Apie Marijampolės kolegiją arba kodėl Veronika nenori palikti savo kūdikio gyvybės langelyje?

„Sūduvos gido“ interviu su Kostu JANKAUSKU, TS-LKD kandidatu į Marijampolės savivaldybės merus

– Kodėl pokalbiui pasiūlėte tokį beveik literatūrinį pavadinimą?

– Dėl to, kad Antano Vienuolio „paskenduolės“ laikai jau praėjo, o mes, lietuviai, kartais užstringame savo matymais ir mąstymais šimtmečio senumo kontekste. Todėl Marijampolės kolegijos bėdos dėl vadybos spragų užaugo iki vienos rimtos bėdos (t. y. jos galimo sunykimo). Kadangi pats vienerius metus buvau Marijampolės kolegijos direktoriaus pavaduotojas ekonomikai ir infrastruktūrai, mačiau, kas buvo galima padaryti ir supratau, kodėl tai nebuvo daroma. Tada tiesiog pasitraukiau iš šių pareigų. Tačiau vienas klausimas iki šiol neduoda ramybės – tiek dabartinis Marijampolės savivaldybės administracijos direktorius Karolis Padolskis, tiek vicemeras Povilas Isoda – būtent Marijampolės kolegijos auklėtiniai. Kodėl jie, dabar esantys savivaldybės valdžios aukštumose, iš tų aukštumų nieko nepadarė (ar nedarė), kad Švietimo ir mokslo ministerija į šią problemą (kolegiją) pažiūrėtų regionų plėtros aspektu. Kitaip sakant, kodėl Veronika (ministerija) nenori palikti šio savo kūdikio (kolegijos) gyvybės langelyje?

– Turite galvoje – suteikti jai šansą išgyventi?

– Taip. Miestas be jaunystės – mirštantis miestas, net jei jam vadovauja jauni vyrai. Kolegija yra miesto jaunoji širdis, ir jei ji nustos plakti – patys suprantate: bus prastai, jei kalbėsim apie Marijampolės kaip miesto perspektyvą. Matau štai tokį galimą vaizdelį: Marijampolės kolegiją prijungia prie Marijampolės profesinio rengimo centro. Juk dabar viską jungia, net jei logiškai tai atrodo nepagrįsta (pvz., teisininkus su statybos inžinieriais). Finansiškai TUO MOMENTU sutaupytume, tačiau, žiūrint į perspektyvą – kažin. Psichologinis momentas gali pakišti koją ir čia: kai kurie tėvai savo vaiką į kolegiją leistų studijuoti, bet į „profesinę“ – tai jau tikrai ne! Nors darbdaviai dabar kaip tik ieško ir net nemažas algas siūlo būtent šios mokyklos auklėtiniams. O jei Marijampolės kolegiją prijungs prie Kauno kolegijos, kaip neseniai skelbta spaudoje, tai tik laiko (2-3 metų) klausimas, kada Marijampolėje neliks aukštojo mokslo studijų. Kauniečiams tikrai nerūpės „kažkur regione“ plėtoti savo padalinį. Jo lauks toks pat likimas, kaip buvusios Kėdainių J.Radvilos kolegijos. Kai ją prijungė ją prie Kauno kolegijos, studijų Kėdainiuose po keleto metų visai nebeliko. Taigi kauniečiai jau turi patirtį, kaip numarinti mažesnes kolegijas. Tad Marijampolės kolegijos prijungimas prie Kauno kolegijos reikš lėtos „mirties“ scenarijų. Tai yra kolegijos uždarymas, tik kita politikams ir ministerijai priimtinesne forma. Ir visos kalbos apie tokio scenarijaus šviesų rytojų tėra miglos pūtimas į akis.

– Ar, Jūsų manymu, kitas direktorius būtų galėjęs ką nors iš esmės pakeisti?

– Galbūt. Bet pirmiausia – steigėjas (ministerija) turi jausti pulsą, stebėti, sekti ir vertinti situaciją. Dabar madinga sakyti: „nerašėte projektų“ arba „prastai parašėte projektus“. BET – nusileiskime ant žemės – jei kokia nedidelė Katyčių bendruomenė nemoka parašyti europinio projekto, tai reiškia, kad jos žmonėms nebus pakeisti langai ar atvestas vandentiekis? Bus! Ne visada direktorius yra visagalis. Juk dar yra ir kolegijos Taryba – organas, sprendžiantis, kaip gyventi.

-Tai kodėl ankstesnės kadencijos kolegijos Tarybos nariai per 8 metus nieko nepadarė, kad kolegija išliktų?

– Neseniai buvo atvykusi ministerijos komanda, vadovaujama viceministro G. Viliūno. Aplankė savivaldybės vadovus, kolegiją, Pramonės, prekybos ir amatų rūmuose turėjo įvykti visos delegacijos susitikimas su socialiniais partneriais – įmonių vadovais. Viceministras, deja, nesiteikė susitikti, į susitikimą atvyko tik eiliniai delegacijos nariai. Savo minčių įmonių vadovai į vatą nevyniojo, delegacija tyliai klausė bei bandė kažką atsakyti. Aš laukiau dabartinio viceministro, kurio labai norėjau paklausti, kaip jis vertina savo buvimą kolegijos Taryboje dvi kadencijas 2010-2017 metais ir ką per jas nuveikė, kad kolegijos situacija gerėtų.

