A.Vyšniauskas. Kai radikalizmas gimdo radikalizmą

Kartais negaliu atsistebėti žmonių naivumu ir trumpa atmintimi. Štai pastaruoju metu jau ne kartą pastebiu mūsų visuomenėje vyraujant nuomonę, kad koks nors didelio atgarsio susilaukęs įvykis nutiko staiga, netikėtai, visiškai neaiškiomis aplinkybėmis. Ypač tai pasakytina apie politinius procesus.

Staiga imame stebėtis, kai kokios nors Europos valstybės rinkimuose sėkmingai pasirodo radikalios politinės jėgos, kai „visiškai nelauktai“ iškyla kokie nors kontraversiški politiniai lyderiai ar įvyksta tokio mąsto politizuotos skerdynės, kokias matėme Norvegijoje. Vis dėlto, kaip liaudis pasakytų: nėra ugnies be dūmų.

Dėl Norvegijos įvykių ypatingai apmaudu. Žuvo daugybė nekaltų, niekuo dėtų jaunų žmonių. Kadangi pats aktyviai dalyvauju politinių jaunimo organizacijų veikloje, dažnai vykstu į panašaus pobūdžio stovyklas kaip vykusi Norvegijoje, šis išpuolis privertė susimąstyti ir apie mano paties saugumą. Neduok, Dieve, ir Lietuvoje atsirastų panašaus plauko psichopatas. Deja, visko gali būti.

Vis dėlto šiame straipsnyje nenorėčiau nagrinėti to, kas vyko tą nelemtą penktadienį Osle ir jo apylinkėse. Labai svarbiu uždaviniu, kurį šiuo metu turėtų bandyti įminti tiek ir Lietuvos, tiek ir Europos politologai, laikau bandymą prognozuoti, kas vyks toliau. Kaip įvykiai Norvegijoje paveiks politinius procesu ne tik šioje šalyje, bet ir visoje Europoje? Jei įtaka bus, kaip ji pasireikš?

Mano nuomone, galime tvirtai teigti, jog Norvegijos įvykių įtaka politinių kampų aštrėjimui bus nemenka. Tiek Norvegijoje, tiek visoje Europoje. Paradoksalu, Norvegijos skerdikas Andersas Behringas Breivikas oficialiai teigia savo išpuoliu norėjęs sumažinti kairiosios Norvegijos darbininkų partijos įtaką šalies politikoje, tačiau jo žingsnis šios partijos įtaką šalyje tik dar labiau sustiprins. Išpuolis atveria kelią Norvegijos darbininkų partijai bei jos partnerei vyriausybėje radikaliajai marksistinei Socialistinės kairės partijai išsilaikyti šalies politikos Olimpe dar ne vienerius rinkimus.

Pastaruoju metu šių partijų tandemo populiarumas mažėjo ir kituose rinkimuose pergalė buvo prognozuojama antiislamistinei, ekonomikoje liberaliai, o visuomenės klausimais konservatyviai Progreso partijai. Ši partija po 2005 m. rinkimų tapo antra įtakingiausia partija Norvegijos parlamente, o 2009 m. rinkimuose šią poziciją sustiprino dar keliais mandatais. Po 2013 m. rinkimų Progreso partija tikriausiai būtų formavusi dešiniąją koaliciją su Konservatorių ir Krikščionių demokratų partijomis. Išpuolis prieš Norvegijos darbo partijos jaunimą šias viltis greičiausiai sužlugdys, o tai įrodyti galime žvelgdami į Norvegijos kairiųjų politinių partijų reitingų augimą po kruvinojo išpuolio.

Tačiau tai nebus tik Norvegijos tendencija. Dėl didžiulio žiniasklaidos dėmesio Europoje greičiausiai suaktyvės radikalios kairiosios grupuotės, kurios skelbsis kovojančios su radikaliąja dešine bei visuomenės religingumu. Radikalioji dešinė į tai atsakys matomomis politinėmis akcijomis, tam tikru politiniu pakilimu ir taip pat mėgausis žiniasklaidos susidomėjimu. Visa tai persimes ir į Lietuvą.

