Laima Andrikienė. Tikiuosi, kad TS-LKD pirmininko rinkimuose „baltųjų pirštinių“ pagalbos neprireiks

Balandžio 22–23 dienomis Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariai turės galimybę balsuoti už vieną iš keturių kandidatų į partijos pirmininkus. Vadovauti vienai įtakingiausių Lietuvos politinių partijų pretenduoja trys vyrai (A. Kubilius, V. Landsbergis, V. Stundys) ir viena moteris (L. L. Andrikienė).  Esame įsitikinę, kad nuo to, kokiu keliu pasuks TS-LKD, labai priklauso ir visos Lietuvos partinės sistemos ateitis, todėl nusprendėme pakalbinti visus keturis pretendentus į partijos pirmininkus.  Pradedame nuo pokalbio su europarlamentare Laima Liucija Andrikiene.

Bernardinai.lt dosjė: Kandidatė į TS-LKD pirmininkus Laima Liucija ANDRIKIENĖ gimė 1958 m. sausio 1 d. Druskininkuose. 1975 m. baigė Druskininkų 1-ąją vidurinę mokyklą, 1980 m. – ekonominės kibernetikos specialybės studijas Vilniaus universitete, įgydama ekonomisto-matematiko kvalifikaciją. Socialinių mokslų (ekonomika) daktarė (1986). Kovo 11-osios Akto signatarė. Europos reikalų ministrė (1996–1998). Lietuvos Respublikos Seimo narė (1990–2000). 2002–2004 m. – Lietuvos teisės universiteto (LTU) ES politikos ir valdymo instituto direktorė, vėliau – Valstybinio valdymo fakulteto dekanė. Nuo 2004 m. – Europos Parlamento narė, EP Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos narė.

Kalbamės tokiu metu, kai Lietuvos viešojoje erdvėje itin aktyviai diskutuojama apie TS-LKD pirmininko rinkimus. Tarp kandidatų esate ir Jūs. Pasiilgote „lietuviškos politikos aktualijų“?

 Gal ir taip. Nors Lietuva buvo, yra ir visada bus mano traukos centras, apskritai pasaulio centras, apie kurį sukasi visos mintys. Čia mano namai – ir tuo viskas pasakyta. Kad ir kur būčiau, kad ir kokias pareigas eičiau – vis tiek visus sprendimus perleidžiu per Lietuvos filtrą, kurio esmė – Lietuvos gerovė. O jei negali Lietuvai padėti, tai bent nepakenk.

Tiesa, šiuo metu yra ir labai konkretus vyksmas – partijos, kurios viena iš steigėjų buvau prieš 20 metų, pirmininko rinkimai. Per du dešimtmečius partijai vadovavo du vyrai: Vytautas Landsbergis – pirmąjį dešimtmetį ir Andrius Kubilius – antrąjį dešimtmetį. Esu įsitikinusi, kad rotacija, atsinaujinimas yra sveikas dalykas bet kurioje įstaigoje ir bendruomenėje, politinėse partijose – taip pat.

Kad partijos nariai rimtai apie tai svarsto, prikišamai rodo jau tai, jog partijos skyriai, kurie pagal partijos vidaus taisykles turėjo teisę siūlyti kandidatus į partijos pirmininkus, iškėlė net 18 kandidatų. Gaila, kad dauguma jų – net 14, prieš skyrių susirinkimus davę sutikimus (bent jau žodinius) būti keliami kandidatais, priartėjus oficialiajai kandidatų registracijai nutarė nekandidatuoti.

Vienas Briuselyje leidžiamų laikraščių „European Voice“, paprašęs mano komentaro apie dviejų europarlamentarų – mano ir V. Landsbergio – kandidatavimą į partijos pirmininkus, labai nustebo sužinoję, kad iš 18 siūlytų (nominuotų) kandidatų beliko … 4. Sulaukiau papildomo skambučio: tai pirmas turas jau įvyko?!..

Esate kažkada minėjusi, kad europinė politikos kultūra nuo vietinės skiriasi kaip diena ir naktis. Ir ne mūsų naudai. Ar Jūsų apsisprendimas kandidatuoti reiškia, kad viešai deklaruotos partijos modernizavimo, atsinaujinimo idėjos bus vykdomos šia kryptimi?

