Andrius Kubilius: „Sausio 13-osios kartos atsakomybė – laimėti rinkimus ir pratęsti atsakingą ir patikimą TS-LKD politiką

 

Geros emocijos, kurias jautėme ir kurias aš pats jaučiau Sausio 13-osios minėjime ir susitikdamas su žmonėmis, paskui pietaudamas su Sergejumi Kovaliovu, Sausio 13-osios dvasia ir ši diena, kai susirinkome į partijos tarybą aptarti nuveiktų darbų ir pasirengimo Seimo rinkimams, kelia klausimus ir palyginimus, kas toliau mūsų laukia. Keletą žodžių apie tai ir norėčiau tarti bandydamas pajausti dvasinius dalykus, kurie, mano įsitikinimu, mums čia, šioje salėje, yra aiškiai juntami ir jie kartais būna svarbesni už nuogus ekonomikos skaičius.

 

Visus sveikinu su Sausio 13-ąja, su diena, kurią mes turime aiškiai ir garsiai vadinti Pergalės diena, apgintos laisvės diena. Mano įsitikinimu, sovietų imperija subyrėjo ne 1989 m. lapkričio 3 d., kai subyrėjo Berlyno siena, o subyrėjo 1991 m. sausio 13-ąją, kai visa sovietinė karinė jėga atsimušė į mūsų žmonių sieną. Ir šita siena nesubyrėjo. Mes galbūt tuo ir ypatingi, kad esame Sausio 13-osios ir Kovo 11-osios karta. Esame ta pati bendruomenė ir todėl turime kalbėti apie savo ypatingą atsakomybę.

 

Nors mūsų „mylimas draugas“ Česlovas Juršėnas labai dažnai bando sakyti, kad visa Lietuva buvo Sąjūdis, vaizdas yra kiek kitoks. Sąjūdyje buvote jūs, buvo kiti, bet tikrai ne visi. Ir sausio 13-ąją buvo ne visi. Ir iš to kyla mūsų atsakomybės supratimas ir supratimas, kas mes esame. Ne taip seniai, praėjusį rudenį, įkvėptas Vilijos Aleknaitės, Vilniaus miesto susibūrime išsakiau trumpą mūsų apibrėžimą – karštos širdys, šaltas protas, tvirtas stuburas ir švarios rankos. Ir tai ateina kaip tik iš Sausio 13-osios.

 

Iš tikrųjų ta proga galima labai paprastai bandyti pamatyti, kas mes esame dabar, ką dabar darome, ir to, ką dabar darome, šaknis – tam tikrus labai panašius principus galima matyti tame, kas buvo daroma jau prieš 21-22 metus.

 

Kai bandau pasižiūrėti į šiuos trejus metus, kuriuos visiems kartu teko praeiti nuo 2008 m. Seimo rinkimų, ir kai bandau pats sau įsivardinti, ką mes padarėme, randu tik keletą labai paprastų žodžių. Per šiuos trejus metus mes įgyvendinome politiką, kuriai turiu paprastą apibrėžimą: atsakinga ir patikima politika. Tai yra atsakinga ir patikima politika, nes ji pagrįsta įsitikinimu ir tikėjimu, kad elgiamės teisingai. Ir toks tikėjimas remiasi labai aiškiomis vertybėmis ir žinojimu, kas vyksta pasaulyje, kas vyksta Lietuvoje ir ką toliau turime daryti.

 

Atsakinga ir patikima politika ir duoda tą rezultatą, kurį turime šiandien, kaip sakė susitikime su Vyriausybe LR prezidentė: vieną giliausių krizių mums pavyko suvaldyti. Turime ekonomikos augimą, nors ir ne tokį, kokį norėtume (visi norėtume turėti dvigubai-trigubai didesnį), bet augimą, kuris, palyginus su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, yra vienas iš sparčiausių. Turime atstatytas pensijas, turime deficitą, mažesnį negu trys procentai, turime Europos Sąjungos lėšų įsisavinamą, kuris yra sparčiausias tarp visų ES valstybių. Tai yra svarbiausi įrodymai, kad atsakinga politika pasiteisino, kad tokia politika yra iš tikrųjų tai, ką drįstu vadinti patikima.

