Andrius Kubilius: „Populiarumo išsaugojimas nebuvo mūsų prioritetu. Atsakomybė buvo mūsų prioritetas“

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko Andriaus Kubiliaus kalba TS-LKD XVII suvažiavime

Sveiki, mielieji,

Malonu visus matyti ir leiskit pradėti savo žodį nuo tų žodžių, kuriuos visiškai neseniai girdėjot.

 „Užtrauksim naują giesmę broliai, kurią jaunimas tesupras“ – prieš šimtą metų Lietuva dainavo kartu su Maironiu. Ir iš tiesų, kai girdi tokius žodžius, galvoji: kokie teisingi žodžiai ir dabar po daugiau negu šimto metų. Drįstu tvirtinti, kad tuo metu tai buvo talkos Lietuvai himnas, daugelį įkvėpęs pasiaukojančiam darbui Lietuvai. Šiandien aš tik noriu keletą žodžių tarti apie šiandieninę talką Lietuvai.

Bet, visų pirma, tikrai noriu labai nuoširdžiai padėkoti Jums visiems už pasitikėjimą. Vadovauti partijai yra didelė atsakomybė. Šie Pirmininko rinkimai buvo ypatingi – turėjome gerą, intensyvią, tikrai demokratišką konkurenciją, kurioje Jūs turėjote realią galimybę rinktis ir pasirinkti. Jūsų pasirinkimas man yra ypatingai svarbus. Vyriausybei vadovauti ir tęsti svarbiausius darbus būtų buvę praktiškai neįmanoma be jūsų mandato. Žinau, kad pasirinkti Jums buvo nelengva ir tuo svaresnis yra jūsų pasitikėjimo mandatas.

Šiandien noriu nuoširdžiai padėkoti ir pasveikinti Ireną Degutienę už tai, kad visa partija turėjo realią galimybę rinktis garbingoje konkurencijoje. Tokioje garbingoje konkurencijoje įgytas pasitikėjimo mandatas yra tikros ir didelės atsakomybės mandatas.

Atsakomybę ateinančius dvejus metus vadovauti partijai suprantu kaip mandatą tęsti esminius darbus, bet kartu ir kaip mandatą naujiems darbams, naujoms idėjoms, naujiems proveržiams.

Bet prieš pradėdamas kalbą apie naujus iššūkius, keletą žodžių noriu tarti apie paskutiniuosius porą metų, apie laikotarpį, už kurį, kaip Pirmininkas, iki šiol ėjęs pareigas, turiu atsiskaityti.

Prieš dvejus metus Jūs mane išrinkote partijos pirmininku, kai Lietuva buvo pačiame krizės dugne. Prabėgę dveji metai buvo tikrai nelengvi. Nenoriu ilgiau sustoti ties tuo, ką turėjome įveikti, tačiau galime drąsiai dar ir dar kartą patvirtinti, kad, pirmiausia, mes įrodėme, kad esame pajėgūs visi kartu, su visa valdančia koalicija pasitikti globalaus pasaulio metamus iššūkius, kad mokame ir galime suvaldyti krizę. Per praėjusius dvejus metus mus daug kas kritikavo, tačiau akivaizdu, kad ekonominiai finansiniai sprendimai, kuriais stabilizavome šalies finansų sistemą, išsaugojome stabilų litą, išvengėme jo devalvacijos, buvo tikrai nelengvi, bet iš esmės teisingi ir neišvengiami. Šiandien mes jau galime optimistiškai žiūrėti į ilgalaikę ekonomikos ateitį. Ekonomikoje daug dalykų gerėja. Ne tik deficito reikalai gerėja – eksportas jau viršija 2008 m. piką, ekonomikos augimas šiais metais ir kitais metais gali būti didžiausias visoje Europos Sąjungoje, pagal verslo sąlygas pasaulyje iš 200 valstybių esame jau 23 vietoje, per krizę ekonomikos skatinimo planu buvo padėta 11 tūkstančių įmonių, vis daugiau pasaulyje garsių kompanijų renkasi Lietuvą savo investicijoms.

Mums teko ypatingas išmėginimas – atlaikyti krizę ir pradėti esmines pertvarkas. Visa tai turėjome daryti, kaip žinote, neturėdami aiškios daugumos, opozicijai dažnai elgiantis visiškai destruktyviai. Ir mes sugebėjome atlaikyti. Noriu padėkoti Irenai Degutienei, Jurgiui Razmai, visiems kolegoms Seime.

