Rytų kaimynystė – Rusijos ir Europos likimas sprendžiamas Kijevo demonstracijose

Seimo opozicijos lyderio

Andriaus Kubiliaus spaudos konferencija

2013 m. lapkričio 25 d.

Artėjant Rytų Kaimynystės Vilniaus viršūnių susitikimui, sumaišties, kaip ir buvo prognozuota, daugėja. Ukrainos Vyriausybės sprendimas sustabdyti Ukrainos pasirengimą Asociacijos sutarties pasirašymui ir prieš tokį sprendimą protestuojančios šimtatūkstantinės demonstracijos Kijeve – yra tik du tokios sumaišties karščiausieji epizodai.

Akivaizdu, kad didžiausią sumaištį kelia šiandieninės Rusijos valdžios totalinis pasipriešinimas tokios sutarties pasirašymui, naudojant ekonominį ir politinį šantažą tiek Ukrainai, tiek kitoms Rytų partnerystės šalims.

Tenka konstatuoti, kad Kremliaus valdžia visiškai klaidingai supranta Rytų Partnerystės strategijos esmę. Rusijai atrodo, kad Europos Sąjunga su šia strategija planuoja atimti tokias šalis kaip Ukraina iš Rusijos įtakos sferos, o tai tariamai susilpnins Rusiją, ir todėl Rusija priešinasi tokiai įvykių raidai.

Tačiau Rytų Kaimynystės strategija savo esme yra pagalbos Rusijai strategija. Kad tai būtų suvokta, reikia labai aiškiai suprasti su kokiomis istorinėmis savo vystymosi problemomis šiuo metu susiduria Rusija. O tai galima suvokti tik matant Rusijos istoriją visos kontinentinės Europos istorijos kontekste.

Rusijos istoriją palyginus su kontinentinės Europos istorija darosi akivaizdu, kad daugelis Europos istorinių procesų Rusiją pasiekia su dideliu pavėlavimu ir todėl dažnai vyksta žymiai sunkiau ir sudėtingiau. Taip XVIII amžiaus pabaigos Didžioji Prancūzijos revoliucija Rusiją pasiekė labai pavėlavusi tik XX amžiaus pradžioje, sutapo su I Pasauliniu karu ir todėl pavirto į „Didžiąją“ Spalio revoliuciją. XX amžiaus viduryje Europoje stebėtas didžiųjų Britanijos ir Prancūzijos kolonijinių imperijų žlugimas Rusiją pasiekė tik 1990-ais, kai subyrėjo Sovietų Sąjunga, paskutinė Europos žemyne kolonijinė imperija.

Visų didžiųjų imperijų byrėjimas Europoje buvo nelengvas procesas, užtenka atsiminti vien tai, kaip 1950-ais Prancūzijai buvo sunku atsisveikinti su buvusia kolonija Alžyru, kai tai sukėlė visišką politinę suirutę pačioje Prancūzijoje, nuo kurios ją galų gale išgelbėjo tik į valdžią sugrįžęs generolas de Golis.

Rusijai atsisveikinimas su imperine praeitimi, taip vadinamas postimperinis sindromas, yra sunkesnis nei jį patyrė Britanija ar Prancūzija. Visų pirma, skirtingai nuo Londono ir Paryžiaus, kurie iki kolonijinių imperijų kolapso jau daugiau nei šimtą metų turėjo tikros demokratijos patirties, Maskva tokios patirties iki pat dabar praktiškai nėra patyrusi. Antra, skirtingai nei Britanijos ar Prancūzijos tolimų užjūrių kolonijos, Rusijos kolonijos buvo „už durų“, gretimos, kaimyninės teritorijos, su kuriomis atsisveikinti yra žymiai skausmingiau nei su teritorijomis, kurios yra kituose žemynuose, už jūrų marių.

Taigi Rusijos postimperinis sindromas yra žymiai aštresnis, ir ji yra žymiai prasčiau pasirengusi tokį sindromą įveikti. To pasekmes ypač jaučiame mes, gyvenantys Rusijos kaimynystėje – Rusijos mąstyme vis dar liekame „artimuoju užsieniu“, kuriame Rusija nori tvarkytis senais imperiniais metodais. Tik įveikusi tokį objektyvių priežasčių (tai yra imperinės praeities) nulemtą postimperinį sindromą Rusija gebės tapti normalia europine valstybe.