 

O ką mes girdime iš „brangiosios“ opozicijos: kad viskas, ką darome, yra visiškai blogai. Noriu ta proga priminti, kad tai, ką prieš daugiau nei 20 metų kuriant Nepriklausomybę darė Rasa Juknevičienė, Česlovas Stankevičius, Roma Hofertienė, Vytautas Landsbergis ir kiti mūsų signatarai, kairiajai opozicijai taip pat atrodė, kad daroma labai blogai. Kad girdi reikia „stepas“ po „stepo“, nereikia nuogiems į dilgėles ir t.t. Šiandien pagalvojau: ar galėčiau prisiminti kokius nors konkrečius darbus, konkrečias ir konstruktyvias iniciatyvas, kuriomis prieš 20-22 metus, tuo laikotarpiu to meto kairieji prisidėjo prie Nepriklausomybės kūrimo, apart iš to laikotarpio atsimenamų intrigų, destrukcijų ir pan. O ar kas nors prisimena, kaip per pastaruosius trejus metus, Lietuvai susiduriant su didžiulės krizės išmėginimais, kairioji opozicija prisidėjo konstruktyviais pasiūlymais prie šito išbandymo įveikimo? Vienintelė „pagalba“ buvo, kad jų vykdytos 2006-2008 m. politikos dėka mes turėjome 2008 m. pabaigoje labai gilią ir labai skausmingą krizę.

 

Išties atsakinga ir patikima politika randasi tada, kai žinai, ką reikia daryti, kai tiki tuo, ką darai, ir kai turi stuburą padaryti tai, kuo tiki, nepaisant kritikos, kartais destruktyvaus oponavimo, reitingų ir visokio kitokio triukšmo. Atsakinga politika – drįstu tai pakartoti – gimsta iš karštų širdžių, šalto proto, tvirto stuburo ir švarių rankų jungties.

 

Išties sausio 13-ąją gynėme lygiai taip pat iš tikėjimo, kad tai, ką darome, yra teisinga. Mūsų jėga gimė iš įsitikinimo, kad tai, ką įgyvendina Nepriklausomos Lietuvos lyderiai, yra atsakinga ir patikima politika. Noriu prisiminti, kad tuo metu tikėjimas ir įsitikinimas taip pat turėjo praeiti visą kelią nuo birželio 3-iosios, kai, ko gero, tikėjimo buvo ne tiek daug, iki Kovo 11-osios, kai tikėjimo buvo pakankamai. Tikėjimas padaro ne tik išmintingais, bet drąsiais bei ryžtingais.

 

Pažiūrėkime į mūsų įgyvendinamą energetinės nepriklausomybės politiką. Ryžtas ateina iš aiškaus supratimo, kad tai, ką drįstu pavadinti paskutine imperija – energetikos imperija – žlunga. 1990 m. mes gavom laisvę todėl, kad ekonominė politinė sovietų imperija pati savaime (mums padedant) byrėjo, bet energetinė imperija išliko dar visus 20 metų. Matydamas, kas vyksta pasaulyje ir kas vyksta Europoje ir matydamas tai, ką mums sekasi įgyvendinti, galiu padaryti išvadą – paskutinė imperija žlunga, ir mes tikrai pasieksime energetinę nepriklausomybę. Dar svarbiau yra suprasti, kad energetinė nepriklausomybė paprasčiausiai yra ir naudinga – naudinga mūsų vartotojams ir mūsų ekonomikai. Man kartais būna labai sunku suvokti, kai pasipriešinimą tokios strategijos įgyvendinimui bandoma pagrįsti tariamai nukentėsiančiais vartotojų interesais – visiškai absurdiška taip manyti. Dar sunkiau suvokti, kai girdžiu vadinamųjų politikos analitikų ar ekspertų priekaištus mūsų geopolitinei strategijai, kalbant, kad štai girdi Vyriausybė ir Prezidentė per daug linkčioja Rytams – Baltarusijai ar Rusijai.