Sprendimai tikrai buvo skausmingi, tačiau juos stengėmės įgyvendinti laikydamiesi esminių visuomenės solidarumo, proporcingumo ir sutarimo principų, pagal kuriuos naštą dalijomės visi, bet didesnes pajamas gaunantys turėjo prisiimti ir didesnę naštą. Tokie sprendimai buvo pasiekti Nacionalinio Susitarimo keliu ir tai buvo nemažiau svarbu, nei išsaugoti koalicijos gebėjimą priimti sprendimus.

Visiems šie metai buvo nelengvi. Mūsų partijai taip pat. Politinio populiarumo išsaugojimas nebuvo mūsų svarbiausias prioritetas. Atsakomybė buvo svarbiausias prioritetas, svarbiausias tikslas. To rezultatus matome. Tikiu, kad politikų atsakomybė, o ne reitingai, iškovoti šokių aikštelėse, ilgainiui lemia rinkėjų apsisprendimą. Kaip rodo savivaldos rinkimų rezultatai, rinkėjai tikrai vertina atsakomybę.

Akivaizdu, kad dar ne viską mums pavyko padaryti ir pasiekti. Norėtųsi ir greitesnio bedarbystės mažėjimo, skurdo mažėjimo, ir spartesnio biudžeto pajamų augimo.

Be abejo, turime pasakyti, kad nepaisant gerėjančių statistikos ir makroekonomikos rodiklių, dar tikrai reikia laiko, kad ekonomikos atsigavimą ir tai, kad krizės duobė jau tikrai yra už mūsų, pajustų sudėtingą laikmetį ištvermingai ir supratingai išgyvenantys paprasti Lietuvos žmonės. Tačiau dar ir dar kartą noriu pakartoti – pirmieji, kurie pajus, kad ekonomika atsigauna, bus mūsų pensininkai. Nors ir nelengvai, bet kitais metais mes rasime 600 mln. litų sumažintų pensijų atstatymui. Tikiuosi, kad Seimo nariai ir Vyriausybės nariai elgsis padoriai ir išmintingai ir šioje eilėje su savo atlyginimais išliks paskutiniai.

Mes daug pasiekėme per šiuos dvejus metus suvaldydami krizę. Tačiau būtų klaidinga galvoti, kad jau galime atsipalaiduoti. Turime ir toliau laikytis principinės savo politikos nuostatos – negalime gyventi ne pagal išgales, negalime gyventi skolon, negalime gyventi savo vaikų ar anūkų sąskaita. Todėl turime pasiekti, kad kitais metais mūsų šalies finansų deficitas būtų ne didesnis nei 3 proc. nuo bendro vidaus produkto, nepaisant to, kad prieš rinkimus bus labai daug norų išlaidauti.

Ir čia reikia prisiminti pamokas, kurias mes visi kartu ir visa Lietuva turėjom išmokti. Krizė mus dar kartą išmokė, kad gerovė turi būti kuriama ant tvirtų pamatų. Ant smėlio statomos pilys gal kurį laiką ir atrodo užburiančiai viliojančios, tačiau, kai  jos griūna, sukuria žmonių ilgalaikį nusivylimą ir netikėjimą ateitimi.

Mes turime būti tie, kurie dedame tvirtus pamatus ilgalaikei gerovei. Ir tik nuoseklus ir sunkus darbas gali užtikrinti tokį tvarų gerovės augimą.

Šiandien yra svarbu pastebėti, kad atsigaunant ekonomikai jos atsigavimą, visų pirma, lemia sparčiai augantis eksportas, ir tai rodo vieną gerą ir svarbų dalyką – išaugusį mūsų ūkio pajėgumą konkuruoti užsienio rinkose. Būtent stiprėjantis mūsų gebėjimas varžytis tarptautinėse rinkose yra vienas svarbiausių tvarios ir ilgalaikės gerovės kūrimo pagrindų.

Daugiau kaip dvejų metų Vyriausybės veikla parodė, kad esame pajėgūs ne tik stiprinti valstybės pamatus ten, kur jie buvo suskilinėję, jeigu kalbame apie valstybės finansų sistemos ar SODROS stabilumą, bet ir kloti naujus ten, kur jų iš esmės nebuvo, kai kalbame apie nepriklausomą energetiką.

