Darbo partijos politinė prekyba: kas pasiūlys daugiau!?

Dar prieš porą mėnesių vilniečiai visuomeninio transporto stotelėse galėjo matyti plakatus su besišypsančiais darbiečiais ir žodeliu „ačiū“. Iš tiesų naujai iškepti Vilniaus politikai turėjo už ką dėkoti rinkėjams. Juk nei vieno iš jų viešajame gyvenime beveik nesimatė, todėl pasitikėjimas ne pelnytas, bet suteiktas avansu. Tokiais atvejais rinkėjai iš politikų tikisi kažko kitokio.. kažko naujo.. na bet ar nesigaus kaip visada!

 

 

Apie tai, kad savivaldoje esama korupcijos ir sudaromi slapti protokolai neverta daug rašyti, nes tai ne naujiena, o visiems gerai žinomi faktai, iliustruojami STT operacijomis.

 

Rinkimai į savivaldybę ir jau minėti plakatai kainavo nemažai, todėl darbiečiai iškart pradėjo ieškoti kaip pelningiau parsiduoti. Darbo partija neturi jokios ideologijos, jie nei kairieji, nei dešinieji, todėl po rinkimų, aktyviai dalyvaujant partijos absoliutiniam monarchui Viktorui Uspaskichui, pradėjo derybas su dviem realiausiomis stovyklomis. Vienai vadovavo Artūras Zuokas, kitai Raimundas Alekna. Nugalėjo A. Zuokas – vienas apsukriausių politikų Lietuvoje, mokąs derėtis ir galintis pasiūlyti tai, ko tik kita pusė pageidauja. Prisimenant Vilmanto Drėmos „įtikinimo“, kitaip tariant jo „plukdymo Nerimi“ istoriją, galima teigti, kad jis sugeba panaudoti net tuos svertus, kurie kitiems politikams nepasiekiami. Be to A. Zuoką remia stambūs verslininkai, kurie randa savų būdų paveikti pragmatiškus savivaldos politikus.

 

Todėl nenuostabu, kad varžybas dėl auksinių darbiečių balsų laimėjo A. Zuokas. Naivu manyti, kad susitarimams lemiami buvo pokalbiai apie vertybes. Naujoje koalicijoje labai įdomus parlamentaro Jono Pinskaus persikėlimas iš Seimo į Vilniaus miesto vicemero postą. Kaip galima paaiškinti paprastą dalyką, kad Seime ponas Pinskus gaudavo apie 6 tūkst. litų algą, o vicemero alga vos 3 tūkst. Juk jeigu žmogus gyvena iš algos, tai ar ne per didelis finansinis nuostolis? Matyt auksinių balsų turėtojams ne per didelis. O gal kompensuojamas?

 

 

A. Zuokas išradingas derybininkas. Prieš mero rinkimus jis, matyt, visko prižadėjo visoms pusėms daugiau negu to gero yra. O kai darbiečiai pareikalavo pažadus tesėti, tai nebebuvo kaip, nes juk visiems kitiems, taip pat ir socialdemokratams, irgi viso ko prižadėta. Postai, savivaldybės įmonės, ES lėšos juk nėra be pabaigos.

 

Nesunku įsivaizduoti, kad tokiomis „vertybėmis“ suklijuojama dauguma tampa trapi. Vos po mėnesio valdžioje V. Uspaskichas jau ėmė kelti ultimatumus, viešumoje sekdamas pasakas, neva darbiečiai negali deramai atstovauti rinkėjams. O iš tikro jie politiškai šantažuoja savo politinius partnerius, kad išeis, jeigu jiems nebus duota daugiau. Iš pat pradžių buvo aišku, kad niekur jie neis, o tai tėra būdas susireikšminti ir iškaulyti daugiau įtakos viešųjų pinigų srautams, įmonėms ir postams. Ar ne keista, kad tą pačią dieną, kai buvo paskelbta neva apie darbiečių pasitraukimą iš A. Zuoko koalicijos, savivaldybėje vyko svarbūs politiniai balsavimai, kuriuose sprendėsi „Vilniaus energijos“ akcijų valdymas. Nei viename balsavime Darbo partija neparodė, kad norėtų trauktis. Atvirkščiai, ji kuo lojaliausiai balsavo pagal A. Zuoko scenarijų.

 

Kitas svarbus momentas yra tai, kad politikai, pagal partijų sąrašus patekę į tarybas, greit pamiršta politines pažiūras ir noriai keičia partijas bei rinkiminius sąrašus, kai kalba pradeda suktis apie postus ir įtaką. Vilniuje tokių perbėgimų gausu. Taigi nors teoriškai Darbo partija savivaldybės taryboje turi 8 vietas, nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad realiai kokie 3-4 nariai jau gali būti „lojalūs“ A. Zuokui. Todėl jeigu koalicija skiltų, tai dalis darbiečių galėtų palikti V. Uspaskichą. Be to, dabartinis meras apdairus ir turi kuo sugundyti dar vieną kitą opozicijoje dirbantį politiką, todėl nauja valdančioji koalicija galėtų ir nesusiformuoti. O V. Uspaskichas su J. Pinskum galėtų likti be nieko..

 

Šioje situacijoje neišmintingai elgėsi miesto opozicija, kuri vos V. Uspaskichui pamojavus, viešai pareiškė susižavėjimą. Tai darbiečius sureikšmino ir įdavė papildomų kozirių reikalauti daugiau iš dabartinio mero.

 

 

Darbo partija stiprina pozicijas prieš parlamento rinkimus. Jie „suvalgė“ Naująją sąjungą, aktyviai užsiima populizmu, o dabar ėmė gausiai kritikuoti Tvarką ir teisingumą. Ši dar viena „vieno vado“ autokratiškai valdoma partija yra pagrindinis darbiečių konkurentas, nes abiejų partijų rinkėjai yra tie patys.

 

Taigi jeigu neatsitiks jokių staigmenų ir išliks dabartinės rinkėjų politinės orientacijos, tai kitame parlamente 2012 m. galime turėti apylyges dvi stovyklas – kairiųjų (socialdemokratų) ir dešiniųjų (konservatorių, liberalų), o per vidurį jokios ideologijos neturinčią, tačiau su aiškiais interesais Darbo partiją. Labai tikėtina, kad jie nulems kokia bus suformuota Vyriausybė.

 

Lietuvai tokia situacija nežada nieko gero. Stebėtume tą patį, ką ir Vilniuje. V. Uspaskichas derėtųsi su visais ir reikalautų postų, galios ir įtakos. Neabejoju, kad būtų pareikalauta ūkio, energetikos ir finansų ministerijų, o premjero postas gali būti net ne lemiamas. Jeigu darbiečiams pavyktų į valdžią prastumti neišmanėlius, tokius, kokie valdė finansų ministeriją iki 2008 m. pabaigos, pasekmes jaustume dar ilgai.

 

Prof. Kęstutis Masiulis