Kun. A. Kanapka: Šūkis „Nugalėk blogį gerumu“ – startas teisingam veikimui

„Nugalėk blogį gerumu“ — skelbia ant Lietuvos bažnyčių fasadų iškabinti plakatai. Iš karto po to, kai Lietuvos Vyskupų Konferencija paskelbė šiuos metus Pal. J. Matulaičio metais kirbėjo mintis, kad reikėtų įdėmiau susipažinti su pal. J. Matulaičio veikla, rašytiniu palikimu, asmenybe. Labai nustebau, kai Skardupių klebonas kun. Algirdas Kanapka bemaž atsitiktinai prasitarė, kad rengiamasi statyti šiai iškiliai asmenybei paminklą… Skardupiuose. Tai tapo puikia proga susitikti ir pasikalbėti apie pal. J. Matulaitį kiek išsamiau. Šio pokalbio pagrindines mintis tad ir siūlome mieliems skaitytojams. Bendravo „Bernardinai.lt“ bendradarbis Valdas Kilpys.

Siūlau pradėti mūsų pokalbį nuo žinios, kuri šį pašnekesį ir inspiravo. Gal galite pasakyti, kas gi vyks Skardupiuose gegužės 20-ąją?

Tą dieną Skardupių parapijoje vyks Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos šventė. Liaudiškai tariant, atlaidai. Taip pat tai bus ir Pal. Jurgio Matulaičio metų minėjimas. Todėl po šv. Mišių, kurias, tikimės, aukos Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila ir apaštalinis nuncijus Luigi Bonazzi, prie parapijos namų, Visų Šventųjų parke, bus pašventinta pal. J. Matulaičiui skirta akmeninė skulptūra. Taip pat esame numatę parapijos salėje parengti palaimintojo portretų parodėlę. Gal dar ką nors sugalvosime.

Planai nemenki… Sakykite, o kaip kilo paminklo idėja? Kokia priešistorė ar, kaip dabar madinga sakyti, kontekstas?

Paminklo idėja rutuliojosi iš lėto. Kai prieš ketverius metus atvykau į parapiją, radau keturis apverktinai atrodančius pastatus ir vis labiau prie jų artėjančius brūzgynus. Leisiu sau pašmaikštauti: turint statybininko diplomą, kurio galiojimo laikas dar buvo nepasibaigęs, o alternatyvų nesant, teko raitotis rankoves ir kibti į darbus. Suprantu, kad suodinais rūbais atrodžiau juokingai ir neįprastai, bet skatino apaštalo Pauliaus mintis: „Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau“ (1 Kor 9, 22). Po trejų metų dėl pinigų trūkumo ir skolų dydžio teko sustoti remontavus. Norėdamas įtraukti į bendrą veikimą kuo daugiau parapijiečių, pasiūliau jiems daryti tuos darbus, kuriems beveik nereikia išlaidų. Prasidėjo talkų metas. Talkose, veikliųjų parapijos organizatorių dėka, dalyvavo daugiau kaip šimtas parapijos gyventojų. Net iš Marijampolės kai kas atvykdavo. Ateidavo žmonės po kelis kartus. Taip bekertant brūzgynus ir kilo mintis toje vietoje įkurti parką. Begalvojant, kaip jį pavadinti, vardui idėją subrandino teiginys: žmogui reikia gerų gyvenimo su Dievu ir su žmonėmis pavyzdžių, o geriausi pavyzdžiai krikščioniui yra šventieji. Štai tuomet ir buvo nuspręsta kurti Visų šventųjų parką.

Skardupių bažnyčios pašventinimo septyniasdešimties metų minėjimo proga šalia pastatyto Visų šventųjų parko kertinio akmens su kryžiumi (autorius Vytautas Jarutis) vyskupas Rimantas Norvila pasodino pirmąjį ąžuoliuką. Tų pačių metų pabaigoje Lietuvos vyskupai paskelbė Pal. Jurgio Matulaičio metus. Po trijų dienų įvyko Pal. J. Matulaičio draugijos parapijos grupelės steigiamasis susirinkimas.

