BIRŽELIO 14-OJI IR 15-OJI: DIENOS, PAŽYMĖTOS GEDULO ŽENKLU

Sunku būtų atsakyti, kodėl nutiko taip, kad dvi mūsų tautai ir valstybei skausmingos istorinės datos kalendoriuje yra greta viena kitos. Birželio 14-oji žymi 1941-aisiais vykdytų masinių Lietuvos gyventojų trėmimų į Sibirą pradžią ir šiandien minima kaip Gedulo ir vilties diena. Birželio 15-oji ženklina 1940-aisiais sovietų įvykdytą neteisėtą Lietuvos okupaciją ir dabar yra minima kaip Okupacijos ir genocido diena. Vyriausybės nutarimu šiomis dienomis valstybės vėliava Lietuvoje prie, virš ar ant valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų iškeliama su gedulo ženklu.

          Šia proga vertėtų prisiminti, kad jau nuo pirmųjų Lietuvos okupacijos dienų 1940-aisias buvo pradėtas sistemingas lietuvių tautos politinio ir karinio elito naikinimas per vienerius metus suimant daugiau kaip 6000 žmonių ir daugumą jų įkalinant sovietiniuose kalėjimuose bei lageriuose. Taigi, birželio 15-oji faktiškai yra mūsų tautos genocido pradžia. Nuo šios dienos taip pat buvo pradėtos kurti sovietų marionetinės valdžios struktūros, sudarytos sąlygos lietuviškos sovietinės nomenklatūros atsiradimui. Ir nors formaliai minėtos struktūros pradėjo veikti vėlesniais okupacijos mėnesiais, birželio 15-ąją galbūt būtų galima pavadinti ir sovietinės nomenklatūros Lietuvoje gimimo diena.

1941 m. birželio 14 d. antrą valandą ryto prasidėjo masiniai trėmimai, kuriuos vykdė NKVD-istai, padedami kariškių bei Lietuvos komunistų partijos vietinio aktyvo. Trėmimų vykdytojų operatyvinė grupė įsiverždavo į tremiamųjų būstus, prikeldavo gyventojus iš miego, surengdavo kratą, po to pranešdavo apie jų ištrėmimą iš Lietuvos. Baudėjų būrio apsuptiems žmonėms buvo skiriama labai mažai laiko pasiruošti, kai kur jie buvo išvežami be jokių asmeninių daiktų. Dažnai tremiamųjų šeimos buvo atvirai apiplėšiamos, jų turtą pasisavinant deportacijose dalyvavusiems pareigūnams. 1941 m. birželio 14-18 d. bendras išvežtųjų iš Lietuvos skaičius siekė 18500. Dauguma buvo išsiųsti į Krasnojarsko ir Altajaus kraštus. Aišku, kad 1941 m. birželio 14-oji buvo 1940 m. birželio 15-osios pasekmė.

          Anot Seimo nario parlamentinės grupės „Už istorinę atmintį ir teisingumą“ pirmininko dr. A. Anušausko, „Neteisūs tie, kurie mano, kad tremtis paprastas dalykas – išvežė iš vienos teritorijos į kitą, ir tiek. Tremtinius prižiūrėjo specialios komendantūros, kurios turėjo visišką valią su tremtiniais daryti, ką nori. Beje, iš Baltijos šalių iškeldintiems žmonėms pagal vidines NKVD saugumo instrukcijas tuo metu Sibire buvo numatomi sunkiausi darbai, pvz., miško kirtyklose.“ (www.lzinios.lt  „A.Anušauskas: Sibire baltai dirbdavo sunkiausiai“, Gabija Narušytė, Artūras Matusas, LRT radijo laida „Ryto garsai“, 2013 m. gegužės 22 d.).

          Sibiro tremtį patyrė daug mano artimųjų: tėvai, seneliai, dėdės ir tetos, senelių brolių ir seserų šeimos. Tad apie išgyvenimus tremtyje žinau iš jų pasakojimų: mamai teko katorgiški miško kirtimo darbai, tėvui – darbas aukso kasyklų šachtose. Kad kelionė į tremties vietas ir gyvenimas Sibire nebuvo kokia nors „ekskursija“ po plačiąją „sovietinę tėvynę“ liudija ir mano giminaitės, kuri su savo motina 1941 m. buvo deportuota  į Altajaus kraštą ir gyvena ten iki šiol, atsiųstame laiške aprašyti prisiminimai: „Kažkaip anksčiau aš retai susimąstydavau apie tai, kaip aš čia patekau, bet dabar vis dažniau tai prisimenu. Aš, būdama trejų su puse metų, visa tai mačiau savo akimis. Aišku, aš ne viską supratau, daug ką priėmiau ir su susidomėjimu, ir su siaubu. Tūkstančius kilometrų mes važiavome gyvuliniuose vagonuose. Pakeliui kažkur dingdavo žmonės, o likusieji verkdavo, tik paaugusi supratau šią žmogiškąją tragediją. Mus išvežė 1941 m. birželio 14 d. … Aš mačiau, kaip mama tino iš bado. Valgėme įvairią žolę, šaknis, po to pradėjo sirpti uogos. O dar kartais atveždavo gyvulių pašaro – išspaudų, tai buvo presuotos sojų, saulėgrąžų atliekos.“. Jei pridėtume dar 40-50 laipsnių šaltį žiemos metu, tai tikriausiai nerastume šiandien nei vieno, pageidaujančio įgyti panašios išgyvenimo patirties. Štai kur ir į kokias sąlygas 1941-aisiais bei vėlesniais pokario metrais pagal Lietuvos komunistų partijos sekretorių patvirtintus sąrašus buvo prievarta vežami sovietų režimui neįtikę lietuviai. Taigi, manyti ir kalbėti, kad tremtis buvo paprastas ir niekuo neypatingas dalykas, mano nuomone, šiandien gali tik tie žmonės, kurie siekia pateisinti savo vyresnės kartos bičiulių, bendraminčių ar artimųjų juodus darbus, atliktus dalyvaujant deportacijų vykdyme.

