Dainius Kreivys. 3 scenarijai Lietuvos ekonomikai 2012 metams

2011 metų pabaigoje, blogėjant vartotojų lūkesčiams šalies viduje bei keičiantis pagrindinių mūsų eksporto rinkų ekonominėms perspektyvoms, Finansų ministerija peržiūrėjo 2012 metų Lietuvos ekonomikos augimo prognozes. Biudžeto peržiūrėjimas tapo neišvengiamas, nepaisant to, jog jis jau buvo svarstytas Seimo komitetuose.

Kilus audrai dėl biudžeto deficito mažinimo, nuolat skambėjo pamokymai, kad Vyriausybė tokiam žingsniui privalėjo pasiruošti iš anksto. Buvo priekaištaujama, kad nesugebėta numatyti  visų galimų ekonominės raidos scenarijų, esą visi žinojo iš anksto, kad bus reikalinga papildoma biudžeto deficito konsolidacija.

Nenoriu leistis į ilgas diskusijas dėl žinojimo ar nežinojimo, tačiau, kad Europoje siaučiančios krizės mastą ir gylį antrąjį 2011 metų pusmetį reikšmingai padidino neįgalios Graikijos ir Italijos vyriausybės bei Europos centrinio banko (ECB) delsimas imtis aktyvios monetarinės politikos, turbūt niekas nesiginčys. Tuo pat metu sunku buvo susigaudyti tarp naujų receptų bei priemonių paliegusiai euro zonai gydyti, kuriuos siūlė Europos viršūnių  susitikimuose ir pasitarimuose susirinkę ES lyderiai.

Paskutiniais 2011 metų mėnesiais padėtis drastiškai blogėjo, todėl Lietuvos reakcija buvo greita ir adekvati – papildoma biudžeto konsolidacija. Papildomas biudžeto pajamas buvo planuojama gauti  2 nuošimčiais didinant PVM mokestį. Šis scenarijus visuomet buvo laikomas pagrindiniu, tam atvejui, jei padėtis išorės rinkose pradėtų dramatiškai keistis. Tokia pozicija buvo pakankamai  argumentuota – didžiąją dalį PVM mokesčio didėjimo per pirmąsias konsolidacijas, dėl krizės metu išaugusios konkurencijos, amortizavo rinka, įmonės išmoko dirbti efektyviau ir profesionaliau, o sutaupymus padovanojo vartotojams.

Valdymo išlaidų optimizavimas, vykdant gilias struktūrines reformas yra labiausiai pageidaujamas deficito mažinimo kelias. Tam tikri žingsniai šioje srityje yra daromi. Verti paminėjimo valstybės valdomų įmonių efektyvesnis valdymas bei socialinių išmokų kontrolės perdavimas savivaldybėms. Vis dėlto struktūrinių reformų kelias yra santykinai ilgas ir todėl nesietinas su greitomis biudžeto konsolidavimo priemonėmis. Po karštų mūšių pasirinktas lygiavos principas mažinant visų valstybės institucijų asignavimus 4 nuošimčiais, neoptimizuojant jų valdymo procesų bei dirbančiųjų skaičiaus, labiausiai palies valstybės investicijų programas ir tiesiogiai atsilieps Lietuvos ūkio augimui, o sukeltas chaosas ir nekonstruktyvios diskusijos jautriais mokesčių klausimais neigiamai veikė ir veikia  vartotojų lūkesčius.

Taip Europa ir Lietuva pabaigė 2011 metus, o šie 2012 metai žada būti ne ką lengvesni. Rašyti apie 3 galimus ekonominės raidos scenarijus yra paprasta – gerasis, blogasis ir vidutinis. Įdomiausia yra tai, kokiais argumentais grįstas kiekvienas iš jų ir kokia yra jų išsipildymo tikimybė. Galima dar pridėti, kad skirtingai nuo 2008-2010 metų krizės etapo, kuomet krizės suvaldymas nemaža dalimi priklausė nuo aktyvių Lietuvos Vyriausybės veiksmų, šiame krizės etape mūsų veikimą didžiąja dalimi apspręs įvykių raida pačioje euro zonoje.

