Julija Latynina. Gruzijos saulėlydis

Šiandien jau galima klausti: ar pažadai jau pradėti tesėti? Kol kas tik nežymiai sumažinta benzino kaina, o kitų pažadų įgyvendinimo net horizonte nematyti. Maža to, Ivanišvilis pareiškė, kad buvo neteisingai suprastas ir net neketina investuoti milijardo dolerių į šalies ūkį.

„Gruzijos svajonė“ žadėjo, jog Abhazija ir Pietų Osetija bus sugrąžintos Gruzijai, nes esą tam trukdo tik blogasis Michailas Saakašvilis, sujaukęs santykius su Rusija. Pasikeis Gruzijos valdžia, susės su Rusijos valdžia, draugiškai pasikalbės, ir vėl Gruzija bus vientisa. Po rinkimų Gruzija išleido iš kalėjimo nuteistuosius už šnipinėjimą Rusijai ir balsavo JTO už Palestinos pripažinimą (t. y. už „Hamas“, kuris vienas iš nedaugelio pripažino Pietų Osetijos ir Abhazijos atsiskyrimą nuo Gruzijos) Ar bent kiek padidėjo galimybės, kad atskilusios teritorijos bus susigrąžintos? Tikrai ne.

Opozicija visą laiką vadino M. Saakašvilį diktatoriumi, ir B. Ivanišvilis žadėjo parodyti gruzinams, kas yra tikroji demokratija. Jis sakė, kad nustebins Europą ir pamokys ją demokratijos. Na, kol kas buvusios valdžios atstovai ramiai paliko savo postus, o „svajotojai“ niokojo tas rinkimų apylinkes, kuriose rezultatai jiems nepatiko. Beje, vienas iš smogikų, dalyvavęs niokojime, Luka Kartanidzė už aktyvumą netgi buvo paskirtas policijos akademijos prorektoriumi.

B. Ivanišvilis žadėjo būti negailestingas korumpuotiems ministrams ir nuosekliai kovoti su „elitinę korupcija“. Ir iš tiesų ministrai pradėti sodinti. Tačiau bėda ta, kad niekas jų nekaltino korupcija. Vienas eksministras buvo apkaltintas neteisėtu ginklų pirkimu, tačiau kaltintojai patys susipainiojo meluodami, be to, išplepėjo svarbias Gruzijos karines paslaptis.

Beje, visa tai, kas vyksta dabar, byloja apie tai, kad valdant M. Saakašviliui buvo realiai kovojama su korupcija. Juk ne vienoje Europos valstybėje buvusieji vadovai prisidarė nuodėmių, už kurias galii būti nuteisti ne vienam dešimtmečiui. Kad ir kaip ieškotų Gruzijos opozicija, kuri nekenčia M. Saakašvilio ne mažiau nei nacistai nekentė žydų, tačiau pateikti kaltinimų korupcija buvusiai valdžiai nelabai pavyksta, tai net sunkiau, nei įrodyti, kad žydai geria krikščionių vaikų kraują.

Gruzija šiuo metu yra unikali valstybė, kur buvusios valdžios atstovus sodina į kalėjimą išskirtinai už tai, kad jie buvo valdžioje. Generalinio štabo viršininkas Gruzijoje buvo suimtas už tai, jog jis nubaudė karininkus, kurie atsisakė paklusti kariniam statutui. Aplinkosaugos ministro tėvų name buvo padaryta krata, ir visa valstybė pamatė, kad eksministro tėvai gyvena skurdžiai vieno kambario bute.

Tuo pat metu, apgirtę nuo savo pergalės, naujieji tuoj pradėjo leisti valstybės pinigus. Štai Vidaus reikalų ministerija pradėjo pirkti daugiau nei šimtą tūkstančių dolerių kainuojančius džipus, o naujasis finansų ministras Nodaras Haduris per tris mėnesius išdalino penkis šimtus dolerių saviškiams.

Dėsninga, kad Tbilisio prokuroru buvo paskirtas Gruzijos vyriausiojo prokuroro bičiulis. Na, o pats vyriausiasis prokuroras ne kas kitas, kaip buvęs B. Ivanišvilio advokatas.

Prieš kurį laiką Gruzijoje garsiai skambėjo skandalas, kuris labai pakenkė M. Saakašvilio reitingams. Buvo viešai pademonstruota, kaip kalėjime kankinami kaliniai. Visa tai nufilmavo prižiūrėtojas, kuris pabėgo į Europą ir ten parodė  kraupius vaizdus. Gruzinams buvo net nesvarbu, kad jie puikiai suprato, jog pats prižiūrėtojas buvo apmokamas opozicijos, tačiau papiktino tai, kaip baisiai elgiamasi M. Saakašvilio valdomuose kalėjimuose.