Nuo čia bebuvo likęs tik vienas žingsnis iki minties ypatingu būdu įamžinti pal. Jurgį – pastatyti parke jam paminklą. Bet prieš akis matant kiaurus bažnyčios ir parapijos namų stogus ir „minusinę“ parapijos kasą, teko šio sumanymo atsisakyti. Tačiau vieną dieną atėjo tokia kibi mintis: stogus kas nors kada nors vis tiek uždengs, o skulptūra gali likti nepadaryta. Pasikalbėjau su parapijos aktyvu. Iš pradžių ir jiems atrodė, kad dabar ne laikas skulptūroms, bet, kai pasidalinau ta netikėta mintimi, nė vienas nieko prieš neturėjo. Atsirado žmogus, kuris paaukojo reikiamą sumą avansui, kitas parapijietis pažadėjo tūkstantį litų. Tokia buvo pradžia. Kovo viduryje jau turėjome beveik visą reikiamą sumą.

Žinote, klausantis Jūsų apima dvejopas jausmas. Net nežinau, kaip jį nusakyti… Skardupiai ir pal. J. Matulaitis — ką tai turi bendro? Logiškai mąstant paminklas tokio lygio asmenybei lyg ir turėtų stovėti Vilniuje, Kaune, ar Marijamplolėje. Kaip pats tai vertinate: tai Apvaizdos šposas, o gal priešingai — geriausiai pal. J. Matulaičio darbus atspindintis faktas?

Skardupių parapija buvo marijonų sumanymas. Čia, viduryje laukų, tačiau strategiškai patogioje vietoje, buvo ketinama įkurti marijonų naujokyną. Marijonų vienuolija, prieš tai buvusi beveik sunaikinta (XX a. pradžioje gyvas buvo tik vienas vienuolis marijonas), atgaivinta ir vedama Jurgio Matulaičio, per trumpą laiką išaugo ir atsistojo į gretą šalia kitų didžiųjų Lietuvoje esančių vienuolynų. Marijonų kunigai buvo gerai paruošiami, todėl uoliai darbavosi Viešpaties vynuogyne. Būtent jų pastangomis, įtraukus parapijiečius į bendrą veikimą, per metus buvo pastatyta ir pašventinta Skardupių bažnyčia. Beje, tai vienintelė bažnyčia Lietuvoje pastatyta pirmojo sovietų atėjimo metu. Vokiečių okupacijos metais pastatyta klebonija–naujokynas, parapijos namai, ūkinis pastatas, šalia kurio, artėjant frontui, buvo įkurtas partizanų bunkeris. Sugrįžus sovietams, buvo suimtas ir nuteistas klebonas, Tauro apygardos partizanų štabo įkūrėjas, kunigas marijonas Antanas Ylius, bažnyčia paversta kolūkio grūdų sandėliu, klebonija ir parapijos namai tapo mokykla.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, marijonų jėgos jau buvo sumenkusios. Sugrąžinus jiems pastatus, jų atsisakė, palikdami parapijiečių rūpesčiui. Deja, sovietinis tikinčiųjų persekiojimas ir agresyvi ateistinė propaganda pagimdė baimės vaikus — abejingumą ir pasyvumą. Todėl nenuostabu, kad matome tokias apleistas bažnyčias ir kitus parapijoms priklausančius pastatus (net valstybinės reikšmės!), tikinčiųjų mažėjimą. Ne išimtis ir Skardupių parapija.

Žinant visą jos neilgą istoriją ir matant joje gyvenančių žmonių tikėjimą bei apleistus pastatus, savaime piršosi mintis: žmonės, išskyrus grupelę ištikimųjų, tarsi susitaikė su šios parapijos sunykimu, tačiau Dievas, ko gero, dėl tų pačių ištikimųjų, nuo jos nenusigręžė. Kaip kitaip galvoti, jei tuo laiku, kai uždaromos kunigų seminarijos ir vis mažiau norinčiųjų į jas stoti, kai vis daugėja kunigų, aptarnaujančių po tris parapijas, į šitą nedidelę parapiją, kuri jau šešiolika metų buvo tik aptarnaujama, paskiriamas klebonas. Tiesa, jis porą metų negalėjo gyventi parapijoje, teko važinėti iš Marijampolės, bet jis čia buvo ir yra kiekvieną dieną ir kasdien aukoja šv. Mišias. Ir nesvarbu, kad į jas saujelė tikinčiųjų susirenka tik sekmadieniais, o eilinėmis dienomis klebonas meldžiasi vienas. Šiaip ar taip, visa tai, kas čia vyksta jau ketveri metai — akivaizdus Dievo rūpesčio šia parapija ženklas. O prakaitas, kurį tenka kartu su parapijiečiais nuo kaktos braukti, primena išskirtinę Dievo malonę.

