A.Vyšniauskas. Rinkimų pamokos partijoms

Nuslūgus rinkimų karštinei, galime be didesnių aistrų įvertinti rinkimų rezultatus. Apibendrintai galime aiškiai teigti, kad savivaldybių tarybų rinkimuose vieno nugalėtojo nėra, nes skirtingos partijos turėjo užsibrėžusios skirtingus tikslus.

Formaliai savivaldybių tarybų rinkimus laimėjo Lietuvos socialdemokratų partija, nes jos kandidatai surinko daugiausiai mandatų, jie turės ir daugiausiai merų postų. Tačiau ši partija pralaimėjo didmiesčiuose (išskyrus Šiaulius), o tai jai yra nieko gero nežadanti tendencija, nes partijos elektoratas geografine prasme susiaurėja.

Taip pat socialdemokratų pozicijos ir kaime nėra labai stiprios, nes čia savo dalį atsiriekti sugeba kitos partijos. Daug kur kaime yra stiprūs valstiečiai liaudininkai, Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai taip pat išlaiko savo pozicijas, kai kur kaimiškąjį elektoratą pritraukti sugebėjo ir „darbiečiai“, Tvarka ir teisingumas bei liberalai.

Taigi didmiesčiuose palaikymui mažėjant, kaime dar laikantis, tačiau didėjant konkurencijai, socialdemokratai tvirčiausiai laikosi vidutinio dydžio miestuose su rajonais: Vilkaviškyje, Marijampolėje, Utenoje ir pan. Ši tendencija socialdemokratams negera todėl, kad partija, norinti turėti stiprias pozicijas nacionaliniu lygmeniu, privalo turėti kuo įvairesnį palaikymą iš kuo įvairesnių vietovių ir visuomenės grupių.

Siaurėjant elektorato geografijai ar pasiskirstymui visuomenės struktūroje atsiranda rizika, kad stabilusis elektoratas iš savos partijos pradės reikalauti per daug dalykų, kurie neleistų pritraukti platesnių visuomenės grupių palaikymo. Tokią pačią problemą, pavyzdžiui, turi valstiečiai liaudininkai.

Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai pasirodė taip pat daug kam netikėtai gerai. Aritmetiškai mandatų ir balsų sumažėjo gana stipriai, tačiau moraline prasme sugebėjusi atsilaikyti prieš galingą puolimą viešojoje erdvėje, ji didžiojoje Lietuvos dalyje išsaugojo turėtas pozicijas, o kai kur net ir sustiprino. Taigi pavyko gauti tvirtą mandatą vykdomai politikai, o kartu ir parodyti opozicijai, kad ji nėra teisi vykdydama nuožmų, dažnai be taisyklių ir sąžinės, puolimą.

Tai įkvepia energingesnei Seimo rinkimų kampanijai. Būtent visomis prasmėmis energinga rinkimų kampanija gali būti TS-LKD koziriu artėjančiuose parlamento rinkimuose, nes kaip parodė šie rinkimai – dalyje savivaldybių būtent TS-LKD diktavo rinkimų kampanijos madas ir tai labai prisidėjo prie gerų rezultatų. Reikia tikėtis, jog ši patirtis bus įsisavinta ir ryžtingai pritaikyta Seimo rinkimuose.

Darbo partija yra dar viena šių rinkimų nugalėtoja. Ji sugebėjo surinkti tiek, kiek jai prognozuota, bei savo turimų tarybų narių kraitį padidino 54 mandatais. Tai yra nemažai, nepaisant to, jog šios partijos vadovai sakė tikėjęsi dar daugiau. Taip pat reikėtų įvertinti ir tai, kad Darbo partija sustiprino savo pozicijas didžiuosiuose miestuose. O tai yra labai svarbu norint būti stipria nacionaline partija. Visada maniau ir tuo įsitikinau šiuo metu, kad Darbo partija sugebėjusi išsilaikyti Seimo rinkimuose, dabar gali žengti dar didesnį žingsnį į kairę ir pretenduoti nusirėžti gerą gabalą socialdemokratų elektorato. Jau dabar socialdemokratai tvirtų valdžios pozicijų negali užimti be Darbo partijos.