Noriu pažymėti, kad šiandien mums, mūsų ekonomikai ypač sekasi tose srityse, kur, jau nuo anksčiau, nuosekliai įtvirtinome skaidrios konkurencijos sąlygas. Noriu priminti, kad esame tarp pirmųjų pasaulyje pagal mobiliojo ryšio skverbtį, plačiajuosčio interneto plėtrą, skaitmeninio turinio kūrimą internete. Esu įsitikinęs, kad būtent skaidri konkurencija šiose srityse užtikrina nedideles kainas, aukštą paslaugų kokybę, spartų technologinių naujovių diegimą. Tam pagrindus sumūrijo dar 2000-ųjų metų Vyriausybė, taip pat krizės Vyriausybė, kai sukūrėme pirmąją telekomunikacijų plėtros Lietuvoje strategiją ir pradėjome ją įgyvendinti, ir vienu iš esminių principų įvardijome skaidrią konkurenciją telekomunikacijos srityje.

Lygiai taip pat šiandien mes siekiame skaidrių konkurencijos sąlygų energetikos rinkose ir mums keistai atrodo verkšlenimai ir gąsdinimai, kad monopolijos yra geriau, kad jos, būdamos didelės gali geriau pasirūpinti žmogumi nei sąžininga konkurencija ir atvira rinka. Ir čia rezultatų sulauksime ne per vieną naktį, bet todėl mes ir kalbame apie tvirtų ir ilgalaikių pamatų klojimą ateičiai. Energetinė nepriklausomybė – tai laisvė rinktis, tai nepriklausomybė nuo vienintelio tiekėjo, tai konkurencija,  tai priklausomybė europinėms, o ne postimperinėms energetinėms sistemoms. Prieš 20 metų subyrėjo politinė ir ekonominė imperija, ir todėl mes atgavome politinę ir ekonominę laisvę, bet energetinė imperija, vamzdžių, laidų ir resursų imperija išliko. Ji priešinasi mūsų laisvei ne mažiau nuožmiai,  nei prieš 20 metų, tačiau mes jau žinome, kas tai yra laisvė. Ir mūsų nesustabdys.

Skaidri konkurencija turi rastis ir kitose mūsų gyvenimo srityse. Oligarchams labiausiai nesinori sąžiningos konkurencijos, tad mes žinokime, ko neturime bijoti ir ką turime skatinti.Išsivaduoti iš oligarchinių, korupcinių tradicijų, neskaidrių įtakų nėra lengva, tačiau laikymasis tokių tradicijų yra beviltiškas bandymas laikytis neišvengiamai praeinančios praeities. Nuo stambių dalykų, kaip „Leo“, iki smulkių dalykų kaip kasos aparatai – mes einame į priekį. Ir eisime toliau.

Gerbiamieji, šiandien, žvelgiant į svarbiausius iššūkius mūsų valstybei ir visuomenei,  būtų klaida kalbėti vien tik apie ekonomikos, energetikos, materialinės ar socialinės gerovės dalykus. Be abejo, valstybės egzistavimui tai pamatiniai dalykai, jiems, dėl krizės, per pastaruosius porą metų turėjome skirti ypatingą dėmesį, nepaliksime be tinkamo dėmesio ir ateityje, bet vien to, kai kalbame apie Tėvynės ateitį, mano įsitikinimu, tikrai neužtenka. Žmonės yra gyvi ne vien duona. Dvasios reikalai, visuomenės ir žmonių savijautos dalykai yra sunkiau apibrėžiami nei BVP, minimali alga ar pensija, jie dažnai nieko bendro su šiais materialiniais dalykais neturi. Bet savijautos dalykai yra patys svarbiausi, kai kalbame apie savo Tėvynės ateitį.

Jeigu lietuviai nenorės gyventi Lietuvoje, nes nesijaus čia gerai, jeigu jie geriau jausis Londone ar Dubline, nei Vilniuje ar Kaune, – bus blogai, bus tikrai labai blogai.

Žmogaus savijautą lemia ir labai paprasti dalykai – tai, kaip sekasi jo šeimai, ar vaikai eina į gerą mokyklą, ar žmogus turi patinkantį darbą, ar jo tėvai patenkinti medicinos paslaugomis, ar sutariama su kaimynais. Mažoji bendruomenė – šeimos, mokyklos, kaimynų, bažnyčios, savivaldos bendruomenė žmogaus gyvenime didele dalimi lemia svarbiausią dalyką – asmeninę laimę ir gerą savijautą.

Šiuos paprastus laimės pamatus mes taip pat turime sukurti ir apginti nuo kasdienybės ir XXI a. greito tempo erozijos.