 

Remdamasis Sausio 13-osios analogija, galiu pasakyti: Sausio 13-ąją įgyvendinome Rusijos sulaikymo strategiją prie TV bokšto ir Parlamento, dabar Rusijos sulaikymo strategiją įgyvendiname Energetikos ministerijoje, Seime ir Prezidentūroje, rengdami labai svarbius energetikos nepriklausomybės projektus. Kyla klausimas, kodėl mes tai galime padaryti? Turiu atsakymą: esame nepriklausomi nuo įvairiausių dujotekanų, maximų ir panašių dalykų. Dujotekanos nebeformuoja vyriausybių, nebeformuluoja politikos tikslų, ką dar visi pamename iš 2006-2008 m. laikotarpio, jau nekalbu apie ankstesnius. Kartu su Prezidente neišsigandome LEO, neišsigandome Snoro, nebijome Gazpromo, nebijome ir tokio smulkaus dalyko kaip Gariūnai. Noriu priminti, kad Gariūnuose nuo gegužės 1 d. bus įvesti kasos aparatai. Kaip žinote, visi džiaugiasi, kad yra išvalytas ir partijų finansavimas. Lietuva apsivalo.

 

Per trejus metus parodėme iš tikrųjų, kad nebijome valyti pačius didžiausius susikaupusius purvus, lygiai taip pat turime siekti, kad ir smulkmenose būtų žymiai daugiau švaros ir čia turime būti tokie pat ryžtingi ir įsitikinę. Mes tokie – Sausio 13-osios, Kovo 11-osios karta – mes drįstantys. Mums, kaip ir kitiems krikščionims, visos žmogiškos nuodėmės ir silpnybės nėra svetimos, bet sugebame įgyvendinti atsakingą ir patikimą politiką, nes su Vilija Aleknaite turime karštas širdis, su profesorium Vytautu Landsbergiu turime šaltą protą, su tremtiniais turime kietą stuburą ir visi turime švarias rankas.

 

Todėl žvelgdamas į nueitus trejus metus ir į artimiausią perspektyvą, matau didelę atsakomybę, kuri tenka mums: gyvenantiems ir turintiems labai tvirtus įsitikinimus ir tikėjimą, pagrįstą labai aiškiomis vertybėmis – tai, ką sakė Irena Degutienė: skiriamės tuo, kad už žodžius „aš“, „man“, „mano“, mums žymiai svarbiau žodžiai Lietuva, Lietuvai, vardan Lietuvos. Tegu tai skamba labai patetiškai, bet tai – realybė.

 

Taip pat realybė ir tai, kad ne visiems ir ne visada Lietuvoje tie žodžiai panašiai susidėlioja. Tai, kuo gyvename mes, ką mes darome, ką turime savyje, kaip savo įsitikinimus yra tikrai svarbu visai valstybei.

 

Tačiau taip pat turime atsiminti, kad mes visi, būdami Sausio 13-osios ir Kovo 11-osios karta, augome ir brendome XX a. antrojoje pusėje, tuo tarpu Lietuva ir pasaulis jau gyvena XXI amžiuje, ir mūsų atsakomybė yra padaryti viską, kad Lietuva gebėtų atsakyti ir į šiuos iššūkius, globalios konkurencijos iššūkius, kurie reikalauja žymiai didesnio dinamizmo, žinių, interneto ir panašių dalykų.

 

Todėl baigdamas noriu pasakyti, kad atsakomybę turim suprasti taip: mūsų svarbiausias tikslas yra atsakingos ir patikimos politikos tęstinumas iki Seimo rinkimų ir po jų. Kaip sakė Rasa Juknevičienė: jei ne mes, tai kas? Todėl turime laimėti rinkimus.