Javier Prades. Josepho Ratzingerio pontifikatas buvo nuoseklus nuo pradžios iki galo

Vatikano radijo parengtas komentaras

Josepho Ratzingerio pontifikato pradžia ir pabaiga atspindi viena kitą. Sunku šiomis dienomis nematyti to paties nuolankumo, su kuriuo Benediktas XVI pradėjo Petro įpėdinio tarnystę, prieš aštuonerius metus prisistatydamas: „Po didžio popiežiaus Jono Pauliaus II ponai kardinolai išrinko mane, paprastą ir nuolankų darbininką Viešpaties vynuogyne“. Tačiau už šio nuolankumo slypi ir kai kas daugiau: tai asmeninis Ratzingerio liudijimas, kad svarbiausia yra Dievo iniciatyva, ne mūsų, – Šventojo Sosto dienraščiui „l’Osservatore Romano“ sakė ispanų teologas iš Madrido Javier Prades, šv. Damazo universiteto rektorius.

Pasak jo, jau pačiais pirmaisiais savo veiksmais ir žodžiais Benediktas XVI parodė, kaip jis suvokia krikščioniško gyvenimo paslaptį ir Bažnyčios poreikius: viltis slypi ne programose, bet pagarboje Slėpinio iniciatyvai. Slėpinio pirmumas buvo viena iš šio popiežiaus mokymo ašių, tačiau ne vienintelė.

Kita ašis buvo proto gynimas. Regensburgo paskaitoje Benediktas XVI nubrėžė paradigmą: tai, kas eina prieš protą, eina prieš Dievo prigimtį. Protingumo apimties gynyba tapo viena iš jo pontifikato konstantų.

Dar kita yra krikščionybės kaip atsakymo į Dievo iniciatyvą ryškinimas. Tame yra jos ypatingumas, išskirtinumas. Savo pirmosios enciklikos „Deus caritas est“ pradžioje Benediktas XVI apibendrino taip: „buvimo krikščionimi ištakose nėra etinis sprendimas ar didi idėja, tačiau susitikimas su įvykiu, su Asmeniu, kuris suteikia gyvenimui naują horizontą ir tuo pačiu lemiamą kryptį“. Kristaus pripažinimas leidžia paaiškinti visus kitus dalykus – Dievo pirmumą ar žmogaus orumą. Šis sąmoningumas aiškiai perduotas Benedikto XVI apaštaliniuose paraginimuose „Sacramentum caritatis“ ar „Verbum Domini“, jo katechezėse ir kai kuriuose gestuose, pavyzdžiui, Pasaulinėse jaunimo dienose. Popiežius siekė atkreipti visų žvilgsnį į tai, kas esmingiausia: Kristų.

Benediktas XVI, pasak ispanų teologo, pranoksta stereotipus, kurie buvo sukurti jo atžvilgiu. Apie jį buvo sakoma „popiežius teologas, popiežius profesorius“. Žinoma, tiesa, kad Ratzingeris yra didis teologas, tačiau dar svarbiau yra tai, kad jis visada siekė būti Kristaus liudytoju. Buvimas teologu yra to išdava.

Benediktas XVI, viena vertus, taisė ir sprendė, kita vertus, dialogavo ir priėmė kitų samprotavimus, klausdamas, lygindamas, argumentuodamas tikėjimo tikrumą. Prieš akis dar ilgas kelias, kol tokia nuostata bus įausta į visą bažnytinį audinį.

Benediktas XVI paneigė stereotipus apie save ir nebažnytinėje aplinkoje, kaip tai liudijo jo vizitas Anglijoje. Vėliau britų premjeras David Cameron apibendrino taip: „visai šaliai (popiežius) metė iššūkį prisėsti ir susimąstyti“. Kažką panašaus galėtume pasakyti apie vizitus Čekijoje, Prancūzijoje, Jungtinių Tautų Organizacijoje.

Kitas stereotipas buvo tai, kad popiežius jau senas ir nemoka sutikti jaunimo. Tačiau Benediktas XVI, kalbėdamas apie esminius tikėjimo slėpinius, apie Eucharistiją, Kryžių, Jėzaus žinią, krikščionišką meilę Pasaulinėse jaunimo dienose išgavo iš jaunuolių tokį rimtumą ir gilumą, kokio gal net jie patys nesitikėjo.