Išties labai vertinu asmens laisvės vertybę ir iniciatyvos laisvę versle, čia, esant skaidrioms konkurencijos sąlygoms, veržlumo ir gebėjimo varžytis laisvoje, globalioje rinkoje niekada nebus per daug. Esame istoriškai pakankamai karingi, turintys Vyčio dvasios, tai kodėl neparodyti savo sugebėjimų pasauliui verslo ar sporto arenose? Ir tai jau rodome. Taip pat noriu paminėti visiškai neseną žinią. Kaip žinote, jaunas lietuvis Ilja Laurs, Vilniaus universiteto auklėtinis,  jeigu neklystu, berods kaunietis, jį turiu garbės neblogai pažinoti, visai nesenai autoritetingos Europos verslo laikraščių asociacijos buvo pripažintas Europos 2010 metų geriausiu verslo vadovu. Jo mobiliųjų aplikacijų kompanija „Get Jar“ yra pripažįstama viena iš sėkmingiausių pasaulio kompanijų. Skamba sudėtingai, bet įkvepiančiai.

Tačiau rinkos santykių ir rinkos perkėlimas į daugelį kitų visuomenės gyvenimo sričių, pavyzdžiui, šeimą ar kitas bendruomenes, mano įsitikinimu, yra visiškai neleistinas. Čia turime išsaugoti erdvę gerumui, pagalbai, dėmesingumui, tarpusavio pasitikėjimo auginimui.

Žiūrint į tolesnę ateitį yra visiškai akivaizdu, kad Lietuva bus stipri tiek, kiek bus stiprios šeimos ir bendruomenės. Kuriančios, palaikančios, saugojančios bendruomenės. Šioms bendruomenėms suteikta didesnė galia ir atsakomybė gali išspręsti daugelį šiandieninių visuomenės bėdų.              

Taip pat manau, kad šiandien mūsų politiniame ir visuomenės gyvenime renkantis tarp asmens laisvės ir bendrojo gėrio vertybių labai dažnai ir nepelnytai pralaimi pastaroji vertybė.

Tai ypač pasakytina apie tokias vertybes kaip gyvybės ir šeimos apsauga, kas tikrai yra ne vien asmens pasirinkimas.

Žmogaus savijauta, be abejo, priklauso ir nuo to, kaip jaučiasi visa visuomenė, visa tauta, kuriai jis priklauso. Jeigu tauta netiki savo ateitimi, eiliniam tautiečiui sunku patikėti savąja. Netikėjimo ir nepasitikėjimo kultūra, išsiplėtojusi ar išplėtota mūsų terpėje, yra blogiau nei „paukščių gripo“ ar „e.coli“ virusas. Nuo tokių nepasitikėjimo ligų nėra lengvų vaistų. Bet tai reiškia, kad tokių ligų įveikimui reikia dar didesnių pastangų, nei kovojant su ekonomikos nuosmukio, didelių deficitų ar energetinės priklausomybės ligomis, kur vaistai daugmaž yra žinomi.

Ir čia norisi tarti keletą žodžių apie trejetą „vaistų“, kurie, mano įsitikinimu, padėtų tautai ilgainiui pagyti nuo netikėjimo ir nepasitikėjimo viruso ir padėtų rastis geresnei žmonių ir tautos savijautai. Ir mano įsitikinimu, šiais vaistais turime mes pasirūpinti, matydami tame savo didžiausią atsakomybę. Noriu tarti žodį apie trejetą vaistų.

Visų pirma turime sutarti kas yra tikrasis lietuviškas patriotizmas XXI amžiuje, tai yra kas tai yra tikra meilė Tėvynei šiandieniniame pasaulyje. Kokią naują giesmę turime šiandien užtraukti, kuria jaunimas patikės? Į kokią talką turime šiandien pakviesti? Apie kokią Lietuvą šiandien rašytų Maironis?

Dažnai tenka girdėti kritikos, kad kurdami šiuolaikinę, aukštomis technologijomis paremtą Lietuvos ekonomiką, brėždami tokią Lietuvos perspektyvą, pritraukdami multinacionalines globalias kompanijas, mes užmirštame ar net išduodame lietuvišką tapatybę, nesirūpiname patriotizmu ir griauname lietuvišką nusistovėjusią gyvenimo sanklodą. Visada kartojau ir kartosiu, kad tikras patriotizmas yra ne verkšlenimo ir baimių ar postsovietinių psichologinių kompleksų patriotizmas. Tikras patriotizmas – tai tikėjimas ir rūpestis ilgalaike Lietuvos sėkme. Kaip investuoti į ambiciją yra geriau, negu į ateities baimę. Ir tokios investicijos yra reikalingos jau dabar. Tokiai sėkmei reikia visko – ir šeimos, ir mokyklos, ir bendruomenės stiprėjimo, ir tarpusavio pasitikėjimo kultūros, tikinčios Lietuvos sėkme.

