Dar dėl užsienio politikos

Įvykiai pasaulyje galėtų būti pamokantys, jei rastųsi norinčių mokytis. Ar dar kas prisimena, kaip Rusijos lyderiai skelbė juos įžeidusį, nepaklusnų Gruzijos prezidentą (viešai išvarė šnipus, priešinosi invazijai) tiesiog kariniu nusikaltėliu, kurį reikią teisti ir sunaikinti? Tai buvo vos prieš pustrečių metų. Žadėjo pakarti ypatingu būdu. Užtat pulkininkui M. Gaddafi prieš savaitę ištiesta užtarimo formulė: dešimtmečius trukęs totalitarinis ir teroristinis Libijos režimas nesąs toks blogas, kad būtų teisėta nušalinti arba sunaikinti jo vadovą. Kodėl nenaikinami visi panašūs režimai tuo pat metu ir vienodu būdu? Kas nuteisė Muamarą Gaddafį?

Šiandien iš tų pačių Kremliaus lūpų galėjo skambėti panašus priekaištas: o kas ir kada nuteisė ir leido nužudyti švento bepročių karo įkvėpėją Osamą bin Ladeną? Juk jis daugiausiai kenkė Amerikai, tad nebuvo visuotinai blogas. Bet nuspręsta pažvelgti kitaip, savo politikos Čečėnijoje naudai.

Gruzijos problemai spręsti „būtų pakakę vienos kulkos” (Kremliaus patarėjo G. Pavlovskio pastaba). Kiek anksčiau Jono Pauliaus II-ojo problemai kulkos nepakako; jis liko gyvas ir kenkė diktatoriams toliau. Vidurio Europa toliau budo ir nerimo, atėjo ir mūsų laikas. Londone gyvenusio Maskvos priešo ir žmogžudžių išdaviko „problemai”, deja, pakako vienos piliulės. Kas nuteisė Aleksandrą Litvinenką, nekyla net klausimas. Todėl ir Danijoje viešėjusio V. Putino niekas nepaklausė; žurnalistai dar prisimena, kad jiems panašiais atvejais siūloma profesionalus apipjaustymas Maskvoje.

Štai tokioje pasaulinėje smurto, cinizmo ir veidmainystės puotoje kiekvienam linkėtina išsaugoti atmintį ir puoselėti žodžio atsargumą. Net Kęstutis Girnius (žr. „Lietuvos žiniose”, 2011-05-02), kurio nepriklausomą protą verta gerbti, kai kada atrodo pasidavęs tarptautinės žiniasklaidos bangoms. Ar tikrai Vokietijos balsavimas JTO dėl veiksmų Libijoje, kai Vokietijos vyriausybė stojo į vieną gretą su Rusija ir Kinija, buvo toks „dramatiškas”, ar veikiau miuncheniškas? Netrukus pati susigėdo.

K. Girniaus valia skelbti įsitikinimą, „kad intervencija Libijoje yra didelė klaida” tuo pranokstant net jo kritikuojamą Lietuvos prezidentę, bet iš visų pusių žvelgia tiek genocidinių alternatyvų!.. Ar „režimai” Bahreine, Sirijoje, Čečėnijoje turiteisę naikinti piliečius gyventojus? O  sukilusiame Libijos mieste? Visur, kur žmonės išeina į gatves reikalaudami kitokio režimo? Tada naikins ir Maskvoje, ir Minske. Taip manymas, kad Lietuva neturi Libijoje intereso, tegul pulkininkas juos tratina, nėra žavus.

Nemanau, kad nereikėtų ginti vertybių ar kad Lietuva paskutiniais prezidento V. Adamkaus kadencijos metais tuščiai švaistėsi „grasinimais vetuoti bendrus nutarimus” NATO ar ES lygmenyse (K. Girnius). Būna ir pasiekimų, tik patys jų nenubraukime, neišmeskime, o plėtokime. Matau Briuselyje iš arti, kaip kitų nutarimai lengvai virsta „bendrais” nutarimais, o iš mažesniųjų sąjungininkų pageidaujama visai kitokio solidarumo, negu iš „Mistralių” pardavėjų. Tik nepradėkim patys garbinti rusiškos atominės ir dujų kilpos ant savo kaklo. Prieš dvidešimt metų pradėjom normalizuoti santykius, ir tai dar nebaigta. Kol senasis Karaliaučiaus kraštas nedemilitarizuojamas, o atomizuojamas, kažin kam labiau reikia strateginio tilto Klaipėdos kryptimi. Atitinkamai netikslinga peikti NATO, kad Libijoje ir kitur išvis ką nors daro ir nori rezultato. Stotume politiškai Rusijos pusėn. Šiaip ar taip, Miloševičiaus, Huseino ir bin Ladeno nebėra, ir pasaulis nuo to nepablogėjo. Drausmės elementas, kada ne viskas leidžiama. Masiškai prievartauja musulmones Bosnijoje, išvaro milijoną kosoviečių – na, ir kas? – Juk norėta tokio požiūrio. Tad susivienijusių demokratijų Šiaurės Atlanto organizacija, kurioje ir mes dalyvaujame – vienintelė dar šį tą galinti. „Tipo”, ne tik stovėti ir žiūrėti. Jei kokios, ten ir mūsų atrama.

Vytautas Landsbergis
„Lietuvos žinioms”