Iškart po išpuolių Europos ir Lietuvos žiniasklaidoje mirgėjo antraštės, siejančios Norvegijos skerdiką su konservatyviaisiais politiniais judėjimais bei krikščioniškuoju fundamentalizmu. Dabar, neprabėgus net dviem savaitėms nuo tų kruvinų įvykių, akivaizdu, jog A. B. Breivikas neturėjo nieko bendro su konservatyviomis politinėmis idėjomis ar juo labiau su krikščioniškuoju fundamentalizmu. Būtų absurdiška, jei žmogus savo manifeste išdėstęs, kaip mėgsta vieną žymiausių ir radikaliausių liberaliųjų dogmatikų Johną Stuartą Millį, galėtų save vadinti konservatoriumi. J. S. Millis atstovavo radikaliausiam liberalizmo sparnui, siūliusiam tokias kardinalias ir utopines visuomenės pertvarkymo vizijas, kurios gali labai sėkmingai varžytis su Karlo Markso komunizmu bei iš jo kylančia dabartinės demokratinės kairės ideologija.

Tokia pati situacija ir su A. B. Breiviko krikščioniškumu. Jis pats pripažįsta, jog nebuvo nei praktikuojantis krikščionis, nei gerai įsigilinęs į krikščioniškąjį mokymą. Juo labiau yra abejotinos jo sąsajos su kokia nors radikaliąja krikščioniškąja bendruomene. Europoje tokių bendruomenių yra mažai, labiausiai dėl to, jog katalikiškasis mokymas yra atsparus savo sekėjų radikalizacijai, o Romos Katalikų Bažnyčia atlikdama ganytojiškąją misiją geba situaciją suvaldyti. Protestantiškuose kraštuose dėl laisvo šios krikščioniškojo tikėjimo šakos dogmų interpretavimo religinio radikalizmo pasitaiko kiek daugiau, tačiau Europoje paplitusios tos protestantizmo kryptys, kurios nėra linkusios į fundamentalizmą. Taigi, Norvegijos pareigūnų atliktas tyrimas dėl įvykių Osle ir Utoya saloje greičiausiai nustatys, kad Norvegijos skerdikas tėra psichopatas, kuriam labai „pasisekė“, o ne dešinysis religinis fundamentalistas, kaip tai bandyta eskaluoti iš pradžių.

Dėl nepamatuotos ir skubotos žiniasklaidos reakcijos staiga paplitusi nuomonė apie dešiniųjų radikalų arba krikščionių fundamentalistų išpuolį Europą audrins dar ne vieną mėnesį. Net ir nepaisant akivaizdžiai klaidingos informacijos ar netikslių faktų. Kaip ir minėjau, tuo pasinaudodami kairieji radikalai skelbs savotišką kryžiaus žygį politinei dešinei, nacionalizmui bei visoms religijos formoms.

Europos parlamento rudens sesijos metu galėsime pasiklausyti įspūdingų kalbų iš socialistų arba komunistų frakcijų atstovų. Jie, dėdami ranką prie širdies, kartos, kad visos Europos bėdos prasideda nuo religijos bei dešiniųjų. Pasitaikys net visiškai absurdiškų siūlymų drausti religinius simbolius, o gal net ir pačias religijas. Galbūt kai kurie šių siūlymų virs kūnu ir matysime žiaurių politinių išpuolių prieš niekuo dėtus tikinčiuosius. Pirmosios kregždės jau čia – Airijoje svarstoma iniciatyva įpareigojanti kunigą policijai išduoti šventą išpažinties paslaptį.

Nemanykite, jog tai daroma iš idealizmo. Ne, tai labai pragmatiška reakcija, kuria siekiama iššaukti dar daugiau radikalizmo. Sužadinti tą pačią radikaliąją dešinę, nuolatos kurstyti konfliktą ir taip šiuo metu ne be reikalo marginalizuotiems politikams išsikovoti vietą po saule. Tai yra tam tikras galios žaidimas, kuriame radikali kairė negalėtų egzistuoti be radikalios dešinės, o svarbiausiais veikimo įrankiais tampa populizmas bei nuolatinis visuomenės puolimas.

