioji koalicija abiems partijoms yra maksimaliai naudingiausia tol, kol viešojoje erdvėje vyraujanti politinė diskusija yra ekonominio pobūdžio.

Kitas argumentas, kodėl liberalai neperbėgs į dabartinės opozicijos pusę, galėtų būti toks: jei jie pasitrauktų į alternatyvią daugumą, tai joje Liberalų sąjūdžiui tektų tik trečiosios, o ne antrosios, kaip dabar, koalicijos partnerės vaidmuo. Tai žymiai pablogintų galimas derybines liberalų pozicijas.

Galiausiai čia reiktų pridėti ir šiek tiek asmeniškumo. Prisiminkime, kad socialdemokratai, „tvarkiečiai“ ir kiti opozicijos atstovai buvo vieni iš aktyviausių interpeliacijos liberalui švietimo ir mokslo ministrui Gintarui Steponavičiui rėmėjų. Jie ne kartą labai aštriai pasisakė prieš vykdomą švietimo politiką ir reformas. Tad susipriešinimas su šiuo ministru buvo neabejotina klaida, jeigu būtų galvota apie alternatyvią Vyriausybę, kurioje dalyvautų ir Liberalų sąjūdis. G. Steponavičiaus įtaka liberalų sprendimams yra pakankamai didelė, o eiti į koaliciją su partijomis, kurių lyderiai tave viešai koneveikia, nėra didelis malonumas.

Išvada – liberalai, net ir nepaisant kartais atsirandančio nesutarimo kai kuriais rezonansiniais klausimais, iki rinkimų išliks stabiliais šios Vyriausybės rėmėjais ir dalyviais.

Daugiausiai abejonių kyla dėl Jungtinės frakcijos ir ją sudarančių Liberalų ir centro sąjungos bei Tautos prisikėlimo partijos. Tai yra maištingiausias koalicijos elementas. Tokį šios frakcijos elgesį lemia jau pora metų šlubuojantys abiejų minėtųjų partijų reitingai ir neįspūdingas pasirodymas savivaldos rinkimuose. Visa tai abiems frakcijos dalims iškelia nemenką dilemą, dėl tolimesnės politinės perspektyvos ar net išlikimo.

Jungtinė frakcija turi pakankamą balsų skaičių ir jų pasitraukimas iš koalicijos būtų toks pat skaudus, kaip ir liberalų. Tačiau šios frakcijos dualizmas alternatyvią koaliciją su opozicinėmis frakcijomis padarytų dar labiau nestabilia nei tokia pat koalicija su Liberalų sąjūdžiu. Būtent šis, dualizmo, faktorius gali padėti paaiškinti kodėl, mano manymu, Jungtinė frakcija išliks dabartinėje valdančiojoje daugumoje. Abejotina yra galimybė, kad frakcija, sudaryta iš dviejų partijų, gebės priimti vieningą sprendimą pasitraukti iš valdančiosios koalicijos, nes abi jos dalys tokiam politiniam žingsniui turi veto teisę. Tad tektų suderinti skirtingus dviejų frakciją sudarančių partijų interesus, o tai padaryti yra tikrai sunku.

Esant mažai tikimybei, jog bus rastas dviejų partijų sutarimas dėl vieningo veiksmo, galime tikėtis kitokio žingsnio – kuri nors iš Jungtinės frakcijos dalių gali vienašališkai nuspręsti dėtis prie dabartinės opozicijos frakcijų. Tačiau čia ir vėl iškyla problema, nes nei 5 liberalcentristai, nei 7 Tautos prisikėlimo partijos atstovai su opozicinėmis frakcijomis naujos daugumos net ir aritmetiškai suformuoti negebės. Tad toks žingsnis neatitiktų šio straipsnio pradžioje minėto antrojo kriterijaus.

Dar daugiau, Jungtinės frakcijos skilimas liberalcentristams reikštų, jog jų įtaka šiame Seime visiškai sumažėja. Jie netektų savarankiškos frakcijos (jau dabar jie yra 5, o frakcijai sudaryti reikia bent 7 narių). Tokiu atveju 5 liberalcentristų atstovai turėtų jungtis prie kurios nors iš dabar egzistuojančių frakcijų arba likti Mišrioje Seimo narių grupėje. Frakcijos, kurioje ši partija vaidintų reikšmingą vaidmenį, netekimas stipriai pakirstų liberalcentristų autoritetą tiek ir tarp savo narių, tiek ir tarp partijos rinkėjų. Tad šis žingsnis jiems yra ypač nenaudingas.

Galiausiai, mano nuomone, svarbiausio argumento koalicijos stabilumui turime ieškoti minėtoje dilemoje dėl liberalcentristų ir Tautos prisikėlimo partijos išlikimo Lietuvos politiniame gyvenime. Abi partijos neslepia, kad tolimesnį savo egzistavimą sieja su Liberalų sąjūdžiu. Po Artūro Zuoko pasitraukimo iš Liberalų ir centro sąjungos gretų bei savivaldos rinkimų, kuriuose pastaroji partija pasirodė žymiai prasčiau nei tikėjosi, o Tautos prisikėlimo partija tiesiog kapituliavo, susivienijimas su stipresne politine jėga šioms dviems partijoms yra būtinas.

Liberalų sąjūdis ir yra ta stipresnioji politinė jėga, nes žvelgiant į reitingus ir gebėjimą organizuoti gerą rinkimų kampaniją liberalai artėjančiuose Seimo rinkimuose turi gerus šansus išlikti parlamente ir be liberalcentristų (ar juo labiau be Tautos prisikėlimo partijos) pagalbos. Taigi esant tokioms aplinkybėms būtent liberalcentristai ir Tautos prisikėlimo partija turės taikytis prie Liberalų sąjūdžio ir derybose dėl susivienijimo daryti nuolaidas. Jeigu bent viena iš šių dviejų partijų pasitrauktų į opoziciją, o Liberalų sąjūdis išliktų daugumoje, tai reikštų, jog atskilusios partijos sąjunga su liberalais būtų bemaž neįmanoma dėl išsiskyrusio dabartinės Vyriausybės vertinimo, kuris prieš Seimo rinkimus turi būti vieningas.

Taigi, mano nuomone, pagrindo mažųjų valdančiosios koalicijos partnerių pareiškimams apie galimą pasitraukimą yra nedaug, nes net ir sugebėję dabartinę koaliciją Seime palikti be aritmetinės daugumos, jie nesugebėtų suformuoti stabilios ir efektyvios alternatyvos.