Irena Degutienė: „Pasaulį pradėkime tobulinti nuo savęs“

Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko pavaduotojos Irenos Degutienės kalba, pasakyta partijos XVII suvažiavime Vilniuje.

Mieli partiečiai, mieli bendražygiai!

Pirmiausia noriu visus pasveikinti susirinkus į mūsų šventę, į 17-ąjį mūsų partijos suvažiavimą! Ilgai galvojau, apie ką kalbėti, ką pasakyti. Ypač po mūsų partijos didžiavyrių prasmingų kalbų apie mūsų valstybės gyvenimą, mūsų valstybės ateitį ir koks mūsų partijos indėlis į tos valstybės ateities vystymąsi; apie tas negeroves, kokios yra šiandieninėje Lietuvoje, ir ką mes galime dėl to padaryti. Todėl pamąsčiau, kad pakalbėsiu apie mus, apie mūsų partiją Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus.

Demokratiški, mylintys Tėvynę ir išpažįstantys krikščioniškas vertybes žmonės, 1993-aisiais. gegužės 1 dieną susibūrę į Tėvynės sąjungą, per 18 gyvavimo metų kartu nuėjome sudėtingą brandos kelią – kartais tiesų, kartais duobėtą, su įvairiais pakilimais ir nusileidimais.

Per tą laiką susijungėme su kitomis partijomis, giminingomis savo pažiūromis ir idėjomis: politiniais kaliniais ir tremtiniais, krikščionimis demokratais, tautininkais, demokratais, nepriklausomybininkais.

Taip Lietuvoje atsirado stipri dešinioji partija, kuriai Dievas ir likimas nepagailėjo rimtų išbandymų. Po 2008 metų laimėtų rinkimų džiaugtis teko neilgai – skubiai kibome į darbą kovojant su Lietuvą ir pasaulį užgriuvusia ekonomine krize. Sunkiai, bet sutelktai brendame iš tos duobės, valstybė po truputį atsigauna, kaip ir plačiau apie tai kalbėjo mūsų partijos pirmininkas ir Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius. Bet… vėl artėja Seimo rinkimai.

Ar mes sugebėsime juos laimėti ir pratęsti pradėtus tikrai labai rimtus darbus? Kokie mes patys šiandieną? Kaip mus vertina mūsų rinkėjai?

Kodėl mūsų piliečiai taip nemėgsta partijų, kodėl daugumai jos tampa vos ne keiksmažodžiu?

Atsakymus rasime pamatinėje krikščioniškoje nuostatoje – pasaulį pradėk tobulinti nuo savęs.

Prieš mėnesį mūsų partijoje įvyko tikri demokratiški partijos pirmininko rinkimai, kuriuose galėjo dalyvauti visi partijos nariai, ir kuriuose varžėsi Seimo vadovas, Ministras pirmininkas. Taigi partiečiams buvo sudėtinga. Kaip girdėjome, mūsų koalicijos partneriams tai buvo netikėta, tad dar kartą parodėme, jog esame tikrai demokratiška partija. Ryžtinga ir galinti gyventi taip, kaip gyvena Vakarų valstybių partijos.

Iš tiesų tokie rinkimai buvo didelis iššūkis mums visiems – ir man pačiai – bet mes žengėme dar vieną demokratiškai partijai svarbų žingsnį. 

Naudodamasi proga noriu pasakyti nuoširdų ačiū tikėjusiems manimi, atvykusiems į susitikimus, padėjusiems rinkimų kampanijoje. Svarbiausia, kad jūs dalyvavote partijos pirmininko rinkimuose, to nepabijojote.

Labai tikiuosi, kad su partijos pirmininko rinkimais mūsų demokratijos šventė nepasibaigė, kad ji tęsis ir toliau, negrįžtamai keisdama pasenusias nuostatas visose mūsų partijos struktūrose: Priežiūros komitete, prezidiume, koordinacinėse tarybose, skyriuose. Kad pagaliau mes visi suvoksime, kad demokratija partijoje yra ne blogis, bet būtina terpė išmintingesniems sprendimams bei vidinei savikontrolei.

Labai svarbu ir tai, kad šių rinkimų metu pagal įtakingų vakarietiškų partijų tradiciją pagaliau kristalizavosi ir įgavo aiškesnius kontūrus abu vertybiniai partijos sparnai – liberalesnis ir konservatyvesnis. Ir kad jų kristalizacija nesibaigė partijos susiskaldymu, ką dažnai patiria bręstančios partijos.