Tvarka ir teisingumas, nepabijosiu pasakyti, patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Lūkesčiai, sieti su Rolando Pakso sugrįžimu į didžiąją sceną, žlugo. Prarasta trečdalis Seimo rinkimų balsų ir daug mandatų. Patirtas dar skaudesnis pralaimėjimas Vilniuje, kur teks tenkintis marginaliniu vaidmeniu. Manyčiau, kad ši partija 2008 m. pasiekė viską, ko gali tikėtis iš savo elektorato.

Tai partija greičiausiai suprato ir šiuose rinkimuose iš pradžių bandė švelninti griežtą savo retoriką, nebesiūlyti tvirtos rankos politikos (prisiminkime keistas mintis apie tiesioginę demokratiją), kas, pagal sumanymą, tikriausiai turėjo patraukti valdžia nusivylusių nuosaikių rinkėjų balsus. Tačiau čia meškos paslaugą padarė Europos žmogaus teisių teismas, netikėtai paskelbęs Rolandui Paksui palankų verdiktą. Manau, patiems „tvarkiečiams“ tai buvo netikėta, nes po šio įvykio jų rinkimų kampanija staiga pasisuko 180 laipsnių kampu. Jau pradėjus švelninti griežtą retoriką į ją vėl buvo sugrąžinti tvirtos rankos, tautos vado vaizdiniai, neva turintys apeliuoti į Rolando Pakso sugrįžimą.

Tačiau galiausiai iš to išėjo šnipštas, nes rinkėjai nesuprato, kas jiems siūloma – kraštutinė demokratijos forma ar autokratija. Iš vienos pusės atrodė, kad tau, tarsi kokiam seimūnui, siūloma internetu nuspręsti dėl svarbiausių valstybės reikalų, o iš kitos – į akis krenta gniuždantis kruvino kumščio vaizdas, kuris tikriausiai ne tik mane vieną privertė prisiminti nesenus įvykius Baltarusijoje.

Liberalai pagaliau gavo pretekstą vienytis. Skaudžiausią pralaimėjimą patyrė liberalcentristai. Mandatų sumažėjo labai stipriai, prarastos nuo seno stiprios pozicijos Vilniuje ir Klaipėdoje, neatsigauta po 2007 m. šoko Kaune. Paguodos kiek suteikė tik kur ne kur rajonuose išsaugotos pozicijos. O štai Liberalų sąjūdis balsų ir mandatų prisiaugino. Be to sustiprino savo pozicijas rajonuose, laimėjo Klaipėdoje. To jiems labai stigo ir tai gali įkvėpti kitiems rinkimams.

Vilniuje abiem liberalams koją pakišo jų ugdytinis Artūras Zuokas. Jo surinktų balsų skaičius yra labai artimas tam skaičiui balsų, kurį prarado abi liberaliosios partijos, ir tai leidžia kelti hipotezę, kad A. Zuoko politinė organizacija sostinėje sugebėjo perimti būtent liberalių rinkėjų elektoratą. Taip pat panašu, kad pastarasis politikas jau tvirtai ruošiasi dalyvauti artėjančiuose Seimo rinkimuose su naujovišku populistiniu dariniu. Didelis klausimas, kas iš to išeis, ypač jei abiems liberalioms partijoms pavyks susivienyti, rasti savyje charizmatišką lyderį ir taip susigrąžinti, ką prarado šiuose rinkimuose.

Vienybės tarp liberalų tikrai reikia, tai būtų naudinga daugeliui, o ypač Tėvynės sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams, kuriems šiuo metu koalicijos partnerių paieškos, jų silpnumas ar kartais net ir marginalumas, kelia tikrai didelį galvos skausmą. Dirbti su vieninga ir labiau sutelkta politine jėga būtų žymiai lengviau.