Pradekime nuo „juodojo” scenarijaus, kuris praėjusių metų gale atrodė neišvengiamas. Depresijos apimtų  Europos šalių piliečiai kėlė riaušias, ES politikai audringai diskutavo, o ECB ramiai miegojo. Vis dėlto, metų pabaigoje priėjus liepto galą, neišvengiamai teko priiminėti sprendimus. Graikija ir Italija suformavo technokratines vyriausybes, Europos Vadovų Taryba priėmė visą eilę fiskalinę drausmę įvedančių sprendimų, o svarbiausia buvo tai, kad ECB pagaliau pradėjo dirbti savo darbą, paskolindamas euro zonos bankams beveik pusę trilijono eurų. Ši injekcija savo mastu prilygo Federalinio rezervų banko (FED) injekcijai į JAV ekonomiką po banko „Lehman Brothers“ žlugimo.

Šie veiksmai užkirto kelią ar bent jau reikšmingai sumažino galimybę „juodajam” scenarijui išsipildyti. Nepaisant to, Euro zonos ir pirmiausia prasiskolinusių šalių laukia visa eilė naujų rūpesčių, kaip, pavyzdžiui, milžiniškas skolinimosi poreikis 2012 metais, kuris turėtų siekti 1,5 trilijono eurų, ir į kurį ECB žada reaguoti  naujomis 1 procento palūkanų paskolomis. Reikia priminti, kad ECB kaip užstatą už paskolas mielai sutinka  priimti naujai įsigytus prasiskolinusių šalių vertybinius popierius, garantuojančius juos perkantiems bankams aukštą pelningumo maržą ir visiškai eliminuojančius bet kokią riziką. Be to nepaisant gruodžio 8 dienos pareiškimo, kad  Lisabonos sutarties 123 straipsnis draudžia ECB finansuoti šalių narių vyriausybes, sekančią dieną bankas staiga pakeitė savo poziciją, pareikšdamas, kad yra pasiruošęs supirkti net iki 20 milijardų,  skolose įklimpusių šalių vertybinių popierių, kiekvieną savaitę, kas sudaro beveik du trečdalius viso 2012 metų finansavimo poreikio. Galima teigti, kad šie Europos centrinio banko veiksmai išgelbėjo euro zoną nuo subyrėjimo, o daugelį pietų Europos valstybių nuo finansinio kracho. Šie ECB veiksmai taip pat rodo, kad Vokietijos valdantysis elitas, prispaustas aplinkybių, rinkosi mažesnę blogybę – galimą pinigų nuvertėjimą, nei didelės dalies ekonominių partnerių praradimą ir gilią ekonominę šalies recesiją.

Sekantis iššūkis pasaulio ir Europos ekonomikai – tai finansų rinkų reakcija į galimą visos euro zonos, o krizės apimtų šalių ypatingai gilią, ekonominę recesiją. Atkreiptinas dėmesys ir į  vartojimo mažėjimą euro zonoje bei dėl to blogėjančius įmonių rezultatus, paslaugų ekonomikos traukimąsi ir reikšmingą bedarbystės didėjimą, galintį išprovokuoti socialinius neramumus. Be to, neaišku kokias pasekmes visa  tai sukels ir Kinijos ekonomikai, maitinančiai Europos vartotojus pigiomis prekėmis. Įvykus didesniam sukrėtimui,  į rizikos grupę taip pat papuola ir Rusijos ekonomika, kurios biudžeto surinkimas didžiąja dalimi priklauso tik nuo energetinių išteklių kainų.

Euro zonai įkritus į ypač gilią ekonomikos duobę bei pildantis „juodajam” scenarijui, Lietuvos eksporto apimtys reikšmingai mažėtų, šalies lauktų ekonominis sąstingis, BVP nustotų augti, o metų viduryje neišvengiamai tektų papildomai konsoliduoti biudžetą iš vienintelio likusio galimo šaltinio – PVM didinimo. Šio scenarijaus išsipildymo tikimybė reikšmingai sumažėjo po 2011 m. gruodžio 21 dienos ECB „injekcijų”, bei dėl tvirtai  deklaruojamo banko ryžto jas kartoti kada tik prireiks. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, tikimybė, kad sulauksime „juodojo” krizės scenarijaus, neturėtų viršyti 25-30 procentų.

Žymiai palankesnis Lietuvai  „vidurinysis” scenarijus, pagal kurį Euro zonos ekonomika 2011 metais stagnuotų, skolų krizės apimtų šalių BVP smuktų ne taip drastiškai (vienženklis skaičius), o jų ekonomikų konkurencingumas dėl vidinės devalvacijos, tame tarpe ir darbo užmokesčio srityje, pradėtų po truputį gerėti. Labai svarbu, kad ECB ir toliau intensyviai palaikytų finansų rinkų bei prasiskolinusių šalių vertybinių popierių likvidumą.

