A.Vyšniauskas. Naujos kartos politikai turi imtis iniciatyvos. Investicijos yra mūsų sritis

Esu naujos Lietuvos savivaldybių tarybų narių kartos atstovas. Savivaldos senbūviai mus vadina “rakštimi”, nes nuolatos kalbame, siūlome savo iniciatyvas ir į savivaldą žvelgiame kaip į vietos gyventojų atstovavimo įrankį. Senųjų politikų esame nemėgstami, nes nuolatos juos verčiame kažką veikti. Mes išsiskiriame ir kita savybe – nebijome kalbėti tai, ką galvojame, ir nebijome kovoti už savo įsitikinimus, nes tam įpareigojimą mums suteikė rinkėjai.

Štai vieną tokių iniciatyvų, dėl kurios mano savivaldybės senbūviai nuolatos kartoja žodį “rakštis”, noriu pasiūlyti visiems savivaldos politikams. Iki birželio 1 d. visos Lietuvos savivaldybių tarybos turi nustatyti savo taikomus nekilnojamojo turto mokesčio tarifus ir tai yra galimybė daugeliui savivaldybių mažu žingsneliu padaryti kai ką didelio bei svarbaus – paskatinti darbo vietų kūrimąsi.

Darbo vieta – tai jūsų socialinė garantija

Kodėl reikia darbo vietų? Todėl, kad Lietuvos regionai yra gilioje socialinėje ir ekonominėje krizėje. Juos persmelkia nedarbas, visuotinis žmonių priklausymas nuo valdžios malonės (išmokų bei visokiausių kompensacijų), o vilties gyventi geriau ugnelė rusena vis silpniau.

Darbo vieta – tai geriausia socialinė apsauga bet kuriai šeimai. Darbo vietai tiek ekonomine, tiek socialine ir netgi psichologine prasme negali prilygti jokia valstybinė socialinės globos schema, jokia pašalpa ar kompensacija. Galiausiai, darbo vieta yra būdas užtikrinti orų gyvenimą kiekvienam. Todėl valdžios rūpestis darbo vietų kūrimusi yra vienas svarbiausių šių dienų Lietuvos politikos uždavinių.

Nedarbas yra didelė ir svarbi Lietuvos problema. Štai balandžio mėnesio duomenimis nedarbas šalyje vis dar siekė 8.5 proc. Tik 22 savivaldybėse nedarbas buvo mažesnis nei šalies vidurkis, o  net 38 savivaldybėse nedarbas viršijo vidurkį. Taigi, beveik dviejuose trečdaliuose Lietuvos situacija išlieka labai bloga.

Nedarbo problemai spręsti reikalinga sutelkti Vyriausybės ir savivaldybių bendras pajėgas. Pabrėžiu – ir savivaldybių. Daugelis merų yra giliai įsitikinę, kad nedarbas yra ne jų problema, nes rinkimai juk jau praėjo. Tačiau tai netiesa, nes savivaldybės turi ypatingai dideles galimybes keisti darbo rinkos situaciją, o pirminė priemonė tam – naujos investicijos, ypač iš užsienio.

Nedarbą gali spręsti pačios savivaldybės per investicijų pritraukimą

Vietos ir užsienio kompanijų investicijos yra vienas geriausių būdų spręsti nedarbo problemą. Tai akivaizdu. Tačiau klausimas, kaip surasti ir privilioti investuotojus, yra didis merų galvos skausmas. Atsakymo paieška prasideda nuo tinkamų pagrindų investuotojui privilioti susikūrimo. Šie pagrindai yra darbo jėgos kvalifikacija, infrastruktūros būklė ir mokesčiai. Kitaip tariant, investuotojas ateidamas į kurią nors savivaldybę turi būti garantuotas, kad ten bus pakankamai žmonių, kurie galėtų dirbti jo įmonėje, kad jis įsikurdamas turės geras infrastruktūros sąlygas (nereikės pačiam rūpintis vandentiekio ar elektros laidų nutiesimu į būsimą fabriką) ir kad mokesčiai toje savivaldybėje bus jam palankūs, skatinantys ten kurtis.

Tinkamos kvalifikacijos darbo jėgos užtikrinimo klausimu savivaldybės kol kas, deja, yra antrinis žaidėjas. Tai yra Vyriausybės prerogatyva, bet šią situaciją reikia keisti ir tikiuosi, kad Seimas šio klausimo imsis.

Visgi savivaldybės vaidina lemiamią vaidmenį sukurdamos tinkamą infrastruktūrą ir nustatydamos savo mokesčius (nekilnojamojo turto, žemės ir įvairias rinkliavas), kurios gali būti labai rimtu paskatinimu investuotojui svarstant, kuriame Lietuvos kampelyje įskurti.

Mažinkime nekilnojamojo turto mokestį kuriantiems darbo vietas

Taip vadinami turto mokesčiai (nekilnojamojo turto ir žemės) yra tie mokesčiai, kurių dydžius savivaldybės gali laisviausiai koreguoti. Nekilnojamojo turto mokestis, kuris savivaldybių biudžetuose sudaro apie 3 proc. pajamų, yra itin svarbus keičiant verslo ir investavimo galimybes, t.y. kuriant naujas darbo vietas.