Džiugu, jog apie tai yra kalbėjęs ir pal. Jurgis: „Laikykime didžiausia Dievo malone pakliūti į tas vietas, kur reikia didžiausio savęs išsižadėjimo, kur daugiau reikia vargti ir kentėti dėl Jėzaus, kur daugiau reikia pakelti darbų ir vargų“. Neabejoju, kad ir pirmieji Skardupių parapijos kunigai marijonai, sugebėję didžius darbus sunkiomis aplinkybėmis nuveikti, žinojo apie šiuos palaimintojo žodžius. Tad ar nelogiška, kad pirmasis Visų šventųjų parko Skardupiuose paminklas bus pastatytas būtent pal. Jurgiui Matulaičiui? Nors, reikia pripažinti, smalsumą žadinanti Dievo plano paslaptis, vis dėlto, išlieka.

Pal. Jurgis savo „Užrašuose“ rašė: „Svarbus daiktas mokėti gerai kovoti dėl tiesos. Taip reikia mokėti ginti tiesą, kad net jos priešai, jeigu būtų prie to, išeitų įsitikinę, kad ginantis tiesą yra jiems pilnas meilės ir pagarbos“. Atrodo, kad pirmajame sakinyje telpa viskas, kuo gyveno palaimintasis…

Ko gero, taip, tik būtina patikslinti, kad pal. Jurgis gyveno pirmiausia dėl Dievo, visur Jo ieškojo, viską didesnei Jo garbei darė, visur Dievo dvasią nešė. Tai buvo svarbiausias jo gyvenimo šūkis, padedantis sutelkti apie Dievą savo mintis, jausmus, norus ir darbus. Tuo jis gyveno. O kova dėl tiesos, kova už gėrį jau yra jo antrojo, vyskupiško šūkio — „Nugalėk blogį gerumu“ — tikslas. Jūsų prisiminta citata, man regis, yra tarsi šio šūkio paaiškinimas, praplėtimas. Štai kodėl, be kitų dalykų, mums turėtų būti ir brangus, ir svarbus pal. arkivyskupas Jurgis, jo mintys, jo gyvenimo pavyzdys.

Visi sutartinai pabrėžia jo sugebėjimą su visais rasti bendrą kalbą ir savo principų neišduoti. Skaitydami jo „Užrašus“ sužinome, kad jis to siekė sąmoningai: „Savo nuomonių reikia laikytis, bet kitokios nuomonės žmonėms turėti kuo didžiausią meilę“. Amžininkų atsiliepimai reiškia viena — jam pavyko įgyvendinti tai, ko pats siekė ir ko kitus to mokė.

Bet, kunige, ar Jums kartais neatrodo, kad šūkis „Nugalėti blogį gerumu“ yra toks ribinis idealizmas! Gal net — drįstu teigti — neįgyvendinama infantili svajonė. Ar esame pajėgūs atsiliepti į tokį kvietimą, o gal svarbus pats bandymas tai daryti?

Šūkis apie kurį kalbame, tai šūkis, kurį ištarus, garsiai ar tyliai, pradeda veikti apdairumo dorybė, padėdama suprasti, kaip konkrečioje situacijoje mes turėtume teisingai Dievo dvasioje pasielgti. Šis šūkis — tarsi startas teisingam veikimui, įspėjantis, kad nepasiduotume blogio įtakai, gundymui. Blogis, apie kurį rašo apaštalas Paulius laiške romiečiams, ragindamas jį nugalėti gerumu, — tai blogis esantis visų pirma mumyse. Čia verta prisiminti Jėzaus žodžius: „Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas.

Suprantama, apaštalas kalba ir apie išorinį blogį, kuris provokuoja pasireikšti vidiniam. Todėl ir pateikia visą eilę patarimų, kaip turėtume elgtis jų abiejų atžvilgiu: Laiminkite savo persekiotojus, nekeikite. Sutarkite tarpusavyje. Nesiveržkite prie aukštų dalykų, bet pasitenkinkite kukliais. Nelaikykite savęs išmintingais. Niekam neatmokėkite piktu už pikta. Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis. Nekeršykite. Verčiau jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Ar įmanoma taip elgtis? Be abejo, — taip. Ar visada pavyksta? Suprantama, — ne.

