A. Vyšniauskas. Lietuva, Rusija, ES ir realybė. Atsakymas A. Mitrulevičiui

Džiaugiuosi, kai Lietuvos politikai stengiasi plėsti savo akiratį ir neapsiriboti tik kokia nors siaura, jiems geriau žinoma tema, siekia patirti ir atrasti naujas politines sritis, pavyzdžiui, pradeda domėtis užsienio politika. Štai ir socialdemokratas, šios partijos frakcijos Seime seniūno pirmasis pavaduotojas Albinas Mitrulevičius parašė tekstą apie Lietuvos pirmininkavimą ES ir mūsų santykius su Rusija. Šį tekstą ir aukštas pareigas užimančio socialdemokrato požiūrį aktualia tema norėčiau paanalizuoti plačiau, nes jis atspindi tipišką kairiųjų poziciją dėl Rusijos.

Rusija nėra draugiška valstybė

Europos valstybių ir JAV požiūris į Rusiją sparčiai keičiasi. Jeigu anksčiau, dar iki 2008 m. (ar net ir po Rusijos-Gruzijos karo), Vakarų lyderiai neretai teigė, kad Rusija modernėja ir tampa Vakarams lygiaverte strategine partnere, tai šiuo metu vis daugiau pasaulio lyderių praregi, kad tai tebuvo trumpalaikė fikcija. Rusija, kaip ir Šaltojo karo laikais, išlieka grėsminga ir neprognozuojama valstybė, nesugebanti  išsivaduoti iš savo imperinių ambicijų ir nostalgijų, siekianti bet kokia kaina išlaikyti turėtą įtaką posovietiniame regione ir ypač mėgstanti dėl savo interesų „žaisti po kilimu“.

Vokietija ir Prancūzija anksčiau buvo laikomos Rusijos užtarėjomis Vakaruose, tačiau dabar ir jų požiūris kinta. Vokietija nepaisydama glaudžių energetinių ryšių su Rusija, praregėjo šios valstybės ekonominę ir finansinę grėsmę, kuri pastaruoju metu labiausiai pasireiškė bankų krizės apimtame Kipre. Šioje mažytėje Viduržemio jūros saloje buvo laikomi Rusijos oligarchų milijardai ir tai beprotiškai išpūtė jos bankinį sektorių (jis buvo 700 proc. didesnis nei šalies BVP). Būtent ne visada sąžiningai uždirbti Rusijos oligarchų indėliai tapo Kipro bankinio sektoriaus burbulo susiformavimo ir sprogimo priežastimis. Tačiau paradoksalu, kad Kiprą teko gelbėti ne Rusijai, kurios piliečių pinigai saugomi šios salos bankuose, o ES su Vokietija priešakyje. Natūralu, kad Angelai Merkel prieš artėjančius parlamento rinkimus šį rugsėjį tokia Rusijos dovanėlė tikrai neturėjo patikti. Juo labiau kai įtakingi Rusijos verslo bei valdžios atstovai ir toliau vis dar priekaištauja, kad ES Kipre išgelbėjo per mažai jų pinigų.

Tuo pat metu Prancūzija nėra sužavėta Rusijos veiksmais jai istoriškai svarbioje Sirijoje. Priminsiu, kad Rusija tiekia ginklus kitai kovojančių pajėgų pusei nei demokratiškieji Vakarai.

JAV optimizmas dėl Rusijos taip pat nyksta ir šios šalies ekspertai prieš gerą pusmetį aiškiai įvertino, kad santykių perkrovimas neįvyko. Pirmiausia dėl pačios Rusijos nenoro tą daryti. Rusijos negeranoriškumą Vakarams išduoda ir pastarasis įvykis, kai ši valstybė nerodo didelio entuziazmo suimant ir perduodant Maskvos oro uoste įstrigusį JAV saugumo dokumentus nutekinusį Edwardą Snowdeną.

Tiesa, mums Lietuvoje mokytis iš kitų ne visadas pavyksta, todėl galbūt svarbesnis yra faktas, jog daugiau nei du trečdaliai Rusijos piliečių su nostalgija žvelgia į sovietmetį (mūsų okupaciją). Jei eilinių rusų kur nors Maskvos, Kazanės ar Jakaterinburgo gatvėse paklaustumėte, ar Baltijos valstybės turėtų būti Rusijos ar rusų imperijos dalimi, kaip SSRS laikais, jie jums aiškiai atsakytų – neabejotai taip. O tai „draugiškumu“ nekvepia nė iš tolo.