Tikiuosi, kad ateityje šie sparnai išliks, vystysis ir garbingai idėjiškai konkuruos partijos vidiniuose debatuose, taip po truputį nustumdami užmarštin tuos riboženklius, kuriais įvairioms partijoms besijungiant į Tėvynės sąjungą buvo apsibrėžusios vidinės mūsų struktūros – bendrija ir frakcijos.

Tikiuosi, kad mes visi pagaliau suprasime, kad toks vertybinis, o ne konjunktūrinis išsikristalizavimas ne silpnina mus, o stiprina.

Lygiai taip, kaip ir kregždutė aukštai ir pergalingai gali kilti tik su dviem sparnais! Lygiai taip, kaip demokratija su įvairiom nuomonėm yra pranašesnė prieš autokratinį vieningumą.

Šis partijos demokratėjimo, atvirumo, vertybinio išsigryninimo, atsinaujinimo procesas yra labai svarbus mums visiems, jis turi tęstis. Tik einant šituo keliu partijos gali tapti populiaresnės ir patraukti daugiau piliečių.

Patrauklūs kitiems tapsime tik keisdamiesi patys – jei  savo programoje kalbame apie pilietinės visuomenės sukūrimą, tai pirmiausia tokią pavyzdinę bendruomenę turime sukurti savo partijoje.

Aktyvią, neabejingą, kurioje nebijotume reikšti savo nuomonės, kurioje girdėtume vieni kitus. Neturime visuomenei atrodyti tokia organizacija, kuri dengia saviškių negerus darbus ir griežtai baudžia už kitokią nuomonę ar kritiką, tegul pareikštą ir ne pačia tinkamiausia forma.

Šiandien mes, politikai, dažnai priekaištaujame piliečiams, kad jie pasyvūs rinkimų metu, kad tik kiek daugiau nei pusė visų rinkėjų renka savo valdžią.

Tačiau, mieli bendražygiai, mūsų partijos vidiniuose rinkimuose taip pat balsavo mažiau nei 60 procentų partiečių, nors atrodytų partija turėtų būti ypatingai politiškai aktyvių piliečių sambūris.

Kokios mūsų pasyvumo priežastys, ypač tų skyrių, kuriuose balsavo mažiau nei pusė visų partijos narių, pvz. Kauno rajone 42 proc., Anykščių – 43 proc., Šilutės- 48 proc.?

Ar daugiau kaip 40 procentų visų partiečių buvo blogai informuoti apie šiuos rinkimus? Ar jie nebelaiko savęs partijos nariais? O gal skyriuose partijų susijungimai įvyko tik popieriuje?

Tai svarbūs klausimai kiekvienam skyriui ir mes privalome į juos atsakyti.

Pasakysiu atvirai – per mūsų rinkimų kampaniją stengiausi pasiekti kiekvieną partietį ir savo nuostabai susidūriau su dešimtimis atvejų, kai partijos skyrių sąrašuose vis dar tebėra vienas ar kitas jau Anapilin pasitraukęs mūsų bendražygis, kai kurie „nariai“ tiesiog  nustemba, kad jie priklauso Tėvynės sąjungai.

Mieli bendražygiai, per rinkimų kampaniją sakiau ir dabar pakartosiu – visus mus, gana skirtingus, šiame dideliame daugiatūkstantiniame būryje sieja vienas bendras vardiklis – tai mūsų partijos vertybės, mūsų partijos programa. Todėl turime būti principingesni, patys sau griežtesni šiuo svarbiausiu klausimu, turime kur kas aiškiau laikytis savo tradicinių krikščioniškų ir tautinių vertybių, mūsų raiškos keliai turėtų būti tvirtesni.

Kai kasdienėje buityje vertybės išsiplauna, kai patys kartais sunkiai susivokiame, kas mus jungia, kaip tuomet galime paaiškinti kitiems: kuo Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai skiriasi nuo kitų partijų? Kaip galime paneigti liaudyje paplitusią nuomonę, kad partijos skiriasi ne vertybėmis, bet galimybėmis prasibrauti prie valdžios?

