A. Kubilius: „Kai rezultatų aruodas toks negausus, nėra ką ir kalbėti apie išryškėjusią šios valdžios politikos liniją“

Spaudos konferencija

2013 m. lapkričio 18 d.

Šią savaitę minime valdžios metines. Nors vienas iš valdančiosios koalicijos lyderių Viktoras Uspaskichas šia proga tarė negailestingus kritikos žodžius, kad tokios silpnos Vyriausybės dar nėra buvę, bet valdančiąją koaliciją verta pagirti bent jau už tai, kad išbuvo visus metus ir nesugriuvo. Tai irgi yra pasiekimas.

Pirmieji valdžios darbo metai daugelio įvertinami tuo pačiu žodžiu – neveiklumas. Iš esmės jokių didesnių sprendimų nebuvo priimta per visus metus, todėl net ir patys valdančiųjų lyderiai, paklausti apie nuveiktus darbus, visus metus kartoja tuos pačius žodžius – padidinta minimali alga, paspartinta renovacija, sustabdytas saulės energetikos burbulas ir viskas. Kai rezultatų aruodas toks negausus, nėra daug ką ir kalbėti apie kokią nors išryškėjusią šios valdžios politikos liniją. Neveiklumas yra geras bent tuo, kad ir blogų dalykų per daug nebuvo padaryta. Todėl geros tendencijos ekonomikoje, kurias matėme jau ir 2011-2012 metais, iš inercijos tęsėsi ir šiais metais.

Valdančiųjų šūkis: mums rūpi savas žmogus ir savi interesai

Peržvelgdamas šios valdžios veikimo metus išskirčiau tris simbolinius rezultatus, geriausiai atspindinčius šios valdžios veikimo ar neveikimo principus ir esminius pasiekimus.

Pirmasis ryškiausias pasiekimas – 30 proc. pasididinti atlyginimai sau ir aukštiesiems valdininkams bei politikams. Socialdemokratų rinkiminis šūkis „Mums rūpi paprastas žmogus ir jo interesai“ realybėje per šiuos metus buvo pakeistas nuosekliai įgyvendinamu principu „Mums rūpi savas žmogus ir savi interesai“. Valdžios savanaudiškumas ir puikybė yra ryškiausias pirmųjų valdžios veikimo metų bruožas.

Antras ryškiausias pasiekimas – tai „Chevron“ išvarymas. Per šiuos metus akivaizdžiai pamatėme, kad strateginiai energetikos projektai juda tik tiek, kiek gali judėti iš inercijos, įgavę gerą pagreitį dar mūsų Vyriausybės veiklos metais. Tuo tarpu tiems projektams, kuriems per šiuos 2013 m. reikėjo valdžios postūmio ir lyderystės, baigiasi taip, kaip baigėsi su „Chevron“. Silpniausia Vyriausybė tinka tam, kad ko nors neprigadintų ekonomikoje, bet visiškai netinka svarbiausių strateginių projektų įgyvendinimui.

Trečias ryškiausias pasiekimas – Pauliaus Lukausko išvarymas iš „Verslios Lietuvos“ vadovo posto. Valdžia akivaizdžiai parodė, kad jaunų profesionalų, sugrįžusių į Lietuvą tam, kad prisidėtų prie jos modernios ateities kūrybos, ji nebrangins. Savi žmonės yra svarbiau nei profesionalumas ir globali patirtis. Neveiklumas, trypčiojimas vietoje, savanaudiškumas yra ne šios valdžios sąmoningo apsisprendimo rezultatas, o tiesiog labai silpno intelektinio potencialo ir menko profesionalumo pasekmė. Trypčiojama vietoje ne todėl, kad galvojama, jog yra geriau niekur neskubėti, o todėl, kad neturima nei idėjų, kurias būtų siekiama įgyvendinti, nei žmonių su idėjomis.