Kitas faktas, nerodantis Rusijos „draugiškumo“, tai nuolatinis mūsų valstybės politikų bandymas santykius su Rusija gerinti vienašališkai, tikintis, kad ir Rusija į tokius žingsnius atsakys kokiu nors „draugišku“ gestu, pavyzdžiui, sumažins dujų kainą. Prisiminkime, kad ir pusvelčiui Rusijos dujų monopolininkui „Gazprom“ atiduotas „Lietuvos dujas“. Algirdas Brazauskas tikėjosi, kad taip pasotintas monopolininkas sumažins dujų kainą Lietuvos vartotojams. Tačiau ir vėl, nepaisant nuolankaus gesto Rytų kaimynei, rezultatas atvirkščias – jei prieš „Lietuvos dujų“ perdavimą „Gazpromui“ Lietuva už dujas mokėjo vieną mažiausių kainų Europoje, tai dabar ji moka pačią didžiausią.

Galiausiai, išdidžiai per rinkimus apie santykių su Rusija perkrovimą kalbėjusi naujoji valdančioji dauguma šioje srityje nieko nepasiekė ir socialdemokratas Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius prieš keletą savaičių aiškiai pasakė, kad perkrauti santykių su Rusija nepavyko.

Visa tai reiškia, jog Lietuva, kaip ir Vakarai, nebeturi turėti iliuzijų apie „draugišką valstybę iš Rytų“. Nes Rytuose draugiškumo nėra ir niekada nebuvo, tai buvo tik sovietinė iliuzija, fikcija ir įtaiga, kad okupantas yra geras, draugiškas, naudingas ir siekiantis tik neabejotino bendrojo gėrio. Gaila, bet žmonėms, kurių politinį mastymą suformavo sovietinė sistema, tai suprasti yra labai sunku.

Naujosios grėsmes iš Rusijos: kibernetinis ir informacinis karas

Lietuvai esant NATO nare, Rusija galbūt nebėra ypač didelė karinė grėsmė, tačiau XXI amžiuje iškyla ir daug kitų rimtų moderniųjų grėsmių mūsų valstybingumui bei žmonių gerovei. Štai prieš gerą mėnesį Lietuva patyrė įžūlias kibernetines atakas. Buvo bandoma perimti ir sugadinti mūsų šalies valstybines sistemas, internetinius puslapius ir svarbiausius žiniasklaidos tinklalapius, tokius kaip DELFI.

Tuo pat metu, prasidedant pirmininkavimui ES, ekspertai ir žurnalistai prabilo apie labai rimtą informacinį karą, kurį Rusijos tarnybos vykdo mūsų šalyje. Kalbama apie Rusijos kultūrinę veiklą, bandymą veikti viešąją nuomonę perkant žiniasklaidos kanalus, transliuojant gausybę rusiškų filmų bei informacinių laidų, kuriose, be abejo, Rusija pateikiama kiek kitokioje šviesoje nei byloja realybė. Kartu su tuo skleidžiama nuomonė, jog Lietuvos Nepriklausomybė yra nepavykusi ir visa tai, ką darome, tėra beprasmis bandymas pasipriešinti „draugiškai rankai iš rytų“.

Kartu reikia pradėti klabėti ir apie Rusijos finansinius pavojus Europai ir Lietuvai. Kipro bankų krizė yra geriausias pavyzdys, kaip Rusijos oligarchų dažnai ne itin švarūs pinigai gali suduoti smūgį visos Europos finansiniam stabilumui. Po Kipro Rusijos oligarchų milijardai keliaus į kitas valstybes ir kels grėsmę ten. O ir Lietuvoje per pastaruosius pusantrų metų patyrėme, ką reiškia bankai, valdomi asmenų rusiškomis pavardėmis, žaidžiančių kiek kitomis sąlygomis nei kitos finansinės institucijos šalyje. Kad ir kaip vertintumėme abiejų šių bankų istorijas bei baigtį, turime pripažinti, kad jų sunkumai buvo susiję su keistų, galbūt ne visai legalių finansinių srautų keliavimu iš Rusijos per juos į kitas valstybes. Tai įrodo ir bankų valdytojų bandymas pasislėpti nuo teisingumo.