          Kai žinai šią skaudžią mūsų tautos ir valstybės istoriją, tai nemaloniai liūdnai atrodo šiemetinis Marijampolės valdžios mėginimas miesto dienų švente „paminėti“ Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas. Dar metų pradžioje buvo paskelbta, kad miesto dienos vyks birželio 14-16 d., neva jos derinamos prie respublikinės šokių šventės datos. Kilus teisėtam atskirų žmonių ir bendruomenės grupių pasipiktinimui, tinkamai sureagavus Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Marijampolės skyriui, miesto dienų datos buvo pakoreguotos: oficialiai pagal programą jos vykdytos birželio 15-16 d., o birželio 14-oji skirta Gedulo ir vilties dienos renginiams. Tai, žinoma, geriau negu kad miesto dienos būtų vykę birželio 14-16 d. Tačiau vis vien atrodė nekaip, kai birželio 15 dieną, prie įvairių miesto pastatų besiplaikstant valstybinėms vėliavoms, padabintoms juodais gedulo kaspinais, J.Basanavičiaus aikštėje organizuota visuotinė džiaugsmo šventė: miestelėnams sudaryta galimybė mėgautis alumi, linksmintis klausant muzikos meno mėgėjų kolektyvų, švęsti stebint roko grupių bei pop atlikėjų koncertus ir kt., o 23.00 val. visus pasirodymus vainikavo fejerverkas. Tokia šiais metais buvo Okupacijos ir genocido diena Marijampolėje.

          Norėtųsi tikėti, kad pasirinkdami tokias miesto dienų datas Marijampolės savivaldybės vadovai nesiekė įžeisti politinių kalinių, tremtinių ir jų artimųjų bei kitų patriotiškai nusiteikusių žmonių. Tačiau, jei paaiškėtų, kad buvo atmesta galimybė šokių šventę „Sodauto“ vykdyti viena savaite anksčiau, mūsų savivaldybė visai nekaip atrodytų. Galbūt buvo neapsižiūrėta, kad birželio 15-oji – atmintina diena, pažymėta gedulo ženklu? Galbūt panorėta įtikti atvykstantiems susigiminiavusių Rusijos Federacijos miestų atstovams: žiūrėkite, mes visai neliūdime, kad mus okupavo, netgi šią dieną šventę organizuojame? O gal savivaldybės vadovybė, kurios branduolį sudaro buvę kompartijos nariai, sumanė ištrinti iš marijampoliečių atminties šią skaudžią mūsų tautai ir valstybei datą, norėdama pripratinti visus šia proga švęsti? Gal iš tiesų nėra čia ko liūdėti ar elgtis santūriai, kai daliai lietuvių birželio 15-oji atvėrė galimybę kopti karjeros laiptais sovietinės nomenklatūros sistemoje ir susikurti sau sotų gyvenimą? Gal vertėtų birželio 15-ąją paskelbti lietuviškosios sovietinės nomenklatūros gimtadieniu arba jos karjeros diena?

          Taigi, kyla daugiau klausimų negu yra atsakymų. Kiekvienas tegul pasidaro savo išvadas. Tačiau aš noriu tikėti, kad šiemetės Marijampolės miesto dienų šventės datų parinkimas buvo mūsų vietos valdžios nespecialiai padaryta klaida, kurios ji niekada ar bent artimiausiais metais nekartos, o kiekvieno padoraus marijampoliečio širdyje rasis pagarbos ir dėkingumo tiems žmonėms, kurie, kovodami su okupaciniu režimu pokario metais, žūdami ir kentėdami kalėjimų, lagerių bei tremties kančias, tapo tam tikrais mūsų kovos už laisvę bei tautinio atgimimo simboliais. Tegu niekada neužgęsta jų atminimo šviesa!

Kęstutis Traškevičius

Marijampolės savivaldybės tarybos TS – LKD frakcijos narys