Politinė kultūra tikrai labai skiriasi. Mano minėtas Briuselio laikraščio redakcijos nustebimas tai irgi demonstruoja. Mane ir prajuokino, ir nuliūdino žurnalistų klausimas apie neva jau įvykusį pirmąjį turą.

Politinė kultūra Lietuvoje, Seime, tikrai yra kitokia nei, pavyzdžiui, Europos Parlamente. Lietuviškąją apibūdinčiau taip: „užmušk“, nutildyk politinį oponentą bet kokia kaina, tam visos priemonės tinka, nes geriausias oponentas – tylintis oponentas. Žmogaus orumas, pagarba kitai nuomonei – dėl to Lietuvoje dažniausiai politikai sau galvų nekvaršina. Jei posėdyje kuri nors grupė turės bent vieno balso persvarą, bus įjungta balsavimo mašina, ir oponentai bus „pastatyti į vietą“. Dar geriau – „išdurti“. Sutarimo paieškos dažniausiai traktuojamos kaip beprasmis laiko gaišimas. Taip yra Seime, taip ir yra partijose. Dažnai tai pateikiama ir pateisinama kaip neva profesionalus ir efektyvus veikimas. Deja, taip nėra.

Ten, kur aš dirbu, politinę kultūrą apibūdinčiau kaip nuolatinę, nesibaigiančią sutarimo ir kompromisų paiešką. Tiesa, kartais siekiant kompromiso „išplaunama“ esmė, nebelieka turinio, tik bendro pobūdžio deklaracijos, bet juk tuo procesas nesibaigia. Išaušta kita diena, praeina kiek laiko, nurimsta aistros, nugludinami aštriausi kampai – ir vėl sugrįžtama prie to paties klausimo sprendimo. Šioji politinė kultūra man daug labiau patinka nei tai, ką matau Lietuvoje.

Esu įsitikinusi, kad Lietuvoje labiausiai trūksta kalbėjimosi ir susikalbėjimo: partijų viduje, Seime, visoje Lietuvoje. Dėl to nukenčiame visi, tokia elgesio maniera ir ateinančioms kartoms, jaunimui darome „meškos paslaugą“.

Kandidatuojate keturiese, tad nenuostabu, kad viešojoje erdvėje sklando visokių teorijų apie vieno ar kito kandidato (ne)norą tapti TS-LKD pirmininku…

Taip, girdėti visokių kalbų. Tačiau dabar jau aišku, kad A. Kubilius ir V. Landsbergis tikrai nesitrauks, eis iki galo. Aš vis dar pasilieku galimybę atsitraukti, tuo labiau kad artimiausiomis savaitėmis Europos Parlamente laukiame kai kurių sprendimų apie paskyrimus į naujas pareigas, kurie mane palies tiesiogiai. Tai svarbu ir man, ir apskritai Lietuvos atstovavimui Europos Parlamente. Jei Europos Parlamente eičiau tas pareigas, kurias turėjau iki šiol (EP narė ir kai kurių komitetų pirmininkė ir darbo grupių vicepirmininkė), žinau, kad vadovavimą partijai ir darbą Briuselyje galėčiau suderinti. Tačiau jei būčiau paskirta į naujas vadovaujančias pareigas, suderinti darbą Lietuvoje ir Europos Parlamente jau būtų sunku, o gal ir neįmanoma.

Kita vertus, matau, kad V. Landsbergis, kaip ir aš, kandidatuoja su partijos atsinaujinimo programa. Tik man atrodo, kad reikia tvarkyti giliau ir plačiau, todėl siūlau ir partijos atsinaujinimą (per vertybes, tapatybės išgryninimą), ir modernizaciją (siūlydama partijai, atsižvelgiant į visuomenės raidos tendencijas, peržiūrėti programines nuostatas, politikas kai kuriose mūsų gyvenimo srityse), o V. Landsbergis kandidatuoja akcentuodamas vertybes, Sąjūdžio palikimą.

Pastebiu, kad ir A. Kubiliaus pastarąją savaitę paskelbtose programinėse nuostatose atsirado žodžiai „modernizacija“, „atsinaujinimas“, ir tai man patinka.

Taigi, kalbėdama apie (ne)kandidatavimą, pasilieku sau tai, ką anglai vadina „privilege of the doubt“, lietuviškai – abejonės privilegiją. (juokiasi)

Ar galėtumėte patvirtinti, kad tai, kas vadinama „TS-LKD pirmininko rinkimais“, iš tiesų yra skaidru ir demokratiška?

