A. Ažubalis. 2011-ieji: nomenklatūros saulėlydis ir diplomatijos reabilitacija

George’as Orwellas yra parašęs garsiąją istoriją apie „Gyvulių ūkį“. Ūkis buvo išskirtinis tuo, kad vietoje žmonių čia tvarkėsi patys gyvuliai. Jie skelbė visuotinės lygybės principą, bet ūkio priežiūrą patikėjo lygesniems už lygius. Pastariesiems viskas buvo galima, o jų įvedinėjamos taisyklės visiems ūkio gyventojams turėjo tapti tikra religija. Daugiau nei pusę amžiaus orveliška ūkio filosofija klestėjo ir sovietų okupuotoje Lietuvoje.

Deja, net ir atgauta nepriklausomybė nepanaikino kai kurių ilgamečių „gyvulizmo“ Lietuvoje pėdsakų – ypač valdžios institucijose. Bet žiniasklaidoje kur kas madingiau kalbėti ne apie sunkiai įveikiamų valstybės aparato problemų sprendimą, o apie „neatsakingą“ šiandieninės vyriausybės norą nutraukti nomenklatūrinį „stabilumą“. Švenčių metas yra geras metas priminti, kad nepaisant įvairaus šmeižto, Užsienio reikalų ministerija tęsia realias sistemos pertvarkas, didindama veiklos efektyvumą, skaidrumą bei atskaitomybę piliečiams.

2011-ieji buvo svarių diplomatijos darbų metai. Kiekvienas užsienio politika besidomintis pilietis turi teisę su jais detaliai susipažinti ir įvertinti ministerijos veiklos rezultatus ne pagal tendencingas bulvarines antraštes, o pagal faktinę informaciją. Šiuo tikslu pradėjome tradiciją teikti metines pagrindinių diplomatijos darbų apžvalgas, kurių pirmąją kviečiu skaityti, analizuoti ir vertinti štai čia:

Apžvalgoje išdėstytų užsienio politikos darbų čia kartoti neketinu, tad trumpai įvardinsiu, kaip tvarkomės „vidinį kiemą“. Ilgus metus Lietuvos diplomatiniam korpusui trūko vieno esminio bruožo: skaidrumo. Tik jį užtikrinę, išsklaidysime senus stereotipus apie paslaptingą, prieš nieką neatsakingą diplomatų „kastą“. Kelios šia kryptimi realizuotos personalo politikos reformos naujuosius metus leidžia pasitikti „apkuoptu“ kiemu ir efektyvesniam darbui pasiruošusia diplomatų komanda:

Viešajame, kaip ir privačiajame sektoriuje darbuotojų karjerą turi lemti objektyvus darbo rezultatų įvertinimas. Deja, į procesą, o ne rezultatą orientuotose biurokratinėse struktūrose tokie savaime suprantami principai kartais linkę pasimesti. Ši grėsmė ypač akivaizdi diplomatinėje veikloje, kur rezultatai pasiekiami tik ilgamečiu ir ne visada lengvai įvertinamu darbu.

Dėl to šiemet parengėme 2010 m. inicijuotą naująją diplomatų tarnybinės veiklos vertinimo tvarką. Ji išgyvendins įsisenėjusias „myliu-nemyliu“, „aš tau – tu man“, „bijau dėl savo ateities, todėl niekam neturiu priekaištų“ nuostatas vertinimo sistemoje, pakeisdama jas į gilias demokratines tradicijas turinčių šalių gerąją diplomatijos korpuso praktiką:

(1) Kiekvieno diplomato veikla bus vertinama kasmet, o ne kas trejus metus;

(2) Bus vertinami visi be išimties karjeros diplomatai, įskaitant ir ambasadorius;

(3) Vertinimas aiškiau susietas su kiekvienų metų pradžioje patvirtintų metinių uždavinių įgyvendinimu;

(4) Diplomatų karjeros kreivė atsižvelgiant į darbo vertinimo rezultatus galės ne tik kilti aukštyn, bet ir leistis žemyn;

(5) Diplomatai bus vertinami ne tik pagal jų vadovų atsiliepimus, o atsižvelgiant ir į konfidencialius kolegų, pavaldinių, klientų ir kitų šaltinių vertinimus.

(6) Atliekant vadovų vertinimą, bus vertinami ir jų vadybiniai įgūdžiai, įskaitant jų objektyvumą vertinant pavaldinius.

Labai tikiuosi, kad įvardintos naujovės padės kaip galima sumažinti asmeniškumų įtaką darbuotojų karjerai ir išsklaidys įtarimus, jog tarnyboje – kaip kadais – vis dar „prakišinėjami“ ne tie, kurie dirba, o savi.

Antroji vidinių pertvarkų dalis yra susijusi su sąžininga ir visiems vienodai galiojančia diplomatų rotacija bei nepriekaištingos reputacijos principu skiriant ambasadorius užsienyje.

