Didysis amerikietis

Ronaldas Reaganas buvo didis didžiosios šalies prezidentas.

Kaip jis tvarkė JAV vidaus reikalus, jų tarpe garsiąją „reaganomiką”, tegul dėsto amerikiečiai. Aš noriu tarti apie jo vaidmenį keičiant pasaulį, kuris tuomet buvo atsidūręs ant mirtino susipriešinimo briaunos: išlaisvinanti demokratija ar pavergiąs komunizmas? Vienas jų turėjo pralaimėti.

Prezidento R. Reagano požiūriu, laisvės idėja buvo pagrindų pagrindas. Prisimindamas istorijos tėkmę, aš šiandien gerbiu tokį fundamentalizmą. R. Reaganas buvo įsitikinęs, kad vergija, ar ji ištiktų vieną žmogų, ar ištisą pavergtąją tautą, yra blogis ir turi būti panaikinta. Ir jis veikė kaip įsitikinimų vyras, nuosekliai silpnindamas komunizmo kalėjimo mūrus.

Tai padėjo mums, Baltijos ir kitoms įkalintoms tautoms, galų gale atgauti savo laisvę nuo okupantės SSR Sąjungos.

1991 metais aš aplankiau jį, buvusį Jungtinių Valstijų prezidentą, jo Los Angeles įstaigoje, kad tuo dėkingumo vizitu nelenkčiau galvą Lietuvos vardu.

Po kelerių metų, jau paveiktas negailestingos ligos, prezidentas Reaganas dar atsiminė ir sutiko priimti vėl tą patį lankytoją iš tolimos Lietuvos ir nutolusių laikų. Tai buvo paskutinė proga paspausti jo tvirtą ir garbingą ranką už viską, ką jis padarė, kad pagerintų jo keičiamą pasaulį.

Ir dar sykį, po daugelio metų, kai Rusijos kariuomenė įsiveržė į Gruziją, aš jį susapnavau. Velionis prezidentas paėmė raudonąjį telefoną jungiantį su Kremliumi ir kažkam paskambinęs pasakė ramiai ir įtaigiai: „Pone prezidente, sustabdykit savo tankus!”

Šių dienų pasaulis darosi kaskart sudėtingesnis. Bet mes jam nepadėsim, jei susikomplikuosim patys. O štai yra Ronaldas Reaganas, toliau egzistuojąs mūsų mintyse, kuris gali patarti mums, demokratijos kovotojams, jeigu tik jo pasiklausime.

Jis niekad nesutiktų, esu tikras, didelių ar mažų nedemokratijų, kuriose nėra įstatymo valdžios, vadinti tiktai „skirtingomis demokratijomis”. Jis totaliai atmestų idėją, neva nevakarietiškos, o ypač musulmonų tautos yra jau savo civilizacijos tariamai pasmerktos amžiais likti be demokratijos.

Ne, ponios ir ponai, jie neprastesni už mus. Atmesdamas anokias paskleistas nuomones Ronaldas Reaganas sveikintų rusiško tipo režimų griūtį Šiaurės Afrikoje ramiai ir atvirai, tad ir pastaruoju metu pareikštą Jungtinių Valstijų valią neleisti diktatoriams laimėti. Jei demokratija yra geresnė, o mes tuo tikime, kodėl jos nereiktų remti ir skatinti? Tada ir vienšalio JAV nusiginklavimo pasaulio politinėse informacijos priemonėse – ką šiomis dienomis kritikavo Valstybės sekretorė ponia H. Clinton – nebūtų atsitikę. Arba – pusiausvyra turi būti atkurta.

Kuomet kai kas trokšta persiginklavimo aukštosiose ir karinėse technologijose, vadindamas tai trokštama „modernizacija” atsilikusios galvosenos šalyje, Ronaldas Reaganas čiuptų už esmės: ką jie su tuo darys, kai padėsim?

Išties, kodėl nepasiklausus būtent jo? Atsakydamas, tarp kitko, apie miglotą „persikrovimą”, jis pats paklaustų mūsų: su kuo ten persikraunate? Ir kokiu tikslu? Ar anas įtartinas partneris darys tą patį? O gal priešingai, i mūsų persikrovimą jie atsakys važiuodami atgal?

– Kaip ten bebūtų, patikrinkite juos. Apskaitomi ne šūkiai, bet tikri ketinimai. Ne žodžiai, bet veiksmai.

Toks yra Ronaldo Reagano palikimas – skaidrus ir pagelbstintis. Ir toks paprastas kaip aušra po nakties ir vakaras dienai baigiantis. Mes galime juo visad pasikliauti ir minėsim su gilia padėka.

Vytautas Landsbergis
Kalba R. Reagano šimtmečio minėjimo konferencijoje.
Vašingtonas. 2011-05-23