Ką apie tai pareiškė naujoji prokuratūra? Ji paskelbė, kad kankinimų filmavimą organizavo buvusi valdžia, norėdama apkaltinti opoziciją, jog ji slapta filmuoja ir šmeižia valdžią. Fantazija, regis, nebeturi ribų.

Pastaruoju metu naujoji valdžia buvusiesiems iškėlė kaltinimą, pribloškiantį originalumu. Teigiama, jog buvusieji darė kompromituojančius žymių gruzinų gėjų įrašus, tikslingai pristatydavo jiems berniukų, kad paskui galėtų šantažuoti. Tokie kaltinimai tuo patogūs, jog net nereikia jų pagrįsti, tereikia garsiai piktintis ir bausti „kaltuosius“. Jei iš tiesų tokie kaltinimai teisingi, tai gal būtų galima gauti įkalčių, parodančių, kaip tam tikra grupė įtakingų inteligentų yra šantažuojami ir verčiami garsiai palaikyti M. Saakašvilį. Tačiau bėda ta, kad Gruzijoje apskritai pastaruoju metu buvo labai mažai inteligentų, kurie garsiai remtų buvusį prezidentą. Priešingai, margaspalvį gruzinų inteligentų būrį pastaraisiais metais vienijo arši kova prieš M. Saakašvilį ir jo komandą, kuri atvėrė galimybes į aukštąjį mokslą visiems, o ne tik elitinių šeimų atstovams.

Labai tikėtina, kad iš tiesų inteligentai gėjai buvo sekami karo policijos, tačiau veikiausiai ne politiniais tikslais, bet aiškinantis jų galimą dalyvavimą narkotikų versle ir šnipinėjime. Jei tie veikėjai būtų sekami kurios nors politinės partijos užsakymu, tai būtų logiška manyti, kad ta partija, traukdamasi iš valdžios, būtų sunaikinusi įkalčius, o ne perdavusi juos agresyviai naujajai valdžiai.

Pats sumanymas gal ir gudrus: jei negalime jų apkaltinti korupcija, tai pasakysime, kad jie šantažavo inteligentus gėjus, reikalaudami politinio lojalumo. Ką konkrečiai šantažavo nesakysime, nes tai pažeistų tų žmonių teises. Kita vertus, puikiai suprantate, kad jei kas iš inteligentų ir palaikė M. Saakašvilį, tai tik dėl vienintelės priežasties, jog buvo šantažuojamas dėl netradicinės lytinės orientacijos.

Liūdniausia tai, kad po viso to, kas vyksta, racionalu tikėtis, jog B. Ivanišvilio reitingas turėjo gerokai sumažėti. Juk žadėjo sumažinti kainas, bet nesumažino, žadėjo investuoti milijardą – neinvestavo ir t. t. Tačiau, kaip rodo apklausos, jei prezidento rinkimai Gruzijoje būtų šiandien, B. Ivanišvilio partiją palaikytų 60 procentų gyventojų, o M. Saakašvilio „Nacionalinės vienybės“ partiją – tik 13 procentų.

Kodėl taip yra? Ekonominius sunkumus patiriančioje valstybėje tam,  kad iškovotum valdžią ir ją išsaugotum, reikia vieno, o tam, kad padėtum valstybei atsigauti ekonomiškai – visai kito.

Jei nori valdžios, turi žadėti žmonėms bandeles ant medžių, reikia suburti bendrininkų, kurie turi prieigą prie slaptos informacijos ir galios priemonių, grupę. Reikia bendrininkams dosniai atsilyginti pinigais, o liaudžiai dalinti pažadus. Na, o priešus reikia naikinti arba sodinti į kalėjimą. Svarbu, kad liaudis svajotų apie geresnį gyvenimą, bendrininkai būtų patenkinti gėrybėmis, o oponentai būtų fiziškai sunaikinti ar gyventų nuolatinėje baimėje.

Jei nori, kad valstybė klestėtų, reikia suteikti žmonėms galimybę dirbti, naikinti privilegijas, pirmiausia – saviškiams, o opoziciją ne naikinti, bet kantriai kęsti. Akivaizdu, kad dvi strategijos sunkiai suderinamos. M. Saakašvilis rinkosi antrąją ir pasirodė, jog neturi šalininkų, pasiryžusių jo palaikymui niokoti rinkimų apylinkes.

Parengė Andrius Navickas.