M. Adomėnas. Naujametiniai linkėjimai konservatoriams

Ko galėčiau Naujaisiais metais palinkėti savo politinei jėgai – Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams (TS-LKD)? Šiomis dienomis vykstančiuose politiniuose sambūriuose įprasta linkėti pergalių. Žinoma, politinei jėgai tai deramas linkėjimas, toks jau jų uždavinys – siekti pergalės ir valdžios. Problema ta, kad su politine pergale ir gauta valdžia reikia žinoti, ką daryti.

Lietuvoje ir taip yra per daug politinių darinių, siekiančių galios dėl jos pačios. Zuokas, socdemai, Darbo partija pergalės siekimo techniką – teisėtais ir ne itin teisėtais būdais – yra įvaldę kone tobulai. Sunkumai prasideda tuomet, kai įgytąja galia reikia pradėti naudotis. Tuomet ir atsiranda „Abonentas“ bei „Rubikonas“, „Juodosios buhalterijos“ byla ar premjeras, keičiantis savo nuomonę kaip vėjarodė. Dabartinė valdžios konsteliacija Lietuvoje ir Vilniuje liudija gūdų politinio turinio ir idėjų stygių. Tačiau „ne apie tai šita daina“, o apie pozityvius dalykus, šventiškus linkėjimus.

Taigi pirmas palinkėjimas ir būtų – galvoti ne tik apie pergales, bet ir apie tai, ką su pergalėmis veikti, apie tai, kokią valstybę norime sukurti. Lietuvos politikos arenoje įsivyravęs ciniško galios siekimo, populistinių manipuliacijų bei besmegenio gražulizmo kokteilis demoralizuoja ir bruka mintį, kad kažką laimėti įmanoma tik perėmus tokias pačias žaidimo taisykles. Būtent TS-LKD gali ir privalo tam pasipriešinti – sąmoningai siekti būti „turinio ir idėjų“ partija, o ne svarstyti, kaip „paimti“ Darbo partijos balsus, įgyjamus už ledus, degtinę ar populistinį pažadą. Tai nebus lengva –senosios programinės „didžiosios idėjos“ – valstybingumo įtvirtinimas, įsiliejimas į Vakarų saugumo ir ekonomines struktūras, rinkos ekonomikos ir, vėliau, „žinių ekonomikos“ sukūrimas – arba įgyvendintos, arba liovėsi būti vienos partijos „nuosavybe“ ir tapo bendros valstybės darbotvarkės dalimi. Be abejo, atskiri šios darbotvarkės aspektai – tokie, kaip energetinė nepriklausomybė, agresyvėjančios Rusijos skverbimosi sulaikymas, Lietuvos gynybiniai pajėgumai – tebėra iki galo neišspręsti, o valstybingumo apsauga apskritai yra uždavinys, kuriam niekada nebus galutinio sprendimo. Tačiau aišku, kad Lietuvai dabar reikia naujos darbotvarkės – esminių reformų plano modernios ir veržlios valstybės kūrimui.

Partijos viduje užvirę ginčai rodo, kad tai nebus lengvas uždavinys. Nenoriu leistis į plačią diskusiją šita tema; nėra taip svarbu, kaip tai pavadinsi – „konservatyvi modernizacija“, „strateginių reformų darbotvarkė“ ar „pažanga ir pamatinės vertybės“ – nomina sunt odiosa. Aišku viena: tik konkrečiai, praktika parodžius, kad modernumas neprieštarauja tokioms vertybėms, kaip bendruomenė, šeima, patriotizmas, netgi atvirkščiai – kad sėkmingiausia yra ta modernybės versija, kurią palaiko šių vertybių stuburas, – konservatizmas gali laimėti Vakaruose liepsnojantį debatą dėl civilizacijos raidos krypties. Taigi tegu tai išties būna nauji metai – kaip atsinaujinimo, naujos pradžios, naujos kokybės laikas, o ne tik kalendorinis naujumas.