Šiuo požiūriu tikrai šiandien Lietuvoje patriotizmo yra per mažai – nes per mažai yra tikėjimo Lietuvos sėkme, tikėjimo, kad Lietuva taps modernia, globaliai konkuruojančia šalimi, saugia ir teisinga valstybe. Į laiminčią Tėvynę yra grįžtama, iš pralaiminčios – deja, labai dažnai yra bėgama. Tikėjimo rasis daugiau, jeigu apie modernios Lietuvos ateitį ne tik kalbėsime ilgalaikėse strategijose, bet ir kursime tokią ateitį jau šiandien,  spręsdami šiandienines problemas, tačiau nepaleisdami iš akių ir ilgalaikių pasaulio ir Lietuvos perspektyvų.

Jeigu to nedarysime, tai Europos Sąjungoje būdami tarp silpniausiai išsivysčiusių valstybių ir toliau jausimės nevisaverčiais, nepasitikinčiais savimi, nesugebančiais didžiuotis savimi. Ir toliau stebėsime didelę emigraciją. Tokių nuotaikų įsivyravimas ir yra didžiausias pavojus tautiškumui ar tautiniam identitetui.

Naujoji tautinė ambicija – sukurti Lietuvą, kuri nebūtų Europos atsilikėlė, sukurti Lietuvą, kuri susigrąžintų savo tautos pasididžiavimą ir pasitikėjimą. Tai sėkmės Lietuvos ambicija. Ir aš kviečiu tokiai ambicijai.

Antras dalykas, kurį noriu pastebėti. Kai kalbame apie visuomenės ir žmonių savijautos reikalus, turime labai gerai suvokti, kokia yra didelė visuomenės ir politikos lyderių atsakomybė. Mano įsitikinimu, svarbiausia atsakomybė yra telkiančios lyderystės atsakomybė. Jeigu lyderiai netiki Tėvynės sėkme, tai tokiam tikėjimui jie negali ir Tautos sutelkti. Sutelkti žmones tikėjimui ateitimi yra sunkiau nei tarti aštrų žodį savo oponentui ar konkurentui.

Panerti į nepasitikėjimo kultūros bangą dažnai būna populiariau ir maloniau, tačiau tai niekur neveda. Tai nereiškia, kad neturime kritikuoti blogybių, tačiau negalime užmiršti atsakomybės vesti ir būti telkiančiais lyderiais. Prisiminkime, kad žodis „lyderis“ yra kilęs iš anglų kalbos žodžio „to lead“ – kuris reiškia būti priešakyje, vesti į priekį.

Trečias dalykas. Mano įsitikinimu, tokia pat telkiančios lyderystės atsakomybė tenka ir visai mūsų partijai.

Akivaizdu, kad šiandien Lietuvai, Lietuvos žmonėms reikia pasitikėjimo, reikia stabilumo ir saugumo jausmo. Todėl turime atsakyti į klausimą – ką Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai turi daryti, kad vesdama iš krizės suteiktų žmonėms pasitikėjimą, stabilumą ir saugumą? Ką Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai turi daryti, kad stiprintų žmonių tikėjimą ateitimi? Nes pasitikėjimą ateinančiuose rinkimuose pelnys ta partija, kuri bus pajėgi suteikti žmonėms tokį tikėjimą.

Šiuo požiūriu turime pranašumų lyginant mus su kitomis partijomis. Kad ir kaip mus bandytų pavaizduoti, esame ne nostalgijos ir sovietinės praeities, bet ateities partija: žinome, kad tarp mūsų partijos rėmėjų yra mažiausiai „prarastosios kartos“ atstovų, tai yra mažiausiai manančių, kad sovietinėje praeityje gyventi buvo geriau, ir daugiausiai tikinčių ateitimi. Už tą ateitį žuvo ir pokario partizanai, kentėjo Sibiro tremtiniai. Tą pamatinį mūsų partijos narių ir rėmėjų „tyliosios daugumos“ tikėjimą ateitimi turime perduoti ir likusiai visuomenės daliai – tik taip įgysime jos didesnį pasitikėjimą ir jai pačiai suteiksime didesnio pasitikėjimo galimybę.

