AR ATGIS MARIJAMPOLĖ ARBA GRAŽŪS ŠALIGATVIAI BET VAIKŠČIOTOJŲ MĄŽTA

Eini šiandien  gražia rekonstruota Gedimino gatve ir gali pastebėti  nuimamas mažų parduotuvėlių iškabas – jų čia nebebus, nes gatvė, nors ir tapo moderni, netapo traukos centru gyventojams. O gal ir gyventojų jau neturime tiek, kad visur jų būtų pilna. Turime modernų miesto centrą, gražius šaligatvius, bet mažoka jais vaikščiojančių….

Plėtra ir valdžia

Gyventojų surašymo duomenimis, 1989 m. Marijampolėje gyveno beveik 51 tūkst. gyventojų, 2001 m. –  beveik 49 tūkstančiai. Šiemet metų pradžioje Marijapolėje jau nebuvo nė 40 tūkstančių gyventojų .

Gyventojų gausą mieste lemia verslas, kaip darbo vietų kūrėjas, solidžių atlyginimų mokėtojas, kultūros bei sporto puoselėtojas…per mokesčius į vietinį biudžetą. Šiandien stambių įmonių Marijampolėje, kaip ir gyventojų, yra sumažėję.  Tenka pripažinti, kad Lietuvai išsikovojus Nepriklausomybę, kai, atrodo, vėrėsi plačios Europos ir pasaulio erdvės, daugelis neturėjome patirties, nemokėjome ar bijojome savarankiškai planuoti, kurti privatų verslą. Perėjimo į rinkos ekonomiką sąlygomis ėmė didėti skirtumai tarp Lietuvos regionų. Šiandien ekonomiškai silpniems regionams nepakanka kvalifikuotos darbo jėgos,  o investicijos, tame tarpe ir  tiesioginės užsienio investicijos regionuose paskirstę labai netolygiai – daugiausia jų lieka sostinėje. Investicijų  Marijampolės  apskrityje – gal apie 200 kartų mažiau nei Vilniaus apskrityje. Tad ekonomiškai silpni regionai (ypač Tauragės ir Marijampolės) tampa vis mažiau patrauklūs, mažėja  gyventojų pajamos ir perkamoji galia. Dėl mažesnių finansinių išteklių lėtėja kapitalo apyvartumas ir tie regionai patenka į dar gilesnę ekonominę krizę bei ūkio stagnaciją.

Verslo bendrovių veiklai itin didelį poveikį turi valdžios institucijų priimami sprendimai. Deja,  dažnai jie  būna priimami ne iki galo įsiklausius į verslo, kurį šie sprendimai labiausiai paveiks, argumentus. Iš asmeninės patirties žinau, kad neretai politikai ir verslo institucijos kalba „skirtingu žodynu“, o jų efektyviai komunikacijai trukdo išankstinės nuostatos, menkas tarpusavio pasitikėjimas.     Istorija tik patvirtina, kad miestų ir regionų raida labai priklauso būtent nuo politinių sprendimų. Antai, viduramžiais dėl to, kad amatininkų cechai gavo privilegijas iš valdovų, buvo suklestėję kai kurie Sūduvos regiono miestai, kuriuose, deja, dėl šių miestų plėtrai nepalankų sprendimų šiandien gyvena mažiau gyventojų nei viduramžiais. Pavyzdžiui, Kalvarijoje 1923 m. gyveno apie 14 tūkst. gyventojų, tuo tarpu šiandien priskaičiuojama tik apie 4 tūkstančius. Statistika nepalanki nei verslui, nei jo plėtrai. Kaip minėjau  Marijampolėje gyventojų sumažėjo (geriausiu atveju) 10-čia tūkstančių, Kalvarijoje, Šakiuose, Kazlų Rūdoje – vidutiniškai po tūkstantį. Regis, skaičiai nedideli, bet realiai tai yra penktoji visų gyventojų dalis. Mažiems miestams jau yra labai daug.

Žlugdantys pokyčiai

Verslo plėtra tampa sudėtinga, nes jai reikia palankios aplinkos ir žmonių. Žmonių reikia darbščių , išsilavinusių , kvalifikuotų ir daug, – tada tikėtina , kad biznis  suksis, verslininkai uždirbs, regionas klestės, plėtrai panaudoti instrumentai ir ištekliai pasiteisins.

Populiaru vartoti žodį plėtra,  kalbėti apie plėtrą. Plėtrą apibūdinkime, apibrėžkime ir supraskime per tris dedamąsias, per tokius plėtros kriterijus:  p o k y č i a i ,  a u g i m a s ,  p a g e r ė j i m a s.

