A.Kubilius: „Apie Rusijos informacines atakas ir kada socialdemokratai nustos būti tokių atakų įrankiais?“

Po „Pervyj Baltijskij kanal“ išpuolio visi supratome, kaip svarbu išmokti gintis nuo informacinio karo atakų. Kai buvo uždarytos „Pervyj Baltijskij kanal“ programos, atrodė, kad galime džiaugtis, jog jau išmokome gintis. Tačiau Bronius Bradauskas mus greitai sugrąžino į realybę.

Tiesa sakant, B. Bradausko išpuolis visiškai nenustebino. Jau ne vieną kartą teko konstatuoti, kad didžiausi rusofobai (tai yra bijantys Rusijos) Lietuvoje yra senosios kartos socialdemokratai, kurie su Rusija moka kalbėtis tik patarnaujančiai susilenkę ar atsiklaupę ant kelių. Ir tai prasiveržia net ir tokiais neįtikėtinais būdais – kai iš tos baimės atsižadama net savo istorijos ir jos šlovingiausių puslapių, kaip buvo ginama laisvė.

Geriau už „Lietuvos ryto“ apžvalgininką Marių Laurinavičių, kurio negali įtarti simpatijomis konservatoriams, įvardinto B. Bradausko išpuolio, kaip Rusijos dvigubos pergalės informaciniame kare prieš Lietuvą, tikrai negalėčiau pasakyti. Rusijos pergalė dviguba, nes parodė, kad Lietuvoje net aukštose pareigose yra daug veikėjų, kurie į kovas už nepriklausomybę žiūri ne kaip į mūsų pasiekimą, o tik kaip į tai, kas nepatinka šiandieninei Rusijai. Ir antra, Rusijai pavyko parodyti, kaip aukštai ir tvirtai dabartinėje valdžioje yra įsikūnijusi tikra Rusijos baimė.

B. Bradausko išpuolis taip pat parodė, kad Rusijai nereikia jokių „Pervyj Baltijskij“ kanalų, ji turi daug informacinio karo instrumentų Lietuvos viduje: tarp politikų, žiniasklaidos, verslo. Tai visi žinome, bet apie tai nenorime kalbėti. O būtina…

Kremliaus informacinės atakos yra nukreiptos ne tik prieš mūsų istoriją. Gal kai jos yra nukreiptos į mūsų istoriją, kaip tik yra lengviau, nes mes jas lengviausiai atpažįstame, emocingai reaguojame, ir kaip rodo „Pervyj Baltijskij“ istorija, gebame politiškai, dalykiškai ir teisiškai vieningai reaguoti. Bet kai Kremlius savo informacines atakas nukreipia ne prieš mūsų istoriją, o, pavyzdžiui, prieš mūsų strateginius energetikos projektus, tokias atakas mes kur kas sunkiau atpažįstame. Tokioms atakoms visai nereikia kokio nors „Pervyj Baltijskij“ kanalo, kadangi tam labai efektyviai vėl išnaudoja tuos pačius socialdemokratus. Ir atrodo, kad prieš tokias informacines atakas, kai panaudojamas ne „Pervyj Baltijskij“ kanalas, o informacinėms atakoms reikalingi resursai, kurie yra Lietuvos viduje, Lietuva dar vis nemoka valstybiškai apsiginti.

Kaip to pavyzdį galiu paminėti socialdemokrato Artūro Skardžiaus ir jo kolegų, pirmiausia socialdemokratės Birutės Vėsaitės, nuoseklias pastangas per vadinamąją A. Skardžiaus komisiją užsiimti išimtinai informacinių atakų prieš svarbiausius energetikos projektus organizavimu.

Kol mes buvome valdžioje, gaudavome informaciją, kaip Kremlius organizuoja tokias atakas ir kiek tam skiria žmogiškųjų ir finansinių resursų. Dabar matome, kad tokios pat pastangos yra realizuojamos per A. Skardžiaus komisiją. Socialdemokratams A. Skardžiui ir B. Vėsaitei griežiant pirmaisiais smuikais ir grojant vis tą pačią melodiją sakoma, tariamai plėtojant Visagino atominės elektrinės (VAE) ar Terminalo projektą buvo daug neskaidrumo, buvo galima viską gerokai pigiau padaryti ir t.t. Ir nors pačios komisijos posėdyje gaunami tikslūs atsakymai, kad jų priekaištai yra visiškai absurdiški, jie viešumoje ir toliau tęsia savo melagingą propagandą.

Drįstu tvirtinti, kad tokia veikla tarnauja tik Rusijos interesams, Rusijos informaciniams karams. Rusija dėjo, deda ir dės dideles pastangas diskredituoti Lietuvos pastangas siekiant energetinės nepriklausomybės, tokiu būdu tikėdamasi sustabdyti ar bent pristabdyti svarbiausių energetikos projektų įgyvendinimą.

Todėl ir sakau, kad socialdemokratai yra tapę Rusijos informacinių karų įrankiu.

Praėjusiais metais socialdemokratų parama referendumui dėl VAE buvo esminė Rusijos informacinio karo prieš Lietuvą pergalė. Socialdemokratai jau tada parodė, kad jie gali būti pripažįstami kaip naudingi Rusijos informacinių karų instrumentai.

Šiandien tokios „pergalės“ rezultatais gal nelabai džiaugiasi ir patys socialdemokratai, kai jiems tenka prisiimti atsakomybę už Lietuvos energetinę nepriklausomybę.