Žvelgiant toliau – valstiečiai liaudininkai pozicijas išlaikė ir įrodė, kad ne į Rusijos glėbį puolusi Kazimira Danutė Prunskienė buvo šios partijos stiprybė. Iš tikrųjų gerą valstiečių liaudininkų rezultatą vietos rinkimuose lemia gana gerai išvystyta struktūra ir nuo seno turimos pozicijos kaimiškose vietovėse. Taigi jiems pavyko išsilaikyti, atsikratyti nepopuliarios buvusios lyderės politinio šleifo, o kaip bus Seimo rinkimuose – parodys laikas. Kol kas perspektyva yra, tačiau sunku pasakyti, kokių žingsnių imsis šios partijos lyderiai, nes lyginat savivaldos ir Seimo rinkimus pastaruosiuose šios partijos elektoratas yra linkęs palaikyti ne tuos pačius, už kuriuos balsuoja renkant vietos valdžią.

Tautinių mažumų politikų rezultatai verčia susimąstyti

Bene didžiausia staigmena, prisipažinsiu, tai lenkų-rusų tautinių mažumų bloko pasiekimai Vilniaus mieste. Jau prieš rinkimus buvo aišku, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcija turi stiprias pozicijas, tradicinį ir stipriai kalbiniu pagrindu konsoliduotą elektoratą. Tačiau nuo seno jų problema buvo tai, kad galutinis rezultatas priklauso nuo rinkėjų aktyvumo. Jei ne Seimo rinkimų aktyvumas, tai ši partija parlamente būtų turėjusi mažiausiai 8 žmonių frakciją.

Šiuose rinkimuose Vilniaus mieste vargu ar kas tikėjo, jog Lietuvos lenkų rinkimų akcija gali peržengti 10 mandatų ribą. Ir visgi tai padaryti pavyko susivienijus su partija „Rusų aljansas“. Ši partija iki šiol nebuvo dalyvavusi Vilniaus miesto tarybos rinkimuose, kur dažniausiai gerų rezultatų pasiekdavo Lietuvos rusų sąjunga. Būtent nuo jos Rusų aljansas ir atskilo 2002 m. bei iki šiol turėjo savo atstovų tik Klaipėdos taryboje. Tad atrodytų, jog Vilniaus mieste tai buvo neįtakingas politinis judėjimas ir būčiau linkęs atsargiai vertinti būtent jo indėlį į tokį Valdemaro Tomaševskio bloko rezultatą.

Aišku, didelę dalį rusakalbių balsų ši koalicija tikrai surinko, bet klausimas – kaip? Atsakymo ieškoti reikėtų rusų tautinės mažumos specifikoje. Ši mažuma politiniu atžvilgiu ganėtinai skiriasi nuo lenkų mažumos. Tai nulemta istorinių aplinkybių, o tiksliau sovietinio laikotarpio. Lenkų mažuma sovietmečiu turėjo ir disidentų, buvo persekiojama, o daugeliu politinių aspektų buvo panaši į lietuvių tautinę daugumą. Tuo tarpu rusakalbiai Lietuvos gyventojai čia daugiausiai atvyko būtent sovietmečiu. Dažnai tai buvo privilegijuota mažuma, kurios atstovai atvykę iš sovietinės imperijos centro užėmė aukštus postus biurokratiniame aparate, įvairiose gamyklose, Komunistų partijoje. Šiai mažumai Lietuvos nepriklausomybė buvo gana skaudus ir bauginantis gyvenimo etapas, įnešęs daug neaiškumo dėl ateities. Dalis šios mažumos atstovų grįžo į Rusiją, tačiau daugelis pasiliko. Taigi būtent šis sovietizmo etapas yra labai svarbus kai kalbame apie rusų tautinę mažumą Lietuvoje.