Pagerinti santykius su Rusija Lietuvai padės tik stipri ES

Lietuvos kairiojoje politinėje pusėje vis dar vyrauja mastymas, kad jeigu santykiai su Rusija nesiklosto taip, kaip idealiu atveju norėtųsi, tai visada dėl to kalta tik Lietuva. Man tai mažų mažiausiai reiškia kažkokį keistą nacionalinio mazochizmo potraukį, kylantį iš „Pelenės komplekso“. Šis kompleksas pasireiškia pernelyg dideliu savęs nuvertinimu, baime būti nepriklausomais, o jį skatina ir stiprina stipriųjų (Rusijos) nuolatinis kalbėjimas iš aukšto, iš stipriojo, valdovo pozicijos. Taip gimsta nuolatinis pripažinimas, kad bet kurioje nemalonioje situacijoje kaltas yra silpnesnysis (Pelenė).

Mes būtent ir susiduriame su situacija, kai Lietuva viena prieš Rusiją dažnai būna kiek silpnesnė, o tai sustiprina dar ir mūsų politikai, kurie jausdami kompleksą pripažįsta, kad stipresnis visada yra teisus. Todėl bet kuriose derybose su Rusija Lietuvai pasiekti tokių strategiškai svarbių tikslų, kaip energetinė nepriklausomybė, yra labai sunku.

Po 2004 metų situacija pakito, nes mes nebesame vieni. Esame didelės europinės bendruomenės dalis. Tai bendruomenė, kurioje mažesnės valstybės susitelkė tam, kad kartu taptų lygiavertėmis prieš kitas didžiąsias galias, tarp jų ir prieš Rusiją. Būtent per šį valstybių sambūrį – Europos Sąjungą – galime jau visiškai kitu balsu kalbėti su Rusija. Be kompleksų, be baimių ir atvirai. Tai darėme pastaruoju metu ir mums sekėsi. Priminsiu, kad būtent Lietuvos pastangomis Europos Komisija pradėjo tyrimą dėl „Gazprom“ naudojimosi monopoline padėtimi tiekiant dujas ES valstybėms. Tokia iniciatyva yra didžiulis pasiekimas mažai Lietuvos valstybei ir įrodymas, kad kalbėdami per ES mes galime santykiuose su Rusija jaustis jau nebe silpnesniąja, „Pelenės komplekso“ kankinama puse, o lygiaverte partnere.

Kalbant apie ES ir Rusijos santykius, A. Mitrulevičius pateikė keistą teiginį: ES iki šiol pavyko santykius su Rusija tik normalizuoti ir tik atkurti iki 2008 metų lygio. Tačiau, logiškai mąstant, toks A. Mitrulevičiaus teiginys yra neteisingas. Juk tuos santykius pablogino ne ES, o pati Rusija 2008 m. agresyviai įsiveržusi į vieną iš potencialų ES narių – Gruziją. Taigi būtent Rusija sugadino santykius su ES ir būtent ji turėtų rodyti santykių gerinimo iniciatyvą. Juo labiau kad ES rinkos, investicijos ir technologijos yra žymiai reikalingesnės Rusijai nei ES reikia analogų iš Rusijos (nors Rusija ir yra svarbiausia žaliavų tiekėja ES, tačiau ne vienintelė ir vyksta gana sparti svarbiausių žaliavų rinkų, pvz.: dujų, diversifikacija). Taigi A. Mitrulevičiaus teiginys ir vėl dvelkia tuo keistu „Pelenės kompleksu“, kai Rusija pripažįstama kaip visada teisi, o ES gerbiamo autoriaus netgi pastatoma į silpnesniojo poziciją.

Nėra įmanomas ir Lietuvos ar ES bendradarbiavimas su Rusija pasitelkiant „abipusį pasitikėjimą stiprinančias europietiškas vertybes“, kaip tai teigia A. Mitrulevičius. Kodėl? Ogi todėl, kad jei norite bet kurių dviejų subjektų santykius grįsti bendromis vertybėmis, tai tie abu subjektai tas vertybes turėtų vienodai suprasti, pripažinti ir puoselėti. Kurias europietiškas vertybes puoselėja Rusija? Demokratiją? Žmogaus teises? Žodžio ir spaudos laisves? Laisvąją rinką? Laisvą konkurenciją? O gal nė vienos iš išvardytųjų?