Štai vienas pokytis: Marijampolėje, kartu su apskrities viršininku, jo  administracija bei regiono centru  nunyko arba tuoj galutinai nunyks įvairiausių lygių ūkiniai – regioniniai administraciniai dariniai. Kad geriau būčiau suprastas, bandysiu tai paaiškinti pavyzdžiais. Nuo 2000 metų kiekvienos vyriausybės programose buvo nuostata – panaikinti apskritis. Pirmiausia į tai reagavo privačios įstaigos : prasidėjo biznio arba biznio administravimo perkėlimas į Vilnių , Klaipėdą  arba į kitą didesnį miestą. Tūlas biznierius, pinigų maišas, investuos į nekilnojamąjį turtą geriau sostinėje ar kitame didesniame mieste, kur jo investicija turi mažesnę riziką , – negu mūsų Marijampolės regione. Mums gi buvo paskelbtas visų vyriausybių programose „programinis galas“ – regiono administracinį centrą sunaikins. Per dešimtmetį iš Marijampolės iškėlė  savo administracinius taškus  bankininkai , energetikai , muitininkai, žemės tvarkymo, statistikos , Teismų ir daugelis kitų institucijų, dingo tarpvalstybinių regioninių delegacijų vizitai ir bendradarbiavimo programos. Skaitytojas gali paprieštarauti – niekas nieko neiškėlė – viskas liko, netgi kai kurie reti tų įstaigų vadovai , – keli dešimtmečiai tie patys , tose pačiuose kabinetuose ir  dvidešimtmetėse tose pačiose ąžuolinėse kėdėse tebesėdi. Gal sėdi, bet jų įgaliojimų nė kvapo – menkiausiu klausimu važiuojame į Vilnių , Kauną , Alytų ar kitur. Nebėra administracinių galių mūsų regiono administraciniame centre Marijampolėje, nebėra Sūduvos – Suvalkijos  administracinio centro Marijampolės.

       Mūsų teritorinės apskrities savivaldybėms ir jų vadovams nedidelis praradimas – gal net privalumas – visi lygūs, visoms regiono savivaldybėms lygios teisės kreiptis į didįjį centrą – ten kur sprendžiami klausimai. Tada ir atsakomybės mažiau, nes  „nusprendė Vilnius“, kaltinti nėra ką.

Pabandykime pažvelgti, kaip sekėsi, ko ir kodėl nepadarė  savivaldybės ir regiono taryba, kad verslas Marijampolės regione ir Marijampolės mieste vystytųsi vidutiniškai taip kaip visoje Lietuvoje.

Lietuvos didmiesčiuose koncentruojasi pramonės ir paslaugų centrai, dominuoja aukštos kompetencijos darbuotojai, pritraukiamos Europos sąjungos lėšos, vystoma aukštos pridėtinės vertės ekonomika, ko nepasakysi apie periferiją ir apie Marijampolę, kur pagal paskutinius statistinius duomenis pagal sukuriamą BVP , blogiausiai atrodome Lietuvoje.

Devinti tarp dešimties

Gyventi ne didmiesčiuose yra sunkiau ir mažiau patrauklu – skiriasi įsidarbinimo galimybės, mokamo atlyginimo lygis, gyventojų amžius. Pažvelkime į didžiųjų miestų ir regionų skirtumus.  Palyginkime atlyginimų vidurkius :  pernai Lietuvoje buvo 2046 Lt. Vilniaus mieste – 2431 Lt, Kaune – 2031 Lt, Klaipėdoje – 2207 Lt. Marijampolės apskrityje – 1869 Lt., o šiemet per devynis mėnesius nesiekė nė 1800lt.  Tai  9-as rodiklis iš dešimties regionų. Kaip minėjau regionų „ekonominę gyvybę“ rodo ir metinės tiesioginės užsienio investicijos, taip pat tenkančios ir  vienam gyventojui. Jų dalis 2007–2012 metų laikotarpiu Kaune išaugo dvigubai ir siekia daugiau kaip 12 tūkst. litų, Vilniuje – daugiau kaip 42 tūkst. litų, tuo tarpu Marijampolės apskrityje – tik apie 3,5 tūkst. litų. Taigi akivaizdu, kad atskirtis tarp mažesnių miestų ir  tarp urbanizuotų  vietovių tik didėja. Viena priežasčių – neefektyvi regioninė politika.