Kodėl sakote: „vadinama pirmininko rinkimais“? Rinkimų kampanija iš tiesų vyksta: kandidatai susitikinėja su partijų skyriais, pristato savo idėjas partijos veiklai tobulinti. Kai kuriems kandidatams norisi tęsti pradėtus darbus (A. Kubilius), kiti siūlo keisti tik partijos vidaus tvarkos taisykles, tokias, kaip partijos tarybos ar prezidiumo rinkimų tvarka ar lėšų paskirstymas partijos viduje (V. Stundys). Dar kiti siūlo ir siekia daugiau, užgriebia pamatinius, vertybinius dalykus.

Aš siekiu, kad partija taptų moderni ir konkurencinga, modernia vadindama partiją, kuri supranta ne tik Lietuvos vystymosi tendencijas, bet ir mato Lietuvą pasaulyje, įvertina pasaulio megatrendus (globalizacija, migracija, senėjanti Europa, aukštosios technologijos, klimato kaita ir daugybė kitų, kurios žmonių gyvenimą visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje keičia drastiškai, veikia kaip „cunamiai”) ir jų poveikį Lietuvos artimiausiai ir tolesnei ateičiai. Be to, pasiremdama geriausiu pasaulio patyrimu, moderni partija geba šalies visuomenei pasiūlyti ir sėkmingai įgyvendinti iššūkius ir visuomenės lūkesčius atitinkančius sprendimus. Tokių partijų mums reikia, o ne vienam vadui, daugiau ar mažiau charizmatiškam, pritariančių žmonių grupių, kurios taip pat siekia būti vadinamos politinėmis partijomis.

Nepamirškite: TS-LKD pirmininką rinks visi – pabrėžiu: visi! – partijos nariai, o ne partijos taryba ar suvažiavimas, į kurį susirinks tik delegatai. Balandžio 22–23 dienomis visuose skyriuose vyks balsavimas. Tikiuosi, kad partijai ar kandidatams neprireiks kviestis „baltąsias pirštines“ į talką, siekiant sąžiningų ir skaidrių rinkimų, teisingo balsų skaičiavimo.

Nors reikia pripažinti, kad rnkimų kampanija prasidėjo netinkamai – renginiu, kuris buvo skirtas vienam kandidatui ir jo nuostatoms pristatyti, dabartinės partijos vadovybės parengtai strategijai svarstyti, ignoruojant faktą, kad partijos laukia pirmininko rinkimai, pirmininkas bus renkamas dvejų metų kadencijai, yra keli kandidatai, dalyvaujantys su skirtingomis programomis, todėl visiems jiems derėtų suteikti vienodas galimybes bent jau programas pristatyti. Tuo labiau kad dviejų dienų renginį viename Kauno viešbučių organizavo ne kas kitas, o partijos sekretoriatas, partijos lėšomis viskas buvo ir apmokėta. Norėta kaip geriau, o išėjo kaip kokiame Orwelo „Gyvulių ūkyje“, kur visi yra lygūs, bet kai kurie lygesni…

Suprantu, kad inercija veikia, tačiau partijai būtų geriau, kad viršų imtų ne inercija, prastas paveldas ar blogi įpročiai, o gebėjimas realiais veiksmais ir darbais stiprinti demokratiją partijos viduje ir apskritai Lietuvoje.

Šiomis dienomis Tėvynės sąjungos esamiems ir būsimiems lyderiams, o ir visiems kitiems derėtų prisiminti žodžius, su kuriais perfrazuodama šv. Pranciškaus maldą 1979 m. gegužės 4-ąją į Downing Street No 10 įžengė tuomet tik ką D. Britanijos premjere tapusi Margaret Thatcher: „Ten, kur vyrauja nesantaika, atneškime taiką; ten, kur viešpatauja klaida, – tiesą, ten, kur kankina abejonės, – tikėjimą; ten, kur gyvena nusiminimas, – viltį.”

 Bendravo Valdas Kilpys 

Žemiau skelbiame kandidatės į TS-LKD pirmininkus programines nuostatas.

