John O’Sullivan. Thatcher ir Reaganas: draugystės fenomenas

Britanijos premjeras Davidas Cameronas, duodamas interviu BBC netrukus po Margaret Thatcher mirties, sakė, kad ji „ne tik paprasčiausiai valdė šalį, ji ją išgelbėjo“.

Iš esmės ji išgelbėjo Didžiąją Britaniją ekonomiškai. Premjere Thatcher tapo visai netrukus po 1979-ųjų „protestų žiemos“. Tuo metu visoje šalyje vyko streikai. Liverpulyje nebuvo galima palaidoti mirusiųjų, Londone išaugo šiukšlių kalnai, o pacientai, turintys širdies problemų, dėl piketų negalėjo patekti į ligonines. Pateikiau tik tris pavyzdžius, tačiau iš esmės dauguma mano bendrapiliečių tuomet jautė, kad Didžioji Britanija paskęs nusivylimo liūne ir, norint ją išgelbėti, reikia imtis žiaurių priemonių.

Thatcher padarė tris dalykus. Visų pirma ji pakeitė profsąjungų įstatymą, kad jos taptų kontroliuojamos – tiek įstatymų, tiek jų pačių narių. Antra, ji drastiškai sumažino išlaidas, stabilizavo valiutą ir greitai atkūrė finansinį stabilumą, leidusį verslui planuoti savo ateitį. Trečia, ji įvykdė revoliuciją privatizacijos sferoje ir suteikė ekonominių laisvių, ką vėliau daug kas pasaulyje kopijavo. Kai kalbama apie privatizaciją, paprastai pamirštama, kad jos pionierė buvo būtent Margaret Thatcher Didžiojoje Britanijoje. Ji sukūrė naują akcijų valdytojų klasę tarp žmonių, kurie niekada gyvenime tokios rūšies nuosavybės neturėjo. Visa tai kartu paėmus buvo visiškai nauja visuomenei, kokia tuo metu buvo Didžiojoje Britanijoje. Po dešimties metų nuo Thatcher atėjimo į valdžią Didžioji Britanija tapo ketvirtąja ekonomika pasaulyje.

Thatcher išaugo Anglijos provincijoje, jos tėvas buvo daržovių pardavėjas, ir ji visada sakydavo, kad būtent tai paveikė jos požiūrį į ekonomiką. Jeigu dirbote parduotuvėje, žinote, kad prekės į ją atkeliauja iš viso pasaulio, ir jums galų gale taps įdomu, kaip tai vyksta. Ji sakė: būtent stovint tėvo parduotuvėje už prekystalio, jai gimusios pirmosios mintys apie liberaliąją ekonomiką. Žinoma, vėliau Thatcher tą savo įsivaizdavimą ištobulino ir pagrindė moksliškai. Antra, ji buvo Metodistų Bažnyčios pasekėja. Thatcher jaunystės laikais tai buvo asketiška krikščionybės forma, ypač akcentavusi darbą. Būtent tokia krikščionybė patraukė Thatcher, ir ji tapo įsitikinusia metodiste. Visą savo gyvenimą ji buvo giliai religingas žmogus. Apie tai neskelbė kiekviena pasitaikiusia proga, tačiau religija jai reiškė labai daug. Vienas iš mėgstamiausių Thatcher pasakymų priskiriamas XVIII amžiaus teologui Johnui Wesley: „Uždirbk viską, ką gali, sukaupk viską, ką tik ką gali, ir atiduok, viską, kas įmanoma.“ Man atrodo, kad ji gyveno pagal šį krikščionišką priesaką.

Žinoma, jai teko nemažai kovoti. Ji buvo tam pasiruošusi ir kovėsi gerai. Asmeniškai jai tai daug kainavo, tačiau nepalaužė. Thatcher patiko kova, geras ginčas ir stiprūs argumentai. Ji buvo įsitikinusi, kad tiesa jos pusėje. Ir nors tai jos charakterį gerokai pakeitė, tai nebuvo psichologiškai nepakeliama, tai tiesiog buvo kasdienis darbas iki išsekimo.

