V.Aleknaitė-Abramikienė: ar TS-LKD sugebės pakartoti švedišką sėkmės scenarijų?

Vykstanti Tėvynės Sąjungos – Lietuvos Krikščionių Demokratų partijos pirmininko rinkimų kampanija tapo nemenka vidaus politikos intriga. Jos peripetijas aptarinėja valdančiųjų rėmėjai ir oponentai.

Savo nuomonę apie konservatorių lyderius nesivaržo išsakyti socialdemokratai ir lenkai. Opozicijai, netekusiai vilties perimti valdžią, šie vidiniai valdančiųjų reikalai tampa bene paskutine iki Seimo rinkimų likusia galimybe kyštelti pagalį į Kubiliaus Vyriausybės vežimo ratus. Tačiau, žinoma, ne opozicija nuspręs, kam TS-LKD nariai patikės savo partijos vairą. Balsuodamas slaptai kiekvienas partijos narys galės laisvai apsispręsti. Vis dėlto vieno ar kito kandidato pergalė neliks vien vidiniu partijos reikalu. Pirmininko rinkimų rezultatas nulems tolesnės Lietuvos politinės raidos scenarijus. Neabejoju, jog TS-LKD nariai rinksis atsakingai.Tuo tarpu šie mano pasamprotavimai yra tik „pasisakymas dėl balsavimo motyvų“, kaip mes esame įpratę sakyti Seime.

Dirbant Užsienio reikalų komitete, dažniausia tenka į Lietuvos politinį gyvenimą žvelgti platesniu rakursu. Premjero pralaimėjimas partijos pirmininko rinkimuose visam pasauliui pasiųstų aiškų signalą, jog Lietuvos Vyriausybė netenka politinės paramos. Visame demokratiniame pasaulyje galioja vieningas principas, o būtent – jog Vyriausybė, vykdanti bet kokią reformą, privalo turėti savo partijos narių pasitikėjimą. Tai suvokiama vienareikšmiškai ir nepriklauso nuo jokių sentimentų ar buitinių niuansų partijos viduje. Užsimojus susikauti su pačiu „Gazprom“ toks pasitikėjimas daugiau nei būtinas.

Kai kurių kolegų tvirtinimai, neva jie ketina „palengvinti“ premjero vargus, neįtikintų net gimnazistų, nes anie šiais laikais jau kremta politologijos pradžiamokslį . Tarus „A“, reikia tarti ir „B“. Pakeitus A. Kubilių partijos pirmininko poste, reiks keisti ir Vyriausybę, o priešingi tvirtinimai neišlaiko kritikos.

Mesti pirštinę opozicijos ir žiniasklaidos nuolat puolamam lyderiui , ir dar po didžiausios pasaulinės krizės, regis, nėra sunku. Tai padaryti galėjo ne tik populiarioji Seimo pirmininkė. Užtenka paminėti R.Juknevičienę, J.Razmą, V.Stundį. Tačiau kiekvienas metantis iššūkį turėjo savęs paklausti kelių dalykų . Vienas jų: ar esu pasirengęs pergalės atveju perimti ir Vyriausybės vairą? Seimo pirmininkė ne kartą ir įvairiomis aplinkybėmis yra pareiškusi, jog į šį postą nepretenduos. Išsakomi argumentai neva pakeitę partijos pirmininką sustiprintume parlamentinę Vyriausybės kontrolę vėlgi neįtikina, nes iš tikrųjų niekas nekliudo ir dabar ją nuolat kontroliuoti. Tam svertų pakanka. Taigi šiuo atveju ir partijos lyderio keitimas netenka savo esminio motyvo.

Antras klausimas, į kurį turės atsakyti ne vien kandidatai, bet ir už juos balsuojantys TS-LKD nariai yra: ar būtent dabar yra tinkamas laikas keisti Vyriausybę. Norėdama tai daryti, opozicija turėjo suskubti anksčiau – pačiame krizės įkarštyje, o ne dabar, kai jau imame kopti iš duobės. Daugeliui Lietuvoje jau tapo aišku, jog likus vos daugiau nei metams iki eilinių Seimo rinkimų, Vyriausybei reikia leisti tęsti darbus ir įgyvendinti įsipareigojimus. Tai ir pensijų lygio atstatymas nuo 2012 metų sausio, ir pajudėjusių energetikos projektų įgyvendinimo tąsa. Tiesą sakant, A.Kubiliaus keitimas šiuo momentu, o ne, tarkim, po kitų Seimo rinkimų, duotų nepageidautiną vilties ženklą premjero galvos betykančioms oligarchinėms bei monopolinėms struktūroms, kurių įtaką dabar mėginama apriboti. Labiausiai, ko gero, nudžiugtų „Gazprom“. Potencialiems investuotojams į Lietuvos IAE, priešingai, tai būtų negatyvus perspėjantis signalas, jog valdžios galios kinta, o padėtis šalyje nestabili. Turint galvoje visą situacijos Lietuvos energetikoje sudėtingumą, tokie staigūs judesiai politikos arenoje šiuo metu nepageidautini.