Tai štai ir idealas, kurio galime siekti. Gal ne viską įgyvendinsime, bet stengiantis šį tą įmanoma pasiekti. Svarbiausia nesustoti siekus, nenusiminti, kad blogiui pavyksta mus išprovokuoti, pavyksta sukvailinti. Vien tai pripažinus — jau yra pergalė, Kristaus malonės pergalė.

Kokia Jūsų nuomonė apie autoritetų svarbą gyvenime?

Tai retai užduodamas klausimas. Ne kartą, kalbėdamas su žmonėmis, įvardijančiais save tikinčiais, kai kalba pakrypdavo apie trečiojo Dievo įsakymo turinį, išgirsdavau jų argumentus, paremtus blogo, piktinančio elgesio pavyzdžiais, tarytum pateisinančiais šio įsakymo nesilaikymą. Pirmiausia akivaizdu, kad Dievas, taip besiteisinantiems, — ne autoritetas. Taip yra tuomet, kai žmonės tiki Dievą, bet netiki Jo meile, nepasitiki jo vedimu. Kitaip sakant, kai menkas pasitikėjimu Jo meile grįstas ryšys.

Toliau kalbant apie žmogiškąjį autoritetą, peršasi išvada: arba tų žmonių akiratyje nebuvo autoriteto, kuris padėtų į šį klausimą rasti teisingą atsakymą ir juo vadovautis, arba jie savo argumentus rėmė mintimis tokių autoritetų, kuriems Dievas taip pat buvo ne autoritetas. Žmogus yra protinga, tačiau ribota būtybė — visko nei žinoti, nei išmanyti negalinti. Todėl jai reikalingas savo minčių pasitikrinimas ir atrama. Suprantama, ir autoritetai klysta, tačiau dėl to jų svarba žmogaus gyvenime nesumenkėja. Žemiško autoriteto klaidos gali mus pamokyti kaip negalima elgtis ir būti naujų atradimų pradžia, bet su sąlyga, kad mūsų aukščiausias autoritetas yra Dievas, Jo Žodis, padedantis tas klaidas pastebėti ir toliau eiti.

Kartą vienas mokslo nemenkai ragavęs draugas man sakė, kad 20-ojo amžiaus pradžioje gyvenę iškilūs asmenys yra „nuskriausti istorijos“. Viena vertus, jie per „tolimi, kad susidraugauti“, kita vertus per „artimi“, kad taptų šventaisiais. Kaip Jūs patartumėte įsigilinti į pal. J. Matulaičio asmenybę, „susidraugauti“ su juo?

Mano požiūriu, Jūsų nurodyto laikotarpio iškilūs asmenys yra nei per „tolimi“, nei per „artimi“. Tiesiog per menkas jų pažinimas yra tikroji kliūtis gimti bendravimui ar paskelbti šventaisiais. O patį pažinimą gali trukdyti įvairiausi nepalankūs laikmečio įvykiai.

Lietuvos Vyskupų Konferencijos paskelbti Pal. Jurgio Matulaičio metai yra puiki galimybė atsiverti su juo draugystei: dalyvauti ta proga rengiamose konferencijose, skaityti knygas apie palaimintąjį, jo „Užrašus“, aplankyti Marijampolėje veikiantį jam skirtą muziejų. Be to, pamažu įvairiose Lietuvos vietovėse, taip pat Punske, Seinuose, spontaniškai steigiasi Palaimintojo J. Matulaičio draugijos grupelės, kurių nariai, bent kartą per mėnesį susitikdami, gilinasi į Šventąjį Raštą ir į susietas su Šventuoju Raštu pal. Jurgio mintis, meldžiasi, įsipareigoja geriems darbams savo aplinkoje, dalinasi patirtimi, kurią įgijo gyvendami pagal Dievo žodį ir pal. Jurgio pavyzdį. Man ypač džiugu, kad tokia grupelė ėmė veikti Skardupių parapijoje, o jai vadovauti uoliai ėmėsi jauna parapijietė — gyvos parapijos ateities viltis.

Bendravo Valdas Kilpys

Nuotraukos V. Kilpio ir iš kun. A. Kanapkos asmeninio archyvo