Anksčiau ambasadorių darbo užsienio valstybėje terminas galėjo būti neribotas. Kai kurie jų metų metus galėjo pasilikti svetur ir negrįžti į Lietuvą. Tai kėlė grėsmę, kad tautos atstovai gali per daug susisaistyti su reziduojama šalimi ir prarasti ryšį su Lietuvos aktualijomis bei piliečių interesais, kuriuos jie turi ginti. 2010 m. inicijavau Diplomatinės tarnybos įstatymo pataisą, pagal kurią užsienio valstybėje ambasadorius dabar gali dirbti ne ilgiau nei 5 metus. Šį terminą galima pratęsti esant tarnybinei būtinybei, tačiau tik kitoje šalyje ir ne daugiau nei 3 metams. Po to ambasadorius privalo grįžti namo.

Sąžiningos rotacijos principas išspręs ir platesnę problemą. Iki šiol būta diplomatinį rangą turinčių darbuotojų ir net įtakingų vadovų, kurie visą keliolikos metų karjerą be paskyrimų praleido arba vien tarp Užsienio reikalų ministerijos sienų, arba vien tik užsienyje. Priežastis paprasta – nenoras paklusti diplomatų rotacijos reikalavimams ir permainoms. Mano įsitikinimu, diplomatinėje tarnyboje negali likti tokių „neliečiamųjų“. Visiems turi galioti vienoda diplomatinio darbo tvarka – pakaitinė tarnyba Lietuvoje ir užsienyje, reguliuojama kas kelerius metus vykdomos skaidrios ir sąžiningos rotacijos būdu.

Maža to, būtina toliau griežtinti reikalavimus užsienio šalyse skiriamiems aukščiausio rango diplomatiniams atstovams.

Prieš ateidamas į ministeriją dirbau Seimo Užsienio reikalų komitete. Svarstant ambasadorių kandidatūras, nuolat prašydavau pateikti kompetentingų institucijų informaciją dėl kandidatų galimų ankstesnių sąsajų su sovietinėmis slaptosiomis tarnybomis. Deja, tokia informacija su komitetu nebuvo dalijamasi, argumentuojant, kad to daryti užsienio reikalų ministrai neįpareigoti, o visa turima informacija disponuoja tik aukščiausi ir galutinius sprendimus priimantys valdžios pareigūnai. Su tuo negalėjau sutikti, nes Užsienio reikalų komitetas balsuoja už kiekvieną kandidatą ir iš dalies prisiima už tai atsakomybę. Juk kaip tu gali prisiimti atsakomybę, jei tau apie kandidatą nesuteikiama reikiamos informacijos?

2010 m. atėjęs į ministeriją, šią tvarką faktiškai pakeičiau. Teikdamas ambasadorių kandidatūras, visada remiuosi gautomis atitinkamų žinybų išvadomis, paneigiančiomis kandidato sąsajas su sovietinėmis KGB struktūromis.

Kaip minėjau, ne visos personalo politikos naujovės buvo pasitiktos drąsiai ir geranoriškai. Nepagrįstos baimės ar net vieši mėginimai sufabrikuoti skandalą lydėjo kitą mano inicijuotą Diplomatinės tarnybos įstatymo pataisą, susijusią su Generalinio inspektoriaus pareigybe.

Dėl diplomatinio darbo specifikos ir sudėtingos rotacinės sistemos kartais sunku išvengti konfliktinių situacijų, skirtingų interesų susidūrimo. Generalinis inspektorius yra pagrindinė diplomatinių atstovybių ir ministerijos struktūrinių padalinių veiklos kontrolės, drausmės, interesų konfliktų vertinimo ir ginčų reguliavimo figūra. Tai arbitras, nuo kurio priklauso ministerijos darbo efektyvumas, organizacinės struktūros tobulinimas ir optimizavimas.

Paradoksalu, kad nepaisant inspektoriaus pareigybės išskirtinumo, iki šiol ją užimdavo ir savo kolegų veiklą, ginčus bei kolizijas turėjo spręsti patys diplomatai. Praktika parodė, kad ši nuostata nepasiteisino. Generalinio inspektoriaus pareigas ėję diplomatai negalėjo laikytis nuoseklios veiklos linijos, išlikti visiškai objektyvūs bei nešališki, nes jie patys dalyvavo rotacijoje ir dažnai keisdavosi. Be to, atsitikdavo taip, kad dėl ankstesnės ar būsimos rotacijos generalinis inspektorius turėdavo vertinti savo buvusių pavaldinių ar net savo būsimų vadovų veiklą. Faktiškai tai reiškia, kad ne nuo objektyvumo, o nuo sprendimų priimtinumo įtakingiems asmenims galėjo priklausyti tolesnė paties generalinio inspektoriaus karjera.

Nauja įstatymo pataisa šį kuriozą išsprendžia, generalinio inspektoriaus pareigybę patikėdama ne rotacijos ir paskyrimų galimai įtakojamiems diplomatams, o nepriklausomiems, atitinkamą kvalifikaciją turintiems valstybės tarnautojams.

***

Išjudintos diplomatinės tarnybos permainos reiškia ne ką kita, o įsisenėjusių diplomatijos patologijų korekciją. Ši korekcija – nors ne visiems maloni, nors reikalaujanti didelių pastangų – ilgainiui pagerins darbo atmosferą, paskatins diplomatų kūrybingumą ir motyvaciją siekti rezultatų. Galiu patikinti – tarnybos skaidrinimo reformos bus tęsiamos ir 2012-aisiais.