– Kokias problemas įžvelgėte jūs?

– Prastai veikė vietinis marketingas. Per daug „valdiškai“ buvo reklamuojamos studijų programos, studentų veikla. Dauguma kolegijos dėstytojų ir kitų darbuotojų yra atsidavę savo darbui, tačiau jų pastangas vėjais paleidžia nevykusi valstybės švietimo politika, kuri nepalanki regioninėms aukštosioms mokykloms. Dėl to ir laboratorijų bazė nepakankama, ir studentų skaičius mažėja kai kuriose studijų programose, nors jos niekuo nėra blogesnės nei Kauno ar Vilniaus kolegijose. Vienintelis šių programų trūkumas, kad jos vykdomos kelis kartus mažesniame mieste, o studijuoti susiruošusiam jaunimui neretai tai esminis skirtumas – daugelis nori studijuoti didmiestyje.

– Ką Jūs padarėte asmeniškai kolegijos labui? Juk teko būti šioje „virtuvėje“.

– Mano tuometinės funkcijos – ekonomika ir infrastruktūra, investicijų kryptis. Buvo pasiekti konkretūs rezultatai: atsirado finansinis stabilumas, sureguliuotos ūkinės funkcijos, pateiktas projektas parko tvarkymui, kuris vėliau gavo finansavimą, gautas pritarimas esminiam bendrabučio modernizavimui, tačiau, kai beliko tik pasirašyti sutartį, vadovybės komanda palūžo. Ir nepritarė projektui, motyvuodama tuo, jog kolegijai tai per didelė našta. Iki šiol man gaila, kad taip įvyko. Viskas būtų tikrai pavykę. Neslėpkim – modernus, gražus ir šiuolaikiškas bendrabutis jaunam žmogui yra taip pat vienas iš stimulų rinktis tam tikrą mokymo įstaigą. Ne visi nori gyventi prieš „šimtą metų“ pastatytame ir beveik neremontuotame bendrabutyje.

-Esate vadybos profesionalas. Ar galėtų kolegija atsigauti ir gyventi, klestėti, rengti aukštos kvalifikacijos specialistus?

– Galėtų, jei Švietimo ir mokslo ministerija atsigręžtų veidu į Marijampolę. Jei iš tiesų, o ne tik deklaracijomis, galvotų apie regioninę politiką. Ir šioje vietoje noriu pasakyti labai rimtai – kur nors iš miesto scenos (tiesiogine ir perkeltine prasme) galėjo savo asmeniniu pavydžiu, savo vardu jaunimui „daryti poveikį“ tiek vicemeras P. Isoda, tiek administracijos direktorius K. Podolskis – kaip šios kolegijos alumnai. Bet kažkaip nesigirdėjo, kad jie tuo didžiuotųsi. O juk visi pamename, kaip buvęs Seimo narys Albinas Mitrulevičius ar šviesios atminties meras V. Brazys visada pabrėždavo, kad jie yra šios mokymo įstaigos (tuomet – žemės ūkio technikumo) absolventai. Ir tai skambėjo!

-O kodėl jaunimas turėtų rinktis Marijampolės kolegiją?

– Priežasčių yra daug, pradedant ekonominėmis – studentui Marijampolėje finansiškai pigiau gyventi nei didžiuosiuose miestuose. O veiklų, jei nesi visiškas tinginys, čia apstu – ir jaunam, ir vidutinio, ir brandaus amžiaus žmogui. Kolegijoje taip pat dirba daug jaunų žmonių, kurie padeda studentams įsilieti į įvairias veiklas, renginius, yra įdomių tarptautinių projektų – visko yra. Bet svarbiausia – pabaigus mokslus verslininkai jau dabar laukia jaunų specialistų, tikėtina, ir algas mokės padorias (ateina toks laikas, kai kitaip verslas nepritrauks jaunų perspektyvių žmonių). O sukūrus šeimas Marijampolėje gyvenimas yra tikrai patogus ir vaikams, ir tėvams.

– Apibendrinant – koks būtų Jūsų siūlomas planas Marijampolės kolegijai?

– Kolegija gali ir turi likti savarankiška aukštoji mokykla Marijampolėje. Planas – suremti pečius savivaldybės vadovams su verslo lyderiais ir padaryti taip, kad Marijampolės kolegija išliktų. Sakysite, čia ne planas. Taip, tačiau detalių planų ruošimui ir motyvuotam egzistencijos pagrindimui laikas yra prarastas. Reikia apginti savo mokslo įstaigą, įrodyti, kad mums visiems tai svarbu ir kad mes visi įsipareigojame. Tai galima padaryti tik steigėjui/ministerijai norint, savivaldybei stengiantis ir verslo atstovams padedant.

-Ačiū už pokalbį.

Politinė reklama. Bus apmokėta iš kandidato į Marijampolės merus Kosto Jankausko rinkimų sąskaitos. Užs. nr. SG-18-1