Mieli bendražygiai,

Jūsų dėmesiui siūlau tezes, kurias prašau priimti kaip mano programines nuostatas. Mano rinkimų programa – tai mūsų partijos atsinaujinimo ir modernizavimo darbotvarkė. Tikiuosi Jūsų dėmesio, o dar labiau – pritarimo ir nusiteikimo bei pasiryžimo dirbti kartu tariantis, diskutuojant, ieškant geriausių, mums visiems priimtinų sprendimų. Vardan tos Lietuvos, kuriai centro dešiniosios alternatyvos, krikščioniškųjų vertybių ir konservatoriškųjų nuostatų reikėjo praeityje, jų reikia ir dabar. Remiantis jomis, mūsų krikščioniškąja-konservatoriškąja tapatybe, turi būti toliau statomas ir stiprinamas Lietuvos valstybingumas.

Jūsų – Laima Andrikienė

 TS-LKD atsinaujinimo ir modernizavimo darbotvarkei

Išsaugojusi Lietuvą ir išvedusi ją iš krizės, TS-LKD nelaimėjo parlamento rinkimų, jie pasibaigė TS-LKD pasitraukimu į opoziciją. Tai verčia susimąstyti ir iš naujo įvertinti padėtį partijos viduje, taip pat partijos vietą ir galimybes Lietuvos politinėje padangėje.

Kur yra nemeilės centro dešiniesiems priežastis: nesusipratusi visuomenė, priešai Lietuvos viduje ir užsienyje, užvaldyta ir nedraugiška žiniasklaida? Ar pagrindinė priežastis vis dėlto glūdi pačioje partijoje?

 Akivaizdu, kad TS-LKD reikia ieškoti partijos atsinaujinimo ir modernizavimo kelių. Kur mes norime vesti Lietuvą, kaip jaustis Lietuvai ir mūsų Tautai Europoje, kokia turėtų būti mūsų ilgalaikė strategija – tai mūsų darbotvarkės klausimai. Kaip ir klausimas apie artimiausių dvejų metų taktiką.

 TS-LKD partija struktūros, sprendimų priėmimo, komunikacijos ir partijos viduje, ir su rinkėjais prasme vis labiau tampa formali, nevakarietiška. Įsigali valdiškas, biurokratinis valdymo ir bendravimo stilius, stokojama naujų idėjų. Geriausiai padėtį partijoje apibūdina  faktas, kad vienas ir tas pats asmuo partijoje užima visas svarbiausias vadovaujančias pozicijas: partijos pirmininko, frakcijos Seime lyderio, Seimo opozicijos lyderio ir dar TS-LKD šešėlinės vyriausybės premjero. Dauguma skyrių palikti savieigai, skyrių pirmininkai vos vieną kartą (!) per dvejus metus pakviečiami strateginei diskusijai.

 TS-LKD svarbiausiasis tikslas – mes turime sugebėti išsaugoti Lietuvos valstybę ir išlikti lietuviais besikeičiančioje konkurencinėje ir daugiakultūrėje aplinkoje, ir ne tik išlikti, bet ir panaudoti savo tradicinius krikščioniškuosius, kultūrinius, istorinius pranašumus Lietuvos visuomenės gėrio ir gerovės kūrimui. TS-LKD reikia rasti būdų konsoliduoti visuomenę dideliems darbams ir uždaviniams, bet ne vadovaujantis utilitariniais, naudingumo kriterijais (naudinga-nenaudinga), o remiantis vertybėmis. Dabar mes gyvename šios dienos kategorijomis, einame ten, kur vėjas mus neša.

 Šiuolaikinė, moderni, konkurencinga siekianti būti partija turi būti daugiaveidė. Tai – ne vieno vado, turinčio pulką pritarėjų, partija. Daugiaveidė partija reiškia, kad partijoje yra daug ryškių asmenybių, kurios reprezentuoja partiją, ji pasižymi nuomonių įvairove, yra atvira diskusijai ir partijos viduje, ir su plačiąja visuomene. Turėti vieną lyderį, kurio naudai ir reitingui dirba partijos aparatas (sekretoriatas), nėra efektyvus veikimas. Kaip esame patyrę, priartėjus prezidento rinkimams tūkstančiais savo narius skaičiuojanti partija priversta konstatuoti, kad ji neturi ką iškelti kandidatu į prezidentus: lyderio reitingas „neveža“, o kitiems nedera/neleidžiama net bandyti. Tokie pavyzdžiai tik dar kartą įrodo, kad toks partijos veikimo būdas, kai pajėgos ir pastangos koncentruojamos vieninteliam lyderiui, yra pasenęs, nerezultatyvus ir neabejotinai keistinas.