„Neįdarbino” ES lėšų

Praeinančio  programavimo laikotarpio metu ( 2007–2013 metai )  įgyvendinant regioninę politiką pagrindinės investicijos skirtos gyvenamosios aplinkos kokybės gerinimui ir  viešųjų erdvių atnaujinimui. Visa tai  svarbu, tačiau toks pinigų panaudojimas ekonomikai turi menką vertę, nes daugeliu atvejų investuojant į infrastruktūrą, į viešojo sektoriaus pastatus, ateina nauji poreikiai – eksploatacinės išlaidos. Tinkamai nepamatavome savu laiku,  kaip įsisavintas lėšas „įdarbinti“, kad jos neštų ekonominę naudą, kurtų darbo vietas, didėtų atlyginimai per konkurenciją. Perdėtas dėmesys infrastruktūrai daugeliu atveju nepaskatino regionų ekonominio vystymosi. Keistas visų valdžių požiūris – pastangos bet kokia kaina įsisavinti ES skiriamas lėšas, o ne siekti konkrečių ilgalaikių, ekonomiškai pagrįstų, grąžą duodančių  rezultatų.

Vienas iš prioritetų skirstant ES paramą yra tolygios regionų plėtros skatinimas. Vis dėlto mažesnieji miesteliai dažnai neturi užtektinai gebėjimų rengti projektus, taigi didžiausi centrai teikia juos ir gauna daugiausia lėšų  – taip ne nyksta, o tik didėja regioninė atskirtis.

Jeigu kalbame apie regionų plėtrą, realybėje daugiausia veikia savivaldybės. Regionų plėtros planuose prioritetai dažnai skamba labai jau abstrakčiai: „skatinti smulkų ir vidutinį verslą“, „plėtoti patrauklią ekonominę aplinką“ ir pan. Neaišku, kuo regionai išskirtiniai, kokie jų konkurenciniai pranašumai, kas galėtų būti vieno ar kito regiono augimo varikliu. Po tokiais „plačiais“ prioritetais ir telpa įvairiausi savivaldybių „individualūs“ projektai. Praktika rodo, kad daugiausia diskusijų regionų tarybose kyla ne dėl bendrų savivaldybių projektų vykdymo, o dėl lėšų pasidalijimo tarp savivaldybių atskiriems projektams įgyvendinti.

Dar viena problema – kad visiems regionams 2007–2013 metų finansinėje perspektyvoje buvo numatytos tos pačios priemonės, neįvertinant regionų specifikos ir poreikių. Jeigu regionui tam tikrų priemonių nereikėjo, realiai nebuvo galimybės šias lėšas skirti kitai, konkrečiam regionui aktualiai priemonei, neatsižvelgta į specifiką.

Kur regionų teisės?

Šiandien pagrindiniai sprendimai yra priimami savivaldybių, tuo tarpu Regiono plėtros tarybos yra daugiau patariamosios ir net neturi juridinio asmens statuso. Tai reiškia, kad jos negali teikti projektinių paraiškų atstovaujamo regiono vardu. Paraiškas toliau teikia atskiros savivaldybės, kas  stipriai apriboja galimybes rengti ir įgyvendinti bendrus regioninius projektus bei dalyvauti tarptautiniuose regioniniuose projektuose. Tad Regionų taryba galėtų ir turėtų tapti juridiniu asmeniu, turinčiu savo sekretoriatą. Dar vienas pastebėjimas, – jei ministerijų įgyvendinami sektoriniai projektai būtų peržiūrimi Regiono plėtros taryboje, tai geriau ir efektyviau būtų nukreipiamos investicinės lėšos.

Ar yra variantų kaip „pašluoti” kelią vystytis verslui ne didmiesčiuose, kaip  paskatinti verslą periferijoje ir kiek pristabdyti koncentraciją. Kaip jau minėjau anksčiau – reikia laikytis nuostatos, kad grąžą duodantiems projektams būtų skiriama ne mažiau 60-70 proc. visų mūsų valstybėje investicijų.  Privataus kapitalo investicijos į skirtingo ekonominio  regiono projektus galėtų turėti skirtingus paramos intensyvumo procentus, pvz. Į Marijampolės regioną -85 proc., į Vilniaus miestą -15 proc. Tiesiog privalu nustatyti tvarką, kaip stiprinti paramos verslui sistemą ekonomiškai silpnuose regionuose per mokestinę politiką, atitinkamai mažinant arba kompensuojant  mokestinę naštą, kaip pritraukti į Marijampolę  investicijas. Taip pat svarbu laikyti prioritetu ir remti silpnų regionų profesinio mokymo, perkvalifikavimo projektus, darbdavius. Reikia susieti socialinio draudimo mokesčių lygį  su regionų ekonominiu išsivystymu ar atlyginimo lygiu.