Būtų gerai, kad praėjusių metų Rusijos pasiekta informacinio karo pergalė taptų gera pamoka visų pirma patiems socialdemokratams, ir jie patys suvoktų paprastą tiesą, kad jie yra tapę Rusijos informacinio karo instrumentais. Rusijai, siekiančiai naujų šio karo pergalių, nereikia kokio nors „Pervyj Baltijskij“ kanalo, o užtenka turėti socialdemokratus ir jų lyderius šiame kare: B. Bradauską, A. Skardžių, V. Vėsaitę.

Socialdemokratai galėtų parodyti, kad jie iš pastarųjų, ryškiausiai matomų Rusijos informacinių atakų išmoko bent jau elementarias pamokas ir kad jie patys sau daro pirmąsias išvadas, kaip nebebūti Rusijos informacinio karo įrankiais. Tam šiandien reikia vieno žingsnio, kurio tikisi didelė dalis visuomenės: B. Bradauską atleisti iš komiteto pirmininko pareigų.

Jeigu socialdemokratai patys to nepadarys ir nesupras, kokią didžiulę klaidą jie daro nereaguodami į B. Bradausko išpuolį, mes pradėsime B. Bradausko atstatydinimo iš pareigų procedūrą. Tai bus testas socialdemokratams. Ir net jeigu nepasitikėjimo procedūra nesulauks Seimo daugumos paramos, ji bus naudinga, nes duos aiškų atsaką – kad socialdemokratai sutinka ir toliau būti Rusijos informacinių karų įrankiais.

 2014-ųjų biudžetas – valdžios savanaudiškumo biudžetas

Rytoj Seimui bus pristatyti 2014 metų biudžeto projektai. Nors dar nebuvo galimybių detaliau susipažinti su visais skaičiais, tačiau preliminarią nuomonę galiu pasakyti: biudžeto sudarytojus galima pagirti už gana neblogus makro skaičius. Pirmiausia – fiskalinio deficito skaičius. Nors dar aiškinsimės dėl atskirų mokestinių pajamų skaičių, biudžetą socialinio sąžiningumo požiūriu galiu vertinti tik labai kritiškai. Ir jeigu po diskusijų Seime liks tas, ką matome Vyriausybės pateikiamuose biudžeto projektuose ir ką mes nesėkmingai bandėme pakeisti visą rudenį: kad nuo sausio 1 d. Premjero alga didės 2500 Lt, ministrų – 2200 Lt, Seimo narių – 1800 Lt, o eilinio bibliotekininko – 0 litų, aš tokį biudžetą vadinsiu „valdžios ciniško savanaudiškumo biudžetu“ ir kviesiu visus balsuoti prieš jo priėmimą. Savanaudiškumo nebus galima pridengti jokia politine demagogija ar pseudoteisiniais argumentais. Ir socialdemokratams cinišku valdžios savanaudiškumu siūlau nebandyti paprastų žmonių, kurie viską mato, kantrybės.

Lietuva Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje – ne tik svarbi diplomatijos pergalė, bet ir galimybė suvokti, kas vyksta už mūsų kiemo tvoros

Visi jau spėjome pasidžiaugti gera žinia – Lietuva tampa Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nare. Tai tikrai svarus mūsų diplomatijos daugiamečių pastangų rezultatas ir mūsų valstybės tarptautinis pripažinimas. Su tuo dar kartą galima pasveikinti visus, ypač mūsų diplomatiją.

Jau daug kas spėjo išsakyti, kokia to nauda Lietuvai – galimybė spręsti mums rūpimas problemas ir Lietuvos vardo pagarsinimas. Kai kas net siūlo keistus dalykus: prekiauti savo balsu ar nustebinti netikėtais pasiūlymais ar balsavimais. Tikiuosi, kad to bus išvengta.

Tačiau ieškant įvairios naudos Lietuvai aspektu užmirštama vienas svarbus aspektas – išnaudoti šią unikalią galimybę tam, kad mes čia, Lietuvoje, ypač politinėje bendruomenėje, geriau suvoktume, kas vyksta plačiajame pasaulyje, įvairiuose regionuose, ypač konfliktiniuose.

Turime patys sau prisipažinti, kad mūsų tarptautinės žinios apsiriboja šiokiu tokiu suvokimu, kas vyksta mums artimuose regionuose – Rytų kaimynystėje, Europos Sąjungoje, tačiau mūsų suvokimas apie Artimuosius Rytus, Sirijos konflikto perspektyvas, derybas su Iranu, konfliktus Afrikoje ir pan. dažniausiai apsiriboja paviršutiniškomis žiniomis iš populiarių lietuviškų dienraščių.

Atsakomybė už Lietuvos garbingą veikimą Saugumo Taryboje turėtų mus paskatinti išnaudoti galimybę žinių spragų užpildymui. Galime pasinaudoti ir mūsų kaimynų skandinavų didesne patirtimi sprendžiant didžiuosius pasaulio konfliktus. Todėl artimiausiu metu pasiūlysiu Seimo valdybai, Seimo Užsienio ir Europos reikalų komitetams suburti tokį neformalų „Saugumo Tarybos“ forumą, kuriame besidomintys turėtų galimybę, bendraudami su ekspertais tiek Lietuvos, tiek kitų šalių, geriau susipažinti su tuo, ką Lietuvai teks spręsti pasaulio reikaluose. Tuo pačiu geriau pažinsime ir platesnį pasaulį.

Spaudos konferencija

2013 m. spalio 21 d.