Tikėtina, kad Europos centriniam bankui tęsiant aktyvią monetarinę politiką, euro kursas pagrindinių valiutų atžvilgiu toliau silpnės, sudarydamas sąlygas euro zonos eksportuotojams, o pirmiausia Vokietijos, didinti savo eksportą už euro zonos ribų. Tai užtikrintų Vokietijos gamybinių pajėgumų panaudojimą bei stabilumą darbo rinkoje, prarandus pardavimus  krizės krečiamose Pietų Europos šalyse. Nežymiai pablogėję ekonominiai rezultatai iš vienos pusės, bei gerėjančios eksporto perspektyvos pagrindinėje euro zonos šalyje iš kitos pusės, mažintų rinkų bei vartotojų nervingumą bei leistų tikėtis gerėjančių rezultatų 2013 metais.

Pagrindinė šio scenarijaus rizika yra galimai aktyvią ECB monetarinę politikos palydintis infliacijos šuolis. Skirtingai nuo JAV, kur pinigų masės indeksai jau senokai neskelbiami, o Federalinis rezervų bankas aktyviai skolina tiek vyriausybei, tiek šalies bankams, Europa neišvengiamai susidurs su augančiomis žaliavų kainomis.  Energetiniai ištekliai, žaliavos, vartojimo prekės pagamintos Kinijoje ar Lotynų Amerikoje yra dolerinėje zonoje, todėl tiek dėl krizės, tiek dėl aktyvių ECB veiksmų krentantis euro kursas gali sukelti žymų infliacijos šuolį, jį lydinti žymų palūkanų normų didėjimą bei stagfliaciją didžiojoje Europos Sąjungos dalyje.

Lietuva „viduriniajam” scenarijui yra pasiruošusi. Priimti visi reikalingi sprendimai biudžeto deficitui mažinti, o mažmeninė prekyba ir vidaus vartojimas nerodo drastiško lėtėjimo ženklų, kokį turėjome 2009 metais. Lietuvoje pagamintų prekių eksportas rodo tik nežymius lėtėjimo ženklus ir lapkričio mėnesį, palyginus su 2010 metų lapkričiu, augo beveik 18 procentų. Jei padėtis Vokietijos ir Šiaurės šalių rinkose žymiai nepablogės, o Rusija nepatirs didelių sukrėtimų dėl drastiškai smukusių žaliavų kainų, Lietuvos eksportuotojai turės visas galimybes ir toliau išlaikyti, nors gal ne taip sparčiai kaip pastaruoju metu, augančius eksporto srautus.

„Vidurinysis” scenarijus užtikrintų sąlygas Lietuvos ekonomikos augimui, tačiau sulėtėjęs tempas (2-3 procentai) nebeleistų tikėtis  tolimesnio žymaus bedarbystės lygio mažėjimo. Šio scenarijaus tikimybė yra didžiausia ir siektų tarp 55-60 procentinių punktų. Kilus infliaciniams procesams euro zonoje, taip pat atsirastų rizika, kad šalis bus priversta gyventi pagal  jau ankščiau aprašytą „juodąjį” scenarijų.

„Gerasis” scenarijus galėtų mus visus maloniai nudžiuginti, tačiau prielaidų jam išsipildyti labai mažai. Visų pirma, išorinė makroekonominė aplinka išlieka tokia pati kaip ir „viduriniojo” scenarijaus atveju. Reikšmingesnio ekonominio augimo prognozė mūsų šaliai galėtų remtis tik stabiliu vidaus vartojimu bei didėjančiu eksportuojančių įmonių, gebančių silpstančio Euro akivaizdoje reikšmingai didinti savo užsakymų portfelį Kinijos gamintojų sąskaita, indėliu. Šio scenarijaus tikimybė yra mažiausiai tikėtina ir siektų ne daugiau 15 procentų.

Pabaigai galima būtų pasidžiaugti, kad Europos šalys, pabandžiusios išeiti iš krizės skatindamos vartojimą bei reikšmingai padidinusios savo skolas, šiuo metu vis tiek pasuko jau senokai Lietuvos minamu keliu, įpareigojančiu mažinti biudžeto išlaidas bei efektyviai investuoti turimas biudžeto ar Europos struktūrinės paramos lėšas.

Nepaisant visų aukščiau išvardintų grėsmių, 2012 metai vis dėlto nežada Lietuvai didžiulių ekonominių kataklizmų, o su politiniais-rinkiminiais iššūkiais Lietuvos piliečiai, be emocijų  įvertinę dabartinės Vyriausybės darbą, tikėkimės sėkmingai susidoros.