Kita vertus, turime pripažinti, kad gana dažnai Lietuvos politiniame gyvenime ne partijų vertybinės nuostatos, programos, o biurokratinis vykdančiosios valdžios aparatas, valstybės tarnyboje įsišaknijusios interesų grupės lemia politinių sprendimų priėmimo darbotvarkę.

Tokia situacija vis dar įmanoma tik dėl to, kad partijos neturi savų analitinių pajėgumų, kad partijose vengiama ideologinių diskusijų, kad partijų vertybinius dokumentus ruošia tik maža saujelė partiečių.

Manau, kad privalome rasti resursų tam, kad pagal vakarietiškų partijų pavyzdį šalia Tėvynės Sąjungos pradėtų veikti stiprus dešiniosios politinės minties analitinis „smegenų centras“, kuris užtikrintų partijos sąveiką su akademiniais sluoksniais, tyrimų centrais, su partijos skyriais.

Esu įsitikinusi, kad Tėvynės sąjungai nėra būtinybės kasmet „kepti“ vis naują programinį dokumentą, tačiau būtina, kad šių dokumentų rengime dalyvautų kuo daugiau partiečių, būtų išgirsta kuo daugiau nuomonių, kad jie būtų subrandinti kaip geras vynas ir taptų daugelio partiečių savastimi.

Partijai būtina stiprinti sąveiką su intelektualiu akademiniu jaunimu. Vakarų Europos dešiniosios partijos „praranda“ universitetuose studijuojantį jaunimą. Akademinis intelektualinis jaunimas Vakaruose dažniau tampa kairuolišką ir kosmopolitinį visuomenės modelį atstovaujančių politinių jėgų atrama. Reikia išmokti šias Vakarų Europos klaidas ir pamokas. Akademinis jaunimas turi rasti savo vietą Tėvynės sąjungos veikloje. Kodėl aš taip kalbu? Tikrai pakankamai daug bendrauju su akademiniu jaunimu ir iš tiesų atsiranda įvairios „gaidelės“, kad mes nelabai patrauklūs, kad mūsų „ne tokia“ pasaulėžiūra, kad šiandieninis pasaulis yra kitoks ir prie jo reikia prisitaikyti.

Tarp kasdienių darbų gausos neturime pamiršti svarbiausių šiandienos iššūkių visuomenės vertybėms ir Tėvynės sąjungos vaidmens šiame procese. Tradicinės bendruomenės sąvokos prasmės nykimas, šeimos koncepcijos kaita, individo savimeilės kultas ir seklus kosmopolitizmas tapo mūsų neatskiriama šiandiena. Socialinių šaknų netektis kelia susvetimėjimo ir izoliacijos jausmą.

Šie radikalūs visuomenės pokyčiai išprovokavo dvi priešingas reakcijas: savitikslį neribotos laisvės siekį, kurį atstovauja liberaliosios ir kairiosios jėgos, ir laisvai pasirenkamo, tačiau atsakingo kultūrinio ir politinio bendruomeniškumo siekius, kuriuos privalo ginti politinė dešinė.

Tėvynės sąjunga turi nedviprasmiškai atstovauti politinės dešinės vertybėms. Turime aiškiai pasakyti, kad nuo kraštutinių liberalų ir naujųjų bei senųjų kairiųjų skiriamės tuo, kad pabrėžiame: teisė neatsiejama nuo pareigos, asmens saviraiška bei laisvė – nuo įsipareigojimų šeimai, bendruomenei, jos šimtametėms tradicijoms, kuriomis siekiama kitoms kartoms išsaugoti bendruomenės ir valstybės paprotinę teisę, kalbą, moralę, gamtą, istoriją ir paveldą.

Bendrystė tarp praeities, dabarties ir ateities, tarp gyvųjų, mirusiųjų ir dar negimusių – tai brandžios ir stabilios visuomenės būtinybė.

Manau, kad šios esminės nuostatos turėtų būti labiausiai akcentuotos būsimoje Tėvynės sąjungos rinkimų į Seimą programoje. Mūsų visų uždavinys šias nuostatas pateikti taip, kad rinkėjai aiškiai suprastų, kuo Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai skiriasi nuo kitų partijų ir kodėl verta už ją balsuoti.

Mielieji, baigdama savo kalbą dar kartą noriu nuoširdžiai pasveikinti ilgametį bendražygį, jau penktai kadencijai partijos pirmininku išrinktą Andrių Kubilių.

Irena Degutienė