 Konservatoriškoji tapatybė turi dominuoti Lietuvoje. Turime siekti, kad vyrautų ne kasdieniai poreikiai, o į ateities kartas nukreiptos vertybės. Valstybė turi būti patraukli piliečiams, kad jie jos nesišalintų, iš jos nebėgtų. Tik tokia valstybė gali klestėti globaliame pasaulyje.

 TS-LKD skyriai ne Vilniuje turi gebėti konkuruoti su centru. Laikas kalbėti apie Lietuvą, kurioje nėra provincijos, kurioje kiekvienas kaimas ir miestelis yra visavertis. Vokietija, Šveicarija, Belgija – ten nėra skirtumo, kur gyventi, ten provincija ir gyvenimas provincijoje ar tiesiog kaime yra gėris ir kokybė, o ne atsilikimo požymis.

 Konservatorius = bendruomenė, bendruomenė = pilietinė visuomenė. Vietos vadovas – ne karaliukas, o bendruomenės siela. Savivalda į naują lygį kyla tada, kai puoselėjamos tokios vertybės kaip bendruomeniškumas, skaidrumas, kai demokratijos tradicija nėra paveldėta iš liūdnos praeities (demokratinis centralizmas), o yra paveldėta iš Europos, tik su naujomis komunikacijos formomis (e-demokratija, e-ID ir t.t.). Pavyzdys čia galėtų būti Estija: savivaldos lygiu estai dalyvauja priimant sprendimus lygia greta su politikais. Tai erdvė pilietinei saviraiškai ir tautos jausmo puoselėjimui. Estų kolonijų Londone neaptiksime.

 Šeimą turime matyti kaip bendruomenę, o ne kaip atskirtį. Negalime nematyti, ignoruoti ir neįvertinti socialinių slinkčių, pokyčių, kurie iš politinių lyderių ir partijų reikalauja naujų sprendimų. Padėtis, kai 30 proc. Lietuvos vaikų yra gimę tėvams, kurie gyvena ne santuokoje (Estijoje – 59,7 proc., ES vidurkis – 39,5 proc.); kai pasaulis ir Europa gyvena moterų ekonomikos, moterų ekonominės galios (Economic Empowerment of Women) eros pradžioje (JAV jau daugiau nei 50 proc. šeimų moterys, o ne vyrai yra šeimos maitintojos – tradiciniu mūsų supratimu); kai Lietuvoje atotrūkis tarp vyrų ir moterų išsilavinimo sparčiai didėja vyrų nenaudai (kolegijose moterys sudaro 58 proc., universitetų bakalauro studijose – 59, magistrantūros – 66, doktorantūros – 59 proc. visų studijuojančiųjų), turime suvokti, su kokiomis problemomis susiduria visuomenė apskritai ir kiekvienas jos narys, ir turime padėti rasti tinkamus sprendimus.

 Moderni partija yra toji, kuri supranta, kokie yra pasaulio megatrendai, ir pasiremdama geriausiu pasaulio patyrimu geba šalies visuomenei pasiūlyti ir sėkmingai įgyvendinti iššūkius ir visuomenės lūkesčius atitinkančius sprendimus.

 Lietuva turi tapti namais, kuriuose visi jaustųsi kaip didelėje šeimoje, kurioje gera gyventi, kurios idealai yra traukos centras, kad ir kur būtum. Į užsienį vykstama pažinti platesnį pasaulį, mokytis, patirties pasisemti, tačiau kad ir kur išvyktum – visur esi lietuvis. Turime matyti globalią, suvokti ir kurti erdvią Lietuvą. Turime pasiekti, kad lietuvis labai tvirtai jaustųsi ir Lietuvoje, ir visoje Europoje, ir pasaulyje.

 Žiniasklaida turi geriau atlikti savo – ketvirtosios valdžios – vaidmenį. Ji turi užtikrinti informacinę pilietinio gyvenimo apykaitą. O jei ketvirtoji valdžia tinkamai neatlieka informacijos perdavėjo ir tarpininko vaidmens, tai negaluoja ir likusios trys valdžios. TS-LKD turi aktyviau bendradarbiauti su žiniasklaida.