Trečias motyvas keisti partijos pirmininką būtų ideologinės tapatybės atnaujinimas. Politologas K.Girnius, ilgametis „Laisvosios Europos“ radijo lietuviškosios redakcijos vadovas, savo straipsnyje jau aptarė tas prielaidas, kurioms esant klasikinės Europos partijos keisdavo savo lyderius. Tai palengvina mano užduotį. Vis dėlto priminsiu bent du mano iš arčiau stebėtus pasikeitimus Europos centro dešinėje. D.Camerono atėjimas į Jungtinės Karalystės konservatorių vadovus bei F.Reinfeldto – į Švedijos Moderatų lyderio postą buvo ilgų ir esminių diskusijų partijos viduje išdava. Abu jie, lyginant su prieš tai buvusiais lyderiais, atstovavo jaunesniajai partijos kartai. Abu stipriai pakoregavo ligtolinę partijos liniją bei konservatizmo sampratą.

Nė vienas iš paminėtų motyvų dabartiniams TS-LKD pirmininko rinkimams nepritaikomas. Prisipažinsiu, jog žinodama, kokia ambicinga politikė yra I.Degutienė, tikėjausi kažko panašaus į alternatyvų partijos tapatybės projektą. Bet jo kol kas nėra. Todėl susidaro įspūdis, jog vyksta ne idėjų, bet asmenybių tarpusavio konkurencija. Esminis Kubiliaus kritikų argumentas yra jo ir Seimo vadovės asmeninių reitingų skirtumas. Vis dėlto, argumentai , jog su I.Degutiene galbūt pavyktų gauti daugiau vietų būsimajame Seime skamba pernelyg asmeniškai suinteresuotai kad būtų patrauklūs rinkėjui arba eiliniam partiečiui, kuris nė neketina užimti vietos ant „atsarginių suolelio“.

Tačiau būtent gilesnės ideologinės ir vertybinės diskusijos šiandien ypač stinga net kelias mažesnes dešiniąsias partijas į savo gretas priėmusiai Tėvynės sąjungai. Stengdamasis užpildyti šį vakuumą, būtent A.Kubilius paskutiniojo partijos suvažiavimo metu ir pasiūlė priimti atnaujintą partijos tapatybės dokumentą, kuriuo bandyta apibendrintai atsakyti į esminius laikmečio iššūkius. Be abejo, šiuo dokumentu norėta paskatinti rimtesnes vertybines diskusijas tarp visų partijos sparnų .O kad šios diskusijos bei atitinkamos išvados ir įsipareigojimai tikrai būtini, rodo pats gyvenimas.

Tarkime, prieš rinkimus jungdamiesi prie TS-LKD, tautininkai jų lyderio asmenyje dievagojosi, kad jų vertybės panašios, kadangi tautiškumas yra viena iš pamatinių TS vertybių. Tačiau dabartinis tautininkų krypsnis į radikalizmą ir jų broliavimasis su tais, kurie kelia šūkius „Lietuva lietuviams“ aštriai kertasi su mūsų tradicine , nuo Atgimimo laikų puoselėjama pozicija. Jos esmė – pilietinės visuomenės kūryba.

Tai, jog vienai tautinės mažumos partijai vis dar vadovauja aršus, konfliktiškas ir ne itin išmintingas lyderis, yra ne tiek mūsų, kiek kai kurių jį palaikančių Varšuvos politikų trumparegystės pasekmė. Kol ten vadovautasi „Solidarnosc“ idėjomis bei principais, pritarimo šiam lyderiui būta mažiau.Vis dėlto, pastaruoju metu vėl randasi daugiau galimybių dviem valstybėms ir dviems bendruomenėms grįžti prie įprasto dialogo. Tuo tarpu mes patys, Lietuvos politikai, turėtume visų pirma rūpintis tuo, kas , pasak Evangelijos, „išeina iš mūsų burnos“, bet ne priešingai.

