Arkiv. Sigitas Tamkevičius. Gavėnios žingsniai

Laikas nuo Pelenų trečiadienio iki Didžiojo šeštadienio kiekvieno tikinčiojo žmogaus gyvenime yra labai svarbus. Jį būtų galima pavadinti intensyvios terapijos metu, kai siekiama nugalėti ligą. Blogiausia, kas nutinka žmogų, – ne fizinė liga, bet serganti jo dvasia, kai žmogus pameta Dievo kelią ir klaidingai suprastos laimės vedamas eina nuodėmės keliu. Tokia kelionė neišvengiamai baigiasi pralaimėjimu.

Senojo Testamento istorija pasakoja apie tvaną, pražudžiusį nuodėmės keliu ėjusius žmones. Išliko tik Nojaus šeima, kuri ištikimai laikėsi Dievo kelio. Vaivorykštė po tvano tapo Dievo pažado ženklu, kad tarp jo ir žmogaus būsianti taika.

Šiuo Dievo taikos ženklu mums yra tapusi Kristaus mirtis ir prisikėlimas; jį gauname Krikšto metu. Per Krikštą įsipareigojame atmesti piktąją dvasią bei jos darbus ir ištikimai saugoti Dievo draugystę.

Tačiau žmogus tik kviečiamas, bet neverčiamas eiti Dievo keliu, todėl visuomet lieka galimybė išduoti savo ištikimybę. Žmonės kartais net viešai demonstruoja savo neištikimybę Dievo valiai ir, kad ir kaip keista, buriasi po vaivorykštės vėliava. Jei po tvano žmonėms vaivorykštė buvo palikta kaip taikos su Dievu ženklas, tai mūsų amžiuje vaivorykštės spalvos naudojamos vėliavoje kaip pasipriešinimo Dievo valiai ženklas. Aukščiau už ją iškeliami žmogaus valia ir geismai.

Tačiau kad ir koks būtų žmogus, Dievas savo sandoros su juo niekuomet neatšaukia ir laiko atidarytas duris. Ant jų užrašyta: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“

Ką reiškia „atsiversti“? Tai palikti nuodėmės kelią, apsispręsti laikytis ne savo, bet Dievo valios. Tačiau toks apsisprendimas neatsiranda savaime, dažnai ateina per vargą ir kančią. Kristaus pasakojimas apie sūnaus palaidūno sugrįžimą tai vaizdžiai iliustruoja. Kai jaunuoliui viskas sekėsi, kai turėjo pinigų, tol lėbavo su draugais, kol pasibaigė tėvo palikimas. Jaunuolis susimąstė tik tuomet, kai reikėjo ganyti kiaules ir būti alkanam. Tik tuomet atėjo mintis grįžti į tėvo namus. Daugumai panašiai nutinka. Vis dėlto reikia dėkoti Dievui, jei vargas paskatina susimąstyti ir protingai nuspręsti, nes panašiais atvejais kartais dezertyruojama iš gyvenimo.

Kol pats žmogus neapsisprendžia palikti nuodėmės kelią, niekas negali jo priversti. Net patiems artimiausiems namiškiams tenka, kaip tam tėvui, tik melstis ir laukti grįžtančio sūnaus.

Tačiau ne tik nelaimė paakina žmogų atsiversti. Dažnai pats suvokia, jog nuodėmės kelias veda į aklavietę ir reikia jį kuo greičiau palikti. Tokių atsivertimų gausu Bažnyčios istorijoje. Dažnas tikintysis paliudytų apie savo klaidžiojimus ir kartą padarytą apsisprendimą gyventi vienybėje su Dievu. Gavėnios metas ir yra skirtas ramiai susimąstyti, ar ir mano gyvenime yra tokio elgesio – nemeilės, nesąžiningumo, neskaistumo, puikybės ir pan., kurį reikėtų pakeisti.

Ką reiškia „tikėti Evangelija“? Tai paversti ją savo gyvenimu. Popiežius Benediktas XVI laiške šių metų gavėniai aiškina apaštalo Pauliaus mintį: „Sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus“ (Žyd 10, 24). Popiežius rašo: „Pernelyg dažnai viršų paima abejingumas ir nesidomėjimas, kylantys iš savanaudiškumo. Ir šiandien primygtinai aidi Viešpaties balsas, raginantis rūpintis vieni kitais. Ir šiandien Dievas prašo mūsų būti brolių ir seserų „sargais“ (plg. Pr 4, 9), kurti santykius, paženklintus abipusio rūpinimosi, dėmesingumo kitų gerovei ir visapusiškai gerovei. Didysis artimo meilės įsakymas reikalauja suvokti savo atsakomybę tam, kuris, kaip ir aš, yra Dievo kūrinys ir vaikas. Jei puoselėsime tokį brolišką žvilgsnį, solidarumas ir teisingumas, gailestingumas ir atjauta savaime trykš iš mūsų širdžių.“

Šventasis Tėvas Benediktas XVI atkreipia mūsų dėmesį į dažnai užmirštamą gerą darbą artimui – perspėjimą. Jis rašo: „Blogio akivaizdoje nevalia tylėti. Galvoje turiu laikyseną tų krikščionių, kurie iš pagarbos žmogui ar tiesiog iš patogumo mieliau prisitaiko prie vyraujančios mąstysenos, užuot savo brolius ir seseris įspėję, kad šie vengtų mąstymo ir elgesio, prieštaraujančių tiesai ir neinančių gėrio keliu. Tačiau niekada krikščioniškojo pabarimo neturi motyvuoti noras smerkti ar kaltinti; tai visada daroma iš meilės bei gailestingumo ir kyla iš nuoširdaus rūpinimosi brolių ir seserų gerove.“

Kristaus raginimas tikėti Evangelija reiškia raginimą praplėsti savo širdį, kad joje tilptų daugelis mūsų brolių ir seserų. Gavėnia – metas apie tai pamąstyti. „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“