 Kultūra turi išeiti už Kultūros ministerijos ribų. Kultūra nėra vien menas – aukščiausioji kultūros išraiškos forma. Kultūra – tai gyvenimo būdas, mūsų stiprybės šaltinis, kurio pagrindas yra kūrybinės visuomenės ir kūrybinės ekonomikos plėtra. Kultūra turi tapti egzistenciniu pagrindu šiuolaikinei visuomenei, ji nėra tik elito ar dalies visuomenės atributas ar vartojimo prekė. Kultūra turi tapti ekonomikos pagrindu, nes tik iš ten kyla naujos idėjos, užtikrinančios visuomenės gyvybingumą, tęstinumą ir pažangą.

 Technologijos yra šiuolaikinio pasaulio variklis – tą turime suprasti kiekvienas. XXI a. žmogus technologijas kuria ir naudoja ne tik gamtos resursams išnaudoti ir savo gerovei gerinti. Svarbu suvokti tai, kad XXI a. žmogus jau gyvena technologinėse aplinkose ir technologinėje kultūroje. Kalbame apie aukštesnio lygio nei tradicinės pramoninės, technologijas, gamtai draugiškas technologijas, t. y. bio-, nano-, informacines technologijos. Mes Lietuvoje net neturime technologijų politikos, o kitos šalys šioje srityje septynmyliais žingsniais juda pirmyn (Vokietija, Belgija, JAV, Šiaurės Europos šalys).

Tos šalys, kurios turi technologijų politiką, suvokia jos svarbą, yra nustačiusios šios politikos prioritetus ir veikimo kryptis, ne tik vartoja, bet ir pačios kuria bei gamina inovacines technologijas – būtent tos valstybės turi didžiausią konkurencinį pranašumą pasauliniu mastu. Tvarios ir sumanios plėtros filosofija ir ateities pasaulio vizija remiasi žinių visuomenė, kūrybinė visuomenė, inovacijų visuomenė.

 Tautinės mokyklos koncepcijos, kurią sukūrė M. Lukšienė su bendraminčiais, pati jos autorė įgyvendinti nespėjo, o po jos atėjusieji nesugebėjo arba nenorėjo. Įprastinė tautinės mokyklos koncepcija daugiakultūrėje aplinkoje apskritai yra pasmerkta mirti, ji nepajėgi atsiliepti ir į  XXI a. iššūkius.

Po dvidešimt trejų nepriklausomybės metų Lietuvoje turime mokyklą, kurioje neperimamos pasaulinės vertybės, o tautinės vertybės neperkeliamos į tarptautinę erdvę. Pasaulėžiūros ugdymas dažnai nemokšiškai keičiamas tradiciniu, kartais net fanatišku patriotiškumu, bet ne europiniu pilietiškumu.

 Tuo tarpu mokyklose ir universitetuose, kolegijose mes turime reikalo su XXI a. karta, kuri dar vadinama interneto, Vikipedijos, facebooko ir google karta. Jaunimas ne kvailėja, jis protingėja. Geriausiose Lietuvos mokyklose vaikai iš tautinės mokyklos vadovėlių mokosi mažai, informacijos ir žinių jie ieško kituose šaltiniuose. Reikia pripažinti ir tai, kad mokyklų profiliavimas laukiamų gerų rezultatų neatnešė. Šiandien esame priversti konstatuoti, kad baigusieji mokyklą dažnai stokoja elementaraus raštingumo, fundamentinių mokslų žinių.

Mokyklos misija šiandien ir artimiausioje ateityje – aktyviai dalyvauti kuriant tautinę tapatybę, rasti ir įgyvendinti tinkamą balansą, derinant bazines žinias ir šiandienos poreikius, siūlant specializacijas, bet nepervertinant jų reikšmės.

 Energetikos srityje taip pat turime siūlyti tai, kas pasaulyje yra geriausio. Dabar Lietuvoje kuriami ir vykdomi ar planuojami vykdyti Lietuvos energetinį saugumą turintys užtikrinti projektai (naujos kartos atominė elektrinė, „elektros tiltai“ ir kt.) mūsų valstybės energijos poreikius atitiks ir bent iš dalies tenkins tik palyginti trumpą laikotarpį. Tuo tarpu subalansuotą ir užtikrintą apsirūpinimą energetikos ištekliais ilgesnėje perspektyvoje gali užtikrinti tik energijos tvarumo politikos ir jos tikslų įgyvendinimas, kuris apima energijos šaltinių įvairovę, diversifikaciją, taupų išteklių naudojimą, atsinaujinančius energijos šaltinius, „žaliąją energetiką“ ir t.t.

Bernardinai.lt