Antras palinkėjimas – realizmo: linkiu konservatoriams suvokti esamą visuomenę ir veikti joje, joje skiepyti vertybių daigus, o ne puoselėti mitą apie sugrįžimą į niekad nebuvusį laiką ir menamą praeities visuomenės tobulybę. Šeimos ir patriotizmo vertybės (pavyzdžiui) dabar ne mažiau vertingos, negu prieš šimtą ar tūkstantį metų; esminis jų turinys nesikeičia, kaip nesikeičia ir dorybės, kurių šios vertybės reikalauja iš jas išpažįstančio asmens: ištikimybė, pasiaukojimas, pastovumas, etc. Tačiau socialinė jų išraiška keičiasi, keičiasi jų subjektai ir objektai. Prieš šimtą metų patriotizmas apibrėžė santykį su etniniu pagrindu sukonstruota tautine valstybe; prieš du tūkstančius metų tai buvo „Civis Romanus sum“ bei parcere subiectis et debellare superbos, „nugalėtųjų gailėtis ir nukariaut išdidžiuosius“. Tačiau tai, ką Ciceronas, Vergilijus ar Maironis gali pasakyti apie patriotizmo dorybę mutatis mutandis galioja ir šiandien. Konservatorius turi aiškiai atlikti perskyrą tarp vertybės esminio turinio ir tarp tų mutanda, kuriuos galima pakeisti. Dvidešimt pirmojo šimtmečio pradžioje reikia ieškoti, kaip stiprinti ir puoselėti patriotizmo dorybę, galinčią gyvuoti globalios konkurencijos amžiuje ir padėti išlaikyti prasmingą bei pozityvų santykį su Tėvyne po pasaulį pasklidusios tautos nariams, o ne apsimesti, kad gyvename praeito amžiaus pradžios uždaroje etninėje valstybėje.

Panašiai ir su šeima – moters ir vyro abipusiu įsipareigojimu sukurta šeima dabar ne mažiau svarbi, ne mažiau pamatinė visuomenės ląstelė negu prieš šimtus metų; Aristotelio ir romėnų moralistų apmąstymuose atpažįstame tas pačias dorybes, kurių ir dabar reikia, kad šeima išliktų stipri. Tačiau iliuzija yra manyti, kad dabartinė šeima gali grįžti į jaukų ir užtikrintą „išplėstinės šeimos“ būvį, kurio – visiškai pagrįstai – gedi dabartiniai šeimos vertybių gynėjai. Viskas, kelio atgal nebėra, yra tik kelias į priekį – jei norime, kad tradicinės šeimos vertybės gyvuotų ir išliktų, turime galvoti ir ieškoti, kaip šeimos struktūras, joms palaikyti reikalingas dorybes sergėti ir stiprinti šiomis, kardinaliai naujomis atomizuotos, įsipareigojimo nepripažįstančios visuomenės sąlygomis, kaip rasti toms vertybėms naują kalbą, kaip šeimos vertybes atnaujinti, kad jos, neprarasdamos savo esmės, taptų patraukliu ir įtikinamu idealu dabarties visuomenei.

Taigi atnaujinti, modernizuoti vertybių raišką ir įgyvendinimą būtina, jei norime jas išsaugoti, išsergėti neiškreiptą jų turinį ir perduoti ateinančiai kartai. Tuo tikslu – trečias palinkėjimas – mes kaip politinė jėga turime permąstyti, kaip veiksmingai formuojamos ir įtvirtinamos visuomenės vertybės, atsikratyti inertiško, subiurokratėjusio, schematiško mąstymo. Turime liautis bet kuria proga švaistytis įstatymų projektais; visuomenės vertybinis audinys neatkuriamas sankcija iš viršaus (įstatymas geriausiu atveju gali vaidinti negatyvų, apsauginį vaidmenį). Turime vėl atrasti visuomenės vertybių formavimą „iš apačios“, horizontalaus veikimo visuomenėje būdus, kuriuos Sąjūdis tarėsi įvaldęs, bet galbūt pernelyg greitai patikėjo, kad prieš akis vykstančios visuomenės transformacijos gilios ir neatšaukiamos. Jei politiniai idealai išties gyvybiškai svarbūs, reikia atrasti vidinių resursų jiems įgyvendinti taip pat ir visuomeninio veikimo priemonėmis, diegiant tas vertybes realiais veiksmais, individualiomis iniciatyvomis bendruomenėse, šeimose, darbo vietose ir viešojoje erdvėje. Tik taip galima vėl atrasti piliečių savaveiksmiškumą kaip demokratijos gyvybingumo resursą: small state, big society. Kurti kultūrą, vertybinį klimatą ne mažiau svarbu, negu nustatyti teisinį režimą – tai ir yra konservatyvi prieiga prie visuomenės keitimo, kitokia nei liberalų susikoncentravimas į vertybiškai neutralių universalių mechanizmų paiešką ar socialistų polinkis auklėti piliečius valdžios dekretais iš viršaus.

