Šiek tiek nustebino

Kodėl vienam laikraščio numerių J. Raškauskas lyg Ameriką atradęs parašė : „Sąjūdžio mitingų laikai baigėsi“.Ar tik dabar tą pastebėjo? Jeigu skaitytų nors ir „Marijampolės laikraštį“ – apie tai ne sykį buvo rašyta, ir ačiū,kad spausdino – kas yra Sąjūdis šiandien. Praėjusių metų ta tema informatyvus rašinėlis “ „Buvau ananasas“, jį ir  internete galima rasti. Ir kitomis progomis panašių rašinių buvo, tad ir realaus gyvenimo nenagrinėdami tą visi gali pastebėti, būtent, kad Sąjūdžio masinių mitingų laikai jau yra praėję. Politologai aiškiai sako, ir daugelio tautų patirtimi remdamiesi, kad masiniai judėjimai yra akimirkos dariniai. O kad kažkiek žmonių ir pakilimo momentui praėjus tebėra sąjūdininkai, tebeskelbia Sąjūdžio idėjas, jomis gyvena ir kviečia kitus gyventi – tai yra jų pasirinkimas : kuo tiki, tuo gyvena.
 
Renginį aprašinėdamas autorius padarė ir keletą klaidų. Renginyje buvo minimas ne tik Sąjūdis, bet visos su Lietuvos laisve susijusios birželio datos. Ir pats renginio pavadinimas apie tai sakė : Laisvė birželyje. Iš Sąjūdžio veiklos buvo prisiminti visai ne masiniai mitingai. Birželio 3-ioji – tai Sąjūdžio įkūrimo, o ne mitingų diena; jam kuriantis dar nė žinoma nebuvo, kad mitingai vyks. Kad atlikėjas Babravičius ne tik dainavo, bet ir pakalbėjo ne į temą , nors ne tam buvo kviestas – šito dainų besiklausantys lyg ir nepastebėjo. Straipsnelio autorius pastabesnis, jis aprašė. Bet atlikėjas ir pasisakė esąs ne politikas , ir todėl gali neatskirti, jog ne tas pats yra, kai žmonės važiuoja patys geresnio gyvenimo ieškoti (vietoje jį patys čia kūrę) , nuo Stalino vykdyto prievartinio vežimo į mirties lagerius. Gintaras Difartas tikrai paklausė, kur Tėvynė eina. Matyt, jam atrodo, kad ji galėtų ir geriau žingsniuoti. Kadangi skirtingai nuo Vytauto Babravičiaus, jis pats yra veiklus politikas, tai Tėvynės žingsnius tikriausiai koreguos.
 
Masiniai judėjimai yra praeinantis veiklos būdas. Kitas klausimas, ar tai yra gerai, kad praeinantis. Ypač jeigu per greitai ir per daug masiškai pranyksta. Toks pranykimas gali rodyti, kad sumažėjo skaičius idealistų ir kad jie visuomenės daugumos nesudaro. Su korupcija nesusitvarkančioje mūsų valstybėje tą rodo ne tik Sąjūdžio renginių mažas lankymas. Korupcijos buvimo faktas tą rodo – mažai idealizmo. O kur dar girtuoklystės paplitimas ir kitokios ydos – tai irgi idealizmo nykimo pasekmė. Daugiau idealizmo – mažiau blogybių. Tad geriau ne džiūgaukime kuo nereikia – kad Sąjūdyje mažai žmonių , bet dalyvaukime Sąjūdžio renginiuose ir patys būkime Sąjūdis : Lietuva bus gražesnė, kai dalyvausime, gal net kam nors išvykusiems grįžti patrauklesnė.
 
Tokie apibendrinimai. O kuklus 06-03-ios dienos  Lietuvos Sąjūdžio  Marijampolės skyriaus renginys nepretendavo būti masinis mitingas. Tai buvo vakaras bendraminčiams, kurie klausėsi puikių dainuotojų ir prisiminė birželio mėnesio svarbias datas, kurios visos kalba apie Laisvę. 06-22-oji – 23-oji – Kauno ir visos Lietuvos sukilimas prieš pavergėjus, už Laisvę. 06-14- oji ir 15-oji – skaudžios netektys, Laisvę praradus. Ir pati birželio 3-ioji kaip Sąjūdžio diena. Sąjūdis tada kūrėsi tam, kad klostantis palankioms aplinkybėms, Lietuvai grįžtų Laisvė. Aplinkybės klostėsi, protingai ir ryžtingai jomis buvo naudojamasi, ir Laisvė yra. Ja ir pasidžiaugė būrelis sąjūdininkų ir  jų svečių. Tikėkimės, kad tai bus padaryta ir kitais metais – kursime tradiciją, o kuo daugiau atsiras Laisvę mylinčių idealistų, tuo mums visiems bus geriau. Bus mažiau besiveisiančių blogybių. 

 Gražina Trimakaitė, Lietuvos Sąjūdžio Marijampolės skyriaus pirmininkė