Andrius Kupčinskas. (Ne)garbės žodis

Nuo įsimintinų įvykių miesto Taryboje praėjus savaitei, jau galima ramiau atsigręžti, įvertinti. Kaip sakė naujasis meras, emocijoms nurimus bus galima pasikalbėti, bet suprantu, jog sulaužius garbės žodį jam emocijos dar nenurimo.

O tada būta taip: balandžio 14-oji, ketvirtadienio rytas, aštunta valanda. Sutartoje vietoje, mero kabinete, aptarinėjame paskutines naujienas ir lūkuriuojame su mūsų frakcijos kolegomis, jaunalietuviais ir koalicijos partneriais „tvarkiečiais“. Dar valandėlė iki pirmojo naujos kadencijos miesto Tarybos posėdžio. Renkamės tam, kad aptartume būsimo posėdžio eigą, darbotvarkę, sutartume galutinai dėl artimiausių veiksmų.

Artinasi devynios – vieno iš planuojamos koalicijos partnerio Rimanto Mikaičio ir jo frakcijos vis nėra. Skambinu – ragelio nekelia. Dar kartą – atsiliepia, sakau, ar ateisite, kažką numykia, kad užtrunka frakcijoje… Kaip paprastai su rytiniais pasitarimais, niekada laiku… Mano kolega Marijus Panceris visiems praneša girdėjęs anksti, kad Mikaitis apsisprendė eiti su kita puse ir priėmė pasiūlymą dėl mero. Visi sumojome, vyksta išdavystė, koalicijos nebėra…

Prieš devintą tarybos posėdžių salėje pasirodęs Mikaitis suka akis į šoną, klausiamas tyli, užjaučia… Tautiška giesmė, priesaikos ceremonija, kandidatų kėlimas į merus. Iššoka „libsąjūdietė“ Onutė Balžekienė, pasiūlo Mikaičio kandidatūrą. Marijus reaguoja ir pareiškia, kad jei koalicija suardyta, parašai garbės žodžio šalininkams nieko nereiškia, keliame savo lyderio kandidatūrą.

Toliau jau įvykiai vystosi pagal neplanuotą (tiksliau, anoje pusėje suplanuotą ir parengtą) scenarijų. „Tvarkietė“ Aušra Ručienė slaptame balsavime gauna 4 balsus, aš – 12 savo komandos narių (ir subliūkšta erezijos, esą frakcija nepalaikė mano kandidatūros, nors nė vienas nefotografavo balsavimo kabinose savo mobiliaisiais kaip „darbiečiai“), Mikaitis surenka 25 ir tampa Kauno meru. Pasiekė savo „sveiko“ proto ir „garbės“ žodžio pastangomis!.. Kai kurie sako: šis mažesnis blogis. Jei renkamės tik tarp blogio!

Sako, saugokis draugų, nes priešus ir taip žinai. Nukrypti į kraštutinius vertinimus lengva, bet nesinori. Partneris, kuris nedrįsta atvirai pasakyti, kad sulaužė rašytinį ilgai lipdytą kompromisinį susitarimą ir priėmė kitą naktinį pasiūlymą, pats vertas užuojautos.

Pirmadienį rinkomės Kauno sueigos taryboje – tai keliasdešimties Kauno TS-LKD partinei veiklai neabejingų bičiulių būrys, visas jėgas skiriantis telkti per 1700 žmonių siekiančią mūsų Kauno partinės organizaciją. Griežčiausi sakė: anas – „judošius“! Kiti liūdnai konstatavo: „strateginiai partneriai išdavė“.

Su abiem nuomonėmis negaliu ramiai sutikti. Ne judošius. Man labiau norėtųsi kitą Naujojo Testamento epizodą prisiminti – tą su laiminga pabaiga. Apie sūnaus palaidūno sugrįžimą. „Palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį…“ Reputacija – tikrai lobis, ypač politiko. Ar nebus taip, kad „5 milijardų oligarchinei koalicijai“ miestą pavaldžius, atskleidus tikrą veidą, „palaidūnams“ teks ieškotis dar vieno kelio?

Turbūt žinote, kad keli turtingiausi Kauno tarybos nariai skaičiuoja, jog jų valdomų verslų apyvarta, kartu sudėjus, daugiau kaip 5 milijardai per metus? Kauno miesto biudžetas, priminsiu, siekia 730 milijonų. Kokį žaidimą jie žais su jų „prastumtu“ politiku, kokiems interesams tarnaus?

Ko imsimės mes? Esame politinė jėga, kuri pelnė arti trečdalio mandatų miesto Taryboje. Regis, dabar nebūsime atstovaujami Kauno valdančioje daugumoje. Keistoka, bet nestebėtina, nes tokia mūsų politinė kultūra, toks išprusimas, ir kol kas tikėtis daugiau sunku. Vienas politologas pasakė – demokratijos parodija, kai su trim mandatais, vos perlipus 4 proc. barjerą, tampi meru. Vilniuje situacija klostėsi panašiai, bet vis dėlto yra esminis skirtumas: Vilniaus meru galbūt natūraliai tapo daugiausiai mandatų iškovojusios jėgos lyderis.

Principai. Jais remiasi politiko reputacijos rūmas. Romėnai mokė: „Sutarčių reikia laikytis“. Pažeisk šį principą – ir sužinosi, kokios pasekmės. Tam pažeidusiajam kitą sutartį pasirašant reikės dvigubai įtikinėti partnerį: „Na, aną kartą sulaužiau, bet jau šį kartą tai tikrai taip nebepasielgsiu.“ Gal patikės. Tuo tarpu nurijus ne pirmą ir ne antrą piliulę sakau: palaukime, pažiūrėkime, kaip naujam šešių partnerių dariniui seksis. Ar patys galime atleisti dėl to, kas įvyko? Be abejo: kam varginti save dėl kitų negarbingų poelgių?

Smerkti poelgį, bet nepasmerkti visam laikui žmogaus. To dar reikės išmokti ne vienam esamam ar buvusiam bendražygiui. Ir baigdamas priminsiu, ką žinomas klasikas J. Erlickas sakė: „Jei jums kely nuleido padangą, jokiu būdu nenuleiskite rankų.“ Šviesių ir saulėtų Jums Šventų Velykų!