Todėl per šiuos metus vienu iš ryškiausių šios valdžios veikimo bruožų matėme ne savų idėjų įgyvendinimą, bet oponavimą konservatorių idėjoms ir konservatorių veiklos rezultatams, kai mes buvome valdžioje. Liguistas nevisavertiškumo kompleksas, patiems suprantant, kad V. Uspaskicho tezė apie silpniausią Vyriausybę yra teisinga, valdančiuosius, nepaisant visų aukštų reitingų, pavertė nervinga, vis radikalesne, nevaldoma ir vis labiau valstybės laivą išbalansuojančia kovinga grupuote, kuriai kovos su prokurorais, konservatoriais ar konservatorių į pareigas paskirtais asmenimis bei Prezidente yra svarbiau nei valstybės reikalai. Silpnumas slepiamas po vis radikalesne retorika ir po vis gausiau besiliejančiu primityviu melu, kurio nevengia ne tik etatiniai valdžios propagandistai, bet ir pats Premjeras Algirdas Butkevičius.

Be abejo, Premjerą galima tik užjausti, kai koalicijos partnerių lyderis ne ekspromtu, o rašytiniame, gerai apgalvotame pareiškime išvadina Premjero vadovaujamą Vyriausybę silpniausia Vyriausybe. Senesnės demokratijos tradicijas turinčioje valstybėje po tokio pareiškimo vyktų koalicijos skyrybos, tačiau šios valdžios vienerių metų patirtis sako ką kita – esantiems valdžioje labai patinka būti valdžioje, o visa kita – valstybės reikalai, ambicingi tikslai, elementari savigarba yra antraeiliai reikalai.

Pažymą tiesiog buvo būtina paviešinti

Šurmulys dėl paviešintos slaptos pažymos vis dar nesibaigia. Nepalieka įspūdis, kad sąmoningai yra vengiama kalbėti apie pažymos turinį, visą dėmesį sutelkiant tik nagrinėjimui, kas šią pažymą paviešino.

Rasa Juknevičienė dar praėjusią savaitę straipsnyje „Kolaboravimas. Vėl?“, paskelbtame „Delfi.lt“, pateikė keletą retorinių klausimų, į kuriuos visuomenė turi žinoti atsakymus. Tie klausimai skamba maždaug taip: kokios partijos, politikai, kokie politologai ir žurnalistai Lietuvoje yra bendravę su Rusijos Prezidento administracijos darbuotoju, Rusijos Federacijos saugumo agentu V. Smirnovu, kai jis, kaip rašoma pažymoje, dažnai lankydavosi čia Lietuvoje? Ką Kremliaus administracijoje, ten lankydamiesi prieš rinkimus, aptarinėjo Lenkų rinkimų akcijos ir Lietuvos rusų politinių partijų atstovai?

Valdžios, politinių partijų bandymas pabėgti nuo šitų klausimų, garsiai šaukiant apie tariamą nusikaltimą dėl pažymos paviešinimo, rodo tik tiek, kad garsiai šaukiantieji į pažymos turinį reaguoja išskirtinai nervingai. Praėjusios savaitės pabaigoje matėme išskirtinai nervingą Valdemaro Tomaševskio reakciją. O tai dar labiau patvirtina tiesą, kad tokią pažymą tiesiog buvo būtina paviešinti. Tikiuosi, kad bus paviešintos ir tų politikų, politologų ar žurnalistų pavardės, kurios pažymoje nebuvo įvardintos, bet kurie patys žino, kad pažymoje kalbama apie juos. Tikėtina, jog nervinga baimė, kad ir tai taps vieša, kai kam neleidžia ramiai gyventi, todėl ir toliau matysime daug pastangų pabėgti nuo pažymos turinio nagrinėjimo.

Lietuva turi susitvarkyti su tokios informacijos valdymu taip, kad tai būtų naudingiausia valstybės saugumui. Akivaizdu, kad informacija apie įtartinus politinius procesus ar įtakas turi būti žinoma ne vien tik siauram ratui valstybės vadovų. Pagrindinis vaistas, apsaugantis Lietuvą nuo tokių pavojingų politinių procesų ar žalingų svetimų įtakų, yra viešumas. Visuomenė turi teisę tokią informaciją žinoti, o valdžia turi visuomenę tinkamai informuoti. Todėl šiandien reikia nagrinėti ne tik, kas paviešino pažymą, bet ir kaip ateityje tokias pažymas teisėtai ir racionaliai paviešinti. Saugūs būsime tada, kai sugebėsime savo svarstymuose sudėlioti aiškius prioritetus ir būsime pajėgūs dėmesį skirti tokių pažymų turiniui, kuriame kalbama apie pavojus valstybės saugumui, o ne vien tik tokio turinio paviešinimui, kurio dėka toks pavojus gerokai sumažėjo.