Savivaldybės pačios nustato nekilnojamojo turto mokestį 0,3-3 proc. nekilnojamojo turto vertės ribose. Juridinių asmenų (tame tarpe ir įmonių) nekilnojamam turtui savivaldybės dažniausiai taiko 1 proc. mokestį, o taip pat ir 3 proc. tarifą nenaudojamiems, apleistiems, neprižiūrimiems statiniams. Taip pat pačios savivaldybės nustato ir įvairias mokesčio lengvatas.

Daugelis savivaldybių šiuo metu turėtų susidurti su gana svarbia teorine dilema: ar siekti surinkti tik maksimalų galimą lėšų kiekį iš nekilnojamojo turto mokesčio kuo mažiau pabloginant verslo galimybes, ar į mokestį, kuris sudaro tik 3 proc. savivaldybės biudžeto, žvelgti kaip į investutotojų viliojimo ir vietos verslo plėtimosi skatinimo įrankį?

Aš renkuosi antrąjį požiūrį, nes nekilnojamojo turto mokestis yra labai nesudėtingai administruojamas ir juo galima sukurti nemenkas paskatas verslo plėtrai. Siūlau susieti nekilnojamojo turto mokesčio dydį su įmonės sukuriamomis naujomis darbo vietomis.

Kuo daugiau naujų darbo vietų sukuri, tuo mažesnį mokestį moki. Tokį mokesčio mažinimo mechanizmą galima nustatyti, nes praktika tam jau yra. Štai mano Marijampolėje yra Mokesčių lengvatų komisija, kuri pagal nustatytą tvarką gali mažinti nekilnojamojo turto mokestį įmonėms, kurios per metus sukūrė ne mažiau kaip 5 darbo vietas savivaldybėje registruotiems gyventojams. Jeigu įmonė atitinka šį kriterijų, komisija gali taikyti mokesčio lengvatą – mažinti nustatytą 1 proc. mokesčio tarifą 1 nuošimčiu už kiekvieną sukurtą darbo vietą. Sumažinimas negali viršyti 50 nuošimčių nuo tarifo.

Tačiau čia ir glūdi problema. Sprendimą priima kažkokia komisija. Sudaryta iš administracijos darbuotojų ir politikų, o galutinį sprendimą dėl lengvatos skyrimo tvirtina taryba. Todėl sprendimas gali būti politizuotas. Nei viena įmonė negali būti garantuota, kad kurdama darbo vietas ji lengvatą gaus. Juo labiau jei dar tai įmonei reikia kažkur kreiptis, kažko prašyti – tai tiesiog yra nepatogu.

Todėl imkimės naujovės – savivaldybių tarybose priimdami sprendimus dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifo nustatymo įveskime aškius laiptelius, kuriais kopdamas kiekvienas darbdavys galėtų matyti ir automatiškai mažėjantį jam taikomą nekilnojamojo turto mokestį.

Galime rinktis ir variantą, kurį pateikiau iš Marijampolės mokesčių lengvatų nustatymo tvarkos. Tiesiog perkelkime minėtą nuostatą į aiškius tarybos sprendimus ir automatizuokime mokesčio mažėjimą. Galime pasirinkti ir kitus būdus, pavyzdžiui, nustatyti tokius laiptus: 101 arba daugiau naujų darbo vietų – 0,4 proc. nekilnojamojo turto vertės mokesčio tarifas; 81-100 darbo vietų – 0,5 proc. tarifas; 61-80 – 0,6 proc.; 41-60 – 0,7 proc.; 21-40 – 0,8 proc.; 5-20 – 0,9 proc.; 4 ir mažiau naujų darbo vietų – 1 proc. nekilnojamojo turto vertės tarifas. Tai paprasta ir aiški mokesčio lengvatų nustatymo tvarka.

Tokios tvarkos nustatymas būtų nedidelis žingsnelis pirmyn. Netgi sakyčiau simbolinis, bet skatinantis kitų didelių procesų pradžią. Pirmiausiai, savivaldybės, priėmusios tokį sprendimą, iš karto kiltų investicinės aplinkos palankumo reitinguose. Tokia tvarka būtų įvertinama kaip gera pradžia investuotojui atkreipiant dėmesį į savivaldybę. Jeigu investuotojas užsikabintų ir ši priemonė padėtų jį privilioti į savo savivaldybę – tai jau didelis žingsnis pirmyn. Ne tik darbo vietos, bet ir papildomos įplaukos į savivaldybių biudžetą per gyventojų pajamų mokestį, kuris sudaro daugiau nei trečdalį daugelio savivaldybių biudžetų.

Visiškai supaprastintai žvelgiant nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos sukeltas trumpalaikis pajamų praradimas savivaldybės biudžete paskatintų darbdavį sukurti bent keletą naujų darbo vietų, ar atvestų naują investuotoją. Tai ilgajame laikotarpyje savivaldybės biudžetą per gyventojų pajamų mokestį papildytų tokia suma, kuri būtų kone dešimt kartų didesnė nei buvę praradimai.

Kviečiu savivaldybes atkreipti dėmesį į galimybes mažinti nekilnojamojo turto mokestį kuriantiems darbo vietas. Taip pat raginu tokius naujus tarybų narius, kaip aš pats, kuriuos senbūviai dažnai vadina “rakštimi”, inicijuoti sprendimus. Tik mūsų, jaunų politikų, iniciatyvos gali išjudinti sustabarėjimą ir trumparegiškumą savivaldoje. Gyventojai to iš mūsų tikisi, todėl mes, naujos kartos politikai, negalime jų nuvilti.

Andrius Vyšniauskas, Marijampolės savivaldybės tarybos narys