Ketvirtas palinkėjimas nuskambės paradoksaliai: konservatoriai turi visais atvejais aiškiai ir nedviprasmiškai būti dirbančiųjų pusėje. Paradoksas čia menamas; jis atsiranda tik dėl to, kad gyvename iškreiptų sąvokų veidrodžių karalijoje. Kairieji populistai nuolat kalba apie „dirbančiųjų interesų atstovavimą“, tačiau jų politikos tikslinis „dirbantysis“ paprastai yra tas, kuris jaučiasi „nusipelnęs gyventi geriau“, kuris laukia, kad gerovė ateitų iš valdžios malonės, o ne būtų sukurta jo paties darbu. Mitiniai kairiųjų „dirbantieji“ kur kas labiau yra žlugusios marksistinės sovietų distopijos, negu realios dvidešimt pirmojo amžiaus Lietuvos gyventojai. Iškraipyta, marksizmu priplėkusi sąvoka neleidžia matyti tikrovės: kad Lietuva yra kaip niekad meritokratinė, galimybių visuomenė, kur darbštus ir kūrybingas žmogus gali, nevaržomas startinių pozicijų, daug pasiekti; kad visi įgijusieji darbą atsistoja ant vidurinės klasės slenksčio, ir tik nuo jų pastangų bei apsisprendimų priklauso, ar jie žengs vidun, ar pasiliks už durų; kad „dirbantieji“ yra ne tik proletarai ir valstiečiai (kaip kairieji norėtų mus įtikinti), bet ir bankininkai, vadybininkai, kompanijų direktoriai, verslininkai, appsų ir skaitmeninių žaidimų kūrėjai, televizijos prodiuseriai, knygų rašytojai ir leidėjai bei visi tie, kurie savo darbu didina BVP bei kitaip prisideda prie visuomenės klestėjimo. Konservatoriai neturėtų užmiršti atstovauti ir jiems, jų interesams, gerbti jų darbą, nekliudyti ir kiek įmanoma padėti, visuomet prisimindami, jog jų darbas ne mažiau svarbus ir garbingas, negu tų, kurie su aušra į laukus gena traktorių ar jungia stakles. Kitaip tariant, šalia savo jau turimo ir įsisąmoninto vertybių komplekto – šeima, bendruomenė, tikėjimas, patriotizmas, – konservatoriai privalo įvaldyti, padaryti savu kitą vertybių komplektą, kuris pirmajam niekaip neprieštarauja: darbštumo, verslumo, kūrybiškumo, inovatyvumo ir veržlumo vertybes.

Penktas palinkėjimas – tvirtai laikytis ir nepamesti iš akių pamatinių konservatizmo vertybių: laisvės, žmogaus orumo, nuosavybės šventumo, be kurių neįmanoma laisva visuomenė ir valstybė. Jų sergėjimas reikalauja tikėjimo, ryžto rizikuoti: o jeigu laisvė pasisuks ne taip, kaip norime? Dažnai žymiai patraukliau atrodo paimti moralinio ir tiesos sprendimo instanciją į „teisingas“ savo, tai yra valstybės, rankas. Tačiau valstybė negali atsistoti aukščiau už tiesą, tapti tiesos viešpačiu; tai – tiesus kelias į totalitarizmą. Lygiai kaip, Pranciškonų vienuolyno atveju, pasigirsta balsų, kad šios bolševikų nusavintos katalikų vienuolijos nuosavybės nereikėtų grąžinti teisėtiems savininkams – tarptautiniam vienuolių ordinui, – nes ji „atiteks lenkams“. Jei nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės grąžinimą reguliuojančių įstatymų lenkų atveju galima netaikyti, tai esame tik per žingsnį nuo nacių, 1938 metais uždraudusių žydams turėti nuosavybę ir verslą. Pats toks mąstymo kelias gėdingas ir niekšiškas, ir labai norėčiau tikėtis, kad 2014-aisiais jo nebeliks.

