Apie Vėlines

Vakar planavau sugrėbti lapus, bet paskambinę draugai pakvietė užeiti..

Suplanuotą kelionę savaitgalį reikės keisti, nes  vaikai ir anūkai užvažiuos. Numatytą susitikimą reikėjo atidėti, nes paskambino mama, pasakojo  kaip praleido vakar dieną, kad skauda kojas ir kad šiandien buvo pas gydytoją, klausė, kaip man sekasi, kada atvažiuosiu aplankyti. Susitikimas prasidėjo 15 minučių vėliau.

Tai, ką esame suplanavę, dažnai sugriūva, o žmogus turi būti laimingas, kad turi draugų, kurie vis dar aplanko. Laimingas, kad vaikai ar anūkai džiūgauja kartu žaisdami  žaidimus. Laimingas, kad dar paskambina patys artimiausi žmonės. Laimingas, kad visus juos dar turi. Gyvenimas kartais pasielgia keistai, žiauriai ir, atrodytų, neteisingai. Nuolat mažėja tų, kurie ateina į svečius, su kuriais gerai leidžiame laiką, kuriuos mylime. Tenka ištrinti telefono numerius žmonių, kurie IŠKELIAVO ANAPUS.

Daugumai mūsų lapkričio pirmosios dienos yra rimties, susikaupimo, atminties metas. Nutylame ne todėl, kad apverktume išėjusius, o kad galėtume mintimis  susitikti ir pajusti jų artumą. Nutylame, nes daug ką nelemta mums suprasti. Uždegus žvakutę, malda ir mintimis kalbamasi su mirusiu artimuoju. Tikima, kad per Vėlines reikia melstis už juos – kuo ramiau bus išėjusiems Anapus, tuo mums, gyviesiems čia, žemėje, bus geriau. Yra išlikę pasakojimų, kad už gimines, artimuosius buvo prašoma melstis ne tik kunigų, bet ir elgetų. Tikėta, kad elgetos yra tarpininkai tarp gyvųjų ir mirusiųjų, kad jų nuoširdžios maldos turi didesnę galią.

Lapkričio 1-oji – Visų šventųjų diena, lapkričio 2-ąją Vėlinės – mirusiųjų atminimo diena. Visuomenėje neretai abi jos minimos kaip viena. Visų Šventųjų diena –  tarsi paraginimas sekti šventųjų pavyzdžiu ir siekti šventumo, kuris iš tiesų yra tikrasis žmogiškumas. Mūsų krašte tikima, kad meldžiantis šventiesiems, ateina pagalba ir ramybė.

Vėlinės – laikas, kai mintyse, prisiminimuose susitinka gyvieji ir mirusieji. Šią dieną  net netikintieji jaučia pareigą nueiti į kapines, pagerbti artimųjų atminimą, išreikšti pagarbą iškiliausiems  savo kraštui, Lietuvai nusipelniusiems žmonėms.

Vėlinių dieną, su šeima lankydamiesi senosiose Marijampolės kapinėse, uždegame žvakutes ir ant tų žemės kauburėlių, kurių jau niekas nebelanko. Vaikams, kai dar buvo maži,  aiškindavome, kad kai kurių kapų niekas nebelanko dažniausiai ne todėl, kad užmiršo, o todėl, kad jau nutrūko artimųjų gijos, visi iškeliavo ten, Anapus. Jei A. Civinsko gatvėje esančiose (pagaliau aptvertose ir sutvarkytose) seniausiose Marijampolės kapinėse, kurios ilgai buvo Vaikų globos namų sporto aikštynas, prie paminklinio akmens (skulptorius J. Narušis) uždegsime žvakelę mirusiems mūsų miesto piliečiams, tikėkime – liepsnelė kada nors bus uždegta ir mums, kai būsime jau IŠKELIAVĘ.  Nes pagarba mirusiems ir Vėlinių tradicija yra gyva tol, kol jos kas nors laikosi.

Savaitgalį, minėdami šias dienas, BŪTĮ iškelkime prieš buitį. Ne žvakučių ornamentika ar gėlių gausa parodomas mūsų santykis su išėjusiais. Šis santykis, per maldą ir pasibuvimą tyloje prie kapo, išauga iš mūsų santykio su gyvaisiais. Kol jie tebevaikšto pas mus į svečius, skambina telefonu, kol kalbamės, padedame vieni kitiems. Kol viskas yra ČIA IR DABAR, kol brangūs ir mylimi žmonės yra su mumis.

Kostas Jankauskas