Draugytė su tuometiniu JAV prezidentu Ronaldu Reaganu prasidėjo 1975 metais, praktiškai po poros savaičių, kai ji tapo Konservatorių partijos vadove. Reaganas tuo metu buvo Londone ir nutarė ją aplankyti. Pagal programą, jie turėjo kartu praleisti pusvalandį, tačiau praleido keliskart daugiau – pusantros, dvi valandas. Matyt, jau tada Thatcher nutarė, kad palaikys ryšį su šiuo žmogumi. Taip pat ir jis. Taip prasidėjo draugystė. O politinė sąjunga atsirado 1981 metais, kai Thatcher gimtoje šalyje susidūrė su didžiuliu spaudimu. Jos vizito Baltuosiuose rūmuose metu didžioji Reagano administracijos dalis norėjo, kad prezidentas išlaikytų didesnę distanciją. Tačiau jis nesutiko. Priešingai, surengė džiaugsmingą priėmimą. Jos garbei jis surengė ne tik valstybinius pietus, tačiau priėmė ir kitos pusės pakvietimą. Paprastai prezidentai taip nedaro – tai ne pagal protokolą. Maža to, Reaganas ne tik pats asmeniškai dalyvavo visuose tuose priėmimuose, jis apkabino ją per pečius, kad pasakytų: „Mūsų tikslas tas pats, ir mes esame teisūs.“

Jie dažnai ginčydavosi. Šie ginčai dažnai peraugdavo – ne, iki santykių nutraukimo nebuvo prieita, tačiau realių nesutarimų tikrai būta. Kiek įmanoma, jie stengdavosi to nekelti viešumon. Kai kada Thatcher palaikydavo agresyvesnius sprendimus nei Reaganas, kartais – priešingai. Pavyzdžiui, jis daug griežčiau vertino naftos vamzdyno tiesimą iš Sovietų Sąjungos į Vokietiją. Ji manė, kad sutartis jau pasirašyta, ir jos atsisakymas pridarytų didelių nuostolių Britanijos kompanijoms, dalyvaujančioms projekte. Nesutarimų būta. Jų būta ir Folklendo karo metu, ir amerikiečių įsiveržimo į Grenadą metu. Tačiau šie nesutarimai nepakenkė Atlanto sąjungos vienybei. Visus juos užglostė absoliutus Reagano idėjos palaikymas, kai jis sumanė Vakarų Europoje išdėstyti amerikiečių raketas – po šio žingsnio buvo laimėtas „Šaltasis karas“. Jeigu pasvertume visus šiuos sutarimus ir nesutarimus, galų gale pamatytume, kad viskas jiems abiem išėjo į naudą.

Ji buvo kovotoja už laisvę. Dauguma žmonių, su kuriais man teko kalbėtis Vidurio ir Rytų Europoje, iki šiol dėkingi Thatcher už tai, jog ji palaikė „Solidarumą“, kad, kai tik atsirado galimybė, palaikė ir disidentinį judėjimą. Jos pavedimu, Britanijos užsienio reikalų ministras atskrido į Lenkiją ir nuvyko aplankyti Jerzio Popieluszkos, Lenkijos socialistinio režimo aukos, kapavietės. Thatcher primygtinai ragino savo šalies vyriausybę pasisakyti kritiškai Sovietų Sąjungos atžvilgiu, įtikinti, kad ji dalyvautų kuriant efektyvią gynybos sistemą ir kad nesibaimintų griežtų antikomunistinių pareiškimų.

Johnas O’Sullivanas Downing Street’e 1986–1988 metais ėjo specialiojo patarėjo pareigas, iš esmės dirbo Thatcher kalbų rašytoju. Vėliau, jai jau nebesant premjere, kartu su dar vienu autoriumi prisidėjo prie dviejų jos autobiografinių knygų pasirodymo. 2008–2011 jis buvo „Radio Svaboda/Laisvės radijo“ viceprezidentas ir vyriausiasis redaktorius.

2013 balandžio 9 dieną „Radio Svoboda“ pasirodžiusį straipsnį vertė Zigmas Vitkus

Bernardinai.lt