Taigi, ką turime daryti? Pakartosiu keletą dalykų iš šiandien mūsų svarstomo svarbaus savianalizės dokumento, nes tai, mano manymu, yra pamatiniai dalykai, kurie turėtų tapti ne tik mūsų ilgalaikės perspektyvos dalykais, bet ir mūsų kasdienės veiklos principais.

1. Pirmiausia turime kas dieną iš naujo įrodyti, kad mumis galima pasitikėti. Įrodykime visiems pasitikėjimą savo vertybinėmis nuostatomis, idealistiniu, nesavanaudišku požiūriu į politiką.

2. Turime ir toliau turėti aiškų ir konkretų veiksmų planą. Šiandien suvažiavime pateikiame 16 rezoliucijų – esminius įsipareigojimus 2011-2012 metams. Mes įrodėme, kad žinome išeitį iš paveldėtos sudėtingos valstybės finansų situacijos. Dabar turime įrodyti, kad gebame kurti modernią ir saugią ateitį.

3. Turime įkvėpti žmonėms tikėjimą, o ne skatinti nusivylimą. Atskleiskime galimybes, kalbėkime apie tai, ką galima padaryti, o ne vien apie tai, kas nebuvo padaryta. Užimkime ne kritiko ar niurgzlio, bet idėjų siūlytojo poziciją.

4. Turime stiprinti žmonių tikėjimą jau nuveiktais realiais darbais. Imkimės iniciatyvų, atnešančių apčiuopiamą, regimą naudą jau šiandien, parodykime modernios ateities kūrimą jau dabar.

5. Privalome mobilizuotis, būti valią bei vidinę galią demonstruojanti partija, ir savo susitelkimą, ryžtą bei stiprybę perteikti platesnei visuomenei:

Čia matau kelis svarbius dalykus:

a) mažiau kivirčų, daugiau energijos, tikėjimo savimi, tarpusavio pasitikėjimo; priekabų niurzgėjimą turi pakeisti santūrus optimizmas;

b) nesiliaukime telkę visuomenės intelektinį potencialą, taip įgyvendindami telkiančią lyderystę ir už partijos ribų;

c) turime būti nacionalinė partija, nebijanti dirbti ir su kitais, jeigu dirbame bendrą darbą vienam tikslui pasiekti.

6. Turime būti matoma, arti žmogaus esanti partija, nesuvedama tik į keliolika lyderių. Turime pasiekti politika nesidomintį rinkėją, aktyviai domėdamiesi jam aktualiomis temomis. Panaudodami modernius komunikavimo būdus, turime kreiptis ir pasiekti visus visuomenės sluoksnius ir grupes. Noriu priminti, kad šiandien Lietuva pasižymi tuo, kad interneto „facebook“ bendruomenė vienija virš 700 tūkstančių žmonių ir pagal „facebook“ dalyvių skaičių, lyginant su visų gyventojų skaičiumi, Lietuva vėlgi pirmaujanti pasaulyje.

7. Partija, prisiimanti atsakomybę už Lietuvos vystymąsi ir progresą, turi pati progresuoti ir keistis, drauge išlikdama ištikima savo vertybėms. Būkime partija, fokusuota į šiandieną ir rytdieną. Tegu žmonės mato mus per realius mūsų veiksmus, kad Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai patys keičiasi, jaunėja ir yra žingsniu priekyje.

Mūsų svarbiausias tikslas po krizės – atsinaujinti patiems ir atnaujinti, atgaivinti Lietuvos dvasią.

Tą turi daryti atsinaujinanti, atsigaivinanti partija. Vėlgi, tie patys žodžiai: „Užtrauksim naują giesmę broliai, kurią jaunimas tesupras“.

XXI amžius yra dinamikos ir kaitos amžius. Atsinaujinimas, atsišviežinimas yra pastovi būtinybė. Taip ir partija – turi būti nešanti viltį, pasitikėjimą, pati jį demonstruojanti ir kurianti, atvira įvairioms nuomonėms, bet gebanti priimti sprendimus.

Kviečiu tokiais ir būti. Tik tokiais būdami realizuosime savo artimiausią atsakomybę – laimėti Seimo rinkimus, kad pradėti darbai nesustotų.

Todėl šiandien aš visus kviečiu į talką – kasdienybės darbų ir ambicingos ateities talką. Kaip rašė Maironis: „Į darbą, broliai, vyrs į vyrą, / šarvuoti mokslu atkakliu. / Paimsim arklą, knygą, lyrą / Ir eisim Lietuvos keliu“.

Taigi, pirmyn, į Lietuvos kelią.

Ir – pabandom iš naujo…