Su despotiško mąstymo pagunda susijęs ir šeštas linkėjimas: nepasiduoti Putino kerams, Maskvos ofenzyvai prieš konservatyviąsias vertybes, jas nusavinant. Tereikia paklausyti vieno kokio Kremliaus kanalo ir atrodytų, viskas taip gražu: visa valstybė nieko daugiau nedaro, tik puoselėja šeimą, religiją, tautiškumą. Kitaip negu supuvusi, supuvusi Europa, kuri grobia vaikus ir skleidžia visokius iškrypimus. Europos vertybių mantija apsigaubę emisarai Europai niekuo nepadeda: kai vienos Šiaurės šalies ambasadorė leidžia sau kas porą mėnesių pareikšti, kad Lietuvoje žmogaus teisių padėtis bloga, nes čia dar neįteisinta gėjų santuoka, ji ne tik parodo diplomatui visiškai nederamą elgesį, bet ir stiprina įtarimus, kad visos ES kalbos apie subsidiarumą ir teisę nacionalinėms valstybėms šeimos vertybių srityje tvarkytis kaip tinkamos esanti tik dūmų uždanga kairės-liberaliosioms vertybėms brukti. Tai tik stiprina pagundą tradicionalistinės sanklodos žmonėms – ir čia, ir Vakaruose – žvelgti į didžiąją Rytų despotiją kaip į paskutinį vertybių bastioną.

Tiksliau būtų – „paskutinę vertybių Bastiliją“. Putino vizija nuo autentiško konservatizmo skiriasi iš esmės: moralios visuomenės būtina sąlyga yra laisvė, be laisvės nėra dorybės ir moralės. Tačiau kai moralinio visuomenės atsinaujinimo ir sutarimo dėl vertybių siekti „iš apačios“, gerbiant piliečių laisvę, tampa pernelyg sunku, lengva pasiduoti didžiajai totalitarizmo pagundai – laisvą moralinį sprendimą pakeisti valdžios diktatu. Vis dėlto be laisvės tai bus ne moralė ir dora, o simuliakras.

Konservatizmo kauke besidangstančio Putino tikslus galima tik spėlioti, tačiau veikiausiai jų ne vienas. Per visą savo gyvavimą Sovietų Sąjunga apeliavo į kairės vertybes, kad užsitikrintų sau reikalingų „naudingų idiotų“ Vakaruose ir suskaldytų bei nusilpnintų realią alternatyvą komunizmui galinčias pasiūlyti jėgas. Dabar Putinas imasi apeliuoti į tradicines dešinės vertybes vedamas visiškai analogiškų sumetimų – ieškoti naudingų idiotų, suskaldyti ir nukenksminti didžiausią imunitetą Rusijai turinčias politines jėgas, iškelti „vertybišką“ alternatyvą ir taip diskredituoti Europos Sąjungos projektą (kurio sėkmė ženkliai apribotų Rusijos imperinių užmačių erdvę). Galų gale, merdinčiai Rusijai reikalingos valstybės gyvybingumą palaikančios vertybės – o kairiosios vertybės tuo tiesiog negali pasigirti. Todėl kurdami alternatyvą europiniam projektui, Kremliaus ideologai stvėrėsi už dešiniųjų vertybių komplekso, kuris dabartinėje ES atrodo apleistas. Tas žingsnis, provokuodamas Europą prisiimti aiškią poziciją ir diferencijuotis nuo Rusijos kaip konkurento „minkštosios galios“ srityje, savo ruožtu stumia ES dar labiau į kairę. Kol kas toks žaidimo taisyklių primetimas Rusijai neblogai sekasi – dabar Vakarai būtent gėjų teises, o ne žodžio ir rinkimų laisvę ar lygybę prieš įstatymą suvokia kaip savo išskirtinį vertybinį pranašumą prieš Rusiją.

Konservatorių uždavinys labai aiškus: neatiduoti konservatizmo projekto niekingam uzurpatoriui iš Maskvos, kuris su konservatizmu turi tiek bendro, kiek konservų fabrikas su konservatorija. Tam reikia grįžti prie pilnutinės, gilesnės konservatizmo sampratos, kalbančios, Russello Kirko žodžiais, apie konservatizmą kaip apie tikėjimą „išliekančia moraline tvarka“ bei apie laisvės ir teisės primatą. Po tokia konservatizmo samprata autoritarinis despotas sunkiau pasislėps, negu po Davido Camerono tiek praskiestu konservatizmu, kad niekas jau nepajėgus jo apibrėžti. Lygia greta konservatoriams labai svarbu neatiduoti Europos projekto kairiesiems ir liberalams. Privaloma veikti ir kovoti dėl tikrųjų vertybių Europos erdvėje – tai yra mūsų Europa – ir ją susigrąžinti, o ne izoliuotis.