Savivaldybės dėl savo biudžeto formavimo ypatumų yra praktiškai nesuinteresuotos verslo pritraukimu ir vystymu. Dabar – kuo blogiau, tuo daugiau gaunama perskirstomo biudžeto lėšų. Būtina keisti savivaldybių biudžetų finansavimo tvarką taip, kad savivaldybių biudžetai tiesiogiai priklausytų nuo sėkmingos ūkio  ( verslo ) subjektų veiklos, savivaldybės teritorijoje plėtojamo verslo ir darbo vietų skaičiaus. Keisti ir pertvarkyti, kad į biudžetą surinktas gyventojų pajamų mokesčio perviršis nebūtų atiduodamas valstybės biudžetui. Esu įsitikinęs, kad būtina keisti požiūrį į pačius regioninės politikos tikslus. Tai turėtų būti į regiono augimą orientuota ekonominė politika, o ne kompensacinis socialinės politikos instrumentas.

Stiprėjimo prielaidos

Nenorėčiau, kad mano pamąstymai atrodytų pernelyg pesimistiniai. Yra gana daug faktorių, kurie sudaro prielaidas mūsų regionui, mūsų mietui stiprėti ir išsaugoti dirbantį, išsimokslinusį jaunimą, kurti darbo vietas, plėtoti verslą. Marijampolei  teigiamos įtakos gali turėti (ir turi)  faktoriai, dėl kurių ji yra arba gali būti išskirtinė.  Tai gerai išplėtota transporto infrastruktūra, nutiestos tarptautinės magistralės, planuojamas Rail Baltica geležinkelis, jungsiantis su Suomija ir Vokietija, esame pasienio regionas su Lenkija Rusija – palanki geografinė padėtis tarptautiniam ekonominiam bendradarbiavimui, naujos galimybės siejamos su Marijapolės LEZ ir kitų pramoninių teritorijų suformavimu, yra gerų jaunimo verslumo iniciatyvų. Įtakos regiono patrauklumui turi įsikūrusios ir sėkmingai dirbančios pakankamai didelės įmonės, pavyzdžiui, įmonių grupė “Arvi ir ko”, UAB “Mantinga”, įmonių grupė „Alga“, Marijampolės pieno konservai”, “Stevila” ir kitos.

Apibendrindamas galėčiau pateikti citatą iš Gary Hamel ir Bill Breen knygos „Vadybos ateitis“. „Istoriškai kiekvienas žymesnis miestas turėjo lokacijos privalumą – jis glaudėsi prie prieplaukos ar buvo ant prekybos kelio. Tačiau dabar tam, kad miestas taptų didelis, strateginės vietos negana. Šiandien lanksčiausi miestai yra tie, kurie sugeba pritraukti „kūrybingąją klasę“ – rašytojus, technologus, menininkus, filmų kūrėjus, leidėjus, video žaidimų kūrėjus, madų dizainerius, kurių vaizduotė ir išradingumas skatina kūrybinę ekonomiką.“

O jei dar turėtume:

 – gerai ir aktyviai veikiančią jaunimui skirtą strategiją,

    – gerai funkcionuojančią infrastruktūrą,

– jei būtų optimizuotos centrinių valstybės institucijų, atsakingų už regioninės politikos vykdymą, funkcijos.

– jei ekonominės plėtros valdymo funkcijos būtų suteiktos regionų plėtros taryboms,

– jei augtų darbuotojų kompetencijos,

– jei nuolat būtų palaikomas ir stiprinamas regiono švietimo ir mokslo įstaigų bendradarabiavimas su verslu,

– jei Marijampolės kolegija, profesinio rengimo centras klestėtų ir tenkintų krašto jaunimo bei verslo poreikius,

– jei vyktų jungtinės verslo ir švietimo sistemos veiklos,

– jei būtų daugiau partnerystės vietiniame, šalies ir tarptautiniame lygmenyje,

– ir jei kiekvienas asmeniškai pasistengtume, kad miestas, kuriame gyvename, būtų patrauklus daugeliu minėtų aspektų… tai po dešimtmečio apie mus rašytų: „Jie sukūrė SVAJONIŲ PROVINCIJĄ, į kurią grįžta jaunimas, kurioje valdžia yra išmintinga ir visiems vienodai teisinga, kuri ugdo drąsius lyderius ir partnerius, kurie užtikrins Lietuvos ateitį.”

Kostas Jankauskas

Marijampolės savivaldybės tarybos narys

Marijampolės kolegijos direktoriaus pavaduotojas ekonomikai ir infrastruktūrai