Tyrimai rodo, kad ši tautinė mažuma turi gana menką prisirišimą prie kurios nors iš partijų, yra labiau nei kita visuomenės dalis nusivylusi gyvenimu ir politika. Dėl šios priežasties rusakalbiai yra linkę rinkimuose vis pakeisti savo politines preferencijas. Seniau rusų tautinės mažumos balsų galėjo tikėtis Lietuvos demokratinė darbo partija – Komunistų partijos politinės linijos tęsėja. Vėliau šiai partijai keičiantis, jungiantis su socialdemokratais, palaikymas iš rusakalbių mažėjo. 2007 m. Vilniuje rusų tautinė mažuma neabejotinai gausiai palaikė Rolando Pakso vedamus liberaldemokratus. Būtent šis politikas sugebėjo sužadinti sovietinę nostalgiją, tarsi pasiūlyti tvirtą ranką, kurios dažniausiai tikisi politika nusivylusieji. Be to, į sąrašus liberaldemokratai įtraukė gausų būrį rusų mažumos atstovų. Visa tai davė rezultatą.

Šiuose rinkimuose rusakalbių balsai, mano nuomone, išsiskaidė, tačiau aišku, kad nuo Tvarkos ir teisingumo, buvusių liberaldemokratų, jie nusisuko. Buvo gausiau palaikoma Darbo partija, kurios vedlys ir pats yra rusakalbis, tiesą pasakius, iki šiol Lietuvoje daugiausiai pasiekęs politikas iš šios tautinės mažumos. Be to „darbiečių“ sąrašuose galėjome matyti ne vieną rusišką pavardę, taigi ši partija neabejotinai sąmoningai nusitaikė į gausią rusų bendruomenę sostinėje.

Kita dalis rusakalbių balsų atiteko Voldemaro Tomaševskio blokui. Tai šiek tiek stebina, nes bloko vedlys asmeninės charizmos, kuria iki šiol pasižymėdavo partijos, už kurias balsavo rusakalbiai, neturi. Taip pat jo vedamo aljanso rinkimų kampanija rusakalbių atžvilgiu buvo kitokia nei, pavyzdžiui, liberaldemokratų 2007 m. Šį kartą buvo stengtasi sužadinti tautinį rusakalbių pasididžiavimą ir tai padėjo pakeisti partijų, atstovaujančių rusų tautinei mažumai, politinį balansą. Lietuvos rusų sąjunga buvo nustumta į antrąjį planą.

Taip pat verta atkreipti dėmesį į tai, jog šį kartą greičiausiai daugiau rusų tautybės rinkėjų balsavo už tautinių mažumų politines partijas ir tai rusų tautinę mažumą gali stumtelti į politinę saviizoliaciją, paskatinti labiau susitelkti ties specifinius etninės mažumos interesus aukščiausiu lygiu atstovauti gebančias politines organizacijas. Tai gali reikšti tolimą nuo sovietiniais laikais suformuotų socialinių rusų tautinės mažumos problemų, kas gal būt leistų šiai mažumai geriau integruotis Lietuvos visuomenėje, tačiau pati saviizoliacija tautiniu pagrindu būtų labai žalinga. Taip pat, kaip tai yra ir gali būti žalinga dar labiau užsidarant lenkų tautinei mažumai. Ši tendencija yra aktuali ir Lietuvos politikams, nepriklausomai nuo tautybės, vertėtų pamąstyti apie šias problemas ir imtis jų sprendimo, nes aštrūs mažumų ir daugumos santykiai naudos tikrai neatneš.

***

Taigi šie savivaldos rinkimai neturi vieno nugalėtojo. Greičiau juose daug partijų turėjo skirtingus tikslus. Dalis tuos tikslus pasiekė. Kai kam nepavyko. Taip pat rinkimai atskleidė įdomias tendencijas. Tradicinių politinių partijų pasirodymas džiugina ir nuteikia žymiai geriau prieš artėjančius Seimo rinkimus. Kitos nežada nieko gero, pavyzdžiui, atsiradęs akstinas dar vienam populizmo proveržiui. Tačiau nėra to blogo, ko nebūtų galima pataisyti. Tereikia valios ir teisingų sprendimų, laiko dar tikrai yra pakankamai.