Visuomenės dauguma tokioje situacijoje ginsis laikydamasi nuosaikiai, nesiimdama jėgos veiksmų, tačiau įvairaus plauko oportunistai pasinaudos šia situacija politiniam populiarumui sukaupti. Trumpai tariant, yra tikėtina, jog pasinaudodamos patogia situacija radikaliosios kairiųjų grupuotės imsis tam tikrų viešų išpuolių prieš tuos, kuriuos laiko savo priešais. Šie į tai, deja, atsakys. Ypač tie, kurie siekia taip susikrauti šiokio tokio politinio kapitalo. Dažnai tai tebus vidutinybės, politiniai marginalai, o ne tikri poliniai lyderiai, tačiau ir jų veikla gali padaryti nemažai nuostolių.

Lietuvą tai taip pat palies. Jau dabar matome, kad visą savaitę netyla kalbos apie radikalus Lietuvoje. Jei ne Norvegijos įvykiai ir klaidinga reakcija į juos Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos stovyklos Dieveniškėse niekas tikriausiai net nebūtų pastebėjęs, niekas nebūtų apie ją rašęs. O dabar šios organizacijos lyderiai mėgaujasi spaudos dėmesiui ir taip gauna progą pasirodyti prieš artėjančius Seimo rinkimus. Neabejoju, kad netrukus spaudoje turėtų pasipilti ir kitų radikaliai nusiteikusių personų (Ričardo Čekučio, Gintaro Songailos ir kt.) straipsniai, pareiškimai, komentarai. Skirtingai nei anksčiau šių politikų nuomonės bus mielai priimamos į pirmuosius šalies dienraščių puslapius, o tauta su dideliu smalsumu juos skaitys.

Atsaką tam, neabejotinai, ruošia ir kairieji intelektualai su Naujosios kairės judėjimu priešakyje. Jų jaunimo sparnas – Tolerantiško jaunimo asociacija – gerai finansuojamas privačių Europos fondų, greičiausiai paruoš ne vieną kontraversišką rezoliuciją, jas teiks Lietuvos jaunimo organizacijų tarybai ir taip dar labiau kaitins situaciją tarp jaunimo. Žmogaus teisių stebėjimo institutas paskelbs dar vieną pranešimą apie blogėjančią situaciją Lietuvoje. Už tai jis gaus dar daugiau finansavimo, galės pasisamdyti daugiau darbuotojų, dažniau rodysis spaudoje. O ką jau bekalbėti apie įvairius kairiuosius viešuosius komentatorius, kurie tikrai nepraleis progos patylėti.

Po viso šito Kovo 11-osios eitynės 2012 m. bus ypač didelės ir galbūt kai kurios internetinės žiniasklaidos priemonės net svarstys galimybę šias eitynes transliuoti tiesiogiai. Dėmesys šiam įvykiui bus išskirtinis, o kairiųjų reakcija ypač skambi. Be abejo, prie viso šio margo paveikslo savo teptuką pridės ir kaimyninė Rusija. Ji nepraleis progos solidžiai investuoti į politines jėgas, kurios jos manymu galėtų mūsų šalyje įžiebti politinio nestabilumo ar bent jau nukreiptų dėmesį nuo žymiai svarbesnių, su Rusijos interesais Lietuvoje susijusių politinių temų, pavyzdžiui energetikos.

Tai tarsi grandininė reakcija, kurios pradžios po metų niekas jau nebeprisimins, bet kurią sustabdyti bus labai sunku. Viso to šaknys glūdi labai paprastame principe: radikalizmas gimdo tik radikalizmą. Tai tarsi nuo pat žmonijos pradžių žinomos „akis už akį, dantis už dantį“ taisyklės įgyvendinimas politikoje. Skaudžiausia, kad po kurio laiko pasimiršta akis ar dantis buvo pamuštas pirmiausiai, pradedama nebeskaičiuoti nei dantų nei akių, o galų galiausiai nelieka nei tų akių, nei tų dantų. Tik subjaurotas veidas bei visam laikui prarasta garbė.