Norint stiprinti partijos gretų vienybę vien šūkio MES VISI KARTU nepakaks. Visiškai kas kita – siūlymas idėjiškai telkti dešiniuosius ir tobulinti sprendimų priėmimo partijoje mechanizmą. Tai tikrai būtina, ir tai darysime laimėjus bet kuriam iš dviejų kandidatų.

Lieka atsakyti dar į du klausimus. Pirma. Ar I.Degutienės A.Kubiliui mestas iššūkis yra blogas dalykas ? Manyčiau, jog kaip tik priešingai. Šitam drąsiam, atkakliam, darbščiam, kantriam, tačiau be galo užsispyrusiam lyderiui yra gerai mesti pirštinę. Ją pakėlęs jis bus jau kitoks, o tai sveika. Juk ne veltui sakoma: kas manęs nesunaikina, mane sustiprina. Todėl ir Seimo pirmininkė galės jaustis puikiai bet kuriuo atveju.

Galime didžiuotis, jog mūsų partija – vienintelė Lietuvoje – savo pirmininką renka išskirtinai demokratišku būdu.

Vis dėlto netgi geras veiksmas, jeigu jis atliekamas ne visai tinkamu laiku, kaip šiuo atveju – partijos pirmininko perrinkimas, sumažintų politinį stabilumą po krizės atsigaunančioje mūsų valstybėje. Ir būtų neteisinga baimintis tai tiesiai pasakyti. Ar ne už žodžio laisvę kovojome?

Tačiau mažiausiai dėl to, kad pirmininko perrinkimas vyksta netinkamu laiku, yra kalta pati I. Degutienė. Kaltas TS- LKD partijos įstatų netobulumas. TS-LKD Vilniaus skyriai jau pasiūlė būsimajame suvažiavime keisti partijos įstatus taip, kad ateityje partijai esant valdžioje- t.y. Seime ir Vyriausybėje, partijos pirmininko rinkimus būtų galima atidėti ir organizuoti po artimiausių Seimo rinkimų. Kone dešimtmetį buvę opozicijoje, neįžvelgėme, jog partijos įstatus reikia parengti ne vien tam laikotarpiui, kuomet sudarome Seimo mažumą, bet ir tiems laikams, kai sudarome Seimo daugumą ir Vyriausybę.

Belieka atsakyti į paskutinį klausimą : ką reikia daryti , kad Seimo daugumoje ir Vyriausybėje po kitų rinkimų vėl galėtume darbuotis?

Nepaisant aršios kritikos TS-LKD atžvilgiu , vis garsiau sakoma, jog su krize tvarkėmės ne per blogiausiai. Net keikiamasis A.Kubilius jau pavadintas „krizių premjeru“. Ir tikrai, nesame blogiausi Europos Sąjungoje. Šiandien mums gali pavydėti ne tik graikai, bet ir portugalai, airiai ir kiti, kuriuos dar taip neseniai laikėme sau pavyzdžiu. Šiandien net ir kritiškoje Lietuvoje jau imama suprasti, jog taupymo politika nenuėjo perniek, jog ir mūsų kaip politikų iškentėta kone visuotinio priešiškumo kančia buvo ne veltui, nes ekonomika pradeda atsigauti. Dar daugiau – mes ją gaivinome patys. Jokie fondai nediktavo mums sąlygų.

Manau, jog dabar svarbiausia kad koalicinė A. Kubiliaus Vyriausybė visas jėgas nukreiptų formuoti „pozityviąją darbotvarkę“, kuri padėtų šaliai ne tik atsistoti ant kojų po krizės smūgio, bet ir kreiptų piliečių žvilgsnius į viltingą rytdieną. Pusantrų metų dar yra.

Tiems, kurie perdėm jaudinasi dėl reitingų, verta priminti Švedijos Moderatų sėkmės scenarijų. Likus vos pusmečiui iki rinkimų F.Reinfeldto vadovaujami konservatoriai, kuriems teko dirbti finansų krizės sąlygomis, dar net 20 nuošimčių atsiliko nuo socialdemokratų. Tačiau nuoseklus ir pragmatiškas , sutelktas darbas kartu su koalicijos partneriais juos atvedė į istorinę centro dešiniųjų pergalę.

Esu nuoširdžiai įsitikinusi, kad ir šie, ir kiti TS-LKD pirmininko rinkimai taps akstinu dar ištvermingiau dirbti Lietuvos piliečiams, kad stiprėtų jų pasitikėjimas savo valstybe.