Greičiau vyksta netgi atvirkščiai. Visa tai, kas yra europietiška, Rusijoje dažnai paniekinama ir valdžios neigiama arba paverčiama tiesiog karikatūrine tų vertybių butaforija, pavyzdžiui, demokratiniai rinkimai. Todėl bendradarbiavimas su Rusija vienodų vertybių pagrindu yra sunkiai įsivaizduojamas.

Tai reiškia, kad pirmininkaudami ES mes turime įtvirtinti besikeičiantį Europos požiūrį į Rusiją ir padėti kuo greičiau suvokti Rusiją tokią, kokia ji yra iš tikrųjų. Pripažinti ją su visomis jos imperinėmis nostalgijomis, nuoskaudomis, kompleksais ir sunkiu charakteriu. Tik tai padės mums patiems, ES bendruomenės nariams, susitelkti ir kalbėti vienu balsu, matant vienodą vaizdą prieš akis.

Pirmininkavimo metu ir po jo mes galime plėsti Lietuvai svarbių temų, kurias į savo derybų su Rusija darbotvarkę įtrauktų ES kaip jau visos sąjungos poziciją, sąrašą. Kalbu pirmiausia apie energetiką, kur jau pasiekėme pirmuosius proveržius, tačiau dar reikia gana daug  pasistengti. Kalbu ir apie gilesnes ekonomines derybas ar bendras pastangas stabdyti Rusijos informacines bei kibernetines atakas ES teritorijoje.

Galų gale, mes turime pasistengti nebebūti paskutiniu Vakarų forpostu Rusijos pašonėje. Šiuo metu esame buferinėje zonoje tarp Vakarų ir Rytų. Rusijos kelias į Europą veda per tris valstybes: Lietuvą, Lenkiją ir Ukrainą. Jei pirmosios dvi Rusijai jau yra beveik prarastos, nes sugrįžo į Vakarų demokratijų šeimą, tai Ukraina yra ta teritorija, kurios Rusijai dabar žūtbūt reikia. Ją kontroliuodama didžioji kaimynė gali turėtų tiesioginį priėjimą prie ES, o tai ypač svarbu dėl dujų tiekimo Vakarams, kuris užtikrina šalies ir jos valdančiojo elito finansinę gerovę. Tačiau Ukrainai tapus ES nare, vieningos Europos idėja būtų išbaigta, Rusija nebekontroliuotų svarbiausių energetinių resursų tiekimo kelių į Europą ir nebegalėtų puoselėti savo imperinių ambicijų. Ji privalėtų susitaikyti su realybe, kad turi kalbėti nebe su atskiromis, todėl pažeidžiamomis Europos valstybėmis, bet su vieninga, stipria ir vienu balsu kalbančia valstybių sąjunga. Tai naudinga Lietuvai ir mūsų piliečiams, nes tai padėtų dar greičiau ir efektyviai atsikratyti energetinių pančių (mažinti dujų ir šilumos kainas), užtikrintų didesnį finansinį saugumą (ypač bankų sektoriuje) ir mums leistų jaustis lygiaverčiais partneriais santykiuose su Rusija. Štai todėl ir šio pirmininkavimo metu imamės lyderystės ES Rytų partnerystės srityje, siekiame, kad Ukraina pasirašytų asociacijos sutartį su ES (rimtas žingsnis narystės kryptimi).

Baigdamas norėčiau sutikti su A. Mitrulevičiumi – mes iš tikrųjų santykiuose su Rusija turėtumėte atsikratyti išankstinio nusiteikimo. Turime atsikratyti sovietinės nostalgijos ir įsitikinimo, kad didysis Rytų kaimynas yra „draugiška valstybė“ bei nustoti mūsų santykius su juo matuoti pagal tai, kiek kartų Rusijos Prezidentas ar Premjeras lankėsi Lietuvoje bei atvirkščiai. Tai yra klaidingas mastymas. Šiame demokratijų pasaulyje nedemokratiški Rytai nebėra ir nebebus mūsų „draugai“. Draugai dabar yra Vakaruose, todėl žvelkime į juos, o ne žvalgykimės atgal į Rytus ir savo interesų, susijusių su Rusija, siekime bendrai su visa Europa.

Andrius Vyšniauskas, politologas, Šešėlinės vyriausybės kancleris