Tuo esame suinteresuoti visi, tiek mes, Rusijos kaimynai, tiek Europos Sąjunga, tiek visas Vakarų pasaulis. Tuo turėtų būti suinteresuota ir pati Rusija, nes tapimas normalia postimperine valstybe, nebesergančia postimperiniu sindromu, yra vienintelis kelias, garantuojantis ilgalaikį stabilumą ir gerovę.

Kaip gali Europa padėti Rusijai įveikti postimperinį sindromą, kurį nelengva buvo įveikti ir Prancūzijai ar Britanijai?

Vienintelis pagalbos instrumentas  – atimti pagundą sugrįžti į buvusias imperijos teritorijas. Sugrįžti su šantažais, ekonominiais karais ir su minkštąja politine galia. Ukrainai pasirašius Asociacijos sutartį su Europos Sąjunga ir pasirinkus europinės integracijos kelią, Rusija būtų išgydyta nuo vieno iš skausmingiausių postimperinio sindromo virusų  – „Ukrainos dominavimo“ virusų. Kaip sakė garsusis Zbignew Brzezinski: Rusija be Ukrainos  – normali europinė valstybė, Rusija su Ukraina  – sovietinės imperijos sugrįžimas.

Todėl ir sakau, kad Rytų partnerystės strategija yra Europos pagalbos Rusijai politika, o ne politika nukreipta prieš Rusiją.

Reikia pasakyti dar daugiau. Ir Europoje kartais yra ne iki galo suprantama Rytų Partnerystės politikos svarba. Eurozonos krizės kamuojamoje Europoje yra dažnai pamirštama, kad Europos Sąjunga po Antrojo pasaulinio karo kūrėsi kaip būtinybė, kuri turi garantuoti taiką Europoje, visų pirma panaikinant vieno iš dviejų esminių tektoninių Europos konfliktų priežastį  –  konflikto tarp Vokietijos ir Prancūzijos dėl dominavimo Europoje priežastį. Šis konfliktas lėmė dviejų pasaulinių karų XX amžiuje pradžią, ir Europos Sąjungos sukūrimas, efektyviai panaikinęs šio konflikto priežastis, lėmė tai, kad antroje XX amžiaus pusėje Europa sugebėjo išgyventi, nesukeldama naujų pasaulinių karų. Tai yra milžiniškas Europos pasiekimas, bet negalima užmiršti, kad tokiu būdu buvo užgesintas tik vienas iš dviejų tektoninių Europos konfliktų – konfliktas tarp Vokietijos ir Prancūzijos. Tuo tarpu antrasis tektoninis konfliktas, per šimtmečius ne vieną kartą drebinęs Europą iki pamatų – konfliktas tarp Rusijos ir kontinentinės Europos – iki šiol nėra galutinai užgesintas ir vis dar rusena.

Rytų partnerystės strategija yra efektyviausias Europos instrumentas siekiant užgesinti ir šį rusenantį konfliktą. Europa, padėdama Rusijai įveikti postimperinį sindromą, kartu stabilizuodama teritoriją, kuri yra tarp Europos Sąjungos ir Rusijos, atveria duris Rusijai tapti normalia, nekonfliktuojančia, vis labiau užmirštančia savo imperinę praeitį ir todėl klestinčia šalimi. Tik tokiu būdu Europos Sąjunga gali panaikinti ir antrojo tektoninio konflikto, konflikto tarp Europos ir Rusijos, priežastis. O tai yra ir Europos, tuo pačiu ir mūsų visų, likimo klausimas.

Todėl ir sakau, kad šiuo metu Kijevo aikštėse sprendžiasi ne tik Ukrainos ateities klausimas, sprendžiasi žymiai daugiau – sprendžiasi Rusijos, sprendžiasi ir Europos likimas.

Galime tik palinkėti: Dieve, jiems Kijeve padėk, nes jie padės mums visiems.

Aš vis dar tikiuosi, kad savaitės pabaigoje mes galėsime pasveikinti vieni kitus, ir Ukrainą, ir Rusiją, ir Europą su mūsų visų gerą likimą lėmusiais sprendimais. Nes alternatyva yra žymiai prastesnė: stiprėjantis Rusijos dominavimas visoje Rytų Kaimynystės erdvėje, neįveikianti postimperinio sindromo Rusija, ir demokratijos silpnėjimas visoje erdvėje į rytus nuo Lietuvos, Viktorui Janukovyčiui tampant vis panašesniu į Aleksandrą Lukašenką. Tokios ateities tikrai nenorėčiau linkėti nei Ukrainai, nei Rusijai, nei mums patiems.